Jonas Laurinavičius, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys

Paseno mūsų vaikystė, pradinės mokyklos laikai, visiškai paseno per tuos 80 (aštuoniasdešimt!) metų, kad išblanko iš atminties daugybė pamokų, net kai kurių bendramokslių pavardės, vardai. Aš, pavyzdžiui, negaliu pasakyti, kas buvo Stasė Dabašauskaitė iš Nupronių kaimo: Tomo sesuo ar kokia giminaitė, bet ji iš savo klasės buvo išskirtinė tuo, kad buvo vienintelė neapsiribojusi pradiniu išsilavinimu, o metams bėgant baigė ir aukštąją mokyklą, dėstė buhalteriją viename Vilniaus technikume, buvo aktyvi visuomenininkė.

Mudu su Tomu mokėmės toje pačioje klasėje, tačiau pirmaisiais pokario metais klasėmis buvo vadinamos patalpos, kuriose sėdėjome per pamokas, o pagal mokslo metus mokiniai buvo skirstomi į skyrius, po du skyrius vienoje klasėje. Kadangi Tomas buvo dvejais metais vyresnis už mane, tai mudu sėdėjome vienoje klasėje, bet mokėmės skirtinguose skyriuose: aš, pavyzdžiui, II skyriuje, jis – IV… Mokė vienas ir tas pats mokytojas – po du skyrius. Su mokytojais mums pasisekė – tai buvo jauni, energingi, iš kaimų kilę jaunuoliai, tuo metu baigę mokytojų seminariją, o vėliau neakivaizdžiai studijavo aukštosiose mokyklose. Mudviejų mokytojus noriu ir įvardinti: Petras Kepežinskas ir Vytautas Galvėnas. Po kokių 40 metų aš juos aplankiau. P. Kepežinskas iki pensijos dirbo Gruožininkų pradinėje mokykloje. Beje, Pasamovio pradinėje mokykloje kurį laiką su Tomu ir manimi vienoje klasėje mokėsi ir mokytojo jauniausias brolis Kaziukas. Kadangi Pasamovio mokykla jau baigusi savo istoriją (uždaryta 2010 m.), tai jau galime susumuoti: iš visų jos auklėtinių aukščiausiųjų mokslinių aukštumų pasiekė kaip tik Kazys Kepežinskas. Jis aukso medaliu baigė Druskininkų vidurinę, po to M. Lomonosovo universitetą ir dirbo mokslinį darbą Novosibirske, tapo žymiu mokslų daktaru, kurį laiką su juo susirašinėjau, iš mokslo draugų jis jautriai prisiminė Tomą Dabašinską. O mokytojas V. Galvėnas ilgainiui tapo Valkininkų vidurinės mokyklos direktoriumi, buvo geras kraštotyrininkas, savo mokykloje įkūręs kraštotyros muziejų, kraštotyrinėmis temomis rašęs respublikinei spaudai, „Kraštotyros“ leidiniui.

Kai 2011 m. – po 60 metų baigus pradinę mokyklą, aš apsilankiau pas Tomą Dabašauską, tai mums buvo ką prisiminti – apie savo mokytojų ir bendramokslių anuolaikinį gyvenimą, kaip mudu supratome vaikų akimis, apie jų likimus. Bendramokslis Zenonas Rudys tapo garbiu žemės ūkio darbuotoju, ilgamečiu Trakų rajono žemės ūkio valdybos viršininku, Stasė Baranauskaitė su motina ir seserimis buvo ištremta į Sibirą (grįžusi gyveno Lentvaryje, ji – Aziulevičienė), Stasys Bernatonis tapo teisininku (dirbo Trakuose), mano pusbrolis Mykolas Laurinavičius dirbo elektros tinklų vyr. inžinieriumi Šiauliuose.

Buvome apspangę nuo prisiminimų. Pasipasakojome ir ką patys esame nuveikę, kuo galime pasidžiaugti.

Grįžęs iš viešnagės pas Tomą parašiau apie jį straipsnį – įspūdžius iš jo ūkio. Tačiau straipsnis kažkodėl liko nepublikuotas. Tik dabar – po 15 metų, radau jį savo archyve, kai ką patikslinęs, pakoregavęs ir pateikiu jį čia.

Nupronių žemė nederlinga, reljefas raižytas: tai kalvelė, tai įlomėlė… Tarybiniais laikais čia ne kartą keitėsi kolūkio pavadinimas, tačiau niekada jis nebuvo pirmaujantis, vis vilkdavosi gale, o geriausiu atveju – apie rajono kolūkių vidurį. Derliai tebuvo menki. Ir pradžių – vos po 5-8 cnt. žieminių iš hektaro, o iš karvių vidutiniškai temelždavo vos po tūkstantį kilogramų pieno per metus. Vėliau rodikliai pagerėjo, bet pasididžiavimo nekėlė.

Kas jau kas, o Tomas Dabašauskas gimtosios žemės kvapą puikiai jaučia, nuo vaikystės dienų pažįsta. Tėvai buvo mažažemiai, sunkiai gyveno, vaikus ragino nuo mažumės ūkyje dirbti. Tad ir mokslų Tomas nedaug ragavęs – pokario metais tebaigė Pasamovio pradžios mokyklą. Tomo paauglystės laikais jau buvo susikūręs „Draugystės“ kolūkis, į kurio lauko darbus ir ėjo Tomas. Po to – tarnyba kariuomenėje. Po jos – vėl į gimtinę. Viliojo technika, pirmieji apylinkėje išvysti traktoriai. Tuometiniame Daugų rajone, Alovėje, buvo MTS (mašinų-traktorių stotis), kuri rengė mechanizatorius kaimui. Tomas ten ir įstojo mokytis. Tapo traktorininku. Buvo siunčiamas dirbti į rajono kolūkius bei tarybinius ūkius. O kai MTS-ai buvo panaikinti (1956), žemės ūkio technika atiduota kolūkiams, Tomas su vikšriniu traktoriumi sugrįžo į savo gimtinės kolūkį. Buvo pirmaujantis rajone, įrašomas į rajono darbo pirmūnų garbės lentą, jo nuotraukos patekdavo į laikraščius.

Tačiau „Draugystės“ kolūkiui reikėjo mechaniko, ir Tomas siunčiamas į kursus. Baigęs juos, dirbo kolūkio mechaninių dirbtuvių vyr. mechaniku. Kai kolūkius sustambino, „Draugystę“ prijungė prie „Naujo gyvenimo“ kolūkio, kurio centras buvo Onuškio miestelis, Tomas tapo šio sustambinto kolūkio vyr. mechaniku. Juo išdirbo 25-erius metus – iki pat kolūkio, po to – ir žemės ūkio bendrovės žlugimo. Tomas buvo didžiai vertinamas žemės ūkio technikos specialistas, į jo vadovaujamas kolūkio mechanines dirbtuves važiuodavo susipažinti su darbo organizavimu, dirbtuvių įranga Trakų rajono ūkių mechanikai, inžinieriai, pirmininkai, rajono žemės ūkio valdybos specialistai. Kartais atvažiuodavo ir iš kitų rajonų. Šio kolūkio mechaninės dirbtuvės ilgą laiką buvo laikomos pavyzdinėmis.

– Turiu visą kepurę apdovanojimų, ordinų, medalių, pasižymėjimo ženklų, – šypsosi Tomas Dabašauskas.

Nuo žemės ūkio darbų Tomas nepasitraukė ir nepriklausomybės metais. Nors jau atėjo pensinis amžius (g. 1936), jis vienas iš pirmųjų ėmėsi ūkininkauti. Iš kolūkio jam atiteko traktorius, dar kai kas iš technikos. Nebuvo lengva: dirbo, plušėjo, kaip sakoma, iki devinto prakaito. Prie pirmųjų 30 hektarų, jei atsirasdavo galimybė, vis prisidurdavo žemės iš aplinkinių gyventojų – tai nusipirkdavo, tai išsinuomodavo. Taip palaipsniui jo įdirbamos žemės plotai išsiplėtė iki 130 hektarų. O technika daugiausia vis ta pati, dar tarybinių laikų.

Ilgainiui Tomas apsisprendė, kad jam labiausiai apsimokėtų turėti ekologišką ūkį ir užsiimti pieno gamyba. Su įvairių fondų parama taip ir padarė. Įsigijo visą įrangą, reikalingą tokiam pienui gaminti. Gavo sertifikatą. Ir jau keletą metų iš jo sodybos kas antrą dieną į Kauną, į „Pieno žvaigždžių“ kombinatą pienovežis išveža daugiau kaip po toną pieno. Tomas laiko 30-35 karves. Jam ūkininkauti padeda žentas, iš miestų savaitgaliais atvykę vaikai. Pats Tomas dar kupinas jėgų, žvitriai sukasi, tik gaila, kad žmona Marijona ne kokios sveikatos, po širdies operacijos.

– Mano ūkis laikomas vienu iš pavyzdingiausių Trakų rajone, – nepamiršta pasidžiaugti Tomas. – Lankėsi svečiai ne tik iš rajono, ne tik iš Lietuvos, bet yra pas mane viešėję fermeriai iš Prancūzijos, Švedijos, net iš Jungtinių Amerikos Valstijų. … Žiūrinėjo, klausinėjo, filmavo… Buvo įdomu su jais pasidalinti mintimis, ką reikia daryti, kad žemdirbio darbas būtų našesnis, o produkcija sveikesnė, kokia turėtų būti įstatyminė bazė, kad dirbti žemės ūkyje būtų naudinga, patrauklu, kad jaunimas iš kaimų nebėgtų…

Už pavyzdingą ūkininkavimą Tomas Dabašauskas apdovanotas 22 garbės raštais bei padėkomis, tarp jų – ir LR žemės ūkio ministerijos (du padėkos raštus pasirašiusi Žemės ūkio ministrė prof. K. Prunskienė), ir Trakų rajono savivaldybės. Tomas visus tuos raštus gražiai sukabinęs ant sienos, smagu jam žvilgtelėti į juos. Juk tai aukštas jo triūso įvertinimas. O kam gi nemalonu, kai tave pastebi, padėkoja!

Mudu su Tomu pokario metais abu klumpėti lankėme tą pačią Pasamovio pradinę mokyklą. Ir taip susiklostė mūsų likimai, kad po jos mes nė karto nebuvome susitikę. Per tą laiką neatpažįstamai pasikeitė gyvenimas, kaimų veidai. O pradinė mokykla, kurį laiką buvusi net pagrindine, visiškai ištuštėjo. Tomas irgi gyvena ne tėvų sodyboje (jos nebeliko), bet savo paties suręstame erdviame name su vandentiekiu, centriniu šildymu ir t. t.

Kiek teko pašnekinti aplinkinių kaimų žmones, visi jie palankiai atsiliepia apie Tomą Dabašauską, šaunųjį Nupronių ir aplinkinių kaimų ūkininką.

2011

Apie Tomo Dabašausko išėjimą Amžinybėn sužinojau iš buvusios Aukštadvario seniūnės Jadvygos Dzencevičienės in memoriam straipsnio, išspausdinto „Trakų žemės“ laikraštyje (2026 04 03, nr. 14). Jautru buvo skaityti apie mano vaikystės dienų bendramokslį Pasamovio (Vickūniškio) pradinėje, ypač kai toks prasmingas buvo Jo gyvenimas. Tai ūkininkas, kurio ūkis 2012 metais buvo pripažintas „Lietuvos metų ūkiu“, kad jis buvo Trakų kreditų unijos steigėjas ir ilgametis jos valdybos narys. J. Dzencevičienė rašė: „Iš mūsų tarpo pasitraukė tikrasis lyderis, mokėjęs kiekvieną užjausti, paguosti ir net priglausti. Tomas nuolat skiepijo meilę Tėvynei Lietuvai, meilę žemei, meilę savo artimui. Ne kartą Marijonos ir Tomo Dabašauskų ūkyje buvo organizuojami seminarai rajono žemdirbiams. Tomas buvo vienas iš 15-os Lietuvos ūkininkų, dalyvavęs projekte „Lietuvos žolių ūkio tvarkymas“ per PHARE programą“.

Tomas vienintelis iš mudviejų tuomečių bendramokslių pradinėje, kuris visą ilgą gyvenimą liko kaime, savo apylinkėje. Tai gimtosios žemės metraštininkas, rašęs jos istoriją savo įdiržusiomis rankomis, savo meile, prakaitu…