Virgilijus Poviliūnas, istorikas

Mielieji skaitytojai, jau pasibaigė vasara, tad, norėdami praskaidrinti ilgėjančius vakarus, kviečiame vėl susipažinti su autoriais „Kiemelio pirmadieniuose”.

„Kiemelyje” pristatome Gerardo Šlektavičiaus – tylaus maištininko, ryškia spalva ir tiksliu meistro rankos judesiu kuriantį gyvą, ritmingą meninę tikrovę, priešingą niūrioms istorinėms aplinkybėms ir pilkam kasdienybės fonui. Vėlyvuosiuose darbuose intelektualiai suvaldydamas gamtos stichijas, jis grakščiai sujungia juslinį ir kultūrinį patyrimą.

G. Šlektavičius gimė 1952 m. Vilniuje. 1976 m. baigė Lietuvos dailės institute grafikos katedrą. Nuo 1976 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Turkijoje). Surengė daugiau nei 10 individualių parodų. 1979–1980 m. jaunųjų dailininkų susivienijimo pirmininkas, 1994–1995 m. Lietuvos dailininkų sąjungos Grafikos skyriaus pirmininkas. Kuria spalvotus estampus, miniatiūras, knygų iliustracijas, spalvotus ir nespalvotus piešinius (tušu arba pieštuku).

Žymiausi ciklai: „Žemės vaisiai” (1982 m.), „Sidabrinės versmės” (1986 m.), „Sūkuriai ir bangos” (1992 m.), „Begalybė” (2008 m.), „Struktūra”, „Gaivinantis lietus” (abu 2009 m.), „Anatomijos pamoka” (2012 m.). Kūriniuose vyrauja gamtos motyvai, realistiniai vaizdai jungiami su abstrakčiomis formomis G. Šlektavičius kuria įtaigias muzikalias kompozicijas. Jo kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje, Lietuvos, Maskvos dailės fondai, Čiurlionio dailės galerija Čikagoje, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Izraelyje, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir kitose pasaulio šalyse.

Dailininkas sakė – „Mano vaikystė prabėgo Užupyje, kieme šalia senosios vaistinės. Tuometinis rajonas neturėjo nieko bendro su dabartiniu. Jame virė gyvenimas, Vilnelė buvo švari, saulėtą dieną pievelėse deginosi žmonės, maudėsi vaikai. Sereikiškių parke vyko įvairūs renginiai, veikė kino teatras, o ko verti buvo trys bronziniai drambliukai! Mano mama buvo giliai tikinti moteris ir mus, mažus vaikus, vesdavosi į Šv. Onos bažnyčią. Senoji Vilniaus architektūra, bažnyčioje skambanti vargonų muzika, giesmės, paveikslai – tikra menų sintezė – labai paveikė mane. Jeigu būčiau augęs kitokioje aplinkoje, gavęs daugiau racionalios informacijos, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą specialybę.

Nežinau, kokie santykiai tarp dėstytojų ir studentų vyrauja dabar, bet mūsų laikais jie buvo labai šilti. Dažnai lankydavausi Rimtauto Gibavičiaus, Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus dirbtuvėse. Mano jaunystės metais nebebuvo tokio stipraus ideologinio spaudimo, dailininkus pasiekdavo knygos kitomis kalbomis iš Vakarų. Mums taip pat pavykdavo pavartyti jas pas savo dėstytojus. Iki šiol prisimenu, kaip iš B. Žilytės buvau pasiskolinęs knygą apie šveicarų tapytoją Paulį Klee anglų kalba. Veikiausiai viskas būtų susiklostę kitaip, jeigu dėstytojų ir studentų santykiai būtų buvę formalūs ir šalti”.

Toliau grafikas prisiminė matytas parodas Krokuvos meno bienalėje. Ypač dailininką imponavo japonų menininkų darbai. Savo atspaudus paliko vykusios parodos Vilniuje, Rygoje ar Taline.

Studijuojant Vilniaus dailės institute, susipažino su šilkografijos technika, kuri patiko dailininkui ir viliojo ją kuo greičiau įsisavinti.

„Kiemelyje” pristatome G. Šlektavičiaus triptiką, spalvotą lino raižinį „Ledo ritulininkai”, sukurtą 1980 metais.

Susipažinti su menininko Gerardo Šlektavičiaus darbais kviečiame 2026 m. rugsėjo 14 d., 18.00 Antikvariate – meno galerijoje „Kiemelis”. Iki pasimatymo!

Menas mus padaro geresniais.