Nuo spalio 15-osios iki vasario 1-osios prasideda medžioklės su varovais laikotarpis. Šiuo metu šalyje yra per 30 tūkst. asocijuotų medžiotojų, Trakų rajono teritorijoje medžioja Aukštadvario, Lentvario, Trakų, Rūdiškių, Vievio, Semeliškių, Grigiškių, Jovariškių, Elektrėnų, Žėronių, Spenglos ir „Gojaus tako“ medžiotojų būreliai.
Varyminės medžioklės akimirka – priekyje eina Lietuvos miško savininko asociacijos valdybos pirmininko pirmasis pavaduotojas ir Semeliškių medžiotojų būrelio valdybos pirmininkas Kazimieras Šiaulys
Medžioklė su varovais – tai toks medžioklės būdas, kai medžiojamuosius gyvūnus medžiotojų, stovinčių ant žemės arba esančių tam skirtuose bokšteliuose, medžiotojų linijoje ar jos flanguose, ar kitose tikėtinose medžiojamųjų gyvūnų pasirodymo vietose, link gena varovai su medžiokliniais šunimis ar be jų arba tik medžiokliniai šunys. Medžiotojų, varovų ir šunų skaičius neribojamas. „Varyminės medžioklės tradicijos Lietuvoje yra senos“, – pasakoja Lietuvos miško savininko asociacijos valdybos pirmininko pirmasis pavaduotojas ir Semeliškių medžiotojų būrelio valdybos pirmininkas Kazimieras Šiaulys. Pašnekovas pranešė, kad Semeliškių būrelio medžiotojai, turintys 40 narių, varyminės medžioklės sezoną pradėjo spalio 21 dieną. Jų būreliui priklauso trys medžioklės plotų vienetai, esantys prie Eigelionių (Rūdiškės, Trakų r. savivaldybė), Semeliškėse ir Beižonyse (Elektrėnų savivaldybė). Medžioklės vyksta savaitgaliais. Patyręs medžiotojas, turintis medžiotojo bilietą nuo 1993-ųjų, teigia, kad toks ploto paskirstymas yra teigiamas dalykas, nes žvėrių populiacijai tenka mažesnis slėgis ir tame pačiame plote paprastai medžiojama tiktai kartą per mėnesį. Juo labiau, medžioklė prisideda palaikant žvėrių pusiausvyrą gamtoje. Pasak Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) Trakų rajono agentūros vedėjo Zigmo Butvilo, kiekvienas medžiotojų būrelis gauna nustatytą žvėrių limitą (ne visi žvėrys yra limituojami, pvz., nelimituojama lapės, kiškiai ir kt.) ir licencijas medžioklės sezonui. „Nustatyta, kad 2017–2018 m. Trakų rajone galima sumedžioti 53 briedžius (35 patinus ir 18 patelių), 65 tauriuosius elnius (34 patinus ir 31 patelę), 597 stirnas (224 patinus ir 373 pateles), du danielius (1 patiną ir 1 patelę)“, – su medžioklės normatyvais supažindino Z. Butvilas.
Varyminės medžioklės taisyklės
Medžioklės su varovais atveju būtina paskirti varovų vadovą, supažindinti jį ir kitus medžioklės dalyvius su medžioklės tvarka, būdu, žvėrių ir paukščių varymo kryptimi, nustatyti varymo pradžios ir pabaigos signalus, medžiotojų ir varovų rinkimosi vietą, laiką, užtikrinti, kad varovai vilkėtų ryškios (oranžinės, raudonos, geltonos) spalvos liemenes. Šie reikalavimai ypač svarbūs dabar, kai dar nenukritę visi medžių lapai, todėl yra prastas matomumas. „Varovai neturi eiti tylėdami –
jie privalo skleisti garsą, kad medžiotojai suprastų, kad atšnara žmogus, o ne žvėrys, – medžioklės saugumo principus įvardija Kazimieras Šiaulys. – Varovais dažniausiai išrenkami 2–3 asmenys iš medžiotojų būrio, kaskart jie keičiasi. Varovas turi pažinti mišką, vietovę, mokėti orientuotis, kad nepasiklystų. Medžiojant medžiotojai taip pat privalo vilkėti ryškiaspalves liemenes. Jiems draudžiama turėti užtaisytą šautuvą. Varovams draudžiama šauti, nebent jį patį puola žvėris arba jis yra sužeistas, tokiu būdu varovas užbaigia gyvūno kančią.“
Varymuose medžiotojams labai padeda šunys. Geriausiai šiam darbui tinka Vakarų ir Rytų Europos laikos. Norint, kad šuo padėtų, jis turi būti gerai paruoštas. „Mes negalime pasigirti gerai dirbančiais šunimis. Tai –
daugiausia šunys šio to išmokę patys, iš praktikos, be geros genetikos (mišrūnai),– apgailestauja medžiotojas K. Šaulys ir priduria: –
Kai organizuojamos mokamos komercinės medžioklės, kartais jose tenka dalyvauti, tai ten medžiotojai atsiveda tikrai puikius šunis. Kai šuo išeina su šeimininku į varymą, jis be žvėries negrįžta. Šuo puikiai žino, kad reikia žvėrį varyti į liniją, į medžiotojų pusę, o kai žvėris išbėga iš varymo lauko, šuo jo kažin kiek nesivys – jis nubėga tam tikrą atstumą ir grįžta pas šeimininką – augintinio nereikia ieškoti.“
Pašnekovas taip pat atskleidė, kad neseniai įsigijo Bavarų pėdsekio jauniklį, vardu Rokis: „Net patyręs medžiotojas ne visada gali nušauti žvėrį iš pirmo karto. Kartais gyvūnas, nors ir būdavo sunkiai sužeistas, pabėgdavo. Siekiant baigti medžioklę sėkmingai, tokie sužeisti gyvūnai turėjo būti surandami. Vienas iš pagrindinių būdų tai padaryti buvo specializuotų šunų, turinčių puikią uoslę, naudojimas, pvz., tai Bavarų pėdsekys. Pagal šuns aktyvumą taip pat galima daryti prielaidą, ar pavyks surasti žvėrį, ar ne. Pvz., jei šuo aktyviai, azartiškai pradeda ieškoti žvėries, reiškia jis jaučia to gyvūno mirties kvapą. Jei šuo elgiasi pasyviai, reiškia, jis tik vykdo šeimininko paliepimą ieškoti pašauto / sužeisto žvėries.
Saugumo reikalavimai
Žmonių saugumas yra pats svarbiausiais dalykas, kuris privalo būti užtikrintas medžioklės metu. Šiuo ankstyvuoju medžioklės laikotarpiu, kai žmonės užsuka į mišką, ieškodami grybų ar malkauja žiemai, saugumo klausimas sukelia tam tikrų iššūkių. Būtina užtikrinti, kad žmogus, atėjęs į mišką, žinotų, kad šiuo metu yra medžiojama. Praktikoje šie dalykai yra suderinami. „Jei matome, kad prie miško yra pastatytas automobilis, mes jau žinome, kad šiame miško masyve yra žmogus, – dalijasi patarimais K. Šiaulys. – Jei jau miške pamatome žmogų, pasišnekame su juo, pasiteiraujame, ar jis neprieštarauja, kad medžiosime, paklausiame, ar jis negalėtų palaukti, kol baigsis varymas. Paprastai konfliktų nekyla. Vietiniai irgi žino, kad jei pasigirsta šūviai, reiškia vyksta medžioklė ir jiems reikia būti budriems. Žmogus turi palaukti 10–15 min., kol praeina varymas, ir mes iš tos vietos pasišaliname, o tas žmogus gali tęsti savo darbus. Žinoma, jeigu toje vietoje, kur planuojame medžioti, jau vyksta aktyvi veikla, mes toje vietoje nieko nedarome, nes nėra prasmės – žvėrys jau būna išbaidyti, todėl mums tenka važiuojame į kitą vietą.“
Dažniausiai vietiniai neprieštarauja, kad būtų medžiojama šalia jų. Medžioklės įstatymas reglamentuoja, kad per 200 metrų atstumą nuo sodybos niekas neturi teisės iššauti. Įstatyme taip pat yra nustatyta, kad miško savininkas gali besąlygiškai uždrausti medžioti savo miške. Šį nuostata praktikoje sunkiai įgyvendinama, nes savininkas turi žinoti, kad vyksta medžioklė, jam reikia pateikti įrodymus.
Nuotr. iš asmeninio K. Šiaulio archyvo
