Tremtyje mama Veronika Rainienė (sėdi kairėje), tėvas Pranas Rainys (sėdi dešinėje), sūnus Petras Rainys (stovi dešinėje), sūnus Viktoras Rainys (stovi kairėje), Bronė Rainytė-Drumstienė (stovi viduryje), sesuo Genė (sėdi dešinėje), sesuo Albina (sėdi kairėje). Asmeninio archyvo nuotr.
96-erių Viktoras Rainys – vienas iš tų tyliai tvirtų žmonių, kurių gyvenimo istorija tilptų ne į vieną knygą. Jo pasakojimas – tai ne tik liudijimas apie sovietinę priespaudą, tremtį, netektis, bet ir apie fizinę, emocinę bei psichologinę stiprybę, šeimos ryšį, žmogaus orumą ir gebėjimą atlaikyti, kas dažnam šiuolaikiniam žmogui atrodo neįmanoma. Augęs gražiame Dzūkijos kaime Dusmenėliuose, jis su šeima patyrė tai, kas daugeliui mūsų sunkiai įsivaizduojama – brutaliai nutrauktą ramų gyvenimą, tremtį į atšiaurųjį Sibirą ir daugeliui metų prarastos tėvynės ilgesį.
Šiame interviu Viktoras atsigręžia į laikus iki tremties – į vaikystę tarp miškų ir ežerų, šeimos ūkį, žmones, kurie buvo šalia. Jo prisiminimai – tai trapus tiltas tarp šiandienos ir praeities, kuri dar iki šių dienų gyva jo atmintyje. Su nuoširdumu, pagarba ir šviesia išmintimi jis dalijasi tuo, kas neišdilo net ir po daugelio dešimtmečių – namų vaizdais, prarastomis nuotraukomis, neišdildomais jausmais.
Kviečiu skaityti šią jautrią, gyvu žodžiu išrašytą gyvenimo istoriją – apie tai, koks buvo pasaulis prieš tremtį, jos metu ir po jos, bei kokia jėga reikalinga ją išgyventi.
Gerbiamas Viktorai, ar galėtumėte papasakoti, koks buvo jūsų gyvenimas iki tremties? Ką prisimenate iš tų laikų?
Aš gimiau 1929 metais, Trakų rajone, Onuškio valsčiuje, Dusmenų seniūnijoje. Gyvenom kaime. Gyvenom, sakyčiau, visai neblogai. Tėvai turėjo žemės – apie 66 hektarus. Tėvas turėjo keturis brolius – iš viso penkiese buvo. Trys iš jų dar anksčiau buvo išvykę į Ameriką. Du liko Lietuvoje – jauniausias ir vyriausias. Tai tie du čia ir palaidoti dabar. O Amerikoje – jų vaikai ir anūkai jau gyvena.
Vienas dėdė, kuris buvo Amerikoje, dirbo šachtose, anglių kasyklose. Gyveno 17-ajame aukšte, dviese su kitu šachtininku. Abu buvo nevedę. Kartą grįžo iš darbo, pavakarieniavo, nuėjo miegoti. Ir naktį – vėjas pūstelėjo pro pravirą langą ar kaip – tą dėdę ištiko paralyžius. Ryte antras atsikėlė, žiūri – tas negyvas guli. Iškart paskambino broliui, kuris gyveno kitoje valstijoje. Jis su šeima atvažiavo kitą dieną. Dėdę paėmė, nuvežė į ligoninę, o gydytojai pasakė – miręs. Perdavė į morgą.
Tačiau įvyko labai įdomus dalykas – kai atvažiavo brolis, jo žmona buvo ar gydytoja, ar felčerė, žiūri į „mirusį“ ir sako: „Ką jūs darot, jis gi gyvas!“ Rado gyvybės ženklą ant nagų – tais laikais gydytojai jau mokėjo tokių dalykų ieškot. Ir ką jūs manot – po paros žmogus atgijo. Būtų gyvą palaidoję.
Tiesa, atgijo paralyžiuotas – dešinė ranka drebėjo, kairė koja nelabai klausė, akis viena mirguliavo. Bet jis buvo stiprus – kibirus vandens iš šulinio nešdavo. Su ta drebančia ranka – bet vis tiek žegnodavosi.
Po to jis grįžo į Lietuvą. Tuo metu dar laivais keliavo, nes lėktuvų nebuvo. Grįžo ir apsigyveno su mūsų šeima. Mano tėvas priėmė jį kartu su jų motina, mano močiute. Ir dėdė pasakė: „Brolau, aš tau pastatysiu namus, bet tu mane ir mamą išlaikyk iki mirties.“ Tėvas sutiko.
Dėdė buvo išsimokslinęs šiek tiek – pasamdė projektuotoją, suprojektavo sodybą. Namas buvo 17 ant 10 metrų, medinis, keturi kambariai apačioj, viršuj salkės, skarda dengtas. Buvo ir svirnas, arklidė, sodas – obelys, kriaušės, slyvos, uogos tarp medžių. Turėjom ir bičių – apie 10 šeimų.
Per trejus metus viską pastatė – labai gražiai, tvarkingai. Ir miško turėjom – 20 hektarų. Sodyba stovėjo šalia vieškelio Trakai – Alytus, netoli Dusmenų. O kai mus ištrėmė, viską išdalijo, išgrobstė. Namo neberadom. Pervežė jį į Daugus. Ten ir dabar tas namas stovi, tik kitos šeimos jame gyvena. Tvartai, svirnas ir daržinė irgi buvo perkelti – ten buvo įkurta stribynė.
O kiek jums metų buvo, kai jus ištrėmė?
19 metų. Tremtis buvo 1949 metų kovo 25 dieną. Akcija vadinosi „Priboj“ – „Bangų mūša“. Tuo metu buvau jau visai suaugęs. Net šaukimą į kariuomenę buvau gavęs – turėjau balandžio 6 dieną stoti.
Tai jūs jau buvot baigęs mokyklą prieš tremtį. Kažkur toliau mokėtės?
Taip, buvau baigęs. 1940 metais įstojau į Daugų progimnaziją. Bet kaip tik tada atėjo tarybų valdžia, viskas pradėjo keistis. Mūsų šeimą, kaip ir daugelį kitų, iš karto įtraukė į „buožių“ sąrašus – turėjom žemės, gyvulių, laikėm gerą ūkį. Tai buvom laikomi priešiški tarybinei santvarkai.
Ir tada pradėjote slapstytis?
Taip. 1941 metais jau buvom pasiruošę išvežimui, bet tada pasisekė išsisukti. Aš pats su penkiomis karvėmis, dviem buliukais ir dar tokia viena telyčia – dar gal net dvejų metų neturėjo – pasislėpiau miške. Pramiegojom ten per naktį. Gyvenom miške, slapstėmės. Mūsų sklypas buvo labai patogus tokiam „buvimui“ – ties miško riba, tarp trijų ežerų, labai graži vieta.
Bet vis tiek Jus galiausiai išvežė?
Pirmais metais, 1941-aisiais, ne – tada išsisukom. Išvežė mus 1949 metais, kovo 25 dieną. Tada jau nebebuvo kur dingt. Iki to laiko dar ketverius metus gyvenom, dirbom, slapstėmės, nors ir žinojom, kad stebi. Mūsų sodyba ribojosi su valdišku mišku, ir partizanai pas mus užsukdavo – pavalgyti, perduoti žinią, paprašyti pagalbos. Jie pas mus negyveno, bet užeidavo.
Į kur Jus ištrėmė? Kurioje vietoje atsidūrėt?
Į Irkutsko sritį, netoli Pribaikalės. Tai Sajanų kalnų papėdė, maždaug 100 kilometrų nuo mūsų gyvenvietės iki pačių kalnų. Šalia buvo geležinkelis – tas pats, kuris jungia Maskvą su Vladivostoku. Mus nuvežė į tokį kaimelį ar vietovę, kur anglis kasė po žeme. Toks tamsus, sunkus darbas. Po žeme arkliai traukė vagonėlius su anglimis – penkis, šešis vagonėlius kartais. O tie arkliai – maži mongoliški, žemaūgiai, bet labai stiprūs ir ištvermingi.
Ilgai keliavote iki tremties vietos?
Vežė gal 12 ar 13 parų. Sustodavom kai kur, vienoj vietoj net visą ešeloną išvalė, liepdavo išlipti, susitvarkyti. Net nepasakysiu dabar tų vietų pavadinimų. Iš vagonų išlipom – ką ten turėjom? Tik po kelis maišus, porą pagalvių. Neleido mums nieko pasiimti. Buvom pasiruošę, kad veš, bet vis tiek niekas nežinojo, kada tiksliai. Ir net patys, kurie vežė, atrodė, kad nesupranta visai, kur mus veda. Tokie laikai…
Tai Jūsų visą šeimą išvežė?
Taip, visus kartu. Tik vieną seserį, kuri jau turėjo šeimą ir gyveno atskirai nuo mūsų, paliko. Kaip tik prieš išvežimą brolį buvau parsivežęs savaitgaliui iš kaimo, kur jis mokytojavo.
Kiek laiko buvote tremtyje?
Nuo 1949-ųjų… Grįžome 1958-ais. Paleido mus 1957-ais, bet pasilikome dar metus dėl jaunesnių sesių – šitos mergaitės, Genė ir Albina, abi baigė penkias klases ten, rusų kalba.
Tai parvažiavome tik 1958-ais, nes jos turėjo pabaigti mokyklą. Brolis grįžo anksčiau, 1957-aisiais. Jis buvo mokytojas, turėjo pažinčių, tai vos grįžęs iškart išvažiavo į Vilnių, ten ir įsidarbino. Jį pasitiko draugai, jis daugiausia važinėjo po mokyklas, jas tikrindavo – inspektoriumi dirbo. Gyveno Vilniuje, turėjo butą, vedė. Žmona jo irgi buvusi tremtinė. Kaip ir mano žmona – taip pat tremtinė.
Gerbiamas Viktorai, ar galėtumėte plačiau papasakoti, koks gyvenimas buvo tremtyje? Ar labai buvo sunku?
Sunku, labai. Mus nuvežė pavasarį, iš karto į kolūkį. Įsivaizduokit, žemė ten labai gera – jeigu duodi kokių trąšų ar mėšlo, ji tiesiog „išdega“. Pavyzdžiui pievą suarė, pravažiavo su kultivatoriumi, pasėjo kviečius ir jokių trąšų jiems nereikėjo. Ir kokie tie kviečiai – dideli grūdai, beveik kaip žirniai, varpos storos, kaip pirštas. Derlius didžiulis, bet rudeniop labai greitai atšąla, nespėja visko nuimti.
Viktorai, kada grįžote į Lietuvą ir kodėl atvykote gyventi į Lentvarį, o ne į savo gimtąjį Dusmenėlių kaimą?
Tėvas mane nuvežė į Daugų rajono vykdomąjį komitetą – sako, duokit nors prisirašyti, nes jei neprisirašęs, tai negalėjai Lietuvoje dirbti. O jei nedirbi, tai ir prisirašyt negali. Toks užburtas ratas. Buvo ten tokia Pacevičienė – pirmininkė. Tėvas prašė: „Duokit butą, arba bent leidimą prisirašyti.“ O jie davė raštą: „Dėl jūsų prašymo skirti būstą – nėra galimybės, nes jūs ištremtas visam laikui.“ Ir liepė per 24 valandas palikti Lietuvą. Sakė, jei nenorit važiuot atgal, tai važiuokit į Kaliningradą ar Latviją, bet į savo gimtą vietą – jokiu būdu. Tai taip ir likom. Gyventi nėra kur.
Iš pradžių išsinuomojau kambarį Trakuose pas tokį Bejevskį – mažas kambariukas, bet su visa šeima jame gyvenome. Vėliau atskirai kambariuką gavau – tada atsivežiau tris seseris, brolį ir abudu tėvus. Gyvenom kokius 2–3 mėnesius. Paskui išsinuomojome namelį Sodų g. 13, prie Pakalnės g. – ten gal dvejus metus pragyvenom.
Įsidarbinau „Kaitros“ gamykloje. Bet išdirbau gal tik tris mėnesius, nes būdavo baisiai karšta, nepakeliama, neištvėriau.
Tada įsidarbinote kažkur kitur?
Taip. Turėjau vairuotojo pažymėjimą iš Rusijos. Įsidarbinau kariniame dalinyje Lentvaryje prie geležinkelio pervažos. Ten buvo sandėliai, trys savivarčiai. Vienas – benzovežis, kitas – GAZ 51 su būda. Vieną kartą per savaitę veždavau kurą iš Panerių, kartais – maistą kareiviams. Dirbau, bet buto niekas nedavė – tik pasiūlė žemės sklypą. Pasitariau su tėvu – paėmėm sklypą ir nusprendėm statytis namus.
Tuo metu lenkai iš Lietuvos traukėsi į Lenkiją, pardavinėjo namus. Tai radom namelį prie Senųjų Trakų – nedidelis, po vienu stogu: du kambariai, daržinė, tvartas. Nupirkom, išardėm, parsigabenom ir pastatėm jį savo sklype. Tėvas viską pats statė. Projektą gavom 6×8 metrų. Žemės – keturi arai, nedaug. Bet užteko – darželis, daržas, viskas.
Gerbiamas Viktorai, kaip galvojate, kas padėjo viską išgyventi ir dar tiek metų nugyventi?
Tik Aukščiausiojo valia. Šachtoj buvau du kartus užgriuvęs – vieną kartą 40 minučių po griuvėsiais gulėjau, vos spėjo mane kartu dirbę vyrai ištraukti – raktikaulis, koja, buvo lūžę, bet likau gyvas.
Melsdavomės būdami tremtyje. Viena moteriškė iš Panevėžio buvo pasidarius maldos vietą bute – rinkdavomės, prašydavom Dievo pagalbos. Ir sportuoju iki dabar – kvėpuoju kasdien, 10–15 kartų, kartais ir iki 100. Judu kiek galiu. Nors dabar jau nebevaikštau pėsčiomis į bažnyčią, bet dukra nuveža. Vis tiek man įdomu su žmonėmis pabendrauti. O iš tremtinių Lentvaryje dabar gal tik šeši ar septyni likę. Išmirė dauguma.
O Jūs tikitės sulaukti 100 metų – juk visai nebedaug liko?
Tėvas mano 103-ejų sulaukė. Tai gal ir aš sulauksiu… Nors dabar spaudimas svyruoja – ryte 200, vakare visai mažai. Bet vis tiek gyvenu, kalbu, bendrauju. Nesvarbu, kiek atsimenu – svarbu, kad dar gyvas.
Kalbėjosi ir tremtinio prisiminimus užrašė Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Palikite komentarą