Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, poetė
Septintasis „Lietuviško baro“ numeris skirtas ukrainiečių literatūros, tiek, kiek ji siejasi su mūsų gimtuoju miesteliu, tematikai. Ukraina įžengia į penktuosius karo metus, ši gyvybinga ir stipri tauta sugeba atlaikyti didesnę už save agresorę, tuo pačiu kovodama ir už mus visus. Kūrybinis potencialas nuo to nė kiek nesilpsta – rašoma ir fronte, ir bėgant nuo karo. Mūsų kūrybinė draugystė su jauna ukrainiete rašytoja Svitlana Kostrykina priartino ją prie Trakų, bibliotekoje pristatytas jos debiutinis detektyvinis romanas, dalinamės teksto „Smėlis“ vertimu, taip pat mano eilėraščiu „Saulėgrąžų šventėje“.
Svitlana Kostrykina (g. 1987 m.) atvyko iš Ukrainos, Kijevo, prasidėjus karui, 2022 metais. Kijevas – jos gimtasis miestas. Ten studijavo žurnalistiką ir septyniolika metų dirbo žurnaliste. Dabar gyvena Vilniuje. Trakų viešojoje bibliotekoje Svitlana pristatė savo debiutinį detektyvinį romaną „Mertva živa voda“ („Miręs gyvasis vanduo“, 2024 m., „Vychola“).
„Dirbau laikraščiuose, žurnaluose, rašiau scenarijus detektyviniams televizijos serialams, prodiusavau ir dirbau redaktore televizijos realybės šou, esu dviejų knygų bendraautorė, buvau pogrindžio muzikos portalo redaktore. Anksčiau Kyjive, o dabar ir Vilniuje rengiu kūrybinio rašymo užsiėmimus. Pasakoti istorijas – mano didžioji aistra. Kiek save prisimenu, tiek tai ir darau. Visada norėjau būti rašytoja. Nors vaikystėje svajojau būti gydytoja arba roko žvaigžde, vėliau dirbau televizijos šou, kuriame buvo rengiamos laidos medicinos tema bei įrašiau garso istoriją su muzikantu draugu. Tad visos mano vaikystės svajonės išsipildė.“
Pasakoja Rūta Suchodolskytė-Neniškienė: „Su Svitlana susipažinome Rašytojų rezidencijoje Molėtuose 2023 metais, taip užsimezgė mūsų kūrybinė draugystė. Jai labai patiko mano eilėraštis „Saulėgrąžų rojuje“, išvertė jį į ukrainiečių kalbą. Kai vyksta į Kijevą, atveža man knygų iš knygų mugės. Jos dėka pirmoji knyga, kurią perskaičiau ukrainiečių kalba – literatūros klasikės, poetės Lesios Ukrainkos (1871–1913) „Lisova pisnjaׅ“ („Girių giesmė“, 1911 m., perleido „Osnovi“, 2014 m.). Svitlaną pakviečiau į Trakų biblioteką pristatyti savo romano. „Mertva živa voda“ – antroji knyga, kurią skaitau ukrainiečių kalba. Pavartau ir Svitlanos atgabentą fronte kovojančios poetės Jarynos Čornogus (g. 1995 m.) eilėraščių rinkinį „dasein: oborona prisutnosti“ („dasein: esaties gynyba“, išleido „Vychola“, 2023 m.). Man labai patiko Svitlanos tekstas „Smėlis“, todėl išbandžiau jėgas versdama jį į lietuvių kalbą. Tai ir minėtoji garso istorija, kurią ji įrašė su kompozitoriumi Vladu Supišu. Ją galima rasti internetiniame „Youtube“ kanale.
Svitlana Kostrykina
Smėlis
Jeigu kas nors paklaustų, kas jam šiame pasaulyje labiausiai patinka, tikriausiai pradėtų pasakoti apie kalnų perėjas, miško kvapą ir žvaigždes tamsiame danguje. Arba apie dieną, kai mokama alga. Arba apie tą jausmą, kai paskutinę kėlinio minutę mūsiškiai įmuša lemiamą įvartį. Ir tikrai neprisimintų bandelės su arbata per pietų pertrauką – nors šis ritualas leido jam išsilaikyti paviršiuje nuo pirmadienio iki penktadienio.
– Klausyk, nesuprantu, kodėl per tokį karštį pili į save verdantį vandenį? Čia gi šaldytuvas yra! – stebėjosi jo naujas bendradarbis, jaunas ir aktyvus – kartais net per daug aktyvus – vaikinukas.
Pradžioje jis netgi svarstė paaiškinti, kad tokiu būdu ištverti karščiausią metų laiką jis išmoko iš vietinių Centrinėje Azijoje prieš daugelį metų, dar praeitame gyvenime. Bet pamatęs, kad vaikinas jau įbedęs akis į telefoną, tik gūžtelėjo pečiais:
– Man taip patinka.
– Žinai, galvoju parduoti truputį kriptos, greitai mano merginos gimšė, prašo aifono. Radau vieną bičą, siūlo septintą, kaip naujas, reikia imti, kol aštuntas nepasirodė, nes ji paskui aštunto prašys. Ką manai?
Jis panoro užsidėti ausines – tas pačias, kurios saugojo jį nuo mašinų riaumojimo ir statybų aikštelės bildesio. Bet taip būtų nemandagu.
Arbata atvėso. Mėgstama bandelė su cinamonu šiandien pasirodė guminė.
– Aš čia dar kartą planus permečiau, kaip vis dėlto veža dirbti ką nors kieto! Įsivaizduok, kada nors aš, jau visas tėtukas, su mažu vaiku praeisiu pro šalį ir pasakysiu – „Žiūrėk, šitą fontaną tavo tėtis įrengė“. Arba mano sūnus, na, jeigu dar jį turėsiu, paaugs ir girsis savo mergaitėms. Įsivaizduoji?
Rytoj išauš nauja diena. Įvairovės dėlei galima bus nusipirkti bandelę su aguonomis. O dabar reikia grįžti prie darbo. Prie smėlio.
***
Jeigu kas nors paklaustų, ko ji labiausiai šiame pasaulyje trokšta, neabejodama atsakytų: kad jos buvęs vaikinas, tapęs buvusiuoju prieš tris mėnesius ir šešiolika dienų, nustotų būti buvusiuoju, ir vėl gyventų čia, kaip ir tuos ketverius metus, dešimt mėnesių ir šešias dienas.
Dar norėjo alaus. Šalto, truputėlį karstelėjusio, su švelnia puta. Tame kvailame kurortiniame miestelyje už kiekvieno posūkio rikiavosi eilės užeigų, kuriuose atsipalaidavę turistai su malonumu tuštino vieną po kito didelius bokalus. Apynių kvapas skriejo karštu oru lyg banglentininkas per vandenį.
Ir kodėl ji paklausė draugių? „Eik į kopas, pasižiūrėsi, prasiblaškysi.“ Aha. Prasiblaškė.
Na, techniškai jos kūnas klajojo nepažįstamomis gatvelėmis, bet priešais ji vis dar matė kelią nuo parduotuvės iki jų nuomojamo buto. Prisipirkti skanėstų, juoktis, skųstis dėl sunkios darbo dienos, išsirinkti vakarinį televizijos serialą – štai ko ji norėjo visa širdimi, visa esatimi, iki skausmo raumenyse.
Kaip ir alaus. Jau mėnesį, dvi savaites ir penkias dienas ji nevartojo alkoholio, bet su kiekviena sekunde šis skaičius prarasdavo prasmę.
Norėjo prieiti prie prekystalio, nusišypsoti, pasirinkti patiekalą iš meniu, laukdama apsidairyti – nagi šis miestelis ne toks ir kvailas – švelniai suimti šaltą, slidžią, aprasojusią nuo baro drėgmės stiklinę, siurbtelėti gurkšnelį, dar vieną ir dar vieną. Dar vieną.
Prieš keletą akimirkų tolumoje nieko nesimatė. Dabar atsirado kopos.
***
Pro ekskavatoriaus kabiną jis matė ežerą. Nedidelį ir truputį purviną, visai ne tokį, kaip kalnuose, į kuriuos jis vėl greitai keliaus per atostogas – slėptis nuo lietaus, kepti šviežiai nupjautų grybų ant laužo, atrasti naujų takų, klausytis lapių – ir niekam niekada nepasakoti, ką matė.
Greitai. O kol kas – vieną po kitos reikia semti metalinėmis saujomis smėlį, pernešti, išpilti. Metų metais ištobulinti judesiai – kartais jau ir pats nebežino, kur prasideda mašina, o kur baigiasi jis. Ratu pamažėl sukasi laikas – nei per greitai, nei per lėtai.
Šią akimirką jis tikrai žino, kad tą, ką suplanavo, pabaigs darbo dienos pabaigoje.
Vaikis nesupras.
Saulė kol kas dar aukštai, bet jau pasiruošusi leistis, užleidžia kelią minkštam ir ramiam vasaros vakarui. Variklis riaumoja, smėlis byra, kaitra jau nebevargina – netgi šiandien jai dar toli iki vasaros Centrinėje Azijoje.
Paskui smėlyje kažkas blyksteli. Jis tęsia savo darbą – mašinos, kuria jis tampa, taip paprastai nesustabdysi, bet jis jau žino, ką reiškia tas blykstelėjimas.
***
Iš priekinės smarfono kameros žiūrėjo paniurusi moteris burokėlių raudonumo veidu. Ji atsiduso, išsitraukė kremą nuo saulės ir užsitepė storą sluoksnį ant skruostų, tarytum jis galėtų bent kiek padėti. Tada nuėjo toliau.
Kojos slydo ir klimpo smėlyje. Keletą kartų ji vos neišsisuko kulkšnies – gerai, kad stabtelėjo, nes aplinkui nebuvo nieko, ką galėtų prisišaukti pagalbos. Ir tai stebino.
Populiari vieta socialiniuose tinkluose, „sezono įkarštis“, kaip pasakytų jos buvęs vaikinas. Jis dirbo kelionių agentūroje.
Dirba, pasitaisė. Rudenį paleis savo ambicingą kelionę po Azijos šalis, apie kurią jis jai tiek daug pasakojo. Gyvenimas tęsiasi. Bent jau jo gyvenimas.
O ji gulėsi ir kėlėsi tą pačią nesibaigiančią dieną, pamažu keisdama drabužius iš žieminių į vasarinius. Vis dar atrodė, kad tas neteisingas antradienis, kurį jai pasakė, kad nemyli, pasirodys esąs klaida, blakė sistemoje, kaip pasakytų programuotojai jos biure, ir ją ištaisys į normalų antradienį (kai jai vagia marinuotus agurkėlius nuo picos, o ji juokais apsimeta nepastebinti).
Šį kartą sustoti nepavyko. Nugriuvo ant šilto smėlio, trindama išsuktą koją. Į lūžį nebuvo panašu, bet bandymas atsikelti ir žengti žingsnį pasirodė nepakeliamai skausmingas.
Keletą minučių ji tuščiu žvilgsniu žiūrėjo kažkur už horizonto. Paskui susitaikė su mintimi, kad turbūt reikės šliaužti tempiant kuprinę. Atmintis lyg tyčia pamėtėjo prisiminimą: prieš du metus kalnų kurorte ji taip pat išsisuko koją – tik kairę – ir į viešbutį sugrįžo atsirėmusi į stiprų vyro petį.
Ateities daugiau nebebuvo, praeitis tapo nuodinga. Liko dabartis. Ir šioje dabartyje ji ketino šliaužti dykuma plieskiant saulei ir vos vos plevenant vėjeliui, kaip višta orkaitėje su įjungtu konvekciniu režimu.
Kopose kažkas sublizgo. Ji prišliaužė arčiau. „Kažkoks turistas pametė papuošalą,“ – pagalvojo, bet paskui suprato – tai buvo ne papuošalas. Ir ne akmuo. Ji negalėjo suprasti, kas buvo priešais, negalėjo sufokusuoti žvilgsnio. Ne tik dėl alaus.
Tai ką ji matė – matė ne akimis.
***
Statybų aikštelėje staiga pasidarė labai tylu. Jis pamena, kad pirmiausia nuščiūdavo garsai. Blizgesys virto negirdimu dūzgesiu, oras virpėjo ir be garso spengė, tapo sunku kvėpuoti. Jis bandė įkvėpti – nepavyko.
Bet jis nemirė, ne. Jis niekuomet nenumirdavo. Blogiau.
Dar bandė mechaniškai išjungti variklį, aiškiai suvokdamas, kad to visai nereikia. Smėlis, kurio jis taip ir nesugebėjo išpilti, pakibo tarp metalinio kaušo ir žemės.
Kartą, kai jis buvo dar vaikas, su šeima lankėsi fotoateljė. Kol mama su tėčiu bandė nuraminti jaunesnįjį broliuką, kuris iki ašarų išsigando ūsuotojo fotografo, jis apžiūrinėjo beržų giraitę vaizduojančius tapetus, priešais kuriuos, kad vaizdas būtų įtikinamesnis, buvo įtaisytas juoda ir balta spalvomis nudažytas plastmasinis kelmas.
Dabar tais tapetais pavirto visas pasaulis. Netikroviškas, paskubomis sukurtas. Atrodė, kaip tokiame netikrame pasaulyje dar įmanoma ginčytis su bendradarbiu arba planuoti atostogas. Tai lyg rinkti šakas įkurti ugniai provincijos ateljė beržyne.
Ir tuo pačiu pasaulis nesiliovė egzistuoti, jis tai žinojo. Didžiulis ir neaprėpiamas, abejingas ir negailestingas, gebantis be jokios priežasties akimirksniu ištrinti šią fototapetinę realybę. Idilišką, lyg architektūros biuro vizualizaciją: naujutėlius daugiaaukščius, ežerą, parką su beveik įrengtu fontanu viduryje.
Filmai apie katastrofas visuomet prasideda nuo laimingo gyvenimo, kai dar nesuprantama, kad jis laimingas, kadrų.
Bet šiai sustingusiai, drebančiai tikrovei niekas negrėsė. Jis tą taip pat žinojo.
Katastrofa ištiks visai kitoje vietoje, ir jis nieko su tuo negalės padaryti. Atkirstas nuo egzistencijos, sukaustytas svetimo siaubo, pasmerktas pergyventi jį kaskart iš naujo.
***
Kojos jau nebeskaudėjo. Galvos taip pat – tarytum būtų pasiguodusi dar viena stikline šalto alaus. Ir karštis nebevargino, nors saulė vis dar laikėsi aukštai.
Ji jautėsi laiminga.
Ne taip, kaip anksčiau – pavyzdžiui, tą dieną, kai nusprendė gyventi kartu, arba tos nuostabios kelionės metu arba kada nors vaikystėje…
Ne. Kitaip laiminga. Jai nebereikėjo žmonių, aplinkybių, vietų, pasiekimų. Nieko.
Priešais ją atsivėrė visas pasaulis, iš pirmo žvilgsnio – chaotiškas, įsižiūrėjus – tobulai surėdytas. Panašus į naktinį miestą pro lėktuvo langą, kur pastatų žiburiai sujungti kelių spinduliais. Viskas buvo svarbu. Kiekviena smiltelė tapo Visatos dalimi. Ir tai, kad prieš tris mėnesius ir šešiolika dienų ją paliko, visai neatrodė katastrofa. Kaip tobulai sukurto plano dalis gali būti katastrofa? Arbata, kol ją pili iš arbatinuko į puodelį, nesiliauja būti arbata. Nei ji, nei arbatinukas su puodeliu dėl tokių pokyčių nenustoja egzistuoti.
„Daugiau niekada nebūsiu viena,“ – suvokė ji.
Ir jau nebebuvo.
***
Netikėtai suriaumojo variklis. Garsai visuomet sugrįždavo pirmi, anksčiau nei jis spėjo konvulsiškai įkvėpti, tada dar ir dar kartą, jau lėčiau, kad nuramintų įsisiautėjusią širdį. Vėl byra smėlis, bendradarbis bando perrėkti triukšmą papildomu klausimu. Dangumi plaukia debesėliai.
Jis lankėsi pas gydytojus, netgi pas tą patį, kai po daugelio metų nesėkmingų bandymų norėjo sužinoti, kas jam darosi. Nei vienas iš gydytojų, netgi tas pats, neatrado jokių nukrypimų. Reikia daugiau ilsėtis, vengti streso, dažniau vaikščioti gryname ore.
Bendradarbis užbėgo šalto limonado kaip tik tada, kai jis užsigėrė arbata paskutinį bandelės su razinomis kąsnelį. Priėjo arčiau, tyliai paklausė:
– Klausyk, reikia patarimo. Maniškė vakar paprašė padėti sutvarkyti noutbuką, na, aš pasižiūrėjau, o ten puslapis atidarytas, na, su vestuviniais žiedais. Tai ką – man čia kažkokia užuomina, nesuprantu?
Jis nusišypsojo.
– Paklausk.
– Ne, na kaip aš taip paprastai imsiu ir paklausiu? Tuo labiau kad ji be nuotaikos, jos – tarė bendradarbis pusiau pašnibždomis, – jos draugė pradingo.
– Na ir?
– Na, ne draugė, o vyresnės sesers klasiokė. Išvyko atostogauti į tą miestelį, kaip jis ten, kur kopos… Nekelia ragelio. Jie visur ieškojo. Dingo. Žinoma, gėrė ir panašiai, bet vis tiek, žinai… Baisu!
– Taip, – pritariamai linktelėjo jis.
Jau seniai reikėjo sugrįžti prie darbo, bet jis niekaip negalėjo atitraukti akių nuo stalo paviršiaus. Jis buvo išmargintas senais brėžiniais ir niekaip negalėjo blizgėti.
Iš ukrainiečių kalbos vertė Rūta Suchodolskytė-Neniškienė
Rūta Suchodolskytė-Neniškienė
Saulėgrąžų rojuje
Svitlanai
Saulėgrąžų šventėje
pirkau naminės duonos
galbūt ja sumokėjau
už vieną kulką
kuria bus nužudytas
žmogus.
Pakeliu šaukštą barščių
suklykia prievartaujama moteris
sprogmenys perplėšia namo odą
geltoni žiedlapiai
nusidažo kraujo šlakais.
Ir vienoje, ir kitoje pusėje
miršta mylimi, nemylėti
atėję tais pačiais keliais
iš tamsiuose vandenyse
įmirkusio medžio.
Aš galiu prisidėti prie
tvarsliavos ir vaistų
surengti drabužių rinkimo akciją
padėti pravesti paramos koncertą
visomis, kur moku, kalbomis
galiu pagelbėti juodbruvei mamai
išsiversti kanceliarinių prekių sąrašą darželiui
parinkti savo berniukų drabužių jos keturmečiui
rugsėjo 1-ąją pridėti kardelį
kuriuo jis užaugęs lyg didvyris Mazepa
kirs tamsą ir nemokšiškumą
pakels išvaduotus sparnus
į saulėgrąžų Valhalą išėjusius
parklupdys ant vieno kelio
pašvęs į riterių luomą
įrašys į garbės knygą
blyksint aukso ietims ir kardams.
Galiu tik mažais darbais
maldos garstyčių grūdeliais prisiliesti
prie atvirų žaizdų
karčių ašarų
grėsmingos tylos
jūsų ir mūsų naivumo.
Palikite komentarą