1920 m. spalio 9 d. Lenkija pažeisdama prieš dvi dienas pasirašytą Suvalkų sutartį, užgrobė Vilnių.
Įstrigo atmintin Gerardo Binkio, poeto Kazio Binkio sūnaus ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvio, liudijimas apie lietuvių jaunimo nuotaikas, netekus Vilniaus: „Buvau dar vaikas. Prie manęs priėjo tik iš matymo pažįstamas berniukas ir paklausė: „Ar žinai kas yra spalio 9-oji?“ Na, sakau, eilinė kalendorinė diena. „Nieko panašaus. Spalio 9-ąją lenkai iš mūsų atėmė Vilnių“, – paaiškino. Ir pridūrė: „Kai ateis spalio 9-oji, žinok, šaus iš arnotų. Tada turi sustoti ir pagalvoti apie Vilnių.“
Tas vaikiškas pamokymas man padarė įspūdį. Kas yra spalio 9-oji prisimenu iki šiol. Tas mažas berniukas buvo Mindaugas Bloznelis, mūsų keliai vėliau trumpam susitiko 1941-ųjų sukilime“.
Priežastį „pagalvoti apie Vilnių“ dabar mums suteikia gruodžio 5-oji, kai Lenkijoje bus minimos Juzefo Pilsudskio (Józef Klemens Piłsudski, 1867-1935), Lenkijos diktatoriaus, karvedžio, revoliucionieriaus, politinio veikėjo ir Vilniaus atplėšimo nuo Lietuvos pagrindinio sumanytojo, palikusio gilų įspaudą tarpukario lenkų identitetui, 150-osios gimimo metines.
Juzefas Pilsudskis su vienu artimiausių Hitlerio bendražygių ir pasekėjų Jozefu Gebelsu (Joseph Goebbels) 1934-06-15, Varšuvoje | Wikipedia.org nuotr.
Nepasakė nieko „baisaus“
Sukaktuvininką turėjo progos priminti Adamas Michnikas, Lietuvos draugas ir laikraščio „Gazeta Wyborcza“, kritiško dabartinei Lenkijos valdžiai, vyriausiasis redaktorius, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lapkričio 27 d. skaitęs apie jį paskaitą.
Paskaita buvo plačiai išreklamuota, vėliau atpasakota įvairių informacijos sklaidos kanalų. Nesikartosiu. Tepastebėsiu, kad „prašytis politinio prieglobsčio“ Lietuvoje, kaip dramatiškai paskaita buvo populiarinama, dėl lenkams esą „per kritiško“ J. Pilsudskio traktavimo, A. Michnikas priežasties nedavė. Kaip nepasakė ir nieko ypatingai naujo, kas istorija besidomintiems lietuviams apie J.Pilsudskį nebūtų buvę žinoma.
Adamas Michnikas | Editoriasociale.info nuotr.
Pasiklausyti, tiesa, buvo smalsu, tam tikru laipsniu ir įdomu (A. Michnikas pasakoti moka, valdo humorą), bet jis nepasakė nieko, kas būtų kėlę didesnes žadėtąsias kontraversijas.
J. Pilsudskis, pasak A. Michniko, tikėjo, kad „Rzeczpospolita – Lenkijos Respublika turi būti dviejų tautų šalis. Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, vadino save lietuviu, žiūrėjo į Varšuvą, tą Lenkijos dalį, kaip į svetimą šalį, nes tikroji esanti čia, Lietuvoje. <…> Jam Lenkija be Vilniaus buvo kaip žydams Izraelis be Jeruzalės. Jis negalėjo suvokti, kad taip pat buvo ir lietuviams, kurie neįsivaizdavo Lietuvos be Vilniaus.“
Kita tezė: J.Pilsudskis nesuprato demokratijos, jis buvo provokatorius, diktatorius, ne demokratas; kliovėsi kariuomene, gerbė discipliną, ne diskusijas parlamente; su kitais nediskutavęs kaip partneris, tik nurodinėjęs.
Viskas teisinga. Bet kur čia dramatizmas, kas čia lietuviams nežinoma arba lenkams „labai baisu“?
Man atrodo, kad „baisiau“ yra ne tai, ką A. Michnikas pasakė, bet tai, ko jis nepasakė. O nepasakė jis keleto svarbių dalykų, kuriuos vis dėlto verta prisiminti ir žinoti.
Nusilaužė moralinį nugarkaulį
Iš tiesų J. Pilsudskio asmenybė tiesiog įkūnija rusišką posakį: „Что русскому здорово, то немцу смерть“ (Kas rusui sveika, vokiečiui – mirtis). Kitaip tariant, dėl ko lenkai J. Pilsudskiu džiaugiasi, lietuviai – verkia.
Tikras ar tariamas J. Pilsudskio lietuviškumas nei pateisina, nei kompensuoja lietuviams padarytos skriaudos – Vilniaus krašto atėmimo ir pilnaverčio Lietuvos politinio bei ekonominio vystymosi galimybės sužlugdymo. Lygiai kaip ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko lietuviškumas tėra nereikšminga detalė, pasivedus jam bolševikų tarnystei organizuoti Litbelą ir įsijungus į Lietuvos skriaudikų gretas. Arba kokio nors „didelio lietuvių draugo“ klaipėdiškio Martyno Kurmio (Martin Kurmies) lietuviška kilmė irgi neturi reikšmės, nes jis buvo aukštas gestapo pareigūnas Kaune ir veikė kaip nacis. Visi jie, nepriklausomai nuo to ar bendrininkavo su Varšuva, Maskva ar Berlynu, tarnavo svetimiesiems ir dirbo ne Lietuvai, bet jos pražūčiai.
Lenkų okupantai Vilniaus rotušės aikštėje 1920 m. | Wikipedia.org nuotr.
Trumparegiška J. Pilsudskio politika tarpukario metais buvo pražūtinga ne tik Lietuvai, bet reikšminga dalimi lėmė ir Vidurio bei Rytų Europos politinės raidos pobūdį, jos tragišką žlugimą per Antrąjį pasaulinį karą. Atplėšdama Vilnių, Gardiną, Lvovą, paskiau pasidavusi nacių suokalbiui ir dalyvavusi Čekoslovakijos sudraskyme, tarpukario Lenkija pademonstravo savo imperialistinį apetitą, pakirto pasitikėjimą lietuvių, čekų, gudų, ukrainiečių bei kitų tautų akyse ir nusilaužė moralinį nugarkaulį.
Nesantaikos priežastis – įvykdytas smurtas
Žiulis Larošas (Jules Laroche), buvęs Prancūzijos ambasadorius Lenkijoje 1926-1935 metais, kurio misija sutapo su Pilsudskio valdymo laikotarpiu, po Antrojo pasaulinio karo išleido knygą „La Pologne de Pilsudski, souvenirs d‘une ambassade 1926-1935, Flammarion, Paris, 1953“ (Pilsudskio Lenkija, ambasados prisiminimai). Mokėdamas lenkų kalbą, autorius galėjo gerai pažinti to meto Lenkijos gyvenimą, politikos evoliuciją, kraštą, žmones, papročius.
Nepaisant to, kad Prancūzija, skirtingai nuo Italijos, kuri konflikte su Lenkija visapusiškai palaikė Lietuvos pusę, labiau rėmė Lenkijos pozicijas, ambasadorius Larošas geba įžvelgti ir to meto lenkų politikos ydas. Kalbėdamas apie Lenkijos santykius su Prancūzija, diplomatas pastebi, kad prancūzai labai skeptiškai vertino lenkų politikos nepastovumą, nepajėgumą nusistatyti sienas, vidaus netvarką ir kitas blogybes.
Žiulis Larošas „La Pologne de Pilsudski, souvenirs d‘une ambassade 1926-1935, Flammarion, Paris, 1953“ (Pilsudskio Lenkija, ambasadoriaus prisiminimai) | Alkas.lt koliažas.
„Aš ypač kreipiau dėmesį į blogą įspūdį, kurį padarė Prancūzijai generolo Želigovskio „smūgis“ į Vilnių, – rašo prancūzų diplomatas, – dėl ko buvo tuščios pastangos, dedamos prancūzų diplomatijos, rasti sutarimui tarp Lenkijos ir Lietuvos“ (14 psl.). Jis priduria, kad J.Pilsudskio, kuris buvo atsakingas už Vilniaus užėmimą, įvykdytas karinis perversmas ir iškilimas valdžion, tik pagilino tą Lietuvos ir Lenkijos ginčą (18 psl.).
Vieną savo knygos skyrių Ž. Larošas taip ir pavadina: „Lietuva – neuralginė sritis“ (La Lituanie, point nevralgique). Autorius pažymi, kad dviejų metų laikotarpiu (1934-1935) santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo įgavę tokį įtemptą pobūdį, jog atrodė, kad tai gresia Europos taikai. Trumpai paminėjęs Lietuvos formalią uniją su Lenkija, prancūzų diplomatas nurodo, kad lenkų civilizacija buvusi aukštesnė, kuri, dėl religijos bendrumo, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įgavo vyraujantį pobūdį. Tuo metu lietuvių kalba – ne slavų kilmės – buvusi išstumta ir vartojama tik kaimuose.
XVIII a. padalijimai nepakeitė lietuvių ir lenkų santykių, rašo autorius, tik 1914 m. karas pakeitė viską. Vokiečiai, norėdami įsigyti ginklą prieš Rusiją, parėmė tautinį judėjimą, kuris atstatė lietuvių kalbos garbę ir sudarė prielaidas susikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Lietuva įsitvirtino, pasinaudodama Vokietijos pralaimėjimu ir rusų revoliucija.
Kai Lenkija panoro atnaujinti istorinę tradiciją ir prisijungti Lietuvą, ji stojo akistaton su vyriausybe, kuri tai atmetė, nors ir negalėjo sutrukdyti užimti Vilniaus. „Šitas smurtas, – rašo Ž. Larošas, – nustatė Lietuvą prieš savo pietų kaimyną. Veltui bandė Tautų Sąjunga atgaivinti buvusią uniją federacijos forma: ji susidūrė su Varšuvos reikalavimais ir lietuvių baime vėl netekti savarankiškumo, jei santykiai tarp abiejų kraštų paliktų laisvas rankas Lenkijos įtakai.“
Žodžiai paneigia prasimanymą
Ypač įdomūs prancūzo liudijimai apie tiesioginius jo pokalbius su J. Pilsudskiu, Vilniaus krašto paveržimo iš Lietuvos tema. Autorius rašo: „Pilsudskis buvo kilęs iš Vilniaus krašto ir buvo žinoma, kad jis aistringai susijęs su savo gimtąja žeme. Ar nebūtų mėginęs pasinaudoti tokiu incidentu (kai 1923 m. Lietuva atmetė Ambasadorių konferencijos pasiūlymą nustatyti Lenkijos-Lietuvos sieną, paliekant Vilnių Lenkijos pusėje – V.V.), kad užimtų likusią Lietuvos dalį? Buvo suprantama ta baimė Kaune.
Vienas pirmųjų mano rūpesčių buvo išsiaiškinti dėl jo [J. Pilsudskio – V.V.] intencijų. Aš atvirai priėjau prie klausimo per pietus, kuriuos jam suruošiau birželio 21 d. po jo perversmo „legalizavimo“. Jis man atsakė be išsisukinėjimų: „Jei Kauno vyriausybė (jis niekuomet nesakydavo Lietuvos vyriausybė) atsisako laikytis karo padėtyje su mumis, aš daugiau nieko nenoriu. Lietuviai yra kovoję prieš mus tik priversti ir stumiami. Aš pats manau, kad „Kauno Lietuva“ (sic!) yra per maža, kad gyvuotų. <…> Jis tikėjosi, kad Kaune bus suprastas absurdiškumas nepalaikyti ekonominių santykių su Lenkija.“
„Tai todėl, – sakau, norėdamas patirti jo reakciją, – jūs neišplėtėte savo okupacijos už Vilniaus ribų“, – paklausė Ž. Larošas J. Pilsudskio? – „Jis žodis į žodį atsakė: „Tai tiesa. Kauno Lietuva manęs neinteresuoja, ir aš randu, kad mes jau pakankamai turime tautinių mažumų.“ (56 psl.)
Tie J.Pilsudskio žodžiai paneigia kai kurių mūsų istorikų populiarinamą Lietuvoje prasimanymą esą vykęs tada konfliktas ne tarp Lenkijos ir Lietuvos, bet tarp „senalietuvių“ ir „naujalietuvių“. Lenkijos diktatorius puikiai suvokė, kad lenkų tapatybė yra skirtinga nuo lietuvių, tik jis prisibijojo, kad „suvirškinti“ visus lietuvius išsyk Lenkijai gali būti šiek tiek „per daug“.
Pagaliau Rusijos ir Ukrainos konfliktas Donbase šiandien akivaizdžiai rodo, kaip panašiais atvejais yra politiškai spekuliuojama, siekiant įgyvendinti savo imperialistinius tikslus.
Prancūzo įžvalgos išsipildė 1938-aisiais
Ž. Larošas pažymi, kad Lenkija tuo metu statėsi „didžiąja valstybe“, kurios statusą tarsi pateisino jos 32 mln gyventojų. Tačiau trečdalį jų sudarė tautinės mažumos. Lenkai griežtai atsisakė tarptautiniu mastu pripažintos tautinių mažumų apsaugos praktikos ir dažnai kartoję, kad jie verčiau pasitrauktų iš Tautų Sąjungos, negu duotų teisių savo mažumoms.
J. Pilsudskis rengė demonstracijas Vilniuje, norėdamas padaryti įspūdį lietuviams. Kai Ž. Larošas paklausė Lenkijos užsienio reikalų ministro ar tai susiję su tarptautine padėtimi, išgirdo atsakymą, kad Lenkiją sukūrė ne kitos valstybės; ji pati pasiėmė Vilnių, pati nusistatė 1920 metų sienas, kokias manė esant sau tinkamas…
„Tai užsimiršimas, – priduria nuo savęs Ž.Larošas, – kad Versalio sutartis kai ką reiškia lenkų valstybės gyvavime.“ (125 psl.)
Dar daugiau. Lenkų laikysena kaimynų atžvilgiu, sąmoningas ar nesąmoningas griovimas tarptautinių institucijų, kurių dėka ir pati Lenkija galėjo atsikurti, draugystė su nacių Vokietija ir agresyvios tendencijos kėlė prancūzams didelių rūpesčių. Tarp Varšuvos ir Paryžiaus vyko nepabaigiami ginčai ir dėl finansų bei komercinių atsiskaitymų. Prancūzų kapitalo investicijos lenkų pramonėje keldavo didelius konfliktus, nesuvokiamus tarp sąjungininkų: „Ar mes dar turime Lenkiją laikyti mūsų sąjungininke?“ – retoriškai klausė Ž. Larošas, komentuodamas to meto Lenkijos politikos pobūdį. (150 psl.)
Kitoje vietoje jis pažymi numatęs ir tolimesnę šios agresyvumu grįstos politikos raidą: „Aš pripažįstu, – cituoja Ž. Larošas vieną iš savo depešų į Paryžių, – kad sunku atsikratyti minties, jog [Lenkijos] Užsienio reikalų ministras jau dabar mato linkmę, kuria jis galėtų nukreipti savo veiklą naudingam grobiui pasiimti Europos neramumų atveju. Aš pats prieš kiek laiko nurodžiau, kad jei Lenkija galutinai pereitų į vokiečių stovyklą, jos ambicijos kryptų šiaurės link (Lietuva) ir pietų link (čekų Silezija). <…> [Čekoslovakijos diplomatas – V.V.] Girsa neabejoja… [jei] Reichas pultų Sudetus, Lenkija paimtų Tešiną“. „Mano kolega čekas, – rašo knygos „Pilsudskio Lenkija“ autorius, – chronologiškai neapsiriko. Mano numatymai išsipildė 1938 metais.“ (196 psl.)
Maršalo pajėgos pasiekė Kauną
Kaune lietuvių kalba leistas žydų savaitraštis „Apžvalga” 1939 m. sausio 15 d. laidoje rašė, kad Lenkijos užsienio politikos linkmė rodo, kad „Hitlerio ir Pilsudskio 1934 politinė linija tęsiama ir toliau. Bet Lenkija nenutraukia ir savo suartėjimo su Sovietais <…>, taip Varšuva dabar stengiasi įgyti Maksvos palankumo, palikdama Vokietijos sąjungininkė. Tai yra didis lošimas.“
Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | tvn24.pl koliažas.
Tačiau tas „didis lošimas“ buvo trumpas, o „pilsudskinės politikos“ vaisiai greitai apkarto. Nacistinė Vokietija, su kuria Lenkija gėdingai dalijosi nepriklausomos Čekoslovakijos valstybę, jau 1939-ųjų rudenį patyrė triuškinamą smūgį iš tų pačių „partnerių“, kuriems stengėsi įsiteikti ir su kuriais leidosi į suokalbius prieš silpnesnius kaimynus.
„Labai gerai prisimenu atmosferą, tvyrojusią lenkų ultimatumo metu, – prisimena Mindaugas Bloznelis, rezistentas, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, knygų autorius. – 1938 m. kovą lenkai ultimatyviai pareikalavo atstatyti diplomatinius santykius. O tai reiškė faktišką Vilniaus krašto išsižadėjimą ir teisių į jį pripažinimą Lenkijai. Po aštuoniolikos metų tvirtinimo, kad „mes be Vilniaus nenurimsim“, tokia staigi kapituliacija atrodė žeminanti ir negarbinga. Tada per radiją perduodavo pranešimus apie Vilniuje organizuojamas demonstracijas, kuriose vietiniai šovinistai rodė jėgą ir ragino Lenkijos kariuomenės vadą maršalą Edvardą Rydzą-Šmiglą (Edward Rydz-Śmigły): „Wodzu, prowadz nas na Kowno!“ (Vade, vesk mus į Kauną!)
Ir turiu pasakyti, kad su tam tikru pasitenkinimu prisimenu akimirką, kada vieną popietę pamačiau Savanorių prospektu judančią ilgą koloną Lietuvoje internuotų lenkų karių. Lietuvos karinių pajėgų lydimi, sunkvežimiais, viliukais, kitomis transporto priemonėmis buvo vežami nuginkluoti lenkų kariai. Jie buvo gabenami į Kulautuvą, kitas internavimo vietas. Ir tada pagalvojau: štai, maršalo pajėgos pagaliau pasiekė Kauną…“
Klaiki, baisinga tragedija
Čikagos lietuvių dienraštis „Draugas“, netrukus po Lenkiją ištikusios katastrofos, rašė: „Mes ne kartą esamę rašę, kad lenkų tauta šiandien kenčia už savo vadų (kurie ištikus nelaimei į užsienius išlakstė) kaltes ir klaidas.
Viena iš daugybės klaidų buvo – susibičiuliavimas su Vokietijos naciais ir spjovimas į akis toms valstybėms, kurios Lenkiją ant kojų buvo pastačiusios. Lenkijos vadai to nenumatė.
Kai Lenkija sudarė specialią nepuolimo ir kitokias sutartis su Vokietija, mūsų dienraštis padarė pastabą, kad ateis laikas, kuomet lenkų istorikai skaudžiai pasmerks prie to akto privedusius Lenkijos vadus. Ta proga tada priminėme ir pasakėčią: neik su velniu obuoliauti – neteksi nei obuolių nei terbos.
Ar ne taip išėjo?“ (1940 m. vasario 5 d.)
Kitas to meto Amerikos lietuvių laikraštis „Darbininkas“ daro panašias išvadas: „Iš tiesų, tai liūdnas ir šiurpulingas vaizdas. Lenkija žlugo dėl jos vadų puikybės ir kriminališko šeimininkavimo. Valdančioji klika žaidė valstybės likimu lygiai kaip tas rizikingas, įsikarščiavęs, nieko nepaisąs ir viską ant vienos kortos statąs kortuotojas – gambleris. Bet ką gi čia kalta liaudis. Ji ir pirmiau vilko nepakeliamą mokesčių jungą ir gyveno skurdžiausią visoj Europoj gyvenimą (išskyrus Sovietų Rusiją), gi dabar šalia skurdo ir nelaisvę įsigijo. Kosciuškos sukilimo laikais lenkai taip apdainavo savo ponus magnatus: „O szesc wam, panowie magnaci, za naszą niewolę, kajdany!“ (Garbė jums ponai magnatai! Už mūsų nelaisvę ir pančius). Dabar kur kas teisingiau tą dainą gali kartoti. Turėjo didelę valstybę ir su vienu mėnesiu ją prašvilpė. Naujoji vyriausybė traukia juos į teismą. Bet kas juos teis, kur juos suras? Jie ramiai sau užsieniuose gyvena ir… laukia naujosios didesnės Lenkijos… Iš tiesų, sunku įsivaizduoti ką nors kriminališkai panašaus. Kaltininkai pabėgo, o nugalėtojų kerštas krito ant suvargusios, išbadėjusios liaudies. Klaiki, baisinga tragedija.“ (1940 m. vasario 9 d.)
Panašias išvadas darė ne tik lietuviai, bet ir patys lenkai. Kaip 1940 m. vasario 7 d. rašė Vilniaus lenkų dienraštis „Gazeta Codzienna“, Londone reziduojančios lenkų egzilinės vyriausybės ministras pirmininkas gen. Vladislovas Sikorskis (Wladislaw Sikorski), ne vien savo ir tos vyriausybės, bet visos lenkų tautos vardu pasmerkė režimą, privedusį Lenkiją prie katastrofos.
Paskutinę laisvosios Lenkijos vyriausybę su Juzefu Beku ir E. Rydzu-Šmiglu priešaky, kaltino ne vien gen. V. Sikorskis. „Galėjome gi, – kalbėjo vienas jau slapstęsis karininkas, – drauge su čekais (juos vokiečiai pirmieji puolė), lietuviais ir kitomis Baltijos valstybėmis sudaryti tvirtą grandį prieš vokiečius ir rusus. Kam reikėjo mums Vilniaus, Lvovo ir Tešino, jei netekom visos Lenkijos“.
Lietuvių tauta pareigą atliko
Pavergtoji Lenkija tuo metu išgyveno milžinišką tragediją. Vakarinę jos dalį naciai ėmėsi brutaliai germanizuoti. Gyventojus tūkstančiais vertė trauktis iš jų nuolatinių gyvenamųjų vietų, o į ten vežė vokiečius. Kurie priešinosi ar prieštaravo – žudė be skrupulų, atiminėjo namus, turtus, įmones. Vien per pirmuosius 5 okupacijos mėnesius naciai išžudė 18,000 lenkų inteligentų. Kad neliktų lenkiškumo ar katalikiškumo žymių, okupantai griovė pakelių kryžius, koplytėles, uždarinėjo bažnyčias, suėminėjo ir varė į darbo stovyklas kunigus. Nugalėję Lenkijos kariuomenę, vokiečiai toliau brutaliai žudė lenkų tautą, ėmėsi metodiško žydų išnaikinimo plano.
Ne geresnė padėtis buvo ir bolševikų užimtoje Lenkijos dalyje. Bolševikai su ne mažesniu, jeigu ne didesniu brutalumu persekiojo, trėmė ir žudė ne vien lenkus, bet ir ukrainiečius, gudus, lietuvius, žydus bei kitų tautybių žmones, parodžiusius bent menkiausio nepritarimo bolševikiniam režimui. Jau minėtasis „Draugas“ 1940 m. sausio 30 d. rašė:
„Šiandien patys didžiausieji lenkų šovinistai turi pripažinti, kad laimingiausieji tie jų tautiečiai, kurie yra subėgę į Lietuvos atgautąją Vilniaus krašto dalį, arba kurie iš seniau ten gyveno. Lietuva aprūpino juos ir pastoge, ir drabužiais, ir maistu, nedarydama jokio skirtumo, kokios tautybės ir religijos yra žmogus. <…>
1939-1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai | VDU parodos nuotr.
Nežiūrint to, kad lenkai, valdydami pagrobtą nuo Lietuvos Vilniaus kraštą per aštuoniolika su viršum metų lietuvius kankino, persekiojo, į kalėjimus kišo, trėmė ir net žudė <…> mes nesityčiojame iš jų skaudžios šiandieninės padėties. Priešingai – mes jiems užuojautą reiškiame, nes aiškiai žinome, kad dėl lenkų imperialistų vadų klaidų, dėl jų pridarytų savo kaimynams skriaudų, nekalta yra lenkų liaudis. Ir jei ir naciai, ir bolševikai tą liaudį kankina, jei atima iš jos žemes, duonos kąsnį, pastogę, suardo šeimas, atima vaikus, uždraudžia jai Dievą garbinti, daro beširdiškai, nežmoniškai ir tai civilizuotame pasaulyje turi iššaukti didelio pasipiktinimo ir protestų. Nepaisant kokia tauta patektų į šitokią padėtį, į kokią šiandien yra patekusi lenkų tauta, krikščioniškoji artimo meilė reikalauja užjausti ir padėti. Mūsų tauta šiuo atžvilgiu savo pareigą atlieka.“
Nepaisant to, Niujorke leistas lenkų laikraštis „Nowy Swiat“ 1940 m. vasario 4 d. laidoje puolė lietuvius ir Lietuvą dėl Vilniaus krašto prisijungimo. Jo nuomone, Vilnius dabar vergaująs.
„Keista, kad nei Krokuvos, nei Varšuvos lenkai neverkia, bet verkia tik… Vilniaus, – reaguodamas į publikaciją atsikirto Čikagos „Draugas“ (1940 m. vasario 6 d.). – Lenkai gal ir pamiršo, bet mes nepamiršome, kad Vilniuje lietuviui lygių žmogaus teisių su lenkais reikalaudami, Lenkijai jį valdant, lenkai nužudė daug lietuvių. Dabar Lietuva tik mėgina atstatyti lenkų padarytąją lietuviams skriaudą. Vilniaus krašte kalėjimuose puvo net 400 lietuvių. Juk tik viename Berezos kalėjime, žiauriausiame visos buvusios Lenkijos kankinimo lizde, kentėjo net 200 lietuvių. Jie dabar paleisti. Bet nebus atgaivinti nuo lenkų kruvinų rankų už lietuvybę nužudytieji Juozas Bakanauskas, Mykolas Šinkūnas, Vladas Jurkuvėnas, Bronis Astašauskas, Pranas Račinskas ir kiti! Jiems Lietuva galės tik pastatyti paminklą! Vilniaus nuvargintiems, badaujantiems gyventojams Lietuva suteikė pagalbą: maistu, pastoge, apsauga.“
Lietuvių dienraštis priduria, kad „Nowy Swiat“ sielojasi per vėlai, laikraštis „turėjo sielotis tada, kada tie visi lenkų žiaurumai buvo atliekami. Dabar turėtų džiaugtis, kad Vilnius Lietuvos, kuri daug švelniau elgiasi su mažumomis, negu Lenkijos ar kitos kurios valstybės kaimynai elgiasi su savo pačių tautiečiais.“
Banditizmas ir gėda
1940 m. balandžio pabaigoje Vilniuje pasirodė Petro Kovnackio (Piotr Kownacki), buvusio laikraščio „Dziennik Wilenski“ redaktoriaus, brošiūra „Gdyby dziadek žyl“(Jeigu diedukas gyventų), kurioje autorius bando nustatyti maršalo J.Pilsudskio atsakomybę už Lenkijos valstybės sužlugdymą.
Pogon.lt nuotr.
P.Kovnackis reaguoja į kai kurių lenkų sielojimąsi, esą, Lenkijos valstybė nebūtų žlugusi taip negarbingai, kaip jai teko žlugti, jeigu prie valstybės vairo būtų stovėjęs J.Pilsudskis. Autorius ryžtingai atmeta tokius išvedžiojimus ir atsakomybę už Lenkijos tragedija verčia prieškariniam Lenkijos režimui ir jo tėvui bei kūrėjui maršalui Juzefui Pilsudskiui bei visiems, padėjusiems Lenkijoje įvykdyti 1926 metų perversmą.
Pasak P.Kovnackio, užsienio reikalų ministras pulkininkas J. Bekas ir maršalas E. Rydzas-Šmiglas buvo patys ištikimiausi J. Pilsudskio draugai, ištikimiausi jo politikos vykdytojai. J. Pilsudskis, prisibijodamas kitų konkurencijos, „apvalęs“ Lenkijos kariuomenę nuo įvairių karo specialistų; tauriausius piliečius, kurie nemokėję lankstytis ir pataikauti diktatūrai, kankinęs kalėjimuose, vertęs emigruoti į užsienius; kariuomenės neapginklavęs, nors per 10 diktatoriavimo metų galėjęs tai padaryti.
Autorius neranda jokių objektyvių duomenų, kad Lenkija nebūtų dalyvavusi Čekoslovakijos padalijime, jeigu J. Pilsudskis būtų buvęs gyvas. Ir apskritai, Lenkija, P. Kovnackio nuomone, ir J. Pilsudskiui gyvam esant jokiu būdu nebūtų galėjusi prilygti Suomijai, kuri sugebėjo duoti deramą atkirtį Sovietams.
P. Kovnackis pažymi, kad „šių šiukšlių“ nebūtų kėlęs viešai, jeigu nebūtų pasigirdę balsų, esą, konstitucijos ir priesaikos sulaužymas, tarpusavio kovos, karininkų siuntimas naktimis suvesti sąskaitas nebuvo banditizmas ir gėda, o tiktai „garbės gynimas“, kuriam buvę reikalingi J. Pilsudskio tipo „genijai“.
Ne genijus ir net ne herojus
Šituos faktus reikia turėti galvoje, kai kalbama apie J.Pilsudskį ir jo „mocarstwo Polskie“ (Lenkijos galybė). Negalima užmiršti, kad to meto Lenkija, kaip ir Vokietija („Herrvolk“ ir „Grossdeutschland“ – „ponų tauta“ ir „didžioji Vokietija“), kentėjo nuo didybės manijos, žavėjosi savo rasės poniškumu ir šleikštėjosi kitais, ypač semitais. Prieš karą Lenkijoje buvo itin gausi antisemitinė literatūra.
Lietuvą laisvam gyvenimui prikėlė ne lenkiškos „fanaberijos“miesčionis, bet kaimietis žmogus, iš savo dar gyvos lietuviškos sąmonės. Jis ir apgynė šį nedidelį žemės plotą savo krauju.
Lietuviai neneigė lenkams teisės turėti savo nepriklausomą valstybę, tik iš jos reikalavo grąžinti užimtą senąją sostinę. Tuo metu lenkai, bent jų politikai, Lietuvos nemėgo, laikė ją, J. Pilsudskio žodžiais, „Lenkijos tęsiniu“, absurdu, pramanu, lokišku „žemaičių“ užsispyrimu turėti sau „Kauno valstybėlę“.
Bet iš tiesų lenkai pro Lietuvą veržėsi prieiti prie Baltijos jūros dar vienoje vietoje, kad apsuptų Prūsiją, kaip rakštį Lenkijos pašonėje. Lenkų pastangos užimti Klaipėdą ar bent paversti ją laisvu miestu turėjo strateginį tikslą – įgyti antrąjį Lenkijos išėjimą į Baltijos jūrą ne tik prie Vyslos, bet ir prie Nemuno žiočių.
Lietuva buvo tikra priešybė J. Pilsudskio kardo užrėžtai Lenkijai. Tiek teritoriniu, tiek ir valstybės tapsmo tradicijos atžvilgiais, jos buvo susidariusios ant visiškai skirtingų socialinių pagrindų.
Žemės reforma Lietuvoje pakirto tradicines ir stiprias lenkų ūkines atramas. Ekonomiškai pajėgus Lietuvos ūkininkų sluoksnis, susidaręs apkarpytų dvarų žemėse, tapo Lietuvos ūkio pamatu. Drauge su dvarų ir bajoriškų tradicijų sumenkimu, sudrisko Lietuvoje ir lenkiškas Katalikų bažnyčios pamušalas, žavėjimasis lenkų kalba bei kultūra. Lenkų kalba nebuvo daugiau laikoma kilnesne už lietuvių, pavardės taip pat nustotos lenkinti. Vilniaus žaizda užsklendė lietuvių visuomenę nuo domėjimosi lenkų kultūra. Naujai išaugusi lietuvių karta lenkų kalbos nemokėjo ir jų kultūros nepažino.
Lietuvoje atsitiko tai, kas anksčiau buvo įvykę Britų salose, nuo Anglijos atskilus Airijai. Airiai kentėjo nuo anglų lordų, kaip lietuviai nuo lenkų ponų. Tik airiams istorija nebuvo tokia dėkinga: jiems buvo primesta svetima kalba, kuri jiems dabar pasidarė jau sava, ir airiai ligi šiol turi ir „vilnietišką“ Olsterio problemą.
Mums J.Pilsudskis joks „politikos genijus“ nebuvo. Aišku, jo negalima lyginti su A. Hitleriu ar J. Stalinu. „Kalibras“ vis dėlto ne tas.
Laisvę mylintiems ir demokratinę gyvenimo sanklodą branginantiems žmonėms – ne vien lietuviams, bet ir lenkams, čekams, ukrainiečiams ar gudams – J. Pilsudskis nebuvo ir niekad nebus nei genijus, nei herojus.
Vidmantas Valiušaitis,
www.alkas.lt
