Karaimų tautos papročiai ir buitis
Tarp daugybės kalvų ir ežerų stovi garsūs Trakai. Istorijos amžiai bėga į priekį, o miestas ir toliau gyvuoja savitu unikalumu bei gamtos grožiu. Skirtingų tautinių tradicijų bei papročių sintezė paverčia šį kraštą ypatingu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Viena jo unikalumo priežasčių yra karaimų tauta, įleidusi čia savo šaknis ir atradusi ramybę bei šiluma dvelkiančią gimtinę.
Kiekviena daugybę amžių istorijoje skaičiuojanti tauta turi tik jai būdingus papročius ir tradicijas. Turbūt daugelis yra girdėję ir skaitę apie karaimus, ragavę jų visiems žinomų patiekalų, bet ar pakanka tiek nedaug, jog suprastum pačią tautą? Matyt, ne. Tam, jog pažintum ją, reikia įdėti daugiau pastangų ir laiko, pabendrauti su pačiais tautos atstovais.
Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejaus skyriaus vedėjas Vidas Alvikas
Kad sužinoti daugiau apie karaimus ir patiems pajausti, kokioje aplinkoje jie gyveno, kūrė savo likimus, nusprendėme apsilankyti Hadži Seraja Chano Šapšalo vardo karaimų tautos muziejuje. Jame susitikome su muziejaus vedėju Vidu Alviku, kuris mums papasakojo, jog šio muziejaus įkūrimo iniciatorius – pasaulinio garso orientalistas S. Šapšalas (1873–1961). Būtent jo rinkiniai ir sudarė pirmosios karaimų etnografinės ekspozicijos Trakų istorijos muziejuje pagrindą.
Muziejus buvo įkurtas 1967 metais, Karaimų g. 22. pastate, Trakuose. Tuomet jis dar vadinosi „Karaimų etnografinė ekspozicija“. Ekspozicijos pagrindą sudarė S. Šapšalo sukauptos kolekcijos eksponatai, dovanoti Trakų istorijos muziejui: samurajaus šarvai, begemoto odos skydas, durklas, puoštas koralais, balnai, padėklai. Vėliau jis buvo papildytas ir istorijos – etnografijos muziejaus eksponatais.
Be istorinių fotonuotraukų čia galima buvo pamatyti ir originalų konuso formos varinį indą su dangteliu, pritaikytą pakabinimui virš židinio. Jame buvo šildomas ir nešamas maistas dirbantiems daržuose. Taip pat ekspoziciją sudarė ir miniatiūriniai setai (kanopos ant mažų kojyčių) su lėlėmis, aprengtomis tautiniais rūbais, pernešama varinė krosnelė kambariui apšildyti ir daug kitų karaimų buities ir rankdarbių pavyzdžių. Parodos papuošalas buvo „voratinklinis“ kandeliabras, pagamintas Damasko karaimų prieš 250 metų.
1995 metais muziejaus pastatas buvo uždarytas remontui. Užbaigus pastato atnaujinimo darbus 1997 metais birželio 28 dieną, švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-asias metines, atnaujinta Trakų muziejaus karaimų parodos ekspozicija buvo vėl atidaryta visiems trokštantiems susipažinti su šios tautos istorija bei papročiais.
O 2011 metų gruodžio 27 dieną karaimų etnografinei ekspozicijai ir karaimikos skyriui suteiktas „Seraja Šapšalo karaimų tautos muziejaus“ vardas. Ant pastato sienos buvo atidengta atminimo lenta ir išleistas leidinys „Hadži Seraja Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui“.
Seraja Šapšalas
Kuo nusipelnė šis žmogus karaimų tautai, jog ji gerbia ir prisimena lygi šiol? Klausimų nelieka, kai susipažįsti su jo biografija.
Ant muziejaus sienos esanti atminimo lenta S. Šapšalui
S. Šapšalas gimė Bachčisarajuje 1873 m. gegužės mėn. 30 d. Mokėsi Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultete. Dar būdamas studentu jau turėjo viltį vieną dieną įkurti savo tautos muziejų. Vėliau 1908 metais grįžęs į Peterburgą, jis dirbo Peterburgo universiteto tiurkų kalbos ir literatūros katedros dėstytoju, turkų ir persų kalbų vertėju, o 1915 m. buvo išrinktas Tauridės (Krymo) hachanu – vyriausiuoju dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu. Dėl vykusio Pilietinio karo Rusijoje (1918-1919) 1919 metais buvo priverstas persikelti į Turkiją.
1927 metais Lenkijos karaimų suvažiavimo dalyviai išrinko S. Šapšalą hachanu. Apsigyvenęs Vilniuje aktyviai dalyvavo orientalistų suvažiavimuose, nuo 1930 metų dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje. Jo iniciatyva 1932 m. buvo įkurta Vilniaus karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugija bei brandinama mintis įkurti karaimų muziejų Trakuose. 1938 metais Lenkijos vyriausybei skyrus lėšas muziejaus Trakuose įkūrimui buvo pradėti pastato statybos darbai. Juos 1939 metais pristabdė prasidėjęs II pasaulinis karas. Ir tik vėliau po karo, atlaikius visus sunkumus bei nugalėjus visas kliūtis, 1967 metais buvo įkurta „karaimų etnografinė paroda“.
Deja, įvairiomis išgaliomis visą gyvenimą siekęs įkurti savo tautos muziejų, jo atidarymo Seraja Šapšalas taip ir neišvydo. 1961 metų lapkričio 18 dieną jis mirė Vilniuje, kur ir buvo palaidotas Liepkalnio karaimų kapinėse. Per daugiau nei 60 metų dirbdamas mokslinį darbą, jis parašė virš 100 darbų archeologijos, numizmatikos, literatūros, folkloro ir tiurkų (pirmiausiai karaimų) kalbų tema. Tauta neteko savo didvyrio, bet jo darbai, siekiai bei asmeninis pavyzdys visam laikui liks įamžintas jos širdyje.
Žvilgsnis į ateitį
Seraja Šapšalo karaimų tautos muziejus
Kaip teigė Vidas Alvikas, karaimų tautos muziejus yra unikalus tuo, kad jis yra vienintelis toks Europos Sąjungoje. Siekiant supažindinti kuo daugiau lankytojų su karaimų tautos istorija, kalba, religija norėtųsi, jog jos bendruomenė būtų aktyvesnė, labiau bendradarbiautų su muziejininkais, teiktų pasiūlymus, dalyvautų bendrų projektų rengime. Žvelgiant į ateitį yra planų atnaujinti eksponavimo įrangą, ekspozicijoje įdiegti naujovių, įdomiai pateikiant eksponatus, taip pat paremontuoti muziejaus pastatą.
Mus supa tiek daug unikalių dalykų, jog viso gyvenimo nepakanka viskam ištirti bei sužinoti. Bet tam, kad pradėti pažintį, pirmiausiai reikia pažvelgti į tai, kas yra šalia, kaimynystėje. Trakai – mažas miestas, bet su didinga istorija. Karaimų tauta yra josios dalis, kuri dalinasi savo išskirtiniais papročiais ir tradicijomis su pasauliu, norėdama save pristatyti ir likti neužmiršta.
Simona GUDABSKAITĖ ir
Robertas STANEVIČIUS
