Netikėtai, per greitai, ryškiai per greitai, skausmingai priėmėme žinią apie Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojos-metodininkės Daivos Kerdokaitės-Kazlauskės netektį. Žinojome, kad sirgo, kad turėjo vilčių pasveikti, įveikti tą nenugalimą mūsų amžiaus ligą, ramiai bendravo su mumis, kolegomis, mokiniais, tikėjo pozityvumo jėga ir pagava, dažnai, labai dažnai šypsojosi…

Daiva buvo ne tik savo srities profesionalė, bet ir ypatingai šviesus, atkaklus, nuoširdus bei pozityvus žmogus. Jos išmintis, atsidavimas darbui ir gebėjimas įkvėpti kitus paliko ryškų pėdsaką daugelio žmonių gyvenimuose.

Daiva Kerdokaitė-Kazlauskė gimė ir augo Trakuose. Mokėsi tuometinėje Trakų vidurinėje mokykloje Nr. 2 (dabar – Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija), kurią baigė 1991 metais. Baigusi mokyklą studijavo Vilniaus universitete, kur 1998 metais įgijo istorijos magistro ir psichologijos bakalauro laipsnius.

Po studijų Daiva dirbo Vilniaus regioniniame valstybės archyve, o 2000 metais sugrįžo į gimtuosius Trakus ir pradėjo dirbti Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Šiai mokyklai ji liko ištikima iki paskutinės savo gyvenimo dienos, tapdama neatsiejama jos bendruomenės dalimi.

Trakuose Daiva sukūrė šeimą, užaugino sūnų Augustiną ir puoselėjo svajonę apie ilgą, laimingą gyvenimą.

Nors mylimos Daivos gyvenimas nutrūko gerokai per anksti, ji spėjo nuveikti tiek daug, tarsi būtų nugyvenusi ne vieną gyvenimą. Mokytoja prisilietė prie senųjų rankraščių ir tokių dokumentų, kuriuos mes matome filmuose, parodose, knygose. Vadovavo ir puoselėjo gimnazijos istorijos muziejų. ,,Trakų žemė“ ir ,,Voruta” – Trakų krašto laikraščių darbuotojai, ilgiau dirbę žurnalistai, redaktoriai apie jos laikraštinę bei tiriamąją veiklą ar istorines savo krašto studijas pasakytų dar daugiau. O jai, Daivai, ta veikla tiko, ja buvo galima pasitikėti, jos straipsnius apie senąsias parapijos mokyklas, senąsias lietuviškas pavardes, jų skambėjimą, vienuolynų buvimą, jų griūtį, kasinėjimus, saugomas paslaptis, laiko kaitą skaitė ne tik jos mokiniai – esami ir buvę – bet ir Trakų miesto, jo apylinkių, savivaldybės gyventojai. Ji su meile ir atkaklumu mokė jaunąją kartą pažinti istoriją, suprasti praeities svarbą ir vertinti savo krašto kultūrinį paveldą. Ypač daug dėmesio ji skyrė Trakų istorijai – domėjosi ja, tyrinėjo, rašė istorinius straipsnius, dalijosi sukauptomis žiniomis su mokiniais ir bendruomene. Nuoširdžiai užjaučiame Daivos artimuosius, šeimą, draugus, mokinius ir visus, kuriems teko garbė ją pažinti. Tegul šviesus Daivos atminimas išlieka mūsų širdyse, o jos nuveikti darbai ir puoselėtos vertybės gyvena toliau. Prasminga, lemtinga ir tradiciška, jog ją priglaudė gimtoji Semeliškių miestelio žemė ir tos kapinaitės, kur ilsisi jos protėviai. Jai, istorikei, tai buvo labai svarbu. Mąstydami apie jauno žmogaus lemtį ir jo gyvenimo kelią, reflektuodami, mintimis grįžtame atgal ir prisimename jos stiprius tėvus, kurie šiandien sako: „Kažkas gyvenime vyksta ne taip, ne taip…“

Mes, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojai, dėkingai atsisveikiname su savo kolege, su jos skausmu, kančia ir viliamės susitikti savo pašnekesiuose apie darbą ir gyvenimą.

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos kolektyvas