Liepos 14-osios vakare, sėdėdamas tarp pakankamai gausaus būrio žiūrovų Trakų Salos pilyje, buvo malonu stebėti spektaklį „Karūnos šešėlyje“. Neabejotinai, tai yra išskirtinis reiškinys, nors, turėčiau pasakyti, sukėlęs manyje daug minčių ir net prieštaravimų. O jau kuris spektaklis ar renginys neturi trūkumų? Tokio viešai atliekamo kūrinio nebūna. Tačiau, turiu prisipažinti, visi tie prieštaravimai negali ir nepaneigia paties sumanymo žavesio – labai svarbų kraštui istorinį praeities laikotarpį „įvilkti“ būtent į tokios formos rūbą. Šviesa, muzika, tekstiniai įrašai nuo pat pradžių priverčia žiūrovą susikaupti, suklusti, galvoti. Kiekvienas sakinys, ypač Vytauto Didžiojo ir Krivio scenoje, tiesiog kerta į tave kaip rimbu.
Spektaklio „Karūnos šešėlyje“ aktoriai prieš vaidinimą (iš kairės stovi) – Rolandas Radzevičius, Vytautas Mikalauskas, Kęstutis Vilkauskas, Irena Jocienė ir Antanas Anskaitis, priekyje – Vladas Kasperavičius
Pats spektaklio siužetas vietomis prasilenkia su istorine tiesa ir tai šios srities žinovui gali būti nepriimtina, bet juk tai ne tikslus anų laikų atvaizdas, o meninis kūrinys. Ir scenarijaus autorius, ir režisierius nesiekia absoliučiai tikslaus anų laikų įvykių atkartojimo scenovaizdžiuose. Tikslas, matyt, visai kitas – šių personažų lūpomis išsakomas požiūris ir tekste paslėptos „amžinos tiesos“: „..mes panūdom valdyt patys neišmokę nugalėti savęs. Blogai, kad mes kartu su laisve panorom turėti ir pilnas kišenes turto. Manėm to gero prikimšti ir žmonių širdis, bet jos liko tuščios, nes tai, kas puošia kapšius ir skrandžius, pasirodo, pūdo sielas…“ (Krivio tekstas) Ar tai tik apie aną laikmetį, o gal ir apie šiandieną? O tokia citata: „O kas ta Lietuva? Tu? Aš? Žemės lopinys? Tavo pilys, prigulusios šlovės ir turtų ištroškusių karių?“ (Krivio tekstas) arba „To tavo dvasinio rojaus nesukursi be tvirtos žemiškos rankos. Kad ir kaip suksi, valstybė buvo, yra ir bus visų tikėjimų, menų ir mokslų pamatas (Vytauto tekstas). Ne, tai ne vien praeitis, tai aiškus ir nedviprasmiškas beldimasis į dabartį. O tokiais klausimais ar teiginiais prifarširuotas visas spektaklio tekstas. Kai į tai įsigilini, imi suprasti, kodėl būtent tokią, ganėtinai statišką spektaklio sprendimo formą pasirinko režisierius. Ir ji save absoliučiai pateisina, nors vietomis aiškiai matosi, kad ne visi veikiantys scenoje ar šalia jos iki galo supranta ko iš jų norima, bet tai jau vidiniai didžiulio kolektyvo reikalai.
Manau, verta trumpai sustoti prie kolektyvo. Pamatęs tokį gausų būrį žmonių, pagalvojau, kad gal tai jau vienintelis iš nedaugelio mėgėjiškojo meno kolektyvų šalyje, kuris iki šiol išlaikė tokį didelį dalyvių skaičių. Deja, apsirikau. Nors kvietimuose į spektaklį buvo nurodytas Trakų karališkasis teatras, pasirodo po šiuo spektakliu buvo sukauptos daug didesnės pajėgos. Teko matyti kelis Vilniaus Senjorų teatro pastatymus. Šis kolektyvas visada pasižymėjo puikia lietuviška kalba bei aktorių gabumais. Ko ir norėti, juk tai vis dėlto Vilnius. Tačiau be galo nustebau sužinojęs, kad čia be minėtų Senjorų ir Trakų teatrų, galinčių pasigirti ne vienais veiklos dešimtmečiais, spektaklyje dirba ir ne taip seniai susikūrusių Rūdiškių ir Vievio teatrų aktoriai. Aišku, man sudėtinga būtų konkrečiai įvardinti, kokius vaidmenis atliko vieno ar kito teatro aktoriai, nes ir tokios spektaklio programėlės ar skrajutės, kur visa tai būtų nurodyta, aš nemačiau, todėl sunku nuspėti koks kiekvieno jų realus indelis į šį pastatymą. Gal tiesiog man nepavyko jos gauti. Spėjau išsiaiškinti tiek, kad pagrindinius vaidmenis (Krivio ir Vytauto) kūrė Senjorų teatro aktoriai.
Tada į pastatymą reikia žvelgti dar kitu kampu. Tai jau ne vien kūrybinis sumanymas, tai ir savotiška mėgėjiškų teatrų ateities vizija – kiekvienas kolektyvas dirba savam teatre, bet tuo pačiu metu bendrai įgyvendina pasirinkta sumanymą? Įdomu. Aišku, vadovui ar vadovams šitai sukrauna papildomų rūpesčių, bet ir tokio bendravimo nauda yra daugiau nei akivaizdi. Tai demonstravo ir mano nagrinėjamas spektaklis.
O dabar šiek tiek apie pačius vaidmenis. Visų išvardinti nepavyks, bet pagrindinius pavyko įsiminti. Aišku, pirmiausia du pagrindiniai – Vytautas ir Krivis. Akivaizdžiai matoma, kad šie aktoriai turi pakankamą bagažą sceninės patirties, bet tai, ką jie pristatė, sukelia manyje vidinę diskusiją. Suprantu, kad pateikti žiūrovo teismui LDK Vytautą, kurio įvaizdis tautoje suformuotas dar anksčiau nei XX a. pirmoje pusėje, yra rizikingas dalykas. Gal todėl apie jį tiek nedaug draminių kūrinių ir dar mažiau scenoje sukurtų vaidmenų. Aš net nepamenu, kad per paskutinius dešimtmečius kas nors būtų tai daręs. Tačiau man labai norėjosi pamatyti žmogų – valdovą, o realiai išvydau ganėtinai deklaratyvų personažą, nors buvo akimirkų, kai jis virsdavo gyvu žmogumi, kuriam nesvetima visa tai, kas būdinga kiekvienam iš mūsų. Tačiau tų akimirkų buvo ne tiek daug. O gaila. Aktoriaus balsas, stotas, elgsena, gebėjimas girdėti, matyti, čia pat scenoje priimti sprendimus, kitaip pasakius, veikti ir yra tie pagrindiniai vaidmens kūrimo elementai. Viso to Vytautą sukūręs aktorius tikrai nestokoja, bet kodėl jis atskirose scenose renkasi lengvesnį kelią, sunku pasakyti. Gal trukdo rūbas, gal aplinka, gal nepadeda partneriai, bet aiškiai stokojama vidaus, nors emocijų išorine demonstracija kartais ir pavyksta pridengti šį trūkumą. Ypač tai ryšku mirties scenoje, kurioje žiūrovas mato tik bandymą suvaidinti, bet ne vidinę aktoriaus personažo dramą. Šis aktorius turi viską, ko reikia Vytauto vaidmeniui sukurti, ir pabaigoje telieka jam palinkėti atidžiau, dar atidžiau pažvelgti į savo personažo vidinį pasaulį.
Visai kitoks yra Krivis. Ir ne tik savo augumu, bet ir vidine nuostata. Jis žino ką sako ir kodėl tai sako, bet ir jis kažkodėl atrodė pavargęs ir ne visai realus. Vytauto ir Krivio scena – tai konfliktas tarp seno ir naujo tikėjimo, tarp dvasinės ir žemiškosios valdžios. Krivis nėra priešas, jis atstumtas bendražygis, todėl ir jo vaidmuo vaizduojamame laike – ne toks paprastas. Jis neturėtų vengti konflikto, bet privalėtų neperžengti ribų. Tą vakarą scenoje jis atrodė viskuo ganėtinai abejingas.
Mane kiek nuvylė kunigaikštienė. Iš jos norėjosi daugiau. Nors tekstas lyg ir apriboja jos veiksmines galimybes scenoje, bet nemanau, kad realiai kunigaikštienės tais laikais buvo tik simbolinis subjektas šalia savų vyrų. Visais laikais moterų įtaka savo vyrų sprendimams buvo didžiulė ir verta būtų aktorei apie tai pagalvoti. Kunigaikštienė – ne šapelis, ne vėjo purtomas lapelis, ji žino savo vertę ir niekas neturi teisės tos vertės paneigti. O kad vaidmuo epizodinis, tai dar nieko nereiškia. Yra spektaklių, kuriuose epizodiniai vaidmenys nulemia viso spektaklio sėkmę. Ypač, jei jų daug. Šitame spektaklyje tokių vaidmenų tikrai pakako. Visus juos net sunku apibūdinti. Vieni stipresni, kiti silpnesni, bet dauguma aktorių juose jaučiasi aktyvūs ir suprantantys savo indėlio svarbą. Tačiau, jei jau būti visai atviram, tai pro mano akylumą neprasprūdo ir tai, kad mažiausiai pora aktorių galimai buvo kiek pasistiprinę. Gal klystu, bet jei tai tiesa, tai norėčiau palinkėti jiems to daugiau nedaryti. Tai nepagarba ne tik partneriams, ne tik režisieriui, bet pirmiausia žiūrovui.
Pakaks, nelendant giliau ir nesiimant aiškintis aktorinių subtilybių, privalu pripažinti, kad dauguma vaidmenų, net tie, kurie tik statistiniai, vis dėlto įdomūs ir realūs. Sukurti neabejotinai talentingų ir teatrui pasišventusių žmonių. O jei tarp jų yra nenusisekusių, tai verta prisiminti, kad mėgėjų teatro užduotis yra daug platesnė nei profesionalų. Anie iš to duoną kramto, bet ne visi ir ne visada gali pasigirti savo pasiekimais. Mėgėjai sprendžia ne vien aktorinio profesionalumo problemas, bet ir užimtumo bei tautos kultūrinio kodo išsaugojimo užduotis. Ir tai daug svarbiau. Dažnai taip vadinami profesionalai užmiršta, iš kur jie atėjo ir kam jie turėtų būti dėkingi. Absoliuti dauguma jų į „didžiąsias scenas“ pateko perėję mėgėjišką mokyklą ir ten užsikrėtę teatro ar muzikos virusu. Tas, kuris tai prisimena, visada išties ranką taip vadinamam mėgėjų menui ir visada su pagarba prisimins savo pirmus takelius, nuvedusius į kūrybos pasaulį. Deja, tenka kartais tik stebėtis, kaip koks nors „profesionalas“ kelia save kaip tą <..> ant šakių ir garsiai postringauja apie mėgėjiško meno nereikalingumą. Tai ne profesionalas, tai savo srities amatininkas, stokojantis bendro išsilavinimo, vidinio intelekto. Tokia vidutinybė, kuri manosi esanti pasaulio stebuklu.
Baigdamas noriu pasakyti, kad, nepaisant visos kritikos, aš su nepaprastu malonumu stebėjau ir klausiausi šito spektaklio. Jam pasibaigus nesinorėjo net tik stotis ir išeiti, bet net plojimais nesinorėjo gadinti muzikos, šviesos, ugnies ir aktorių sukurtos nepaprastos aplinkos. O ir galvoje vis skambėjo juokdario pasakyti žodžiai : „Ir tavo Lietuvos nebebus. Bus Litva ar Litauen, koks skirtumas, bet nebus Lietuvos..“ Ne, neteisus Juokdarys. Bus Lietuva, kol bus tokie teatrai. Teatrai, dirbantys ne už pinigus, bet iš pašaukimo. Sėkmės visiems to vakaro spektaklio kūrėjams. Esate jūs, esame mes – žiūrovai. O tai jau reali dalelė Lietuvos. Tokių jūsų dabar ypač reikia, o ateityje dar labiau reikės.
Alfonsas KONČIUS
