Rašydama apie pirmąją karaimų dainų radijo laidą Vilniaus radijuje prieš 85-erius metus, t. y. 1932 m. lapkričio 9 d., citavau karaimų vyriausiojo dvasininko Hadži Serajos Chano Šapšalo (1873–1961) laišką Vilniaus radijo programų direktoriui Vitoldui Hulevičiui (1895–1941), kuriame jis mini, kad įžangą apie karaimų dainas šioje laidoje skaitys Lidija Poziemska (1886–1952). Mano atmintyje atgijo šios nuostabios moters, mano mamos tetos paveikslas. Buvau dar maža, kai išvažiavome iš Trakų gyventi kitur, o ir ji netrukus iškeliavo iš šio pasaulio, bet prisimenu neaukštą, gležną, smulkių veido bruožų moterį, dažniausiai meiliai glaudžiančią prie savęs mažytį juodą šunelį vardu „Ledi“. Mano bendraamžiai, lankę mokyklą Trakuose, prisimena ją kaip muzikos mokytoją. Man ji irgi buvo pirmoji fortepijono mokytoja, nors ne mokykloje, o jos namuose. Ji nemokė manęs gaidų, bet išmokė skambinti krakoviako melodiją.

Lidija Poziemska su vyru Sankt Peterburge, 1907 m. Perfotografuota is žurnalo „Awazymyz“, 2000 m. Nr. 4

Kai atvažiuodavome vasarą atostogauti į Trakus, mano mama būtinai aplankydavo savo tetą, juolab, kad ilgainiui ji buvo likusi vienintelė teta. Vieną vasarą, kai buvau turbūt antros klasės mokinė, jos ir sumanė mane pradėti mokyti muzikos. Esu joms už tai labai dėkinga. Juokinga, bet paskui, jau gerai pramokusi muzikos rašto ir gaidų, galėdama paskambinti ir sudėtingus muzikos kūrinius, niekada nepamiršau to krakoviako. O dar vėliau, kai jau buvau pamiršusi ir Mocarto sonatas, ir Mendelsono Dainas be žodžių – viską, ką galėjau kažkada skambinti fortepijonu, pirštai patys prisiminė tą vienintelę vaikystę menančią melodiją, o kartu su ja visada prisimenu ir pirmąją mokytoją.
Lidija Poziemska gyveno Trakuose, Karaimų gatvės 34 namo, nutolusioje nuo gatvės Totoriškių ežero link, dalyje. Jos butukas, kuriame ji gyveno su savo jauniausia dukra Irena, pokario laikais buvo smarkiai susitraukęs – neaplenkė nacionalizacija. O kadaise šis ir gretimas 32 namas, – visas kiemas iki pat Totoriškių ežero – priklausė vienai garbingiausių Trakų karaimų šeimų – Lobanosams, kurių atstovai iš kartos į kartą per ištisus šimtmečius buvo renkami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaimų vaitais, t. y. faktiškais bendruomenės administracijos vadovais.

Lidija Poziemska Trakų mokykloje, 1948 m.

Tame name 1886 m. ir gimė Lidija. Ji buvo penktas vaikas Emilijos ir Juzefo Lobanosų šeimoje. Jos vaikystė prabėgo Trakuose, o mokytis tėvai ją išleido į Sankt Peterburgą, kur gyveno jos vyresnioji sesuo Emilija, ištekėjusi už turtingo Krymo karaimo Šole. Beje, Emilijos Šole šeimoje Sankt Peterburge vėliau gyveno ir mokėsi jos seserėčia Sofija Dubinskaitė (1901–1978), būsimoji vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus (1897–1982) žmona, aktyvi tarpukario karaimų moterų būrelio Katyn Odžahy veikėja.
Kaip pažymi Lidijos vaikaitis Konstantinas Pileckis (Konstanty Pilecki), šiuo metu gyvenantis Gdanske, laikas, praleistas SanktPeterburge, nebuvo vien mokslo metai. Jauna mergina turėjo galimybę susipažinti su turtingu to meto Rusijos sostinės kultūros gyvenimu. Be to, Šole šeima paprastai vasarodavo Kryme, ir Lidija, važiuodama drauge, pažino ir šios vietovės grožybes, galėjo pajusti protėvių dvasios gyvybingumą. Rytų kultūra užbūrė ją, ir romantizmas, svajingumas, net egzaltacija lydėjo ją visą gyvenimą.
1903 m. Lidija aukso medaliu baigė gimnaziją ir grįžo namo, kur po dvejų metų, sulaukus devyniolikos, buvo ištekinta už Alfredo Elifaso Poziemskio, gerokai už ją vyresnio, bet turtingo verslininko, kuris, praleidęs ilgus metus Anglijoje, tuo metu grįžo į Trakus. Jaunavedžiai apsigyveno Maskvoje, kur Alfredas Poziemskis turėjo tabako gaminių fabriką. Poziemskių namai buvo labai svetingi ir atviri. Ten dažnai svečiuodavosi tabako pramonininkai iš Krymo, giminaičiai iš Trakų, Maskvoje gyvenantys karaimai. O kai prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Trakų karaimai kaip ir kiti Lietuvos gyventojai turėjo pasitraukti į Rusijos gilumą, Lidijos sesers Beatos Lobanos-Dubinskos šeima ištisus metus glaudėsi pas Poziemskius Maskvoje, kol atsirado galimybė išvykti į Krymą.
Po 1917 m. perversmo Rusijoje Poziemskių šeima turėjo trauktis iš Maskvos netekdama viso savo turto. Grįžusios iš evakuacijos į protėvių žemę, į Trakus, visos karaimų šeimos vertėsi sunkiai. Vargais negalais Alfredas Poziemskis gavo savo draugo dvaro Naujojoje Vilnioje prižiūrėtojo vietą, ir šeima persikėlė ten, kur gyveno iki 1930-ųjų, kai netikėtai mirė šeimos galva. Likimas vėl atvedė Lidiją į Trakus. Čia ji ir nugyveno likusį gyvenimą iki mirties 1952-aisiais.

Lidijos Poziemskos sūnus Vladimiras, žuvęs Antrajame pasauliniame kare, 1928 m.

Trakuose Lidija tapo aktyvi bendruomenės gyvenimo dalyvė. Būdama gerai išsilavinusi, puikiai išmanydama aukštuomenės gyvenimo etiketą, ji ėmėsi karaimų jaunimą mokyti gerų manierų, elgesio taisyklių, rengė šokių kursus, mokė groti fortepijonu. Tarp to meto Trakų karaimų bendruomenės narių Lidijos, jos sesers Emilijos, brolio Juzefo šeimos ir jų nariai buvo vieni iš labiausiai apsišvietusių ir išsilavinusių. Tad nenuostabu, kad būtent jai Hadži Seraja Chanas Šapšalas patikėjo per radiją perskaityti įvadą apie karaimų dainas, o pačias dainas pasiūlė atlikti Lidijos brolio, vyresniojo dvasininko Juzefo Lobanos dukroms – Halinai ir Valentinai. Lidija taip pat padėjo vyresniajam dvasininkui Simonui Firkovičiui redaguoti jo rengiamą spaudai karaimų kasdienių maldų rinkinėlį.
Po Antrojo pasaulinio karo, kuriame ji neteko savo vienintelio sūnaus, Lidija kurį laiką dirbo Trakuose mokykloje, kur dėstė muziką, ir kai kurie mano bendraamžiai, buvę jos mokiniai, ją puikiai prisimena.

Trakų karaimų bendruomenėje Lidija Poziemska buvo vadinama labai meiliai – tiesiog Lidija Osipovna. Tokią romantišką idealistę, neprisitaikiusią prie gyvenimo materialėjimo, tyliai besigraužiančią dėl kilnių ir taurių vertybių nuvertėjimo, prisimena ją mano kartos žmonės ir aš pati. Nors jai teko patirti nemažai gyvenimo negandų, Lidija Osipovna visada buvo giedros nuotaikos, šiek tiek sentimentali svajotoja. Visi keturi Lidijos vaikai irgi buvo idealistai, romantikai, kuriems sąžinė ir garbė buvo pirmoje vietoje. Jie pasižymėjo kilniadvasiškumu ir iki gilios senatvės išsaugojo dvasios aristokratizmo požymius.

Lidijos Poziemskos dukra Natalija Poziemska-Pilecka

Kai 1990 m. būdama Tautybių departamento generalinė direktorė važiavau į Gdanską pristatyti lietuviškos dailės parodos, kelias naktis teko nakvoti pas Lidijos Osipovnos vyriausiąją dukterį Nataliją (1906–1998), mamos pusseserę ir mano tetą. Ji puikiai atrodė, buvo žavi, energinga, pasakojo įvairias Trakų laikų istorijas, kurių, deja, nebeprisimenu. Bet pamenu, kad, norėdama ją pagirti, pasakiau kad ji atrodo jaunesnė nei 70-ies. O ji juokdamasi man pasakė: „Brangioji, juk man 84-eri, dabar turiu naują gerbėją ir svarstau, ar priimti jo siunčiamas gėles, ar ne.“ Tada nesupratau, bet dabar galvoju, kad tas skaidrus, šviesus žvilgsnis, optimistiškas požiūris į gyvenimą, dvasingumas buvo paveldėtas iš mamos, kuri, kaip išaiškėjo iš anūko pasakojimų ir iš dalies atverto senelės archyvo, dar rašė ir eilėraščius. Teisybė, daugiausia lenkiškai, aiškiai ankstyvojo lenkiškojo romantizmo paveikta ir pasirašinėjo paslaptingu slapyvardžiu „Sfinksas“.
Pirmą kartą šeši Lidijos Poziemskos eilėraščiai buvo atspausdinti tik po jos mirties – 2000 m. Lenkijoje gyvenančių karaimų leidžiamame žurnale Awazymyz (Mūsų balsas). Ketvirtajame to žurnalo numeryje spausdinamas jautrus Lidijos Osipovnos anūko Konstantino Pileckio straipsnelis apie senelę, kuriuo, prisimindama šią nuostabią moterį, pasinaudojau ir aš. Vėliau dar du jos eilėraščiai buvo atspausdinti to paties žurnalo 2004 m. Nr. 8. Eilėraščiai, kaip minėta, yra romantiški, irgi egzaltuoti, efemeriški, ir ši poetika užmaskuoja kilnią didaktinę mintį. Vieną iš Lidijos Poziemskos eilėraščių siūlau pasiskaityti ir Trakų žemės skaitytojams originalo kalba. Į lietuvių kalbą tekstą išverčiau pažodžiui.

Motylek

Kochanej młodziežy wiersz ten poswięca Autor

W dalekiej krainie potęžnego
Wschodu,
Gdzie bajki się rodzą, gdzie cudów
jest świat,
W złocistych promieniach gorącego
słońca,
Wirował motylek tak cudny
jak kwiat.

I lekko fruwając z kielicha na
kielich,
Szczęśliwy, spokojny i dumny
jak król,
W błękitach przestworza wirując
bez troski,
Nie zaznał co rozpacz, tęsknota
i ból.

Wtem wicher się zerwał. I uniósł
motyla
Do kraju gdzie ciemny zieleni
się gaj,
Gdzie łąk szmaragdowych
wzorzyste kobierce,
Gdzie strumyk srebrzysty,
gdzie słoneczny maj.

I ujrzał motylek: Nad brzegiem
strumyka
Co lśnił się jak tęcza i był pełen
złud,
Cud-wažka – skrzydełka turkusem
świecące,
Kąpała w błękicie kryształowych
wód.

Ach, poznał motylek potęgę
miłości,
Co śle nam cierpienia, tęsknotę
i ból,
Lecz wažka-kokietka – śmiała się
radośnie…
Do łąk szmaragdowych i złocistych
pól.

Tak žycie niekiedy wyprawia nam
gody,
Gdzie błędnych ogników upaja nas
czar.
A duszy swej skarby i urok
swobody
Na ołtarz błyskotek składamy
jak dar.

Drugelis
Autorė skiria šį eilėraštį  mylimam jaunimui

Tolimajam krašte galingųjų Rytų,
Kur pasakos gimsta, kur stebuklų
šalis,
Auksiniuose karštos saulės
spinduliuose
Sukiojos drugelis gražus kaip gėlė.

Ir lengvai lakiodamas nuo žiedo
prie žiedo,
Laimingas, ramus ir išdidus kaip
karalius,
Padangės žydrynėj skrajodamas be
rūpesčių,
Nepažino sielvarto, ilgesio nei
skausmo.

Jis klausės zefyrų tylučio šnaresio,
Ir sparnuotų elfų choras svaigino
jį.
O veržli srovė, šniokščianti
tolumoj,
Nuostabius tuos garsus nešė į kalnų
viršūnes.

Ir pamatė drugelis: pakrantėj
šaltinio,
Kurs mainėsi kaip vaivorykštė ir
buvo kupinas vilčių,
Skėtė-stebuklas-… turkiu
žvilgančius sparnelius
Prausė mėlynėje krištolinių
vandenų.

Ak, pajuto drugelis meilės galią,
Kur siunčia mums kančias, ilgesį
ir skausmą.
Bet skėtė-koketė – juokės
džiaugsmingai…
Laukams smaragdiniams ir
auksiniams laukams.

Taip gyvenimas kartais kelia mums
puotą,
Kurioje apgaulingų žiburėlių
svaigina mus burtai.
O savo dvasios lobius ir laisvės
žavesį
Blizgučių altoriui sukrauname
kaip auką.

Dr. Halina KOBECKAITĖ