Nakčia prie Tridupio ąžuolų vykdavę tamsūs dalykai. Prie vieno, būdavo, laumės pelkutėje nuogos, plaukus pasileidusios išdykauja, cypauja, vaikosi viena kitą, o jei vyras eitų pro šalį – užkutens, nusitemps į didesnius raistus, paskandins… Pasipuošusios nuostabiais audiniais, jos ateidavo ir į kaimo šokius – atpažinti galėjai tik iš vištos kojos, kyšančios iš po sijonų…

Prie antrojo ąžuolo vėlyvą keleivį pasitikdavę visokie vaiduokliai ir reikėdavę saugoti savo mantą – antraip atsitokėsi vien su sakvojažo rankena rankoj… O į trečią velnias įkėlęs kunigą su visa karieta! Du iš tų ąžuolų, aprašytų dar 1857 m. išleistoje Vladislavo Sirokomlės knygelėje, iki šiol stovi netoli Stakliškių esančiame Būdų miške, vienam žmogui jau seniai neapglėbiami, o pasodinęs juos XVII amžiuje į šias vietas atsikėlęs prūsas… 

Tokiais gimtojo Aukštadvario krašto senolių pasakojimais ir legendomis etnologė, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė dalijosi lydėdama Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus ekspediciją, rinkusią žinias apie kalendorines šventes, laidojimo ir vaikų auginimo papročius, kulinarinį paveldą, žoliavimą ir gėlių darželius, muzikinį folklorą ir tautodailę. Jau antrą kartą šiame krašte rengiamos ekspedicijos dalyviai šiemet liepos 15–17 dienomis aplankė 22 pateikėjus, gyvenančius Strėvos, Žuklijų (Trakų r.), Druskeliškių, Želkūnų (Prienų r.) ir Šafarnės (Kaišiadorių r.) kaimuose bei Stakliškėse, Onuškyje ir Aukštadvaryje. Žiniomis mielai dalijosi įvairaus amžiaus ir patirties žmonės – ir tie, kurių vaikystėje raganos per Jonines pievoje prisigretinusios prie karvių nubraukdavo prijuostėmis rasą ir taip atimdavo pieną, ir jaunesniųjų kartų atstovai, kuriems etnokultūros lobiai tampa kūrybinio įkvėpimo šaltiniu ir greitai kintančiame mūsų laikų pasaulyje malšina alkį pažinti savo šaknis.

Devyniasdešimtmetė 6 vaikų mama ir 23 proanūkių promočiutė padainavo dainelių ir žaidinimų, su kuriais kadaise augino savo mažuosius, senukas duobkasys ne tik papasakojo apie žmogaus išlydėjimą į paskutinę kelionę, bet ir parodė, kaip su vyšnios šakele surasti vandens gyslą, mat jaunystėje kasdavo ir šulinius, o žinoma paveldo puoselėtoja Miglė Dalgedaitė, kepanti nuo gimimo iki mirties žmogų lydėjusią juodą ruginę duoną taip, kaip kepdavo tame pačiame Žuklijų kaime gyvenusi jos močiutė, pasidalijo raugo gyvybės paslaptimis ir parodė savo sukurtame neoficialiame muziejuje saugomus daiktus – lopšį, kuriame sūpuota jos mama, arklio ašutų šepetį šukuoti plaukams, močiutės stakles ir jomis nuaustus rankšluosčius, įvairiausių raštų, spalvų bei paskirties divonus… Visa Aukštadvario krašte surinkta etnokultūrinė medžiaga bus saugoma Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyve.

Surengti ekspediciją padėjo partneriai: Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Aukštadvario regioninio parko grupė, Trakų rajono viešosios bibliotekos filialas Bijūnų kaime, Trakų kultūros ir meno centro Aukštadvario ir Onuškio padaliniai, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Vyšniūnų ir Užuguosčio bibliotekos.

LNKC pranešimas