Žuvusiems nereikia apgynimo. Už juos kalba jų nuveikti darbai. Jo reikia mums, gyviesiems. Jei vis dar jaučiamės kartu šioje žemėje gyvenančia bendro likimo ir istorinio pasakojimo vienijama garbinga tauta.
Rasa Čepaitienė
Praeities įvykių ir asmenybių vertinimai, kad ir kokie jie būtų, niekuomet nėra neutralūs, atsieti nuo dabarties. Priešingai, jie nukreipti ne tik į dabartį, bet ir į ateitį. Tad ką mums byloja eilinis R.Vanagaitės, kaip ir kitų priešiškų valstybių informacinio karo kareivių, išpuolis prieš istorinę tiesą. Į ką jis nukreiptas?
Pirma, bandoma paneigti ir diskredituoti pačią Lietuvos valstybingumo idėją. Ne daugiau ir ne mažiau. Jei 1941 m. sukilėliai ir pokario partizanai neva tebuvo tik holokausto vykdytojai, dėl merkantinilių sumetimų ar gryno sadizmo žudę niekuo dėtus žydus ir kitus civilius, tai visiškai išplauna patį nepriklausomos valstybės atkūrimo siekio faktą. O tai ypatingai paranku dabartiniams Lietuvos priešams, nuolat suokiantiems apie niekingą abejotino legitimumo „žlugusią valstybę“ (failed state), už kurią esą niekas niekada pasiaukojamai nekovojo…
Antra, nuo antikos laikų iki šiol bendruomenes „cementuoja“ jų išpažįstami pasakojimai, pradedant mitais ir baigiant didžiaisiais istoriniais naratyvais, perteikiančiais ne tik tautos nueito istorinio kelio viziją, bet ir tam tikras sektinas vertybes, kurias įkūnija šlovingi protėviai, praeities herojai ir karžygiai. Srutų pilimas ant Lietuvos didvyrių yra bandymas parodyti, kad ši tauta nė neturi jokių sektinų asmenybių ar pavyzdžių, kuriais galėtų didžiuotis ir remtis moralinio pasirinkimo momentais.
Trečia, noras kalbėtis su tokiais kaip R. Vanagaitė, jau keletą metų sistemingai ir kryptingai klastojančiais Lietuvos istoriją ir aktyviai šmeižiančiais Lietuvą kaimyninėse šalyse, faktų ir argumentų kalba tik pila vandenį ant kgbistinio propagandos malūno, todėl atmestinas kaip naivus ir kenksmingas. KGB paveldėtojams to ir tereikia. Tokiu būdu jų šmeižtai ir kliedesiai, melas pramaišiui su tiesa yra legitimuojami kaip teisėta tiesiog „kita nuomonė“, „pagrįsta abejonė“, „kritika“ ir t.t.
Lietuvių posovietinė istoriografija jau padarė pakankamai, kad atsakytų į esminius XX a. esminius įvykius liečiančius klausimus ir pateiktų adekvačius jų vertinimus. Jei kas šių istorinių veikalų nežino ir linkę kliautis ciniškų klastotojų paistalais, tai jų išsilavinimo ir sąžinės problema. Atmeskime menamą politkorektiškumą, postmodernistinį reliatyvizmą ir tariamai neutralų istorijos dekonstravimą. Tokio nėra. Kaip rodytų patirtis, reliatyvistai tėra tik dvasios menkystos, pagatavi už aukso trupinį ar šlovės žiupsnelį parduoti bet ką.
Todėl kovoje su tokiais maitvanagiais vienintelės adekvačios priemonės būtų:
– geras šalies istorijos ir ypač kontroversiškųjų XX a. laikotarpių bei įvykių išmanymas, kad būtų galima atremti panašius išpuolius ateityje;
– šios asabos paskelbimas persona non grata visoje viešojoje erdvėje (pagarbos nusipelno leidykla, kuriai, nepaisant komercinių nuostolių, pakako politinės brandos ir pilietinio orumo tai jau padaryti);
– kreiptis į VSD ir Prokuratūrą prašant panaudoti visas teisines priemones, kad ji realiai atsakytų už šmeižimą ir istorijos klastojimą;
– kreiptis į politikus, ypač naujai įsteigtą Valstybės Istorinės atminties komisiją, kad jie įvertintų jos veiklą iš politinės perspektyvos ir siektų jai, kaip atvirai kenkiančiai Lietuvai, atimti Lietuvos pilietybę. Daryti jiems pilietinį spaudimą, jei to nesiimtų. Tai mūsų visų garbės reikalas.
Turiu ir pasiūlymą mokykloms bei jaunimui. Surenkite, prašau, viešus partizanų dienoraščių ir atsiminimų (A. Ramanausko-Vanago, J. Lukšos-Daumanto, Justino Lelešiaus-Grafo, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ir kitų) skaitymus-diskusijas. Istorikai, bent jau aš, atvažiuotume, pagelbėtume. Tai ne tik įdomu, bet ir kaip niekad aktualu. Jie kažkada itin sunkiomis aplinkybėmis pasirinko prisiimti asmeninę atsakomybę už Lietuvą situacijoje, kai jos nusikratė elitai. Kaip matyti iš oficialios ir „nuomonių lyderių“ reakcijos į šį itin cinišką maitvanagaitės išpuolį nebuvimo, elitai jos kratosi ir šiandien.
Tad jei ne aš, tai kas?
Norite Būti Vanagais? Skriskite aukštai.
Šaltinis: www.alkas.lt
