Kai trečiam vaikui buvo vos dveji, Neringa ir Tomas suprato: būtent dabar tas laikas – arba dabar arba niekada – į savo šeimą priimti dar vieną vaiką, šįkart – įsivaikintą. Nepraėjus nė pusmečiui į Neringos ir Tomo šeimą atkeliavo dvimetė Austėja, kurios prieš tai jau buvo atsisakiusios dvi šeimos. Jei atsisakytų ir ši – mergaitę būtų pasiūlyta įsivaikinti užsieniečiams, tačiau viskas susiklostė kuo puikiausiai ir dabar Austėja laimingai auga savo šalyje tarp nuoširdžiai ją mylinčių tėvų, brolių, sesers, pusseserių, pusbrolių ir senelių. Apie įdomų ir įvairų jau dvyliką metų trunkantį kartu su įvaikinta mergaite nueitą kelią atvirai pasakoja Austėjos mama Neringa.

 

Kristina ŽUKOVSKA

 

– Kodėl nusprendėte įsivaikinti vaiką? Kokiu gyvenimo momentu apie tai susimąstėte?

– Nuo pat santuokos pradžios žinojome, kad kažkada įsivaikinsime vaiką. Žinojome, kad turėsime du savo vaikus ir dar vieną įsivaikinsime. Tačiau kol ėmėmės įvaikinimo veiksmų, ir trečio savo vaiko susilaukėme. Vieną kartą su vyru išvažiavome pabūti atskirai nuo vaikų į kiną ir tuomet paklausiau jo, ar dabar jau būtų tas tinkamas metas priimti dar vieną vaiką į savo šeimą. Jis sako: „Leisk man pagalvoti iki ryto.“ Ryte pagalvojęs man tarė: „Manau taip, dabar tinkamas laikas mums įsivaikinti –dabar, kol dar trečias mūsų vaikas mažas ir jie galės augti kartu, arba jau niekada.“ Kol pabaigėme specialius mokymus, norinčioms įsivaikinti šeimoms, tuo pat metu turėjome progą ir daugiau pagalvoti apie įvaikinimą, suprasti šį veiksmą giliau.

– Ar ilgai galvojote prieš priimdami galutinį sprendimą? Ar šiuo klausimu vyko diskusijos šeimoje?

– Kaip ir laukiantis savo vaiko, tu visuomet užsidedi rožinius akinius, nes kitaip suprastum, kad vaiko atėjimas yra labai sudėtingas, kiek visa tai kainuoja laiko ir materialių išteklių, koks tai vargas, ir galiausiai visai nesusilauktum vaikų. Taip ir mes ruošdamiesi įsivaikinti galvojome tik apie malonias akimirkas, kurias atneša vaikas. Kadangi jau turėjome savo vaikų, žinojome, koks tai nuostabus patyrimas, ir supratome, kad malonios akimirkos nusveria visus sunkumus. Taigi, buvome tvirtai apsisprendę į savo šeimą besąlygiškai priimti dar vieną vaiką ir nebesvarstėme, nebediskutavome

– Ar prieš įvaikinimą tarėtės su savo biologiniais vaikais? Kaip jie reagavo į jūsų norą tapti įtėviais?

 – Kai tik patys apsisprendėme, apie tai iš karto pranešėme savo vaikams. Kai pasikvietėme vyresniuosius ir pasakėme naujieną, 13 metų dukra gan audringai sureagavo ir pasakė: „Jei jums dar reikia vaikų, tai pasigimdykite patys.“ Aštuonmetis sūnus taip pat palaikė seserį. Dvimečio, žinoma, neklausėme. Mes su vyru vyresniuosius vaikus nuraminome, kad prieš jų valią nieko nedarysime. Paskui kitą rytą dukra atėjo visa apsiašarojusi ir sako: „Aš negaliu leisti, kad mano nenoras būtų priežastis neįsivaikinti vaiko, paskui jūs visą gyvenimą gailėsitės neįgyvendinę savo svajonės ir bus dar blogiau.“ O kadangi sutiko vyresnioji, tai ir vidurinysis sūnus iš karto pagal sesę pakeitė nuomonę.

– Kaip jūsų su vyru ketinimą įsivaikinti priėmė tėvai, kiti artimieji?

 – Šeima mus labai palaikė. Labiausiai dar neįsivaikinus jaudinosi mano tėtis, kuris nuo aštuonerių metų pats gyveno vaikų namuose. Kol ten pateko, jis kurį laiką gyveno pas giminaičius, kurie vėliau jo atsisakė. Kadangi tėtis pats buvo patyręs šią atstūmimo traumą, labai jaudinosi, kad tik mes neatsisakytume įvaikinto vaiko. Kai kas iš pažįstamų paklausdavo: „Ar nebijote, kad įvaikinę vaiką, mažiau laiko galėsite skirti savo biologinėms atžaloms, ar jų taip nenuskriausite?“ Laikas ne mūsų, visi esame iš dangaus ir vaikas taip pat yra dangaus, todėl niekas nežinome, kiek mes turime to laiko. Mes su vyru neskirstome, ar čia laiką skiriame savo ar svetimam vaikui – visiems vienodai. Ir paties laiko juk nepasversi. Vienas jo turi daug, bet kitam visai jo neskiria, o kitas turi mažai ir skiria daug kitam.

– Per kiek laiko nuo sprendimo priėmimo jūsų šeimoje atsirado Austėja?

– Vasarą lankėme būsimiems įtėviams skirtus kursus, o gruodžio pradžioje Austėją jau parsivežėme namo. Praėjo maždaug pusmetis. Kai atėjo laikas priimti vaiką į šeimą, mūsų aštuonmetis sūnus patyrė traumą ir su juo man teko gulėti ligoninėje, kitas dvimetis namuose, taigi, tuo metu paprašiau, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba mūsų įvaikinimo procesą atidėtų kuriam laikui. Kai situacija mūsų šeimoje stabilizavosi, pranešėme, kad jau esame pasirengę priimti vaiką. Prašėme, kad mums pasiūlytų panašaus amžiaus kaip mūsų jaunėlis mergaitę, nes manėme, kad jei bus berniukas tokio pat amžiaus, tai jie tarpusavyje labai lyginsis ir konkuruos. Tarnyba informavo, kad jau mūsų eilė praėjo, tačiau pasiūlė galimybę rinktis vaiką iš rezervinio sąrašo, į kurį buvo įtraukti vaikai, kurių norinčios įsivaikinti šeimos atsisakė. Kaip žinia, jei tokių vaikų tris kartus atsisako lietuvių šeimos, jie siūlomi įvaikinti užsieniečiams. Kadangi mes ypatingų reikalavimų vaikui neturėjome ir neketinome stipriai rinktis, iš karto paprašėme, kad mums pasiūlytų kokį vaiką iš to rezervinio sąrašo. Mums pasiūlė mergaitę, kurios dvi šeimos jau buvo atsisakiusios. Prisimenu tą dieną, kai mums elektroniniu paštu atsiuntė informaciją apie Austėją. Su vyru dirbome tame pačiame biure, tad gavusi laišką pasikviečiau jį į kabinetą, širdis virpėjo. Perskaitėme laišką ir pamatėme nuotrauką – kamputyje ant sofos sėdi apsiašarojusi mergytė ir tada supratau, kad ji tikrai bus mūsų vaikas. Austėja buvo mūsų jauniausio sūnaus bendraamžė, jai tuomet buvo dveji metukai.

– Kokios buvo pirmosios jūsų dienos po Austėjos atėjimo į šeimą – kokius jausmus išgyvenote? Kaip jautėsi pati mergaitė?

– Gavę informaciją iš tarnybos apie Austėją, ilgai nelaukę nuvykome su ja susipažinti – vieną savaitgalį nuvažiavome susipažinti, o jau kitą svečio teisėmis ją atsivežėme pas save į namus ir jau pasilikome visam laikui. Nenorėjome laukti, kol bus pabaigti tvarkyti formalumai, nes visus oficialius dokumentus gavome tik po penkių mėnesių. Parsivežus Austėją namo, emocijos buvo labai stiprios. Ir ji, ir mes patys buvome nuščiuvę. Trečia diena buvo sudėtingiausia, nes pirmomis veikia adrenalinas, euforija, o jau trečią dieną atsirado emocinis nuovargis. Juk šeimoje dabar turėjome keturis vaikus, visiems reikėjo skirti dėmesio, fiziškai irgi pavargdavome labiau. Austėją parsivežėme sergančią, užsikrėtė ir mūsų mažasis. Tris mėnesius buvo gan įtemptas laikotarpis, Austėją reikėjo daug fiziškai gydyti, nes turėjo įvairių ligų.

– Kiek laiko vyko Austėjos ir jūsų šeimos adaptacija prie naujų gyvenimo sąlygų?

– Pirmasis pusmetis buvo nelengvas, bet paskui viskas susitvarkė, įėjome į normalaus gyvenimo vėžias. Austėja labai greitai apsiprato mūsų šeimoje, po poros mėnesių. Pastebėjome, kad dingo tokie dalykai, kaip persivalgymas, neramios naktys. O mums su vyru reikėjo kiek daugiau laiko apsiprasti su nauju šeimos gyvenimu – maždaug pusmečio. Paskui mums buvo vis lengviau ir lengviau, nuo trejų metukų mergaitė pradėjo mažiau sirgti, sustiprėjo jos imunitetas.

– Kaip sekėsi megzti asmeninį ryšį su Austėja?

 – Įvaikinto vaiko atėjimą į šeimą galima palyginti su savo kūdikio atsiradimu – tu lyg ir jau žinai kas tas kūdikis, žinai, kaip su juo elgtis, tačiau įsivaikinus tave veda kita emocija, kita socialinė branda. Kurį laiką labai įtemptai galvodavau, bandydavau savyje pasitikrinti, ar teisingai elgiuosi su Austėja, ar ne per grubiai jai atsakiau, gal per greitai timptelėjau už rankos. Vis savęs mintyse klausdavau, ar kažkokioje situacijoje taip pasielgčiau ir su savo atžala. Su savo vaiku juk būna visaip – ir balsą ant jo pakeli, ir bausmę skiri ar liepi pasėdėti ant kėdutės, kai neklauso, o su Austėja iš pradžių vis mintyse turėdavau pasitikrinti savo reakcijas ir veiksmus – ar ne per griežtai elgiuosi, ar neįskaudinsiu, nes jos dar intuityviai nejaučiau taip, kaip jaučiau savo vaikus. Tačiau su kiekviena diena ją vis labiau pažindavau ir atsipalaiduodavau nuo tų savo mąstymo ir dvejonių rėmų, pradėjau Austėją taip pat intuityviai jausti. Be to, kadangi mūsų sūnus buvo to paties amžiaus, kaip ir Austėja, turėjome savotišką pasitikrinimo šabloną – jei vienam kažką leidi, tuomet leidi ir kitam, jei kažko reikalauji iš vieno, tai ir iš kito, jei vienam kažką duodi, tai duodi ir kitam. Ir pasakysiu, kad Austėją mums pavyko auklėti net geriau nei savo pirmąjį vaiką, nes su pirmu vaiku visada daug daugiau padarai klaidų nei su kitais vaikais, dar daug ko nemoki, nežinai.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte augindami Austėją? Kas buvo sunkiausia?

– Du dalykai – pirmiausia, buvo labai sunku, kai pamatėme, koks yra didelis Austėjos socialinis atsilikimas, ir kartais atrodė, kad nepajėgsime jo įveikti. O kitas dalykas – daug jos ligų. Man labai daug teko su ja gulėti ligoninėse, jai darė ne vieną operaciją. Pamenu, tuomet iš pradžių buvo labai sunku ir morališkai – savo biologiniam vaikui turėjau samdyti auklę, nes vyras dažnai būdavo komandiruotėse, o pati su Austėja gulėjau ligoninėse. Įvaikintą vaiką nuo pat pirmos akimirkos turi besąlygiškai priimti kaip savo biologinį vaiką, ir negalvoti taip: va, čia dabar ligoninėje esu su svetimu vaiku, o maniškis yra likęs namuose be manęs. Negali sau leisti tokios graužaties ir panašių minčių. Juk jei susirgtų vienas iš tavo biologinių vaikų, žinoma, kad elgtumeisi taip pat ir savo vaikui kviestum auklę.

Kitas sunkus momentas mums buvo tada, kai Austėja iš pradinės mokyklos perėjo į pagrindinę ir atsiradus pažymiams buvo sunku pripažinti, kad biologiniai vaikai gauna aukščiausius įvertinimus, o Austėja tiek pasiekti negali, jai pakankamai sunku išlaikyti motyvaciją mokytis. Iš pradžių buvo sunku pripažinti, kad kiek tu besistengtum ir beįdėtum pastangų, vis vien negali pasiekti to paties rezultato, kaip su biologiniais vaikais. Teko pripažinti, kad taip ir bus, ir teks džiaugtis mažesniais pasiekimais bei kitais dalykais. Bet taip gali atsitikti ir su biologiniu vaiku – vienas gabesnis, kitas mažiau gabus. Tiesiog reikia mylėti vaiką tokį, koks jis yra. Mylėti yra nesunku, sunku pripažinti, kad vaikas gali būti kitoks.

– Kuo jūsų gyvenimą praturtino į šeimą atėjusi Austėja?

– Bet koks mūsų gyvenime sutiktas žmogus mus kažkuo praturtina, ir kuo daugiau su juo praleidi laiko, tuo labiau jis praturtina. Visi keturi mūsų vaikai yra labai skirtingo tipo asmenybės ir kiekvienas mums daug duoda. Juk tarp žmonių bendraujant įvyksta savotiška simbiozė – tau duoda ir tu duodi, tik reikia tai priimti. Man nepatinka, kai mums su vyru kas nors sako: „O, kaip Austėjai pasisekė, kad atsidūrė jūsų šeimoje.“ Iš dalies taip – pasisekė, bet ir mums labai pasisekė, kad savo šeimoje turime Austėją. Apskritai mums labai pasisekė, kad esame apdovanoti keturiais vaikais. Kiekvienas jų yra mums mielas, skirtingas ir iš kiekvieno kažko išmokstame.

 – Ko per visus tuos dvylika metų jūs išmokote iš Austėjos?

– Pirmiausia, man labai patinka, kad Austėja turi stiprų empatijos jausmą. Ji mus išmokė ryžto, kantrybės, besąlyginio priėmimo, nes su savo vaiku taip natūraliai yra, o su Austėja turėjome suprasti, kad kai kurių gebėjimų ji neturi ir reikia pripažinti, kad ir be jų ji gali gyventi. Tiesiog ją reikia nukreipti kita linkme. Jei mūsų biologinis vaikas sugeba kažkokio rezultato pasiekti 90 procentų, tai tokie vaikai iš socialiai sunkesnės aplinkos gali pasiekti tik 30–40 procentų. Būna išimčių, bet reikia pripažinti, kad retai. Mums reikėjo suprasti, kad Austėja tiesiog negali daugiau pasiekti ir ji mus išmokė besąlyginio priėmimo – supranti, kad bus taip, bet vis vien myli vaiką tokį, koks jis yra.

– Ką norėtumėte pasakyti ar patarti žmonėms, kurie šiuo metu svarsto galimybę įsivaikinti arba tapti vaiko globėjais?

– Pirmiausia reikia labai gerai pasverti, kiek tu sugebi priimti kitą žmogų. Ir nereikia įsivaikinti, kad tai suprastum. Turite pasižiūrėti savo šeimoje – pavyzdžiui, ar galite priimti savo sutuoktinį su visais jo skirtumais, kiek galite priimti savo vaikus, kiek galite pakelti jų kažkokius išsišokimus, kiek galite toleruoti netinkamą elgesį visuomenėje ar gatvėje. Tiesiog pasverkite savo tolerancijos ribą. Ir jei ši riba dar yra gana žema, reikėtų padirbėti su savimi ir tik tada į savo šeimą priimti naują narį. Pasakysiu paprastai: patys nemokėdami, mes negalime išmokyti kitą. Siūlomiems įvaikinti vaikams tos tolerancijos reikia dar daugiau negu savo biologiniams vaikams. Reikia pasverti, kiek tu gali priimti kitokį nei esi tu žmogų. Reikia suprasti – jei tavo tolerancija yra labai ribota ir turi aiškų vaizdą, kaip viskas turi būti, ir tau labai sunku išeiti iš tų ribų, tai tu gali ne tik kad nepadėti, bet ir nuskriausti.

– Į ką dar turėtų atkreipti dėmesį asmenys, norintys į savo šeimą priimti vaiką?

– Reikia gerai apsvarstyti motyvus. Nereikėtų galvoti apie įsivaikinimą tik norint patenkinti savo ego – pavyzdžiui, turėsime vaiką, tai jau būsime pilnavertė šeima, arba – aš būsiu gera mama ar geras tėtis, arba – man bus linksmiau gyventi. Turėtumėte galvoti visų pirma ne apie save, bet apie vaiką – ką jūs galite jam duoti ir kuo pasidalinti, bet negalvoti, kaip užpildyti kažkokią savo tuštumą. Jei tuštuma buvo, tai ji ir liks, tik gali pasidaryti dar didesnė. Pirmųjų mėnesių nusivylimas prarają gali labiau pagilinti ir bus dar blogiau. Reikia ne labai stipriai norėti įsivaikinti vaiką, bet labai gerai suprasti, koks yra tikslas. Svarbu nesupainioti su vidiniu noru save užpildyti, ir atvirkščiai – neužsidėti rožinių akinių, kad aš išgelbėsiu pasaulį. Įsivaikinti reikia planuoti taip pat, kaip ir planuojame savo vaiką – kiek esi tam pasiruošęs visais aspektais. O kai jau priimsite sprendimą įsivaikinti vaiką, žinokite, kad nėra gerų ir blogų dalykų. Visi mus veda į priekį ir kažko išmoko, o tobulėti visada yra gerai. Reikia pripažinti, kad tame kelyje bus visko, tačiau viskas ves tik į gera, tobulins ir turtins jus kaip asmenybę.

Norėdamas sužinoti daugiau
Skambink tel.: 8 614 17 269, 8 620 88 247
Rašyk el. p. gimk@trakuseimoms.lt
Apsilankyk: Aukštadvario g. 33, Mikniškių k., Trakų sen., Trakų r. sav

 

 

 

 

Užs. Nr. 314