Prieš 21-erius metus Dalė Žalpienė subūrė Rūdiškių folkloro ansamblį ,,Diemedis“, kuriame dainavo 14 garbaus amžiaus moterų, o dabar – net 20 įvairaus amžiaus moterų. Šiandien ansamblis dalyvauja įvairiose Rūdiškių miestelio šventėse, Trakų rajono renginiuose ir gali pasigirti dalyvavimu „Dainų šventėje“, kuri ir pastūmėjo drąsiai lipti į sceną ir toliau užsiimti mėgiama veikla. Pakalbinta „Diemedžio“ vadovė atskleidė, nuo ko prasidėjo kolektyvo istorija ir kokios nuotaikos vyrauja dabar.
Rūdiškių folkloro ansamblio „Diemedis“ vadovė Dalė Žalpienė
Kokia būtų Rūdiškių folkloro ansamblio „Diemedis“ susikūrimo istorija?
Viskas prasidėjo nuo 1996 m., tada dar vadinamos neįgaliųjų draugijos. Jos vadovė Regina Balaišytė sugalvojo surengti vakaronę, todėl paprašė manęs, kad pravesčiau nedidelį renginį. Buvo pakviestos Marijos Algės Armalienės vadovaujamos dainininkės iš Tiltų kaimo. Tuo metu, kai jos atliko lietuvių liaudies dainas, man kilo mintis: kodėl Tiltų moterys gali dainuoti, o Rūdiškių ne? Taip ir gimė idėja įsteigti Rūdiškių folkloro ansamblį. Aš pati lankiau Klaipėdos universiteto folkloro ansamblį ,,Vorusnė“, tad su liaudies papročiais jau susipažinau studijuodama universitete. Vėliau maniau, kad Rūdiškių folkloro ansamblio veikla bus trumpalaikė – truputį „pažaisiu“ ir tuo viskas pasibaigs, bet tai jau tęsiasi 21-erius metus.
Kaip surinkote tokį gausų kolektyvą?
Iš pradžių į ansamblį atėjo tik tie, kurie turėjo kažkokią negalią, o paskui natūraliai – vieni per kitus. Buvo laikas, kai ansamblio narių skaičius buvo sumažėjęs – išėjo stipresni balsai, liko silpnesni. Bet vieni ateina, kiti išeina. Vyko natūrali kaita, kaip ir visur kitur.
Ar kilo kokių nors nesutarimų repeticijų metu?
Buvo visokių nesutarimų. Pirmiausia, nors mes esame kaip folkloro ansamblis, bet iš tikrųjų mes – etnografinis ansamblis. Mes dainuojame autentiškas dainas, kurias iš savo jaunystės prisimena vyresnės moterys. Pvz., Tiltų kaime tą pačią dainą dainuodavo vienaip, o Vaikšteniuose – kitaip, galėdavo skirtis žodžiai, melodija. Dėl tokio, atrodo, menko dalyko ginčydavomės gal pusę valandos. Galiausiai viską išspręsdavo dainų užvedėjos, kurios pasirinkdavo tokį variantą, kuris joms atrodydavo artimesnis.
Rūdiškių folkloro ansamblis „Diemedis“ Vilniaus dailės akademijos kiemelyje
Kur vyko pirmieji Rūdiškių folkloro ansamblio „Diemedis“ pasirodymai?
Pirmasis mūsų pasirodymas įvyko neįgaliųjų vakaronėse. O paskui mes dalyvavome įvairiuose neįgaliesiems skirtuose renginiuose. Vienu metu buvo paplitusi idėja, nuostata, kad neįgalieji turėjo išeiti į visuomenę, kad nebūtų užsidarę, todėl jiems buvo organizuojami renginiai respublikiniu mastu. Tuo metu lankėmės ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tik vėliau pasiryžome dalyvauti dainų šventėje, nes iš pradžių nesijautėme labai stiprūs. Kolektyvas didelėje scenoje nebuvo koncertavęs, tad tiesiog bijojo jos. Bet patekimas į dainų šventę mums davė tam tikrą postūmį, o renginys paliko pačius gražiausius įspūdžius – pamatėme žmonių geranoriškumą – visi dainuoja ir yra vieni kitiems geri. Pvz., įsivaizduokite, kai troleibuse, užminus ant kojos arba netyčia pastūmus, vieni ant kitų keikiasi, čia buvo viskas atvirkščiai. Kai dainavome ir vienas kitą netyčia pastumdavome, tai mes tiesiog su šypsena atsiprašydavome. Dainų šventėje visiems buvo be galo smagu.
Šiais metais pirmą kartą dalyvavome tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Taip pat buvome pakviesti dalyvauti koncerte ,,Iš gyvosios versmės“, ten susirenka pateikėjai, kurie prisimena savo jaunystės dainas. Aš irgi tokias pateikėjas turėjau. Mes dalyvavome ten kartu su Zosele Kerienė, Genutė Paulauskienė ir mūsų taip vadinama Anelkutė. Tas renginys buvo skirtas didiesiems folkloro mylėtojams. Ten dalyvavo ir mokslų daktarai – tie žmonės paprasčiausiai myli folklorą. Tas vakaras mums paliko neapsakomą įspūdį. Atrodė, kad klausydamas žiūrovas mus kelia nuo žemės. Ne visiems folkloras patinka, o kai atrandi savo publiką, tada supranti, dėl ko tai darai.
Kokioms lietuvių liaudies dainoms teikiate pirmenybę?
Mes dažniausiai atliekame vestuvių dainas, nes jas geriausiai prisimename. Darbo, kalendorines ir kitas dainas dainuojame rečiau. Pasirenkame tokias dainas, kurias geriau prisimena musų pateikėjos.
Kur vyksta jūsų repeticijos?
Šiuo metu repetuojame naujame Rūdiškių kultūros centre, kur specialiai mums yra skirtas nedidelis, bet jaukus kambarėlis. Anksčiau repetuodavome Rūdiškių seniūnijoje, ten taip pat mums priklausė nedidelis kambarėlis. Prieš pat repeticijas turime tradiciją susirinkti kartu išgerti arbatos ir, liaudiškai tariant, „papletkavoti“.
Kaip praeitais metais paminėjote Rūdiškių folkloro ansamblio „Diemedis“ 20-ąjį jubiliejų?
Kai į kolektyvą atėjo daugiau žmonių, mes neturėjome rūbų, nes jie yra brangūs. Aš pateikiau projektą LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir gavome finansavimą. Netrukus pasisiuvome nemažai tautinių kostiumų, išleidome savo atliekamų dainų plokštelę. Taip pat organizavome edukacines paskaitas jaunimui, pvz., Rasa Zakarė skaitė pranešimus apie tautosakos rinkimą. Mums pavyko surengti folklorinio dainavimo užsiėmimus su etnomuzikologe ir laidos „Duokim garo!“ vedėja Loreta Sungailiene. Gražų jubiliejų vainikavo koncertas.
Ko tikitės iš savo ansamblio ateityje?
Norėčiau, kad visos mano moterys būtų sveikos ir galėtų dainuoti. Mes čia nesirenkame tik dėl kažkokių rezultatų, nors, žinoma, tai irgi mus džiugina, bet aš manau, kad mes turime būti vieni dėl kitų, kad būtų malonu dainuoti kartu. Iš pradžių to nejaučiau, bet kai pradėjau dirbti, tai pajutau.
Dainavimas nėra paprastas dalykas, žmonės visada turėjo pakankamai daug darbo ir pakankamai daug dainavo. Patarlėse yra sakoma, kad daina darbą trumpina, daina gydo. Net mokslininkai kalba, kad dainavimas sujungia žmones. Iš liaudies papročių žinome, kad tai nėra tik pramoga. Manau, reikia dainuoti, kad gautum stiprybės ir energijos. Po darbo ir jėgas atgauni. Vis dėlto mums svarbiausia yra ne prizai ir apdovanojimai, mums rūpi išsaugoti folklorinį etnografinį dainavimą kaip gyvenimo būdą ir stiprybės šaltinį.
Kristina KANEVIČIŪTĖ,
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studentė, Rūdiškės
Autorės ir Dalės Žalpienės nuotr.
