Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, „Lietuviško baro“ redaktorė

Šiame „Lietuviško baro“ numeryje susitinka Miglės Bitkevičiūtės lyrika su Albino Vytauto Januškevičiaus prisiminimais bei eilėmis. Vytautas Januškevičius savo klajonėse po Lietuvą susitinka jau legenda virstantį bendraamžį poetą Marcelijų Martinaitį. Artėjant Poezijos pavasario bangai, vertinga paminėti ne vienam šiuolaikiniam poetui įtaką padariusį šį Paserbenčio grynuolį.

O „Lietuviškas baras“, džiuginęs mus nuo 2025-ųjų spalio, išėjęs į šviesą 12 kartų, aprėpęs daugiau nei tris dešimtis autorių, kol kas atsisveikina su savo skaitytojais. Paatostogavęs ir pavasarojęs, galbūt atplasnos kitomis formomis.

Miglė Bitkevičiūtė

Eilėraščiai iš knygos „Šviesos gijos“

I skyrius „Meilės pabudimas“

*

Kai nieko nebelaukiau,

Aš viską suradau,

Upelį, žolę, saulę…

Ar reikia dar daugiau?

*

Danguj žvaigždė sužibus,

Man atsiuntė Tave,

Visas spalvas sumaišius,

Prisiglaudė šalia.

*

Ir nieko nebelaukiu,

Nes viską jau turiu,

Upelį, žolę, saulę…

Švytėjimą širdžių.

2024 08 „Švytėjimas širdžiųׅ“

*

Tik mylinti širdis ištirpdo viską,

Nors kartais jos neberandi…

Todėl danguj padangę pilką

Pašvaistė nušviečia nakty.

*

Tyli… ir nėr kam pasakyti,

Koks menkas ir bejėgis pats esi,

Ties meilės žiburiu parkritęs,

Meldies, kad neužgęstum vidumi.

*

Rytojus sunkumus vis siunčia,

O tu nurimk ir lauk ramiai…

Mažos stiprios širdies pilnatvę,

Juk saugo meilės aukurai.

2024 03 „Mylinti širdis“

*

Užgęsta gatvių šnaresys,

Pasilieki viena…

Girdi, kaip plaka sopuliu širdis,

Sustok, pasaugok ją…

*

Nuo neprašytų pažadų,

Beviltiškų audrų…

Pasaugok savo širdį sau

Be jos gyvent sunku…

*

Užgęsta gatvių šnaresys,

Pasilieki viena…

Girdi, kaip plaka spindinti širdis,

Apgaubk vien meile ją…

2023 05 „Plaka sopuliu širdis“

II skyrius „Laukimo giesmės“

Ar nori žinot kodėl lyja?

Tai – ašaros rieda dangum…

Pasaulio išduota žmonija,

Telaukia kol saulė pabus…

*

Todėl taip ir norisi verkti,

Pajutus liūdnumą širdim,

Mes norim laimingai gyventi,

Džiaugsmingai svajoti viltim.

*

Ar nori žinot kodėl lyja?

Tai – ašaros rieda dangum…

Pasaulis nuprausia Žmoniją,

Atverdamas sieloms kelius…

2023.10 „Lyja“

*

Sielos drugelis aplankė mane,

Nešantis viltį ir grožį…

Visas pasaulis sutilpo delne,

Džiaugtis, tikėti juo noris.

*

Vėjas nurimo tik paukščių balsai,

Vakarą tylų dainuoja…

Spindinti saulė užmigo ramiai,

Laimė taip tyliai alsuoja.

*

Sielos drugelis aplankė mane,

Nešantis viltį ir grožį…

Visas pasaulis sustojo laike,

Širdis vien meilingai alsuoja.

2024 06 „Sielos drugelis“

*

Kažko ilgu… tik užsimerk… sulauk,

Kol paukščiai giesmėmis sugrįš,

Pažadins širdį tau.

Ir vėl tyla…

Palauk… tik neliūdėk… artėja ta diena,

Kai džiaugsis siela nemari

Patapusi miškų svaja,

Dainuok kartu su ja…

Kažko ilgu… tik užsimerk… pabūk,

Laukimas šis nepaprastai painus,

Atverdamas užslaptintas duris,

Tave grąžins… į saulėtus namus.

2023 03 „Kažko ilgu“

*

III skyrius „Gamta ir šviesa“

 

Ruduo vėl aukso pataluos,

It užmaršty paskendęs,

Migloj klajoja elnias vakaruos,

Ieškodamas savosios elnės.

*

Vėl oras kvepia lietumi,

Ir saulė mažiau šildo.

Vien debesys pabirę dangumi,

Vilioja mus, gaiva pripildo.

*

O akys bėga tolumon…

Ten kur pilkuos šešėliuos,

Ruduo vėl aukso pataluos,

Prasiskverbia širdin,

Ir spindi dangaus mėliu.

2023 10 „Ruduo“

*

Rožynais taip kvepia…

Kaip sukas galva.

Palaimintos mintys

Mane nusineš…

*

Žiedų milijonai…

O man Tu – viena.

Gražiausia iš rožių,

Skausmingai sava…

*

Rožynais taip kvepia…

Kaip sukas galva.

Viltingoji rožė,

Dalužė mana…

2023 06 „Rožė – dalužė mana“

*

Tavęs yra tiek daug…

Ir tuo pačiu mažai…

Kaip upė tekanti tolyn

Mane visur matai…

*

Žiūri kaip vasara kvėpuoja

Spalvingos gėlės laukuose

Danguj drugeliai mirguliuoja

Taip viską užburia gamta.

*

Dabar jauti savy pilnatvę

Kai jūra ošia mėlyna

Matai daugiau negu vienatvę

Užpildo sielą ramuma.

*

Žiūri kaip vasara kvėpuoja

Spalvingos gėlės laukuose

Įsiklausai… širdis gamta alsuoja

Joje visi atsakymai, šviesos garsai.

2023 06 „Gamta alsuoja“

*****************************************

Albinas Vytautas Januškevičius

Pradžia – Šiaulėnai. Čia su sesute Elena gimėme tą patį mėnesį, ir tą pačią dieną, t y., vasario pirmąją, tik ji – 1932, o aš 1935 metais. Abu su žmona Elyte – pedagogai. Sūnus Regimantas – fizikas, duktė Aistė – ekonomistė su šeimomis gyvena ir dirba Vilniuje, ten pat ir anūkai Judita, Adomas ir Saulė. Užsiėmę skirtingai, bet bendraujame intensyviai, sugyvename darniai: muzikuojame, keliaujame ir esame aistringi orientacininkai.

Man gyvenimas – stotelės ir stotys. Mano kartai – karas, tremtys, „sodybų tuštėjimo metas“ – teko dažnai kilnotis: kartu su tėvais ar atskirai kūrėmės naujuose namuose daugiau dvidešimties kartų. Tai reiškia gausias ir reikšmingas patirtis, neretai kiekviena su savitu gyvenimo būdu, su naujais žmonėmis. Ta gausi godžiai įsisavinta įvairovė iki dabar  man byloja  keistą, bet gyvą jausmą – esu pragyvenęs jau ne vieną gyvenimą. Man tai bažnytkaimiai – Šiaulėnai, Kalnujai (pradinė mokykla), Vadžgirys (vidurinė mokykla) ir kaimai – Aukštrakiai, Kebiškiai, Paviščiovys, Trakiniai, Šaukliai (pradinė mokykla), pagaliau Vilnius (universitetas, vakarinė dailės mokykla, Pedagogikos institutas – darbovietė) bei Maskva (aspirantūra) ir Trakai (internatinė mokykla – darbovietė, šeima).

Stotis „Vaikystė“

Kai patirtys tos pačios. Geriau suprasti ir įvertinti savo gyvenimo patirtį padeda greta buvusių žmonių patirtis, dar geriau, kai ji fiksuota. Tokią patirtį iš vaikystės aptikau skaitydamas poeto Marcelijaus Martinaičio autobiografinius raštus. Su šviesios atminties Marcelijumi  keletą metų augome visai greta, jis – Paserbentyje,  aš – Kalnujuose. Tai buvo reikšmingas metas, kai mes, kaip teigia Marcelijaus, „patys kūrėme save“ („Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, 223 psl.). Jo užrašyta patirtis dažnai eina lygia greta su manąja. Keletu epizodų iš to meto patirties čia ir noriu pasidalinti.

 

Visą dieną bėgte. „Zirzelis“. Rašydamas apie ano meto gyvenimo pobūdį kaimo vietovėje Marcelijus Martinaitis savo knygoje „Mes gyvenome“, pastebi, kad suaugusių „geografinės ribos buvo gana apibrėžtos, „…kaip toli anksti rytą pasikinkęs arkliuką galėjai per dieną nukinkuoti, o jau vakare grįžti“ (113 psl.). Vaikų gyvenimo, jų asmeninės patirties ribos buvo dar labiau apibrėžtos – kaip toli, ištrūkęs nuo namuose atliekamų pareigų, gali apibėgti tarp pusryčių ir pietų, pietų ir vakarienės.  Bėgiodavome nesustodami, ištisas dienas – tiek daug reikia pamatyti, subėgti į krūvą ir išsiskirstyti; vasarą – basi, atšalus – į kurpikes (medpadžius) įšokę ar – lengvi greiti ir vikrūs, naginėmis apglobę kojas. Miestelio vaikai, laisvalaikiu, atlikdami kokį nors vyresniųjų pavedimą – nunešti-parnešti, pavaryti gyvulį ar paukštį ir pan., bėgiodavom paskui „zirzelį“ – jaukiai dūzgiančią  rinkę nuo viryklės, stumiamą stangria viela. Ši „eismo“ priemonė turėjo būti žinoma ir Marcelijui. „Taip ir gyvenom – … vaikai augdavo – bėgiodami.“ („Prisiminimas“. Gailile raso, 1990)..

 

Pilkalnis. Smagiausia vairuojant zirzelį, pasipuikuojant, tarsi dabartiniai rokeriai, nulėkti kur toliau – net iki Dovainavos tvenkinių ar į Pilkalnio piliakalnį, kur pirmą kartą ir būsiu sutikęs Marcelijų, smalsų, bet atsargų šviesiaplaukį berniuką, šaukiamą Marčiumi. Man, kaip ir jam, Pilkalnis buvo „kalnai“ (ten pat, plg.: Kalnujai), kur daug paslapčių, nuo Pilkalnio aukštumos atsiveria puikūs vaizdai, o pagal ano meto žmonių pasakojimą, kaip užsimena ir pats Marcelijus, po ja slūgso pasislėpę rūmai. Vieną kartą Pilkalnyje patyrėme sėkmę. Tarp krūmų ir mes, kaip ir jis su draugais, radome gilią duobutę, o mūsų vadas, įmesdamas į ją akmenuką, tarė: „Kas nieko neišgirs, tas kurčias.“ Klausomės įsitempę. „Girdėjote ?!“ – „Girdėjom, girdėjom!” – vienas po kito sušneka vaikai. Man net plaukai pasišiaušia nuo momento įtampos: aš taip pat išgirstu –  tas akmenukas krenta ir – po žeme – pasišokinėdamas nurieda kažkokio pastato stogu. Keista, bet dar ir šiandien prisimenu tą garsą. Žvilgtelime vienas į kitą, pašiurpę iš nuostabos, ir išsilakstome tarsi pabaidyti žvirbliai. Marcelijus ta proga rašo: „Mes, vaikai, tos skylės vis ieškodavome, žinoma, nieko nerasdami“ (ten pat, 107 psl.) Taigi, jo būryje neatsirado sumanaus vado.

 

Kregždžių miestas. Sodybose trobesių pastogėse įsikurdina kregždės. Lizdelius lipdo iš snapeliuose sunešto molingo purvo. Gražu žiūrėti, kai jos, baigusios statybą, sulenda į vidų, iškiša dvi suglaustas galvutes ir, linksmai čiauškėdamos, šnekasi. Kieme nuo tos naujakurių bylos toks jaukumas. Tai šelmeninės, naminės, kregždės. Šie mieli žmonių kaimynai buvo pamėgę ir Martinaičių sodybą.

Kitas dalykas – urvinės, „laukinės“, kregždės. Kur jos įsikuria, ten nuo saulutės patekėjimo iki pat nusileidimo viešpatauja didelis sujudimas ir čirškėjimas. Kalnujų pakraštyje, šalia Pilkalnio, jų būdavo devynios galybės – urvelis prie urvelio. Apleistų rūsių sienos buvo itin tinkamos įsirengti lizdelį urvelio gale. Ypatingas triukšmas kildavo, kai prie jų miesto prisiartindavome mes, vaikai. Suskrenda visos ir šaudo pro galvas taip arti, kad rodos tave liečia sparnu; „praskrisdavo visai arti veido, net jausdavai sparnais sukeltus švelnius oro virpesius.“ (Marcelijus, 111 psl.).

 

Baltas Saulės miestas ir žalios padūmavusios lygumos. To meto vasaros ir žiemos pasitaikė saulėtos, atrodė, nors rytuose vyko karas, kad visur pasaulis toks pat šviesus. 2008 metais  leidinėlyje apie mūsų klasę, Vadžgirio vidurinės mokyklos pirmąją abiturientų laidą, prisiminiau aną vaikystės erdvę: „Ant smėlio kalvų įsikūrę mūsų vaikystės Kalnujai – pasakų karalija, kur vienoje pusėje, šiaurėje, irgi ant kalvų, dunkso saulės apakinti baltamūriai Raseiniai, o kitoje, pietuose, plyti žalios laukų ir krūmynų lygumos“. Kiek vėliau, 2009 metais, Marcelijus Martinaitis minėtuose prisiminimuose rašo: „ Man, lygumų vaikui, vis dėlto didžiausią įspūdį darė Pilkalnis, Kalnujų aukštuma… O smagiausia būdavo dairytis nuo tų aukštumų, nes nuo jų atsiverdavo padūmavusios parūkavusios tolumos, balti Raseinių mūrai, Girkalnio kalvos, Šimkaičių miškai, saulėtekiai, ko niekada nepamatydavau įspaustas tarp tų savo alksnynų.“ (110 psl.). Marcelijus gimė ir augo tų kalvų papėdėje, ir jos spontaniškai viliojo ir kvietė jį ten, kur, „iš aukštai pasaulis atrodydavo visai kitaip“ (ten pat). Tos aukštumos išliko jam svarbios ir reikšmingos jo darbams visą gyvenimą: „Grįždamas namo visada pastovėdavau ant Piliakalnio, lyg ir pasitikrindamas, ko dar nesuvokiau, nesupratau, nepadariau, gerai nežinodamas ko, tik nujausdamas… Nežinau, ką reiškia tokios vietos, iš kur imasi jų galia? Ar užtenka tik vaikystės, ar yra dar ir kitokie ryšiai?“

Kai šalia Pilkalnio, žvyrduobėse, buvo šaudomi ir ten pat  užkasami žmonės, teko apleisti šią nuostabią vietovę; tada tėvai mus sukviesdavo namo į vidų ir uždarydavo langus bei duris, kad negirdėtume šūvių. Bet argi nuo visko apsaugosi vaikus?! Tų šūvių aidas gyvas mumyse iki šiolei. Marcelijui nutiko dar baisesnis dalykas: grįžtant iš Raseinių netikėtai  išvysti išrengtus, sušaudymui prie duobių varomus, žmones. Žieveliškes apgaubė siaubinga paslaptis, tarp jos ir mūsų išaugo grasi neįveikiama siena.

 

Žaidimai. Dabar, pabėgę nuo Pilkalnio šiurpių paslapčių, įsitaisydavome šalimais nuo kregždžių, kur galėdavome žaisti  suaugusiųjų gyvenimą – statyti iš smėlio namus, kurti sodybas, dirbti laukų darbus.  Miklumą, greitas kojas ir vikrumą tekdavo rodyti žaidžiant „Žuvis ir tinklą“ ar „Slėpynes“. Vaikų veiklai, žaidimams Kalnujų erdvėse vietos buvo pakankamai.

 

Fronto banga. 1944-ųjų rugpjūtį, vokiečių karininkai perspėjo Kalnujų gyventojus, kad šie paliktų namus, nes čia, strategiškai svarbiose kalvose, vyksią mūšiai. Pasitraukėme į Paserbenčio beržynėlį, netoli nuo Martinaičių sodybos, kur teko patirti visą fronto įniršį. Rusų daliniai paryčiais pasiekė Kalnujus, kur juos pasitiko stipri vokiečių artilerijos ugnis. Patrankos, supratome, šaudė iš mūsų miškelio. Na, ir susilaukėme! Aplinkui krito atsakomieji rusų sviediniai tarsi lapai rudenį. Laimė, kad tėvai buvo iškasę „dėl visa ko“ griovius, „apkasus“, kurie ir išgelbėjo mus. Dažnai grėsmingose situacijose nugali vaikiškas smalsumas: kai įlindęs į žemę, esi saugus, įdomu stebėti, kaip į dangų su visomis šaknimis pakyla sprogimo išmestas berželis ir sukdamasis krenta žemyn arba sekti skriejančio sviedinio kelią pagal jo garsą, spėlioti, kur jis kris – prazvimbia ar „švebeldžiuodamas“ jau neria čia pat žemyn.. Kalnujuose kilo gaisrai, pasirodė liepsnos ir dūmų kamuoliai, dar neregėti ir sukrečiantys vaizdai – dega mūsų namai. Ramesnę akimirką sprukome iš miškelio. tačiau nesėkmingai – žvalgų pastebėti ir lydimi sprogimų durpėtoje žemėje, dėl ko sviediniai sprogsta jau giliau, išmesdami juodus „fejerverkų“ stulpus; ten mūsų laimei, lieka ir pavojingosios skeveldros. Tokiu būdu, kaip sakoma, „per stebuklą“, likome gyvi ir nesužeisti. Panašias karo situacijas išgyveno ir Marcelijus šeima, kurias jis mini plačiau: atsitraukimą ir blaškymąsi toliau nuo namų, jų suniokotą vaizdą, draugišką kareivių elgesį su vaikais, stebėtus, vaiko akims patrauklius, lėktuvų oro mūšius. Mirtini pavojai Kalnujuose tykojo ne tik fronto metu, bet ir jam atsitraukus – išmėtyti šaudmenys, minų laukai; nuo jų po karo miestelyje  ir aplink žuvo ne viena dešimtis žmonių, jų tarpe vaikai, nepažįstami ir žaidimo draugai

 

Pas Kalnujų bažnyčią. Apsupta lygumų, ant kalvos stovinti bažnyčia – dabar tai iškalbingi griuvėsiai – ir jos varpas ne kartą minimi Marcelijaus Martinaičio prisiminimuose. Jei bažnytėlė turėjo ir ne pačius skambiausius vargonus, tai jie, menu ir aš, tikrai jaukiai dūzgė trimis altoriais papuoštoje erdvėje. Marcelijus ne vienoje vietoje mena, kad su tėvais sekmadieniais lankydavo tuos patrauklius maldos namus, o apie vargonus sako, kad „Paserbenčio sodelyje … oras būdavo pilnas bičių gaudimo, kuris toks panašus į šventadienių giedojimus ar vargonų balsą Kalnujų bažnyčioje“ (102 psl.). Kadangi mano tėtė, siuvėjas, buvo dar ir šios bažnyčios zakristijonas, o jaunasis vargonininkas, Kazys Giedraitis, mano sutvirtinimo tėvas, tad tie vargonai – mano pirmasis toks instrumentas, kuriais esu grojęs. Jie žuvo karo liepsnose kartu su savo bažnyčia ir jos jaukiomis puošmenomis. Pastatas iš lauko riedulių atrodė neįveikiama tvirtovė, bet neatlaikė trijų mėnesio šturmo. Sugriuvo ir sudegė su vienu kitu vertingesniu miestelio gyventojų, žinoma, ir mūsų šeimos, daiktu, klebono žinia padėtu saugai jos rūsyje. Bažnyčia bent keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. Kai po pirmojo jos šturmo priremtiems rusų kariams teko pasitraukti, šie gelbėjosi persirengę liturginiais rūbais. Dalis tų rūbų buvo rasti gretimoje Girkalnio parapijoje, kai kurie iš jų, mačiau savo akimis, perverti kulkų.

Priešais bažnyčią plytėjo jauki nuolaidi į pietus aikštelė, vadinama „rinkelė“. Čia sekmadieniais arklius palikdavo iš toliau atvažiavę parapijiečiai, šiaip jau vasarą žaisdavo vaikai, o žiemą rinkelė būdavo gyva nuo smagiai žemyn neriančių rogučių. Tuoj pat už vartelių aukštyn prie bažnyčios vedė gana platūs cementiniai laiptai, pakeitę skaldytus lauko riedulius. Smalsaudami stebėjome, kaip randasi tie gražūs „laiptai į dangų“, liejami dar „smetoniniais“ laikais. Vienas darbininkas skelbėsi, kad į juos atminimui įmūrijęs litą. Gal kas nors tą pinigą jau bus radęs. Kalnujų bažnyčia Marcelijui, drįsčiau sakyti ir man, tolygi tėvų įdiegtoms vertybėms, dvasinės dorovinės struktūros pamatas… „Motina padavė škaplierius sakydama: „Neužmiršk Dievo“… Aš žinojau: tai buvo Kalnujų bažnyčios Dievas, geriausiai ir teisingiausiai išklausantis Paserbentį. Užmiršti Dievą – užmiršti namus, nes kitur jisai kitas.“ (Marcelijus)

 

Susitikimai. Akis į akį su Marcelijumi esu susitikęs daug vėliau, Vilniuje, literatūriniuose renginiuose. Viename iš jų prisistačiau Poetui kaip anų vaikystės dienų žmogutis iš Kalnujų. „Iš Kalnujų?“ perklausė, bet, daugiau nieko netaręs, sekundėlę pastoviniavęs, nusisuko. Pamaniau: „Užsiėmęs, turi kitų reikalų“ ir tada daugiau nelindau į akis. Kitą kartą sekėsi geriau, atpažino: „A, tai Jūs“, o į pasiūlymą, kad būtų įdomu pasikalbėti, kaip prisimename ano meto Kalnujus, ištarė: „Taip, taip būtų įdomu“, tačiau tai nuskambėjo ne tiek kaip sutikimas, o kaip nenoras. Tada dar nebuvo išėję Martinaičio „Biografiniai užrašai“ ir dar nežinojau to, ką ten jis pats pasakė apie save: „…buvau toks vienišius, … net ir vėliau vengiantis mažai pažįstamo ar nuolat lendančio į akis su savo pažintimis… Patinka būti vienam“. (!) (120 psl.).  2013 metų pradžioje vis tik su klasės draugu, rašytoju Eugenijumi Ignatavičiumi,  gerai sutariančiu su Marcelijumi, ketinome pavasarį, atšilus aplankyti vienatvę mėgstantį poetą jo namuose. Nespėjome. Marcelijus kovo mėnesį visiems laikams išėjo iš namų, išsinešdamas kartu ir savo patirtį, man žinomas ir nebežinomas mūsų bendros vaikystės neįkainojamas daleles. O būčiau klausęs, ar ir kaip jis prisimena: pašautą tanką prie prūdo, nukritusį į ganyklas lėktuvą, „zirzelį“, žaidimų draugus, mano balsingąjį tėtį Pranciškų, jaunąjį vargoninką Kaziuką, kompozitoriaus Tallat-Kelpšos tėvo kapo paminklą – akmeninį ąžuolą naujosiose kapinėse ir sodrų svaiginantį pavasarį topolių kvapą jose ir daug ką pats jam būčiau galėjęs papasakoti, kad ir apie tėvų su kaimynais išgelbėtą gražuolę žydaitę, priminęs Dovainavos dvaro beržų sodinkelį… Ir – giliai įsitikinęs, kad jis būtų pritaręs, jog Kalnujai – tai mūsų vaikystės Saulės Miestas!  2015 02 28–2024 03 27

Ūžauja drėgna vėsa.

Užkūriau lauželį, Išsiunčiau šilumėlę,

Paprašiau sklisti tolyn palengvėle.

Sušilau. – Ir žemė visa.

***

Gimstame lygūs,

Mirštame sulyginti.

Gyvenimo pakilimai ir kritimai.–

Tik sūpuoklių žaismo ritmai ir rimai.

***

Naujas gatvės vardas

Skries siela per pažįstamą miestą

Ir nustebusi prie sankryžos sustos

Perskaičiusi ant kampinio namo sienos

Savo žemiškąjį vardą, kurį dabar visi kartos.

**

Mažesniųjų  draugų protingos akys

Pasiaukojimu ir ištikimybe spindi.

Kaip nori sau galvok, sakyki, ką nesakęs –

Netoli vieni mes nuo kitų –  per kokį sprindį.

***

 Mamos  gimtinė

Vidury kalvotų laukų salelė sąvašyno.

Šakos šakelės taip susipynė,

Kad vos ne vos praeisi, šiaip taip pralįsi –

Šimtmetis saugo savo karalystę.

Ir – netikėtai, mano  smalsumui atvėręs

Paslaptį šventą – motinos mano Betliejų:

Samanoto sodo ir svirno duris  atidaręs –

Iš žemėlapių, prie Šaukėnų, dingęs Mernasčio dvaras. –

Toli nuo tenai, kur dabar gyvenu.

Bet arčiau ir šilčiau gimtųjų namų.

Juk iš čia mano šaltinio pradžia,

Juk nešuosi iš čia žinią apie save.

***

Žeme, tu tokia didelė, tavęs visos neapglėbsiu.

Tai nors kiek pirmyn-atgal pabėgėsiu

Tavo saulėtais  laukais ir miškų pavėsiais.

Ir būsim kartu, kiek tu panorėsi.

***

Kai jurginai pražysta,

Šypsos sodo karalystė.

Saulė – į rudenį, mažiau šilčio.

Šie žiedai – pavasario vilčiai.

***

Apie save

Nežinojau, kad gimiau, kai gimiau.

Neprisimindavau, kad gyvenu, kai gyvenau.

Kažkur netoli ir Išleistuvės.

Tad dabar aiškiau – esu čia buvęs.

***

Orientacininkas

Tas susitikimas su mišku – jo žvėreliais ir paukščiais,

su jo šakotais ąžuolais, išlakiomis pušimis,

lazdynų kerynais ir dilgėlynais,

su per akmenis gurgančiais stačiašlaičiais upeliais

ir lėtai sruvenančia upių tėkme.

Su balomis, pelkynais ir akivaromis,

saulėtomis laukymėmis, vingriais takais –

vis per tą mūsų žemę.

Ta laisvė nesibaigiančioje gamtos šventėje,

Kur plačiai atmerktos akys, atlapota siela nuščiūva –

Su tokiais pat kaip pats „paplaukusiais“ bičiuliais.

***

Prakalė žemės miegą,

Iškišo dailią galvutę,

Sveikinasi su saulute.

Pamoja pavasariui. Diegas.

***

Akys pasiganys po ambrozijos laukus.

Žvalgysis ir džiūgaus. Kai krūptelės – išsigąs:

Dievuliau, koks pasaulis baisus. –

Ar toks buvo, toks ir bus? – Kas? –

Juk ne tu jį sutvėrei? –

Kodėl šį, o ne savąjį man atvėrei ?

***

Kaip akmenį Sizifas,

Ritinėju savo Pareigą į aukštį,

Ar jau sutemo, ar pradeda aušti. –

Baigei vieną reisą – jau laukia kitas.

Vėl  imiesi naujo – vis vis į kalnus

Pasispjaudęs pūslėtus delnus.

***

Žmogaus adventas.

Tegu jo gyvenimu, rasos Lašeliu,

Žemė atsigaivina.

Viešpatie, ačiū – suteikei žmonių giminei

Dar vieną Džiaugsmą.

***

Vikrūs skraiduoliai, darbštuoliai uolūs

Sparneliais karpo mėlynės tolius.

Čiurlių padangė. Jų vandenynas.

Ryžtu svaigina kaip jaunas vynas.

***

 Elytei         

     Tavo Liepą kvapnūs žiedai puošia

Ir darbščios bitės jų nektarą renka.

Tu atėjai į šio pasaulio puotą,

Kad man paduotum savo šiltą ranką.

     Tu buvai mieliausia ir brangiausia.

Ačiū, kad tada mane pasirinkai.

Ar mes laimingi, jeigu kas paklausia –

Atsakys bičiuliai, vaikaičiai ir vaikai.

     Kas dieną teko leistis ir pakilti.

Sunku nebuvo – stovėjome šalia.

Tad ženkime tolyn į mūsų Viltį,

Pasitikėję Apvaizda ir jos galia.

     Metus prie metų laikas visagalis sega.

O mudu porinam toliau gyvenimo mūs Sagą.

[xxx6 07 07]