Su giliu liūdesiu atsisveikiname rugsėjo 3-iąją iškeliavusia lietuvių kalbos Mokytoja Marija Draugeliene (1931–2026). Tapusi mokytoja, visuomet ja ir pasiliko. Globojanti, patarianti, prisimenanti mūsų vaikiškas išdaigas, sauganti rašinėlius. Daugelio mokinių keliavedė, padėjusi pasirinkti gyvenime teisingą kryptį. Mokiusi deklamuoti, vaidinti, šokti, rašyti eiles. Pačios mokytojos darbą vainikavo sudaryta Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorija.

Po mokyklos pajutusi, kad jos siela nori skleistis dar plačiau, ėmė kurti eilėraščius. Galbūt visuomet širdyje glūdėjo poezijos šaltinis, o atsiradus laiko apmąstymams, nutilus mokinių klegesiui, jis šovė aukštyn. „Mano kūnas žeme vaikšto, o siela – padebesiais“, sakydavo M. Draugelienė. Per dvylika metų, talkinant mokiniams, išleido šešias poezijos knygeles: „Saulėlydžio aidai“, 2014 m., „Vakaro palytėjimas“, 2015 m., „Sutemų kuždesiai“, 2017 m., „Atminties nuoskilos“ (eilėraščiai ir prisiminimai, 2021 m.) „Tėvynės spalvos“, 2023 m. ir „Gyvenimo akimirksniai“, 2024 m. Ne sau rašė, norėjo kūryba dalintis – ne kartą mus sutelkė bendroms veikloms. Knygų pristatymai Trakų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, lydimi aktoriaus, jos mokinio Giedriaus Arbačiausko gitaros akordų, suburdavo gausų būrį buvusių mokinių, mokytojų… Dalyvavo Trakų krašto literatų veikloje. Taip sutapo, kad prieš dvidešimt metų, rugsėjo 3 dieną parašė trumputį ketureilį, kuris dabar jau galėtų būti epitafija ant paminklo:

Kai manęs nebebus, –

Žodžiai, raidės kalbės…

Tik nebarki tada

Tu manęs – nebylės —

 

Marija D.

2006 09 03

***

Trakų krašto literatų ir „Aukso obuolukų“ klasės vardu reiškiu gilią užuojautą velionės artimiesiems, kolegoms, mokiniams.

Rūta Neniškienė