Išradėjas P. Mulvinas savo sode, 2017 m.
Užgrūdintas darbo ir negandų
Tarsi greitasis traukinys bėga laikas – tai gali patvirtinti ir garsus lentvarietis išradėjas Pranas Mulvinas. Atrodo neseniai P. Mulviną sveikinome 90-ojo jubiliejaus proga, o štai dabar buvusį geležinkelietį ir Lentvario kilimų fabriko šaltkalvį- mechaniką, išradėją sveikiname sulaukus garbingo 95-ojo gimtadienio.
Metų našta neslegia senolio, tvirto sudėjimo vyrą aplenkia tokiam amžiui būdingos ligos, todėl galima jį palyginti su galingu Lietuvos ąžuolu. Jubiliatas, nors būdamas solidaus amžiaus, yra žvalus, turi puikią atmintį ir pakalbintas gali daug papasakoti apie savo gyvenimą.
P. Mulvino tėvai gyveno Rokiškio rajone, Cibelių kaime. Tėvas Pirmojo pasaulinio karo metais pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo išvežtas į Vokietiją, po kelerių metų bandė pabėgti, bet buvo pagautas ir išvežtas dirbti į anglių kasimo šachtą. Grįžęs iš nelaisvės į tėviškę sukūrė šeimą. Mulvinų šeima buvo gausi. Pranas turėjo du vyresnius brolius ir tris seseris, mokėsi Moškėnų pradinėje mokykloje, o vėliau Panemūnėlio progimnazijoje. Kadangi iki Panemunėlio buvo 5 km atstumas, jie į mokyklą vykdavo pasikinkę arklį. Tuo metu progimnazijoje mokėsi apie pusantro šimto vaikų.
Šeimai teko daug dirbti, nes turėjo 30 hektarų žemės ir 7 hektarus miško, laikė net 25 karves, jautį, penkiolika kiaulių, būrelį avių. Pieną parduodavo, likusį sunaudodavo maistui, sušerdavo kiaulėms. Mėsą sūdydavo, rūkydavo ir sunaudodavo patys arba parduodavo. Pasak P. Mulvino, nors mėsą ir jos gaminius (lašinius, kumpius, dešras, skilandžius) vartodavo nesilaikydami jokių dietų, išskyrus pasninko dienas, kaimo gyventojai mažai sirgdavo ir ilgiau gyvendavo, nes mėsos ir jos gaminių kokybė buvo geresnė negu dabar įsigyjama parduotuvėse.
Vėliau teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo ir pokario sunkumus. Mulvinų šeima išvengė tremties, nors, pasak P. Mulvino, pikto kaimyno buvo skundžiami. Pradėjus kurti kolūkius jų šeimai priklausiusius visus galvijus, arklį, ūkinius pastatus ir žemę nusavino. Gausiai šeimai paliko tik vieną karvę ir, kaip visiems kolūkiečiams, skyrė 60 arų dirbamos žemės.
Iš geležinkelio į tekstilės fabriką
1941 m. sulaukęs pilnametystės P. Mulvinas privalėjo tarnauti sovietinėje armijoje, bet prasidėjus karui šios prievolės išvengė. Vis dėlto po karo buvo pašauktas į armiją ir tarnavo pusantrų metų. Vėliau jaunuolis nuvyko į Panemunėlio geležinkelio stotį ir paprašė darbo. Buvo paskirtas iešmininku. Geležinkelyje sumaniam jaunuoliui sekėsi – netrukus tapo šios geležinkelio stoties vyriausiuoju iešmininku. Stropus vaikinas savarankiškai mokėsi, gilinosi į geležinkelio techniką ir jos naudojimo taisykles. Vėliau dirbo Obelių geležinkelio stoties budėtoju, o atostogų metu pavaduodavo šios stoties viršininką.
Nors geležinkelyje P. Mulvinui sekėsi, jis vis dėlto pakeitė geležinkelininko profesiją ir įsidarbino Juodupės vilnonių audinių fabrike „Nemunas“. Vienerius metus darbuodamasis šiame fabrike Pranas susipažino su audimo staklėmis, kitais tekstilės įrengimais ir įgijo šaltkalvio penktąją kategoriją.
Persikėlė gyventi į Lentvario miestą
1950 m. P. Mulvinas vedė kraštietę Janiną. 1957 m., kaimyno paskatintas, su žmona persikėlė į Lentvario miestą ir įsidarbino besikuriančiame Lentvario kilimų fabrike, tad pirmiausia jam teko padirbėti statybininku. Ten plušėdamas gavo žemės sklypą nuosavo gyvenamojo namo statybai. Pasak P. Mulvino, tuo metu, kaip dabar, nebuvo statybinių bendrovių, kurias pakvietus būtų galima be vargo pastatyti gyvenamąjį namą. Be to, nebuvo ir lėšų pagalbininkams samdyti. Reikėjo smarkiai taupyti ir statybinėms medžiagoms įsigyti. Pranas pasakojo, kaip jie dviese su žmona sunkiai plušėjo iškeldami namo stogo konstrukcijas ir giliai atsidūsta: „Buvo labai sunku mano žmonai.“ Senolis dar priduria, kad tuo metu žmonės buvo užgrūdinti sunkumų, neaimanuodavo, buvo tvirtesni dvasiškai, ryžtingai ir sąžiningai siekdavo gyvenimo tikslo.
Atsiskleidė technikos tobulintojo talentas
Baigus naujo cecho statybas Pranas buvo perkeltas dirbti į mechaninį cechą, kuriame buvo gaminamos detalės audimo staklėms ir kitiems įrengimams. Pasak P. Mulvino, šio cecho vadovas, vyriausiasis mechanikas Aleksandras Bendinskas, jam pasiūlė mechanizuoti verpalų iškėlimą iš vonios, kurioje buvo dažomi verpalai, nes darbininkės privalėjo nudažytus ir daug sveriančius verpalus iškelti rankomis.
P. Mulvinas sukonstravo ir pagamino elektrinį keltuvą, valdomą pulto mygtukais. Į tokį svarbų patobulinimą dėmesį atkreipė fabriko vadovai ir P. Mulvinui buvo suteikta šeštoji šaltkalvio kategorija. Netrukus sumanus technikos tobulintojas buvo perkeltas dirbti į kilimų apdailos cechą. Jame pagrindinis šaltkalvių mechanikų darbas buvo prižiūrėti kilimų pūkinės dalies apkirpimo ir kilimų pagrindo paklijavimo, padengimo klijų (apreto) sluoksniu, stakles. Kilimų pūkinės dalies apkirpimui buvo naudojamos gamykloje pagamintos staklės, o pagal technologiją turėjo būti apkarpomi ir išaustų kilimų kraštai, tačiau šiam tikslui Sovietų Sąjungoje sukurtos ir gaminamos technikos nebuvo, todėl kilimų kraštai buvo apkarpomi rankiniu būdu. Kilimų kraštus su žirklėmis karpydavo dvi darbininkės, tai buvo labai sunkus, alinantis darbas.
Pamačiusiam, kaip vargsta darbininkės, P. Mulvinui kilo mintis mechanizuoti šį darbą. Technikos tobulintojui teko nelengvas uždavinys – sukurti prioriteto neturintį kilimų kraštų apkirpimo mechanizmą. Reikėjo išspręsti vienintelį rūpestį – kilimai turėjo būti apkarpomi sujungti ir sudarantys ištisinę judančią kilimų juostą.
P. Mulvinas įsitikino, kad jokios stacionarios kirpimo staklės, judančios kilimų juostos kokybiškai apkirpti negalės, todėl ilgai mąstė, kokius pagaminti peilius, kaip jiems suteikti judesį, kaip įtvirtinti, kad kirptų tik kilimo kraštus ir nesugadintų kilimo.
Po ilgų svarstymų ir bandymų sumanė sukonstruoti kilimų kraštų kirpimo stakles su pakabinamu ir pagal kilimo plotį slankiojančiu kraštų pjovimo mechanizmu. Novatorius ne tik sukonstravo, bet ir pats pagamino staklių rėmą bei kilimų kraštų kirpimo mechanizmą ir sėkmingai išbandė. Naujovė veikė be sutrikimų ir kilimų kraštus apkirpdavo kokybiškai. Tai buvo didelis įvykis Lentvario kilimų fabrike. Savo kūriniu džiaugėsi autorius, o labiausiai – apdailos cecho kilimų kraštų kirpėjos, išvaduotos nuo sunkaus darbo. Pasveikinti novatoriaus į apdailos cechą buvo atėjęs Lentvario kilimų fabriko direktorius Petras Jurkūnas, autorių pagerbė ir vyriausiasis inžinierius Sikstas Bričkus.
Tačiau technikos tobulintojo džiaugsmas greitai išblėso. Autorius sakė, kad kol jo sukurtos ir sumontuotos staklės pradėjo be sklandumų veikti, jis neskaičiuodamas laisvalaikio valandų, plušėjo ištisus metus, o paskatinimas už šį kūrybinį darbą buvo menkas, neatperkantis įdėto darbo ir nuvertinantis kūrybinį darbą. Dėl tokio atlyginimo už naujovę
P. Mulvinas skriaudos nepamiršta iki šiol. Tuo metu techninį patobulinimą galima buvo įregistruoti kaip racionalizacinį pasiūlymą, tačiau autorinio atlyginimo dydis priklausė nuo naujovės duodamo ekonominio efekto, matyt, atsakingi darbuotojai nesivargino skaičiuodami ekonominį efektą. To meto įstatymai neleido švaistyti lėšų išmokant autorinius atlyginimus už naujoves, vadinamas racionalizaciniais pasiūlymais. Pavyzdžiui, kukliausias autorinis atlyginimas buvo 10 rublių. Lentvario kilimų fabriko racionalizatoriams dažnai būdavo skiriamas tokio dydžio atlyginimas, net jeigu naujovę sukurdavo trijų autorių brigada, tuomet 10 rub. būdavo dalijama į tris dalis. Aišku P. Mulvinui buvo išmokėta didesnė suma, bet neatperkanti įdėto triūso.
Lentvario kilimų fabriko išradėjai P. Mulvinas (kairėje) ir J. Križanauskas apžiūri kilimų kraštų apkirpimo stakles. K. Liubšio nuotr.
Kilimų kraštų kirpimo stakles pripažino išradimu
Nors P. Mulvinas buvo nuskriaustas išmokant atlyginimą už sukurtą naujovę, vėliau už savo techninį patobulinimą sulaukė moralinio paskatinimo ir svaresnio autorinio atlyginimo.
Prabėgus penkeriems metams Lentvario kilimų fabriko administracija nusprendė kilimų kraštų kirpimo stakles patobulinti, todėl pasikvietė į pagalbą bandomąją-mechaninę gamyklą „Apvija“. Šios gamyklos konstruktoriai A. Lančiauskas ir V. Pokvytis, vadovaudamiesi
P. Mulvino techniniu sprendimu, patobulino kilimų kraštų kirpimo stakles ir parengė paraišką išradimui. Kai autoriai atėjo parašo dėl paraiškos išradimo pas tuometį Lentvario kilimų fabriko vyriausiąjį inžinierių Sikstą Bričkų, jis atsisakė pasirašyti ant paraiškos išradimui dokumentų, kol nebus įrašytas ir pirmosios staklių konstrukcijos autorius P. Mulvinas.
1972 m. Išradimų komitetas šių staklių konstrukciją pripažino išradimu, o A. Lančiauskas, V. Pokvytis ir P. Mulvinas gavo išradimo autorystės liudijimus. Tačiau ir gavęs išradimo autorystės liudijimą P. Mulvinas svaraus autorinio atlyginimo nesulaukė, tuomet nuskubėjo į Lengvosios pramonės ministeriją, pasiprašė pas ministrą ir ėmė aiškintis, kodėl už kūrybinį darbą, už išrastas stakles, kurios padėjo mechanizuoti sunkų rankų darbą, negauna autorinio atlyginimo. Apsilankymas pas ministrą padėjo – P. Mulvinui buvo išmokėtas 169 rublių autorinis atlyginimas, prilygstantis tuometinei vieno mėnesio algai.
P. Mulvinas Lentvario kilimų įmonėje dirbo ir techniką tobulino 37-erius metus. Net 134 jo sukurti techniniai patobulinimai buvo užregistruoti kaip racionalizaciniai pasiūlymai ir panaudoti gamyboje. Daugiausia naujovių buvo panaudota kilimų apdailos ceche, kur P. Mulvinas įrengimus prižiūrėjo ir remontavo.
P. Mulviną (kairėje), sukūrusį kilimų kraštų apkirpimo stakles, sveikina Lentvario kilimų fabriko direktorius P. Jurkūnas. Nuotr. iš P. Mulvino asmeninio archyvo
Laiminga senatvė
P. Mulvinas dabar gyvena savo statytame jaukiame name su dukra Daiva. Žmonos Janinos neteko prieš porą metų. Su ja vyras susilaukė ir užaugino tris dukras, kurios padovanojo senoliui net keturis vaikaičius, o pastarieji – tris provaikaičius. Senolį įspūdingo jubiliejaus proga sveikino visa gausi šeima.
Jubiliatas nuolat skaito rajono spaudą, žiūri televiziją. Labiausiai jam patinka LRT televizijos laida „Duokim garo“, primenanti vaikystę ir gyvenimą kaime, ten skambėjusią muziką ir liaudies dainas. Pasak P. Mulvino, jo tėvas buvo puikus muzikantas, su armonika grodavo vakaruškose ir vestuvėse, todėl ir dabar jam malonu išgirsti liaudies melodijas.
Kęstutis PETKŪNAS
