Paluknietė Neringa Gaidytė

Žurnalistė, buvusi „Trakų žemės“ bendradarbė, o šiandien Užsienio reikalų ministerijoje dirbanti Neringa GAIDYTĖ vieši savo Tėviškėje Paluknyje. Baltijos kelio 30-mečio minėjimo išvakarėse „Trakų žemė“ pateikė jai keletą klausimų.

Kaip sekasi grįžus į Tėviškę atostogauti?
Tėviškėje pailsiu geriausiai: pušynas, šalia – Luknos upelis ir ežeras, nuostabi gamta. Esu artimiausių žmonių apsuptyje. Tėveliai jau įžengę į devintą dešimtį, bet kupini veiklų ir planų. Juk kol gyva mama, mes vis dar vaikai. Todėl ir sugrįžtame kaip paukščiai į gimtąjį lizdą, mat, čia visuomet esame laukiami.
Smagu čia susitikti su atostogaujančiais vaikystės draugais. Nors daug mano kartos žmonių emigravę į užsienį, vasaroti jie sugrįžta į gimtinę, moko savo vaikus lietuvių kalbos. Džiugu, kad kai kurie jau grįžta į Lietuvą visam laikui.
Štai vakar svečiuose viešėjo mano vaikystės draugė iš Vokietijos Snežana Virganovič-Liebscher, baigiusi ekonomikos studijas Vokietijoje, su šeima ir kaimynas Jonas Buikauskas su sūnumi. Malonu buvo susitikti, pabendrauti, o dar maloniau – išgirsti, kaip jos trys vaikai, gimę ir užaugę Vokietijoje, puikiai kalba lietuviškai.

Smagus žemiečių bendraamžių susitikimas Paluknyje. Iš kairės – Jonas Buikauskas,
Snežana Virganovič-Liebscher su šeima grįžusi atostogoms iš Vokietijos, taip pat
dešinėje – Neringa Gaidytė su savo sūnėnais

Rugpjūčio 23 d. minėsime Baltijos kelio 30-metį. Gal galėtumėte prisiminti šį istorinį įvykį, juolab, kad jame dalyvavo ir Jūsų tėveliai.
Buvau paauglė, penkiolikmetė, bet puikiai prisimenu laikotarpį, kai Lietuva siekė laisvės. To negalima pamiršti.
Baltijos kelias taip pat įstrigo atmintin. Tėtis vyko tiesiai iš savo darbovietės Vilniuje. Tuo tarpu mama vežėsi ir mus, tris vaikus. Aš esu vyriausia. Pamenu, kad mus pavežė pakeleivinga mašina, mat savo automobilio tuomet neturėjome. Visi važiavo viena kryptimi į tą patį renginį – visi troško to paties: Laisvės. Buvo jaučiamas žmonių bendrumo jausmas. Stovėjome kelio atkarpoje Vilnius–Ukmergė, netoli Vilniaus ribos. Virš mūsų galvų skrido nedideli lėktuvai, mėtė žiedlapius. Žmonės stovėjo susikibę rankomis, buvo nusidriekusi nesibaigianti gyva grandinė, aplink plevėsavo trispalvės, skambėjo tautinės dainos. Mačiau mus fotografuojant, filmuojant, bet niekuomet neteko matyti įamžintų vaizdų. Tuomet dar nebuvo mobiliųjų telefonų, tėtis turėjo tik tokį juostinį fotoaparatą FED-4, bet per skubėjimą nespėjome jo pasiimti.
Mano mama Aldona yra apdovanota Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio medaliu. Aš, galima sakyti, esu Sąjūdžio pagimdytas žmogus. Sąjūdis suformavo mano pasaulėžiūrą ir esu laiminga, kad gyvenu Sąjūdžio realizuotos idėjos Lietuvoje, kad galiu dirbti, laisvai keliauti. Dirbau LR valstybės institucijose ir esu patenkinta, kad galiu prisidėti prie savo Tėvynės klestėjimo.

Ar dalyvausite Baltijos kelio 30-metyje?
Žinoma. Visi būtinai dalyvausime Baltijos kelyje. Važiuos ir tėvai, ir mes – vaikai su šeimomis.
Malonus sutapimas – prieš porą dienų, tvarkydama knygų lentynas, aptikau išlikusią brošiūrą, primenančią Baltijos kelią – tai „Pabaltijo kelias“, 1989 m. Joje publikuota Mati Hint iš Estijos liaudies fronto Taline, Rotušės aikštėje 1989 m. gegužės 13 d.; Pabaltijo asamblėjos metu pasakyta kalba, iš estų kalbos išversta į lietuvių, latvių ir anglų kalbas. Labiausiai džiaugiuosi, kad tėveliai sulaukė tos dienos, kai mūsų šalis tapo laisva ir jau trisdešimt metų gyvena laisvoje šalyje.
Tuomet būdami už geležinės uždangos negalėjome nuvažiuoti net į kaimyninę Lenkiją, o šiandien buvimas Šengeno erdvėje ir Europos Sąjungoje leidžia mums nevaržomai keliauti nuo Vilniaus iki Lisabonos. Tai, apie ką nė nedrįsome svajoti būdami Baltijos kelyje, šiandien yra tarsi savaime suprantama. Vis dėlto, tai nėra duotybė. Turime branginti savo laisvę, tad Baltijos kelias šiandien įgyja naują prasmę.

Sesės Jurga ir Neringa (kairėje) su sūnėnais Algirdu, Nojumi, Kajumi, Luku Gdanske. Sovietų laikais, būnant už geležinės uždangos, nebuvo galima laisvai išvykti net į kaimyninę Lenkiją

Esate profesionali žurnalistė, turinti didelį darbo stažą. Gal pasakytumėte apie savo karjeros pradžią?
Dar studijuodama 1993 m. pradėjau darbą Trakų rajono laikraštyje „Galvė“, kur dirbau keletą metų. Vėliau dirbau savaitraštyje „Lietuvos sveikata“, spausdinau publikacijas kituose Lietuvos dienraščiuose ir portaluose. Žurnalistika nėra ta sritis, kurioje daugiausia dirbau. Daugiausia savo profesinės karjeros laiko – beveik 20 metų profesines žinias panaudojau komunikacijos, viešųjų ryšių srityje, o pastaruoju metu darbo profilis vėl pasikeitė.

Viešojoje erdvėje matėme Jūsų pavardę – dirbote Lietuvos ambasadoje Kinijoje. Norėjome paklausti, kokia ten darbo specifika, su kokiais sunkumais teko susidurti?
Dirbau administracinį darbą. Iššūkių buvo įvairių, bet pavyko juos įveikti. Ten visiškai kita kultūra, kita darbo specifika, kita kalba. Bet buvo nepaprastai įdomu. Juk viskas kitaip – viską reikėjo atrasti ir perprasti. Kiekviena gatvė savita, ypač senamiesčio hutongai, įdomus kiekvienas kampas… Stebino kinų tradicijos ir papročiai, tos šalies dydis, atstumai, žmonių gausa ir tai, kaip sparčiai kyla jos ekonomika, pvz., prabundi vieną rytą, o Pekine jau atsirado 30 milijonų oranžinių dviračių…
Kinai – darbštūs žmonės. Maloniai nustebdavau, kad nemažai jų žino Lietuvą, vadina ją „Litauan“. Ten populiarėja krepšinis ir jie yra girdėję apie Joną Kazlauską. Trys metai Kinijoje prabėgo kaip viena diena.

Nepasiilgdavote Europos, namų?
Žinoma, kad pasiilgau. Kai skiria 8 000 km ir laikas skiriasi 6 valandomis, bendravimą su namiškiais tenka derintis iš anksto. Todėl dabar stengiuosi kuo daugiau laiko skirti artimiems žmonėms. Vertinu kiekvieną akimirką buvimo kartu, mėgaujuosi gyvenimo kokybe Lietuvoje. Tačiau jau spėjau pasiilgti ir Kinijos. Prisijaukini tą miestą, kuriame gyveni, tą gatvę, prisimeni sutiktus žmones, juk tai – tavo gyvenimo dalis. Pasiilgstu ir kinų virtuvės, kuri yra nepaprastai turtinga ir įvairi.
Vis dėlto savo ateitį sieju su Lietuva ir Europa, tad tas Europos ilgesys ir lėmė mano tolesnį pasirinkimą – sugrįžusi į Lietuvą, pradėjau dirbti URM Europos Sąjungos departamente, patarėja.

Mokate ne vieną užsienio kalbą, jų prireikia ir kasdieniame Jūsų darbe. Ar labai buvo sunku?
Sako, kad kalbų mokymasis gelbsti nuo Alzheimerio (juokiasi). Gyvenimas priverčia. Juk visą gyvenimą žmogus mokosi. Visada buvau žingeidi, norėjau pažinti kitus kraštus ir kitas kultūras, o nemokėdamas kalbos esi labai apribotas. Anglų pradmenis įgijau mokykloje, o šnekamąją kalbą išmokau gyvendama Amerikoje. Prancūzų kalbą pramokau dirbdama Europos Parlamente Briuselyje ir Strasbūre, vokiečių – mokiausi mokykloje ir vėliau gyvendama bei dirbdama Vokietijoje. Rusiškai ir lenkiškai kalbėti išmokau dar vaikų darželyje. Kinų kalba – kietas riešutėlis, tačiau pradmenis turiu ir šiek tiek šnekamosios kalbos įgūdžių.

Dėkojame už pokalbį. Linkime Jums, Jūsų tėveliams Aldonai ir Antanui, sesei ir broliui bei visai giminei geros kloties.

Kalbėjosi
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ