Ilgą laiką atvirai kalbėti apie vaisingumo problemas ir kreiptis į specialistus buvo nedrąsu. Šiandien, mažėjant nusistovėjusioms stigmoms bei gerėjant šių paslaugų prieinamumui, vis daugiau lietuvių pasiryžta ieškoti pagalbos.
VUL Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro Santaros Vaisingumo centro gydytoja akušerė ginekologė Raminta Baušytė pasakoja apie vaisingumo sutrikimų tendencijas, taikomus gydymo metodus ir aiškina, kodėl ir kokie profilaktiniai tyrimai turėtų būtų atliekami reguliariai.
Gyd. R. Baušytės teigimu, lytinė bei reprodukcinė sveikata labai priklauso nuo bendros savijautos P. Kazlausko nuotr.
Problema dažnėja
Dar visai neseniai buvo skaičiuojama, kad apie 15 proc. Lietuvos porų turi tam tikrų vaisingumo sutrikimų. Ši statistika niekuo nesiskyrė ir nuo padėties kitose pasaulio šalyse – viena iš šešių porų negalėjo susilaukti vaikų.
Gyd. akušerė ginekologė R. Baušytė teigia, kad šiuo metu nevaisingumo problema itin sparčiai auga: „Skaičiuojama, kad dabar pasaulyje net viena iš keturių porų gali turėti tam tikrų vaisingumo sutrikimų. Lietuva – tikrai ne išimtis.“
2019 m. atliktas tyrimas parodė, kad per penkerius metus vyrų nevaisingumas padidėjo 2,5 karto, o moterų – 1,5 karto.
„Šiuos skaičius lėmė keletas veiksnių, tarp jų – ir geresnis paslaugų prieinamumas. Tačiau taip pat šie rodikliai aiškiai atspindi ir pačios ligos mastą, spartų naujų atvejų didėjimą. Kita vertus, tikrai nereiškia, kad visoms šioms poroms reikia pagalbinio apvaisinimo. Visgi, tam tikra gydytojų pagalba, norint susilaukti vaikų, yra būtina“, – komentuoja gydytoja.
Kada sunerimti ir kreiptis į specialistą?
Nuo 30-ies metų moters galimybė pastoti pamažu mažėja, o po 35-erių darosi dar sudėtingiau.
Jeigu moteris yra iki 35-erių metų amžiaus ir porai, gyvenant įprastą lytinį gyvenimą bei nenaudojant apsaugos nuo nėštumo priemonių, nepavyksta pastoti per 12 mėnesių, reikėtų pasikonsultuoti su vaisingumo specialistu. Tokiu atveju, jeigu moteris yra 35-erių metų amžiaus ar vyresnė, arba tada, kai ji yra iki 35-erių metų amžiaus, bet turi kitų sveikatos sutrikimų, galinčių daryti įtaką vaisingumui, reiktų kreiptis į specialistą po 6 mėnesių.
„Moteris gali turėti policistinių kiaušidžių sindromą, endometriozę, galbūt ji yra persirgusi onkologine liga, galėjusia sutrikdyti kiaušidžių veiklą, o gal vyras praeityje buvo persirgęs tam tikra infekcija, patyręs traumą, kuri pakenkė jo vaisingumui. Priežasčių gali būti pačių įvairiausių, tačiau svarbu nebijoti kreiptis į specialistus ir suprasti, kad tai yra liga, kaip ir visos kitos ligos, ir tikrai – ne galutinis nuosprendis. Jeigu einame gydytis širdies ar kitų mums įprastų ligų, tikrai neverta jausti gėdos ir kreipiantis į vaisingumo specialistus“, – tvirtina gydytoja.
Neretai pakanka tik medikamentų
Vaisingumo sutrikimo gydymo metodų yra įvairių.
Didžiausią dalį sudaro medikamentinis gydymas, kuomet skiriami hormoniniai vaistai, skirti subrandinti apvaisinimui tinkamą moterišką lytinę ląstelę – kiaušialąstę ir sukelti ovuliaciją.
Kita dalis priklauso chirurginiam gydymui, kai, pavyzdžiui, pakanka pašalinti atitinkamą gimdos ertmės darinį (polipą, miomą) ar atkurti kiaušintakių praeinamumą, ir toliau nekyla jokių nesklandumų pastojant.
Trečioji nevaisingumo gydymo metodų grupė – pagalbinis apvaisinimas ne moters kūne – intrauterininė inseminacija (IUI), kai vyro sperma sušvirkščiama į moters gimdą, ir pagalbinis apvaisinimas ne moters kūne (IVF/ICSI), kai iš moters organizmo paimtos kiaušialąstės yra apvaisinamos paruošta vyro sperma laboratorijos sąlygomis, o susidarę embrionai perkeliami į moters gimdą.
Gydytojos teigimu, 2016 m. rugsėjo 14 d priimtas pagalbinio apvaisinimo įstatymas nustato moters pagalbinio apvaisinimo sąlygas, būdus, tvarką, o 2016 m. gruodžio 20 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas Pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarkos aprašas. Jis suteikia teisę poroms, atitinkančioms kriterijus, gauti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamas pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Tai paskatino kreiptis asmenis, kurie anksčiau buvo praradę viltį.
„Žmonės pradėjo atviriau ir garsiau kalbėti apie nevaisingumo problemas, buvo skatinami nelikti vieni su liga, todėl daugelis galiausiai išdrįso kreiptis pagalbos. Visa tai padarė įtaką statistikai: pamatėme pagausėjusius nevaisingumo atvejus. Tiesiog vieni galvojo, kad tai nebeišgydoma, kiti – kad neturi tam pakankamai lėšų, todėl nesikreipdavo“, – teigia gyd. akušerė ginekologė R. Baušytė.
Lytinė sveikata priklauso nuo bendros savijautos
Kiekvienas turėtų suprasti, kad organizmas yra vientisas, o mūsų lytinė ir reprodukcinė sveikata bei bendra savijauta yra itin glaudžiai susijusios tarpusavyje.
Tiek moterims, tiek vyrams, be kasmetinių profilaktinių patikrinimų pas gyd. akušerį ginekologą ar gyd. urologą, rekomenduojama atlikti bendrą kraujo tyrimą, bendrus šlapimo, gliukozės, lipidų, skydliaukės, kepenų, inkstų tyrimus, elektrokardiogramą, periodiškai pasimatuoti arterinį kraujo spaudimą.
„Geležies trūkumas, padidėjusi gliukozė ar, pavyzdžiui, pakilęs kraujospūdis gali turėti didžiulę įtaką visai lytinei sveikatai ir galimybei pastoti bei išnešioti vaiką, todėl kartais užtenka labai nedaug iki stebuklo. Aišku, pirmiausia, šias problemas reikia išsiaiškinti, kad būtų galima jas tinkamai koreguoti“, – atkreipia dėmesį gydytoja.
Be to, būtina dalyvauti valstybės kompensuojamose profilaktinėse programose: 25–60 metų moterims kas 3 metus atlikti onkocitologinį gimdos kaklelio tepinėlį, o 50–69 metų amžiaus vyrams ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai arba broliai sirgo prostatos vėžiu, – kas 2 metus atlikti PSA tyrimą. Taip pat profilaktiškai tikrintis patariama ir jaunesniems asmenims, o esantiems rizikos grupėje arba jau turintiems ikivėžinių pakitimų – dar dažniau.
Siekiant ne tik lengviau pastoti, bet ir sveikiau gyventi, medikai rekomenduoja vengti nekokybiškų maisto produktų, rinktis subalansuotą mitybą, atsisakyti rūkymo, alkoholio bei kitų žalingų įpročių, išlaikyti fizinį aktyvumą, normalią kūno masę, daugiau būti gryname ore.
Užs. Nr. 379
