Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, „Lietuviško baro“ redaktorė

Šiame numeryje susitinka dvi poetės, kurias jungia tapyba – tai Miglė Bitkevičiūtė, pernai išleidusi savo tapybos darbais iliustruotą pirmąją poezijos knygelę „Šviesos gijos“ ir Aukštadvario dailės mokyklos mokytoja Nijolė Mečkovskaja. Viena su vėju, o kita žodžio ir jausmo gelmėse įkūnija žodinę kūrybą. Prie kūrėjų prisijungia ir gerai žinomas veidas – Tiltų kaimo poetas Vytautas Vilkišius, nenuilstamai ranka rašantis laiškus ir eilėraščius „Trakų žemės“ redakcijai. Sklandaus ir malonaus skaitymo!

2025 metais Kauno leidykla „Vitae Litera“ 300 egzempliorių tiražu išleido Miglės Bitkevičiūtės (Miglužės) poezijos knygą „Šviesos gijos“. Knyga iliustruota autorės tapybos darbais. Ją sudaro keturi skyriai: I. „Meilės pabudimas“, II. „Laukimo giesmės“, III. „Šviesa ir gamta“, IV. „Tapybos darbai“ – vaizdų poezija įkūnyta Miglužės teptuku.

M. Bitkevičiūtė savęs nepriskiria prie profesionalių kūrėjų, kratosi literato etiketės, bet sako, kad rašyti eiles jai patinka. Prisipažįsta išleidusi knygą rašytojo, leidėjo Jono Laurinavičiaus paraginta. Poezija – jos širdies kalba, kupina jaukių akimirkų, vaikystės prisiminimų, šviesos, ant kurios gijų sunertos šios skrendančios patirtys. Eilėraščiai lengvai surimuoti, sklandūs, lyrinė veikėja bando aprėpti meilės jausmo universalumą, jame telpantį ilgesį, skausmą, lengvumą, ypač pirmame knygos skyriuje: Tik mylinti širdis ištirpdo viską, /Nors kartais jos neberandi… / Todėl danguj padangę pilką, / Pašvaistė nušviečia nakty. (11 psl. „Mylinti širdis“) // O Tu – šypsojais… / Ir šypsena Tavam veide, / Man buvo artima / Ir suteikė sparnus ir meilės skonį („Tava šypsena“, 17 psl.). // Tuščia… tik ilgesio kiaute, / Verkia įskilus širdis. / Mano palaiminta meilė, / Beldžias… atverki duris („Ilgesio kiautas“, 20 psl.).

Antrajame skyriuje „Laukimo giesmės“ neriama giliau į ilgesį, savęs paieškas, bėgama vaikystės prisiminimų pėdomis: „Kažko ilgu… tik užsimerk… sulauk, / Kol paukščiai giesmėmis sugrįš, / Pažadins širdį tau. („Kažko ilgu“, 54 psl.). // Rimties, palaimos liūdesy, / Matau save bestovinčią lange… / Tylu… tik šnara ilgesys, / Akim ieškodamas prasmės laike. („Viltis“, 55 psl.) // Kaip skrieja mūsų laikas, / Ten esame jauni… / Mažais, basais vaikučiais, / Bėgiojam užmaršty… („Vaikučiai“, 78 psl.).

Trečiajame skyriuje „Šviesa ir gamta“ šviesos pajautų ieškoma gamtos apsupties ramybėje: Žiūri kaip vasara kvėpuoja, / Spalvingos gėlės laukuose, / Įsiklausai… širdis gamta alsuoja, / Joje visi atsakymai, šviesos garsai („Gamta alsuoja“, 84 psl.). Jau sutemos praėjo,/ Džiugi dangaus šviesa. / Laukimo pilnas vėjas, / Parneš namo mane. („Džiugi šviesa“, 88 psl.). „Pašildžius saulei ir žibutės, / Kutena mėlynom akim, / Pavasario šviesus laukimas, / Sušildo net sudiržusias širdis („Nepailstanti pradžia“, 98 psl.).

Ketvirtajame skyriuje išvysime Miglės Bitkevičiūtės tapybos darbus – dominuoja gamtovaizdžiai, augaliniai motyvai, moteriška tematika, gilios ir tamsios spalvos.

Miglužės poezijoje daug judesio, vėjo, ją galima perskaityti lengvai ir žaismingai, neužkliūvant už sunkiasvorių kalbos raiškos priemonių. Melodingai liejasi šviesos eilės, skrenda įsikinkiusios Rūdiškių miškų ir pievų vėją. Unikalu, kad kūrėja sugeba suderinti keletą meninių veiklų: aktorystę, dainavimą, tapybą, poeziją ir tuo pačiu tvirtai remtis kojomis į žemę dirbdama buhalterinį darbą.

Miglė Bitkevičiūtė

Eilėraščiai iš knygos „Šviesos gijos“

I skyrius „Meilės pabudimas“

*

Kai nieko nebelaukiau,

Aš viską suradau,

Upelį, žolę, saulę…

Ar reikia dar daugiau?

*

Danguj žvaigždė sužibus,

Man atsiuntė Tave,

Visas spalvas sumaišius,

Prisiglaudė šalia.

*

Ir nieko nebelaukiu,

Nes viską jau turiu,

Upelį, žolę, saulę…

Švytėjimą širdžių.

2024 08 „Švytėjimas širdžiųׅ“

*

Tik mylinti širdis ištirpdo viską,

Nors kartais jos neberandi…

Todėl danguj padangę pilką

Pašvaistė nušviečia nakty.

*

Tyli… ir nėr kam pasakyti,

Koks menkas ir bejėgis pats esi,

Ties meilės žiburiu parkritęs,

Meldies, kad neužgęstum vidumi.

*

Rytojus sunkumus vis siunčia,

O tu nurimk ir lauk ramiai…

Mažos stiprios širdies pilnatvę,

Juk saugo meilės aukurai.

2024 03 „Mylinti širdis“

*

Užgęsta gatvių šnaresys,

Pasilieki viena…

Girdi, kaip plaka sopuliu širdis,

Sustok, pasaugok ją…

*

Nuo neprašytų pažadų,

Beviltiškų audrų…

Pasaugok savo širdį sau

Be jos gyvent sunku…

*

Užgęsta gatvių šnaresys,

Pasilieki viena…

Girdi, kaip plaka spindinti širdis,

Apgaubk vien meile ją…

2023 05 „Plaka sopuliu širdis“

II skyrius „Laukimo giesmės“

Ar nori žinot kodėl lyja?

Tai – ašaros rieda dangum…

Pasaulio išduota žmonija,

Telaukia kol saulė pabus…

*

Todėl taip ir norisi verkti,

Pajutus liūdnumą širdim,

Mes norim laimingai gyventi,

Džiaugsmingai svajoti viltim.

*

Ar nori žinot kodėl lyja?

Tai – ašaros rieda dangum…

Pasaulis nuprausia Žmoniją,

Atverdamas sieloms kelius…

2023.10 „Lyja“

*

Sielos drugelis aplankė mane,

Nešantis viltį ir grožį…

Visas pasaulis sutilpo delne,

Džiaugtis, tikėti juo noris.

*

Vėjas nurimo tik paukščių balsai,

Vakarą tylų dainuoja…

Spindinti saulė užmigo ramiai,

Laimė taip tyliai alsuoja.

*

Sielos drugelis aplankė mane,

Nešantis viltį ir grožį…

Visas pasaulis sustojo laike,

Širdis vien meilingai alsuoja.

2024 06 „Sielos drugelis“

*

Kažko ilgu… tik užsimerk… sulauk,

Kol paukščiai giesmėmis sugrįš,

Pažadins širdį tau.

Ir vėl tyla…

Palauk… tik neliūdėk… artėja ta diena,

Kai džiaugsis siela nemari

Patapusi miškų svaja,

Dainuok kartu su ja…

Kažko ilgu… tik užsimerk… pabūk,

Laukimas šis nepaprastai painus,

Atverdamas užslaptintas duris,

Tave grąžins… į saulėtus namus.

2023 03 „Kažko ilgu“

*

III skyrius „Gamta ir šviesa“

 

Ruduo vėl aukso pataluos,

It užmaršty paskendęs,

Migloj klajoja elnias vakaruos,

Ieškodamas savosios elnės.

*

Vėl oras kvepia lietumi,

Ir saulė mažiau šildo.

Vien debesys pabirę dangumi,

Vilioja mus, gaiva pripildo.

*

O akys bėga tolumon…

Ten kur pilkuos šešėliuos,

Ruduo vėl aukso pataluos,

Prasiskverbia širdin,

Ir spindi dangaus mėliu.

2023 10 „Ruduo“

*

Rožynais taip kvepia…

Kaip sukas galva.

Palaimintos mintys

Mane nusineš…

*

Žiedų milijonai…

O man Tu – viena.

Gražiausia iš rožių,

Skausmingai sava…

*

Rožynais taip kvepia…

Kaip sukas galva.

Viltingoji rožė,

Dalužė mana…

2023 06 „Rožė – dalužė mana“

*

Tavęs yra tiek daug…

Ir tuo pačiu mažai…

Kaip upė tekanti tolyn

Mane visur matai…

*

Žiūri kaip vasara kvėpuoja

Spalvingos gėlės laukuose

Danguj drugeliai mirguliuoja

Taip viską užburia gamta.

*

Dabar jauti savy pilnatvę

Kai jūra ošia mėlyna

Matai daugiau negu vienatvę

Užpildo sielą ramuma.

*

Žiūri kaip vasara kvėpuoja

Spalvingos gėlės laukuose

Įsiklausai… širdis gamta alsuoja

Joje visi atsakymai, šviesos garsai.

2023 06 „Gamta alsuoja“

******************************************************************

Nijolė Mečkovskaja

DVIESE

Aš neverksiu, jei tu neverksi.

Ir liūdėsiu, jei tu liūdėsi

Mes abu, anūkų kraitelį

Į kelionę vaikams sudėsim.

Tu pražilęs, o aš juokiuosi,

Tau ant smilkinio – baltos gijos

Tu juokiesi, kad mano plaukuose

Jau seniai pražydo lelijos.

Tu neverksi, aš – neraudosiu,

Apkabinsi, priglausi švelniai.

Mes abu – kaip pasenę gluosniai.

Arba ne – kaip taurieji elniai.

AUKŠTADVARIO PILIAKALNIS

Kai pirmą kartą tave pamačiau, tu ilsėjaisi po lietaus

Aukštas, tvirtas, žaliais apvadais prie vandens ir giedro dangaus

Apsigobęs tylia paslaptim, pasipuošęs raukšlelėm gėlių,

Apsikarstęs medžių šaknim ir vainikais pievų žolių.

Tu ilsėjaisi tykiai, ramiai tarsi milžinas senas karys,

Aš pakalbinau, tu atsakei, kad daugiau tie laikai nebegrįš

Kad tai buvo seniai ir skaudu degė aukštojo dvaro pilis

Taip seniai ir taip apmaudu – degė medis, žmogus kaip anglis…

Buvo viesulo, karo, kančios! Verkė Verknė į Nemuno vingį

Tu kalbėjai – negrįžk atgalios, negraudink, jausmuose neskandinki!

O tada, pravirkai sutemom.

Aukšto kalno didybės papėdėj parklupau – ir palinkus tariau:

– Nesislėpk kaip vaikaitis palėpėj.

Kai man žodį tarei, apie medų, bites, apie rytmečio rūką ir rasą

Daug tylėjai kalboj – kol netvėręs minčių prabilai apie piemenį basą.

Ir gražuolę Pilaitę, saugojo kur kadais aukšto dvaro gynybinės sienos

Ir kuri nuriedėjo su visais aprėdais ežeran, ten ir baigės jos dienos.

Daug tylėjai kalboj – bet paskui – nejučia, pasakei jog nuo čia…

Jog nuo Aukštojo dvaro piliakalnio

Kilo senojo miesto pradžia.

DRAUGAMS

Mes vakare sapnavom tylą,

Tyla, mums rodės niekad nesibaigs.

Sėdėjom ant grindų

Puodeliuose garavo arbata

Žaizda genėjo iki kaulų

Byra, karoliai metų

Dyla, prisiminimai apie tai

Kas buvom, esam, būsime…

Karštai

Mums galvas glostė motinos bei naktys

Lėtai

Mes ašaras paslėpę žavėjom šypsenom

O tai

Jog niekad nesugrįšime atgal –

Prisiminimai.

Nes vakarais sapnuosim tylą

Sėdėsim ant grindų,

Ir visada dainuos mums angelai

Tik apie tai

Jog buvom esame ir būsime kartu.

FLIRTAS

Gerai – aš sutinku, tave šią naktį piešiu,

neleisk man tik žiūrėt tau į akis.

Tada aš nepaliesiu

tos nelaimingosios vardu – viltis.

Ar akvarelę rinkis, ar pieštuką,

kaip nori tu, galbūt net plunksnele?

Nupiešiu tokį tuščią kaip bambuką

Tada pieštuką, aš renkuosi už tave!

Gal nori skiauterės ar trečią akį?

Ne ne beprasmiškai pykstu išvis

Gerai, aš sutinku, piešiu šią naktį

prašau tik vieno, nežiūrėk man į akis.

Na štai, beliko lapą išsirinkt – raudonas!

Gal juodas? Tau patiktų juodame?

Ne raudonam… aš sugalvojau piešiu ten aguonas

Juodam vėliau nupiešiu aš tave.

Tiek tos lai būna baltas, liko fonas

Kaip nori, būti pirmame plane?

Tau nepadės suskambęs telefonas

Prašau tik vieno, nežiūrėti į mane!

Gerai, aš sutinku, tave aš piešiu

bet sąlygą nupiešiu dar šalia,

Žiūrėsi į mane – aš į tave žiūrėsiu

Po piešiniu visam paliksi čia!

ILGESYS

Man nereikia to melo

Net nereikia tiesos

Noriu siela pradžiugint tavim

Ir pripildyt akis šviesos.

Vos mane palytėjai naktim

Pažadėjau kad būsiu vienatvė

Paprasta, nemylėta širdim

Bėgsiu ten kur baigiasi gatvė.

Prie langų pastovėt, po žvaigždėm

Tų langų kur gyvenome dviese,

Vos save palytėjau ir ten…

Supratau kad gyvenom pavėsy.

ĮSIMYLĖJIMAS

Apie tave tylėjo visos pievos

Ir rudenys visi apie tave kalbėti mokės

Apie tave į dangų piemenys išėjo

Apie tave ir šiltas gervės šokis.

Apie tave nebylios šaltos naktys

Ir glėbesčiuojantys seni pavargę medžiai

Apie tave vagonai riedantys be stogo

Apie tave ir pradžiai…!

Vėl apie tai – apie tave… !

Kai danguje pavargo žvaigždės

Kai baigėsi bažnyčioj maldos

Kai šunkeliai vis labirintais sukos

Ir drąsiai buvo nustatytos valdos

Apie tave iš pasakos motyvų

Apie tave iš pačio rojaus sodo

Apie tave iš angelo negyvo

Apie tave iš pragaro rasoto

Tik apie tai – apie tave

taip ištisai… iš proto….

MANO ŽVAIGŽDĖ

Mano žvaigždė – aš pamiršau, kad tau rašiau…

Tyloj ir nebūty pabūti dviese, taip norėčiau.!

Mano žvaigždė – po šitiek laiko debesiu virtau

Ir prisiglaust bandžiau šaltam tavam pavėsy.

Tiesiog gyvenimas na supranti –

Švieti!?

Ar sniegas, ar lietus švieti iš tolo,

Prasmė tiesiog, tokia jautri….  jauti?

Tai tartum – lyg širdis dainuotų solo.

Mano žvaigždė, tu prisimink – prašau

Kartu per amžius, mes išliksim dviese

Ir jeigu tu manim vis dar tiki

Likimas per visatą brėš mums tiesę.

Tavo delne – aš pamiršau, kad tau rašiau,

Tyloj ir tamsoje, kai buvom dviese

Kad galėčiau!

Dar sykį parašyčiau ką jaučiau

Dar sykį, savimi tave žavėčiau.

PRISIMINIMAI

Žinai, mums duota buvo daug,

Atimta buvo irgi.

Galbūt nuo to ir pavargau

Gyvenimas juk ilgas.

Žinai, tave šią naktį sapnavau

Tu į mane žiūrėjai,

Galbūt šis žvilgsnis buvo skirtas tau

O pas mane atėjo.

Žinai, pavasaris tai ne ruduo tikrai

O lengvas saulės dvelksmas,

Galbūt pakilo rudenį speigai, matai…

O šiąnakt sniegas melsvas.

Žinai, tiek tos, žinau kad tu žinai

Tik pasakyt nedrįsti,

Gal būt ir aš žinau ir tuo tikiu šventai

Tai tik pradžia, neklysti.

STIPRYBĖ

Prie tylos prisiglaudus

Mažos akys paukštelio

Aš turiu šitiek galios

Dar nenueito kelio

Pakeliui į bedugnę ant

Plaukų skausmas kelias

Aš turiu šitiek galios

Kad suprasčiau kas velias

Prie galvos pasilenkus

Tyliai sapnas užmiega

Aš turiu supratimo

Kas širdy pasilieka

Kai pavargsta net kojos

Eiti tiesiai per žvyrą

Net galiu būti dievas

Ir surinkti kas byra

Atsigulus ant žemės

Mažos vaiko rankutės

Aš turiu šitiek meilės

Kad galėčiau juo būti.

*********************************************************

Vytautas Vilkišius

Aš žiūriu

į gimtinės Dangų

Kaip į gyvenimą.

Tik iš bobutės pasakėlių.

Nuo dangaus

Mėnulį nukėliau ant žemės.

Vėl manęs klausė,

tai kur tas mėnulis.

Pasakyk.

Mėnulis ištirpo į sniegą.

Juokdarys.

Paaiškinau.

Taip tik pasakose

Būna.

Aš žiūriu

Į gimtinės Dangų

Kaip į gyvenimą.

Tiltai. 2025.12.10

***

Geluža Gelužėle

Nuo amžių senų patamsyje

miško miegojai,

malūnų galiūnų ratus sukdama,

tu vingiuota buvai

ir žuvis įvairias auginai,

ir dėl jų kvailelius

ir girtus skandinai,

ir murmėjai vandens amžinybės

Balsu, ir dėl laisvės, nelaisvės

per daug negalvojai,

bet vieną vienintelį kartą

prašneko čionykščiai žmogeliai

ir pulkas ateivių, kad šiandien –

čionai me-lio-ra-ci-ja

imsis tave restauruoti.

Ir tu pirmą kartą į nuosavą

dugną ne savo,

o mano akim pažiūrėjai

tą naktį, kai narsiai mėnulis

ryškus karaliavo ir valdė žvaigždes

vandeny bei erdvėj – galbūt

paskutiniąją naktį kyšojo

keli ajerai tarsi vandens peiliai,

seniai aprūdiję lyg strėlės

kvailelių, nukritę šalia užburtų

mergužėlių-varlių, dar turėjome

laiko įspėti varles ir visus kvailelius, nesuradusius savo

varlyčių, bet mes nesuskubom,

o auštant jau sakė kalbas

ekskavatoriai drąsūs,

o auštant ir žūstant upeliui,

varlė mergele nepavirto,

prakeikė likimą

ir žmones upelės varlė.

Tiltai. 2025.12.08

***

Viskuo galiu būti

 

Ir ugnim

Ir lietum

Ir naktine žvaigžde

Ir augančiu medžiu

Ir dulkėtu raudoniu

Ir miškų žvėrim

Ir skraidančiu paukščiu

Ir nuo upės kylančiu rūku

Ir nematomu vėju

Ir jūros balta žuvėdra

Ir daržo gėle

Ir vandeniu galiu būti

Ir pelkių varle

Ir muse

Ir nuodinga gyvate

Viskuo galiu būti

Gyvenimu amžinai.

Tiltai. 2025.12.09

***

Žiemos vėjų audros

Tos žmonių raudos

man šoką sukėlė

be karo

Šios vėjų audros

jau stogą nukėlė nuo namo.

Vėjai daužo miškus

Ir pelkių krūmus.

Vėjai laužo medžius

į malkų krūvas.

Nors kalbėjai

šiuos amžius.

Ak tie vėjai

padaužos!

Tiltai. 2022.02.22