Majoras Marius Dzencevičius Birutiečių renginyje 2025 m.
Jūratė Povilaitienė, Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės Trakų 1006 kuopos 4 būrio vado pavaduotoja
Pagal kinų astrologiją 2026- ieji bus dinamiško Ugninio Arklio metai, prasidėsiantys vasario 17 d. ir besitęsiantys iki 2027 m. vasario 5 d. Šie metai gali būti itin dinamiški ir Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės Trakų 1006-ajai šaulių kuopai bei jos sudėtyje esančio 4-ojo būrio jauniesiems šauliams. Klausiate kodėl? Atsakymas – dar šių metų išvakarėse įvykęs pokytis, kai LŠS vado įsakymu mūsų kuopos vairininku, jos vadu tapo dabar jau atsargos majoras Marius Dzencevičius.
Bet apie viską iš eilės. Anot tų pačių kinų astrologų, 2023-iais, kurie buvo Vandens Triušio (kiškio) metai, simbolizavę taiką, harmoniją, mandagumą ir švelnumą, tuometinio mūsų kuopos šaulio, profesionalaus kario kapitono Mariaus Dzencevičiaus iniciatyva 2023 m. spalio mėnesio 4 dieną prie LŠS Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės buvo įsteigtas Trakų 30-asis atskirasis jaunųjų šaulių būrys. Darbas suburiant Trakų mieste ir rajone gyvenančius jaunuolius į vieningą jaunųjų šaulių būrį pareikalavo daug pastangų. Tėviškas rūpestis ir karininko griežtumas, kompetencija, įgyta Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje bei įvairiuose kursuose užsienyje, davė rezultatą – jaunuoliai užsidegė troškimu sekti vado pavyzdžiu įgyjant karybos pagrindų bei noru su- prasti, ką reiškia būti šauliu. Sekdami karo siaubą Ukrainoje, visi įsitikino, kokia trapi yra laisvė ir kaip svarbu būti pasiruošusiems ją apginti.
Jaunųjų šaulių mokymai įgyjant bazinių karybos pagrindų įsibėgėjo 2024-aisiais – Medinio Drakono, reiškiančio galią, sėkmę, augimą, permainas ir energiją, metais. Jaunuoliai įgijo iki šiol jiems nepažintų karybos įgūdžių. Energingo būrio vado dėka susipažino su Trakų krašte veikusiais pokario kovotojais už Lietuvos laisvę, buvo skatinami pažinti Lietuvos ir savo krašto istoriją. Būta permainų. Būrį paliko tie, kurie suprato „ne į tas roges įsėdę“ ar dėl kitų asmeninių priežasčių. Buvo skaudžių išsiskyrimų su tais, kurie pamiršo vieno iš LŠS steigėjų – Vlado Putvinskio-Pūtvio įsakymus šauliams, tokius, kaip „būk drausmingas ir mandagus, tesėk žodį“. Su jaunatviška energija pasitikti 2025-ieji – Žaliosios Medinės Gyvatės, simbolizuojančios išmintį, intuiciją, kūrybiškumą ir transformaciją, metai.
Tačiau savo atskirą istoriją pradėjusį kurti ir jau visai susiformavusį savanoriškos sukarintos visuomeninės organizacijos – LŠS Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės Trakų 30-ąjį būrį pasiekė žinia: jo įkūrėjas, gerbiamas ir mylimas vadas Marius Dzencevičius palieka savo „vaikus“. Su Žaliosios Medinės Gyvatės simboliais (medis Rytų filosofijoje siejamas su augimu ir kūrybingumu, jis primena, kad šaknys (tradicijos, patirtis) yra tokios pat svarbios kaip ir šakos (naujos galimybės, siekiai), jaunųjų šaulių būrio vadas – 15 metų paskyręs aktyviai kario tarnybai, profesionalus karininkas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventas, instruktorius, pedagogas, „užaugęs“ su Geležinio Vilko brigados ir Algirdo bataliono „vilkais“, išlydėtas į didžiosios politikos sūkurį. Nuo 2025 m. vasario mėn. majoras Marius Dzencevičius tapo Lietuvos Respublikos tuometinės krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės adjutantu. Šiek tiek paliūdėję, tačiau kuopoje esantys kiti Mariaus įkvėpti pasekėjai, supratę, koks svarbus yra jaunosios kartos ugdymas krašto gynybos srityje, užkurtą veiklą tęsė toliau. Keitėsi ir visos kuopos struktūra, gausėjo jos gretos. LŠS Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės vado 2025-05-13 Įsakymu Nr. 10ŠR-R-198 patvirtintais nuostatais nuo 2025 m. gegužės 13 d. jaunųjų šaulių būrys transformavosi į Trakų 1006-osios šaulių kuopos 4-ąjį būrį. Išlaikytas jaunųjų šaulių veiklos tęstinumo egzaminas.
LŠS centralizuotai parengto plano bei metodikos pagrindu bazinį pasirengimą jaunieji šauliai įgyja dabartinio Trakų 1006-osios šaulių kuopos 4 būrio vado Donato Bobelio bei kitų vyresniųjų kolegų pastangomis.
Už suteiktą galimybę jaunuoliams dalyvauti užsiėmimuose dėkingumą reikia pareikšti jų tėvams, kurie į užsiėmimus bei pratybas atlydi savo jaunuosius „kariūnus“ iš atokiausių rajono kampelių ir juos pasitinka. Jaunųjų šaulių tėvų žiniai glaustai pateikiame informaciją apie pagrindines jaunųjų šaulių rengimo kryptis:
Centralizuotas modulinis pakopinis jaunųjų šaulių rengimas:
1 pakopa – individualus rengimas;
2 pakopa – kolektyvinis rengimas;
3 pakopa – vadų rengimas;
4 pakopa – instruktorių rengimas.
Specializuotas jaunųjų šaulių rengimas:
šaulio-gelbėtojo kursas;
FPV operatoriaus kursas;
kvadrakopterio operatoriaus kursas;
radijo ryšių ir telekomunikacijų
specialisto kursas;
smulkių padalinių taktikos kursas;
fotografo kursas;
išgyvenimo kursas;
topografijos kursas;
viešojo kalbėjimo ir retorikos kursas.
Jaunųjų šaulių pakopinės ir specializuotos vasaros stovyklos:
1 pakopos stovykla (2 pamainos);
2 pakopos stovykla (2 pamainos);
3 pakopos stovykla;
šaulio gelbėtojo stovykla (dalyvauti gali tik šaulio gelbėtojo kursą baigę jaunieji šauliai);
smulkių padalinių taktikos stovykla (baigiamoji kurso dalis).
Taigi, mieli tėveliai, jeigu Jūsų atžalos nori ir gali būti fiziškai bei morališkai pasirengę netikėtiems istorijos, gyvenimo, asmeniniams iššūkiams ir, jeigu savo šeimose branginate Lietuvos trispalvę, suteikite jiems galimybę ir toliau dalyvauti šioje veikloje. Taip pat labai laukiami nauji nariai – pamaina suaugusiems, išeinantiems.
Toliau tęsiu mintį apie svarbius pokyčius, į Trakų 1006-ąją šaulių kuopą įšuoliavusius su Ugninio Arklio metais. Garbingai atidavęs duoklę savo pasirinkimui, pabuvojęs vingriuose politikos verpetuose, Lietuvos krašto apsaugos tuometinės ministrės adjutantas majoras Marius Dzencevičius ne tik paliko šias pareigas, bet ir nutraukė ilgus metus trukusią tarnybą Lietuvos kariuomenėje.
Marius Dzencevičius pratybose
2025 m. gruodžio 30 d. LŠS vado įsakymu Marius Dzencevičius paskirtas Trakų 1006-osios šaulių kuopos vadu. Kodėl, palikęs kariuomenę, jis pasirinko Šaulių sąjungą? Ar tai bandymas tęsti tarnystę valstybei kitu formatu, ar ženklas, kad ateities gynyba vis labiau remsis ne tik institucijomis, bet ir bendruomenėmis? Kas buvo, kas nepavyko ir kas dar gali būti padaryta? Apie tai pokalbis su M. Dzencevičiumi.
Kaip prasidėjo Jūsų kelias į Lietuvos kariuomenę?
2010 metais, kai kariuomenė buvo sistemingai mažinama dėl dviejų priežasčių – finansinės krizės bei šauktinių tarnybos atsisakymo – aš ir dar 23 bendrakursiai įstojome į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Buvo labai sunkus konkursas: 12 kandidatų pretendavo į vieną vietą ir mūsų priėmė labai nedaug. Buvome pirmas ir kol kas paskutinis toks mažas kursas Karo akademijoje. Iki šiol visi mes bendrakursiai, tarnaujantys kariuomenėje arba išėję iš jos, palaikome ryšį ir esame vieningas kumštis.
Ką tarnyba kariuomenėje Jums davė kaip asmenybei?
Labai daug. Nuo savidisciplinos iki greitos informacijos analizės ir kitų naudingų dalykų. Patriotas jau buvau ir prieš kariuomenę, bet duota priesaika niekada neleistų veikti prieš valstybę, jos išduoti ar toleruoti kitus taip besielgiančius. Karininko uniformą nusivilkau. Tikėtina, visam laikui. Tačiau karininko dvasia („štampas“) tikriausiai jau liks su manimi visam likusiam gyvenimui.
Ką pasakytumėt jauniems žmonėms, svarstantiems pasirinkti karininko kelią?
Jeigu nori tokio darbo, kuris absoliučiai aktyvus ir ilgainiui tampa gyvenimo būdu, jeigu jauti, kad gali vadovauti žmonėms, jeigu jauti, kad dėl valstybės kartais sugebėsi paaukoti savo asmeninius ir šeimos interesus – pakelk nosį į priekį ir varyk! Šis kelias tau!
Kas lėmė 2025 m. priimti sprendimą tapti krašto apsaugos ministrės adjutantu?
Karininkams (kaip ir dvasininkams) kas 2-3 metus vyksta pareigų rotacija. Tarnavęs dvejus metus Karo akademijoje kaip instruktorius, turėjau būti rotuojamas į Panevėžio Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kovinio rengimo skyriaus viršininkus arba į krašto apsaugos ministrės adjutantus. Taip jau atsitiko, kad laimėjau atranką ir tuometinė ministrė pasirinko mane savo adjutantu.
Kokios buvo pagrindinės Jūsų atsakomybės einant šias pareigas?
Daug atsakomybių. Net sunku visas ir išvardinti, bet pagrindinės būtų šios ministro darbotvarkės organizavimas, svarbių, reikalingų dokumentų pristatymas ministrui, ministro logistikos organizavimas (komandiruotėse, kasdieninėje tarnyboje ir t. t.), ryšio palaikymas tarp ministro ir kitų ministerijos padalinių, susitikimų, vizitų organizavimas, ministro apsauga, ministro reprezentacijos, protokolinių procedūrų organizavimas. Sąrašas dar ilgas.
Kitaip sakant, adjutantas yra pagrindinis ministro ramstis ir pagalbininkas. Adjutanto pareigybė yra įkurta prie gynybos (krašto apsaugos) ministrų, aukšto rango generolų. Jeigu neklystu, Europos kariuomenėse adjutantai atsirado jau 17 a. Istoriškai pareigybė „adjutantas“ kilo iš lotyniško žodžio adiutāns („padedantis“), reiškusio asmenį, teikiantį pagalbą aukštesniajam karininkui.
Kokių sprendimų ar procesų metu jautėte didžiausią atsakomybę?
Dirbant politiniame-strateginiame lygmenyje kiekviena nedidelė klaida gali turėti didžiulių pasekmių. Pavyzdžiui, kartą Singapūre vykstančios tarptautinės konferencijos metu, kur ministrė turėjo sakyti kalbą, aš palikau konferencijos dalyvio kortelę, dėl to buvau neįleistas į renginį. Gerai, kad ministrė pati buvo pasiėmusi savo kortelę, nes, jeigu jos nebūtų įleidę, galimai nebūtų įvykęs svarbus dvišalis tarptautinis susitikimas. Todėl reikia būti ypač atidžiam ir pastabiam. Kartais pasitaikydavo žmogiškų klaidų.
Kaip vertinate kariškio vaidmenį politinėje sistemoje? Kur, Jūsų manymu, yra riba tarp profesionalumo ir politikos?
Mano subjektyvia nuomone, adjutantai turėtų dirbti kartu su generolais. Politikams turėtų būti paskirti asmeniniai asistentai, padėjėjai (panašiai kaip Seime). Apsaugos užtikrinimui – asmeniniai sargybiniai.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte dirbdamas šalia politinės vadovybės?
Kadangi adjutantas labai artimai dirba su ministru, jaučiau kiekvieną politinį „puolimą“ ir „pasalą“, kurias turėjo ministrė išgyventi. Šis politinis procesas tikriausiai labiausiai „išmušdavo saugiklius“ ir man, ir visai komandai ypač kai turėjome atlikti labai svarbius darbus, tačiau reikėjo veltis į politines batalijas.
Ar būdamas ministrės adjutantu matėte sprendimų, kurie, Jūsų nuomone, ilgainiui silpnino, o ne stiprino krašto apsaugą?
Nenorėčiau atsakyti į šį klausimą. Istorija parodys vienų ar kitų sprendimų pasekmes.
Ar šiandien galite pasakyti, kad politinė valdžia realiai klauso kariškių ar tik tada, kai tai politiškai patogu?
Mačiau įvairių klausimų sprendimų. Apibendrintai pasakysiu, kad klauso kariškių, kurie turi ką pasakyti ir moka savo mintį „parduoti“. Kitaip sakant, tų, kurie yra tikrieji vadai-lyderiai, savo vadovaujamos srities specialistai ir turintys stiprų, atkaklų charakterį.
Kokiomis aplinkybėmis palikote šias pareigas?
Parašiau prašymą, kad noriu nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį, ir ministrė šį prašymą patvirtino. Daugiau į detales gilintis nenorėčiau. Gal tik pasakysiu, kad išėjau savo noru, aukštai pakelta galva, turėdamas gerą reputaciją ir vardą, niekur nieko „neprisidirbęs“. Išėjau norėdamas kažką gyvenime pakeisti ir iki šiol kol kas nesvarstau grįžti į tarnybą. Žinoma, niekada nesakyk niekada. Gal kažkas pasikeis po kelerių metų ir norėsiu grįžti. Gavau kariuomenės vadovybės patvirtinimą, kad esu laukiamas bet kada sugrįžti.
Jūs palikote ne tik krašto apsaugos ministrės adjutanto pareigas, bet ir kariuomenę. Ar tai buvo vertybinis konfliktas, sistemos ribotumas ar kitos priežastys?
Vertybinis konfliktas.
Ką sistema praranda, kai patyrę karininkai pasirenka išeiti, o ne kilti karjeros laiptais?
Sistema praranda perspektyvius karininkus, kurie galėtų duoti daug pridėtinės vertės visai krašto apsaugos sistemai. Bet svarbu, kad pati sistema darytų išvadas, analizuotų, kodėl vis daugiau ir daugiau karininkų palieka tarnybą. Jaunų, perspektyvių, gabių.
Kaip į Jūsų sprendimą reagavo kolegos ir artimiausia aplinka?
Artimiausia aplinka, manyčiau, gavo „lengvą šoką“, nes visi mane kariuomenėje, tikėtina, matė iki „grabo lentos“. Sprendimas mano artimiausiems bičiuliams atrodė netikėtas, tačiau aš niekada nevengiau ir nebijojau drąsių sprendimų. Visada visiems sakiau – būsiu kariuomenėje tol, kol matysiu prasmę, idėją ir, kad galiu duoti kariuomenei naudą. Kai vieno iš šių išvardintų dalykų pradėjau nematyti, nusprendžiau pasitraukti, kadangi ne pinigai, karjera ar statusas man buvo svarbiausia. Svarbiausia yra idėja, dėl ko kariuomenė egzistuoja ir gyvuoja.
Iš kairės: Šaulių kuopos vadas Marius Dzencevičius ir Šaulių Sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis. Autorės nuotr.
2025 m. gruodžio 30 d. LŠS vado įsakymu Jūs paskirtas Trakų 1006-osios šaulių kuopos vadu. Kodėl po pasitraukimo iš kariuomenės renkatės būtent Šaulių sąjungą?
Labai tiktų posakis: „gali berniuką išvaryti iš kaimo, bet kaimo iš berniuko – niekaip“. Taip ir su kariuomene – nusivilkus profesionalo uniformą, laikui bėgant supranti, kad negali gyventi be ginklų, parako kvapo, adrenalino, taktikos, disciplinos ir t. t. Šaulių sąjungos žavesį pažinau jau nuo 2008 metų, kai tapau jaunuoju šauliu. Šaulių sąjunga mane dar labiau „užkabino“ 2023 metais, kai atkūriau Trakų Jaunųjų šaulių būrį. Tikiu šauliškomis vertybėmis ir idėja – todėl aš čia.
Ar tai galėtų būti tam tikra alternatyva kariuomenei – veikti ten, kur mažiau politikos ir daugiau prasmės?
Kariuomenė, kaip ir Šaulių sąjunga, yra didžiulės organizacijos. Yra skirtingi lygmenys – taktinis, operacinis, strateginis. Politikos yra tiek kariuomenėje, tiek Šaulių sąjungoje, ypač strateginiuose lygmenyse. Taktiniame lygmenyje politikos beveik nėra ir man asmeniškai jame dirbti yra įdomiausia ir prasmingiausia, nes tu matai apčiuopiamą rezultatą čia ir dabar. Dėl to su malonumu sugrįžau į šį man asmeniškai prasmingą ir įdomų kuopos vado „daržą“.
Kokią realią funkciją, Jūsų manymu, Šaulių sąjunga turi atlikti galimos krizės ar karo atveju ir ar valstybė tai aiškiai supranta?
Dabar užrašytos funkcijos yra, manau, tinkamos ir aiškios tiek krizės, tiek karo atveju. Problema yra dėl karo prievolės ir mobilizacijos įstatymų, aiškios tvarkos, nes ne iki galo aišku, kur kiekvienas karo prievolininkas bus pašauktas atėjus dienai X.
Ar Lietuva šiandien daugiau investuoja į realų pasirengimą, ar į „raminančią komunikaciją“ visuomenei?
Investuoja kaip niekada daug. O komunikacija irgi svarbu. Galima būti tinkamai apsiginklavus ir pasiruošus, bet jei nebus tinkamos komunikacijos – visuomenės palaikymas ir pasitikėjimas mūsų tarnybomis stipriai susvyruos.
Jei rytoj kiltų rimta krizė, ar esame labiau pasiruošę nei prieš penkerius metus?
Vienareikšmiškai – taip.
Kokią didžiausią klaidą, Jūsų nuomone, Lietuva gynybos srityje dar gali padaryti artimiausiais metais?
Pasibaigus karui Ukrainoje patikėti taikos ir gerų santykių su rytiniais kaimynais iliuzija.
Ar Jūsų naujas paskyrimas Šaulių sąjungoje – tai naujo etapo pradžia, ar atsakas į tai, ko ne- pavyko padaryti kariuomenėje?
Abu
Ką planuojate keisti ar stiprinti Trakų 1006-ojoje kuopoje? Ar tai bus tik formalus vadovavimas, ar aktyvus pasirengimas?
Kadangi vadovavimas kuopai nėra pagrindinė mano veikla gyvenime, vadovausiu proaktyviai ir iniciatyviai tiek, kiek leis mano pagrindinė darbovietė, šeima ir kitos veiklos. Jaučiu atsakomybę už žmones, esančius kuopoje ir negaliu jų nuvilti. Pirmiausia, atrinkome tinkamiausią personalą. Šiuo metu sudarau 2026 metų darbo planą, pagal kurį turėsime pradėti intensyviai treniruotis. Gaivinsime ne tik karinį rengimą, bet ir kitas veiklas, kurios, mano nuomone, buvo apleistos – pilietines iniciatyvas, bendradarbiavimą su institucijomis ir kt. Svarbiausia – vieninga komanda kuopoje. Turint tvirtą komandą įmanoma viskas!
Tikime, kad 2026-ieji – Ugninio Arklio metai – Trakų kuopos šauliams ir jų vadui bus skatinantys pokyčius, drąsius sprendimus ir naujų galimybių paieškas, kai svarbu nebijoti rizikuoti, tačiau būtina išlaikyti pusiausvyrą, kad entuziazmas nevirstų neapgalvotais veiksmais.
Arklys ne tik žvelgs į priekį, bet ir stebės, kas vyksta aplinkui!
