Valstybės valdoma Akcinė Bendrovė (AB) Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras) pietryčių Lietuvai už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus pradėjo retransliuoti kaimynės Lenkijos TV kanalą „TVP Wilno“.
Ir tai jau šeštasis Lenkijos TV kanalas, kurių retransliacijas pietryčių Lietuvai, Lietuvos ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pastangų dėka, mūsų valstybė apmoka jau nuo 2018 metų gegužės. Štai tie kanalai: informacinis naujienų kanalas TVP INFO, pramoginis kanalas TVP POLONIA, pažintinis kanalas TVP HISTORIA ir 2 muzikiniai pramoginiai kanalai NUTA.TV bei POWER TV“, dabar dar ir „TVP Wilno“.
Telecentro paskelbtame žemėlapyje matome, kad naujojo „TVP Wilno“ kanalo retransliacija rėpia Vilniaus miestą, Vilniaus, Švenčionių ir Šalčininkų rajonus. Taip pat ji dengia dalį Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Širvintų, Vievio, Kaišiadorių, Elektrėnų, Trakų ir Alytaus rajonų. Kažkur jau matytas vaizdelis? Būtent, bemaž toks pats kaip ir 1920-1939-ųjų metų Lietuvą su Lenkijos atplėštomis rytų ir pietryčių Lietuvos teritorijomis.
Lenkijos kanalo „TVP Wilno“ sklaidos ir 1920 m. Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos erdvės stebėtinai panašios | Alkas.lt žemėlapių sugretinimas
Valstybės saugumo departamento (VSD) sekliai akylai stebintys rytų horizontus – nemato savos panosės ir pasmakrės. Jų nedomina didžiausio „strateginio partnerio“ Seimo senato užsakymu XX a. pabaigoje sukurta strategija kaip reiktų repolonizuoti buvusius prieškario Lenkijos pakraščius – „kresus“, persislinkus imperinės Rusijos sienoms į rytus.
Ir nors iš aukštų tribūnų labai daug kalbama apie informacinius karus ir jų grėsmes Lietuvai, bet pirmai progai pasitaikius, savo valstybės piliečius perduodame į svetimos valstybės politinių ideologų rankas ir dar iš Lietuvos iždo apmokame jų sąmonės perprogramavimą.
Kokią kultūrą, kokią istoriją, kokią meilę ir kokiai tėvynei Lietuvos piliečių sąmonėje diegs Lenkijos informacinis ruporas Wilno nesunku numanyti. Juk iki šiol nė viena Lenkijos valdžia nėra pripažinusi 1920-1939-jų pietryčių Lietuvos okupacijos ir okupuotoje Lietuvos dalyje vykdyto žiauraus polonizavimo ir lenkų Armijos Krajovos vykdyto lietuvių genocido. Priešingai iš ideologinių politinių Lenkijos ruporų nuolat girdime, kad jokios Vilniaus krašto ir pietryčių Lietuvos okupacijos nėra buvę… tiesiog – Wilno nasze!
Ir jei Lenkijos TV retransliacija Lietuviškuose „kresuose“ bandoma gražiai pridengti tariamu siekiu „atitraukti žmones nuo rusiškų kanalų…“ (sąmoningai nepasakant, kad ir nuo lietuviškų)…, tai kokiais siekiais grindžiamos Skvernelio palaimintos nenuilstamos tomaševskininkų pastangos – leisti Lietuvos piliečiams pavardes ir vardus oficialiuose Lietuvos dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis?… O gi tais pačiais siekiais kaip ir „TVP Wilno“ bangų – atitraukti pietryčių Lietuvos piliečius nuo Lietuvos ir pritraukti prie Lenkijos.
Juk dar prieš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalę (LVŽS) Seimo rinkimuose instrukcijas Lenkijoje gavęs S. Skvernelis, net nespėjęs apšilti kojų Ministro Pirmininko pareigose, 2017 m. atvirai ir demonstratyviai stojo prieš jį į Lietuvos premjero postą atvedusio Ramūno Karbauskio vadovaujamos partijos programą. Nepaisydamas LVŽS partijos rinkiminių nuostatų, pamindamas Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutarimus, tuomet jis demonstratyviai parėmė opozicinių konservatorių pastangas ir net pats asmeniškai rinko parašus Andriaus Kubiliaus įstatymo projektui, kuriuo buvo siekiama, įteisinti asmenvardžių rašybą Lietuvos oficialiuose dokumentuose atsisakant įrašo valstybine kalba…
Tuo pat metu S. Skvernelis dosnia ranka Lenkijai padovanojo Vilniaus pranciškonų vienuolyną, Gdansko lenkų pranciškonų grupei „atkurdamas nuosavybės teises“ į šį vieną seniausių ir vertingiausių Lietuvos kultūros, istorijos ir architektūros paminklų. O juk tas „nuosavybės teises“ lenkų pranciškonai įgijo tuomet kai Lenkijos okupacinis režimas 1938 metais šį pastatų kompleksą perdavė Lenkijos pranciškonų konventualų nuosavybėn. Vadinasi šiuo sprendimu buvo įtvirtinti okupacijos padariniai.
Ironiška, kad būtent šiame viename didžiausių Lietuvoje vienuolyno ansamblių išsaugojusiame gotikinę architektūrą iki polonizacijos procesų įsigalėjimo XVIII a. buvo ir lietuviškos raštijos centras.
Lietuvos ministrų kabineto vadovas, svarbių politinių sprendimų priėmėjas, besišvaistantis Lietuvos paveldu, išduodantis Lietuvos valstybinę kalbą ir atiduodantis Lietuvos valstybės saugumo užtikrinimui strategiškai svarbius informacinius svertus į svetimas rankas yra labai rimta grėsmė nacionaliniam saugumui.
Jį būtina sustabdyti.
