Žvarbokas oras nesutrukdė entuziastams susirinkti Strėvos kaime. Čia prasidėjo kelionė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko tėviškės takais. Artėjant Lietuvos valstybės šimtmečiui, labai svarbu prisiminti mūsų garbingo kraštiečio praeities nuopelnus Lietuvai. Aukštadvario regioninis parkas, Onuškio Donato Malinausko gimnazija, VĮ Trakų miškų urėdija nusprendė pagerbti signataro atminimą kviesdami keliauti ir pabūti gamtoje. Prie Strėvos upės protakos visus pasitiko Aukštadvario regioninio parko specialistė Rita Balsevičiūtė, pristatydama Strėvos kaimo praeitį. Kaimas vardą gavo nuo Strėvos upės, jos pavadinimas kildinamas iš žodžio strėvus („sraunus“).
Renginio dalyviai apsilankė Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje
Būtent pro čia Vilniaus link veda Karališkasis vieškelis, už kaimo vingiavo demarkacinė linija. Anuo metu Strėva buvo gyvenvietė su verdančiu gyvenimu: malūnas, karčiama, kalkių degimo vieta, grybų ir uogų supirkimo punktas, aliejinė, girininkija. Čia pravažiuojančiam Donatui Malinauskui kilo mintis išplėsti gyvenvietę. Planuota pastatyti pasienio miestelį su kultūros centru, pienine, paštu, paminklu Vytautui Didžiajam, nauja erdvia bažnyčia. Deja, šias idėjas užgesino karas…
Po pasakojimo visi žygeiviai patraukė į Strėvos piliakalnį. Jau daug metų piliakalnį, keliuką į pusiasalį prižiūri tikri girių džentelmenai – VĮ Trakų miškų urėdijos vyrai. Žygiuoti buvo smagu, nes į priekį viliojo po liūčių sutvarkytas kelias ir kelkraščiai. Žygeivius pasitiko didingas piliakalnis, iš visų pusių apsuptas Nepero, Kunigaičio ir Ėgliaus ežerų. Senoliai šią vietą vadina „piliakolnia“ ir mini čia stovėjusią medinę pilaitę. Ant piliakalnio visiems žodį tarė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatė Nijolė Balčiūnienė, Viktoras Jencius – medikas, vienas iš kultūros premijos įsteigėjų, knygos apie D. Malinauską autorius („1918 m.
Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“, Trakai: Vorutos fondas, 2011). Apie turtingą Strėvos piliakalnio gamtą ir jo tvarkymą bei retuos augalus pasakojo Vaclovas Plegevičius.
R. Balsevičiūtė pasidžiaugė, kad esame tūkstančio piliakalnių šalies vaikai. Garbingi protėviai. išsaugojo mums šią žemę, istoriją. Nėra abejonės, sakė ji, kad ant šio piliakalnio lankėsi D. Malinauskas. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblis „Linago“, vadovaujamas Laimutės Stasės Proškutės ir Andrius Morkūno, pūtė ragus protėvių garbei, skudučiavo, giedojo Ilgių laikotarpiui skirtas dainas. Netikėtai iš po debesų pažvelgusi saulė dar labiau sustiprino keliautojų dvasią, keliaujant į Vytautavą.
Į Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčią keliautojus mielai įleido Onuškio parapijos klebonas Algimantas Gaidukevičius, raktus patikėjęs Onuškio D. Malinausko gimnazijos direktorei Rimai Blikertienei. Čia bažnyčios statybos istoriją visiems priminė V. Jencius, signataro giminaitis ir knygos apie jį autorius.
Vytautavos bažnyčios statybos idėja Donatui Malinauskui kilo dar 1933 m., kai buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metai, miestuose jo garbei buvo statomi paminklai, keičiami gatvių pavadinimai. Čia buvo nutarta pastatyti bažnytėlę, įkurti Vytautavos parapiją. D. Malinauskas dalį savo Paulinavos palivarko žemės bei medieną paskyrė bažnyčiai. 1939 m. vietiniai žmonės baigė bažnyčios statybą. Kas galėjo pagalvoti, kad maža bažnytėlė atlaikys karo audras ir sulauks mūsų dienų. Dabartiniu metu bažnyčia yra paskelbta vietinių meistrų architektūros paminklu.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatė N. Balčiūnienė priminė visiems apie signataro kovą su tuometine lenkų valdžia dėl lietuvybės, Vytauto Didžiojo palaikų perlaidojimo. Po garbių svečių pasisakymo signataro garbei ragus pūtė, skudučiavo, kankliavo, dainas apie tėvelius dainavo Vytauto Didžiojo universiteto ansamblis „Linago“.
Toliau kelias vedė į Galaverknio kaimą. Trys šaltinių versmės pradeda Verknės upę. Tarp versmių – Žalčių kalnelis. Vietiniai žmonės pasakoję sakmę, kad jauna mergina, netekusi artimųjų, pasijutusi likimo nuskriausta, atėjusi ant kalnelio ir graudžiai pravirkusi. Ji verkusi labai ilgai, kad net šaltiniai atsivėrę, o iš jų – upė nutekėjusi. Žmonės upę Verkne pavadino. Kalbama, kad ir šiais laikais kai kas gali tos merginos verksmą išgirsti…
Pasigrožėję gamtos stebuklu, visi skubėjo į Jankovicų dvarvietę – D. Malinausko tėviškę. Tuoj pat už Kojos įlankos, dešinėje pusėje, stovi Jankovicų kaimo trobos. Kaimas labai nukentėjo 1915 m, kada sudegė didžioji jo dalis. Didelio gaisro būta ir tarpukario Lietuvos laikais, kai kepant duoną supleškėjo dvaro rūmai, nes senai buvo valytas kaminas. Jankovicų dvarvietėje ir šiandiena auga kuplių liepų alėja. Čia visus pasitiko dabartinis šios vietos šeimininkas J. Sadauskas. Šis darbštus žmogus su šeima prižiūri ir puoselėja išlikusią dvaro liepų alėją, skaičiuojančią ne vieną šimtmetį. Čia augančios mažalapės liepos pagal ilgaamžiškumą nusileidžia tik ąžuolui. Renginyje dalyvavęs VDU profesorius etnologas Arūnas Marcinkevičius labai stebėjosi išvydęs tokius galingus deivės Laimos medžius. Jis dalyvavęs ekspedicijose, tačiau tokių didingų liepų nematęs. Beje, šis dvaras plačiai žinomas Lietuvos istoriografijoje. Jį išgarsino ne tik Vasario 16-osios Akto signataras Donatas Malinauskas, bet ir mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Jis savo autobiografiojoje „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“ aprašė kelionę į Jankovicus 1911 metais. Jis rašo: [1911 m.] „liepos 16 d. išvažiavome drauge su inž. Juodele, A.Smetona, J. Vileišiu ir k. geležinkeliu Rūdziškės stotin, iš kur arkliais – į Zavadzkio dvarelį Saloviškius pas D. Malinauskus; papriešpietuję nuvažiavome į Donato Malinausko Jankovičių dvarą; Vilkuokšnių ežeru nusiyrėme pas k. Žuklijų piliakalnį. Saloviškiuosna sugrįžus nakvojom su Smetona. Vakare – vaikštynes girioje: puikus vaizdelis Trakežerio krantų.“ Taigi, turime istorinį dvarą, istorinę vietą, tačiau dvarvietė nėra pažymėta kaip signataro dvarvietė, nėra nuo Tolkiškio kelio jokios kelio rodyklės.
R. Balsevičiūtė pasakojo, kad liko tik liepos, nes dvaras ir jo pastatai ne vieną kartą yra degę, yra minimos įvairios datos: 1915, 1919-ieji. Apie dvaro praeitį iš savo tėvų ir senelių atsiminimų pernai papasakojo J. Sadauskienė ir šviesios atminties J. Matulevičienė. Pasivaikščioję liepų alėja, svečiai pasivaišino Onuškio D. Malinausko mokytojų keptu bulvių plokštainiu, visi šildėsi prie laužo užsigerdami kvapnia Strėvos apylinkių devynių žolelių arbata. Dar nesinorėjo skirstytis, visi susipažinę šnekučiavosi, džiaugėsi, kad net oras nesutrukdė tokios dvasingos dienos. Ansamblio „Linago“ vadovė sakė, kad prasmingų darbų nei vėjas nupūs, nei lietus nulis. Visų vardu padėkojo renginio sumanytojai R. Balsevičiūtei ir įteikė ekspedicijų metu surinktų dainų knygą. Padėkoję vieni kitiems leidosi atgalios: kas į Vilnių, Kauną ir kitus Lietuvos kampelius.
Rita BALSEVIČIŪTĖ,
Aukštadvario regioninio parko kultūrologė
Autorės ir Vaclovo Plegevičiaus nuotr.
