Marius Dzencevičius su Antanina
Mažoje trobelėje, Aukštadvario seniūnijos Liciūniškių kaime gyvena didis žmogus. Tai Antanina Virganavičiūtė-Kasperskienė – buvusi partizanų ryšininkė, tremtinė, laisvės kovotoja ir partizano Stasio Virganavičiaus-Lokio sesuo. Mūsų susitikimas su garbaus amžiaus ponia Antanina įvyko, nes aš sutikau jos anūką Ovidijų ir prisiminiau, jog jo senelė buvo partizanų ryšininkė. Tuomet Ovidijaus paklausiau: „Girdėjau, kad tavo senelė buvo partizanų ryšininkė, ar tiesa? Jei taip, norėčiau su ja susitikti ir pasikalbėti“. Anūkas Ovidijus, truputėlį pamąstęs, atsakė: „Na jo, kažkas tokio… Gerai pabandysiu organizuoti šį susitikimą“.
Ponia Antanina nėra daug žinoma nei Čižiūnuose, nei Aukštadvaryje. Taip jau, deja, yra, kad dažniausiai atsimename žmones, kurie lenda į viešumą, užima svarbias visuomenines pareigas ar yra prikrėtę kokių kvailysčių. Iš pirmo žvilgsnio tremtinė Antanina gali pasirodyti kaip niekuo neišsiskirianti kaimo moterėlė, tačiau bent trumpai pabendravus su ja, galima pajusti patriotinę dvasią, jaunatvišką širdį ir žmogiškąjį dvasinį šiltumą.
Antaninos gyvenimas toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Gimė ji 1932 metais vasario 29 dieną (netgi gimimo diena išskirtinė – juk gimtadienį galima švęsti tik kas ketverius metus). Vaikystėje teko daug dirbti, padėti tėvams ūkyje. Turėjo 12 metų vyresnį brolį Stasį ir sesytę Janiną, kurią matė tik nuotraukose, nes ji, sulaukusi šešerių, mirė. Brolis Stasys, pakalbintas Petro Kabaro-Kosto (Koto), nuo 1944–jų metų išėjo partizanauti. Partizanavo ne vienas, subūrė 11 žmonių būrį ir veikė Aukštadvario apylinkėse. Stasys Virganavičius-Lokys (dažnai save pristatydavo „sulietuvinta“ pavarde Virganaitis) buvo įsirengęs tris bunkerius. Du iš jų buvo namuose, svirne ir kluone, vienas netoli nuo namų esančiame miškelyje. Antaninai ne kartą teko padėti Stasiui pasislėpti nuo stribų, per ją buvo siunčiamos žinutės tėvams, partizanams, ji ruošdavo valgius miške buvusiems vyrams, pranešdavo, kai artindavosi stribai, vykdė namie kratas. Stasys buvo nukautas 1945 m. kovo 10 dieną Skerdinių kaime. Mirdamas paskutinį sykį sušuko: „Aš Lietuvos partizanas!“. Antaninos prisiminimuose brolis yra išlikęs tik kaip geras žmogus. Pasak jos, Stasys buvo itin nagingas ir talentingas, gamino įvairius daiktus: šukas, šaukštus, lagaminus, statė rąstinius namus. Beje, Aukštadvario centre stovinčio namo „vaiduoklio“ buvusios kontoros priestatas yra pastatytas iš Stasio Virganavičiaus paruoštų rąstų, kuriuos po šeimos trėmimo konfiskavo tuometinė valdžia. Ponia Antanina sako, jei būtų jos valia ir jei ji būtų jauna, stipri, tai pati savo jėgomis tą namą nugriautų.
Po brolio nužudymo Antaninai ir jos tėveliams buvo prikabinta „bandito“ šeimos etiketė. 1948 m. juos ištrėmė į Sibirą – tiksliai neaišku dėl ko, bet, kaip ponia Antanina teigia, daugiau dėl to, kad Stasys partizanavo, o ne dėl to, kad turėjo 13 ha žemės. O dar prisidėjo ir tai, kad pavydūs kaimynai pakurstė valdžią išvežti „bandito“ šeimą. Vos tik Virganavičiai buvo išvežti, tuoj kaimynai suskubo pasiimti gyvulius ir uždėti spynas ant jų namų durų…
Antaninos brolio Stasio rankomis pagamintas lagaminas, ant kurio užrašyta „Virganaitis“ (sulietuvintai)
Tremtyje Antanina praleido 10 metų. Gyvenimas buvo sunkus ir apie tai, matyt, nei rašyti nereikia, juk ir taip aišku, kad ne į kurortą ir ne savo noru pailsėti išvažiavo. Krasnojarsko srityje jai teko dirbti ir su dabartinio krašto apsaugos ministro Juozo Oleko tėvais, kunigu Marijonu Petkevičiumi ir trimis seserimis Augustaitytėmis – menininkėmis, mokytojomis. Ilgainiui Antanina pradėjo vadovauti darbininkų būriui, kurį sudarė 21 žmogus. Ji pati sako: „Suskaičiavau, dešimt kartų vos nežuvau“. Pirmas kartas – Antaninai tiesiog pasisekė, nes nuo jos per pusę metro nuvirto medis, antras kartas – apsivertė važiuodami kariniu sunkvežimiu ir panašiai. Lietuviai kurį laiką padirbėję Sibire užsitarnavo rusų valdžios pagarbą. O pradžioje, kaip sako ponia Antanina, viršininkai kalbėjo: „Kam jus čia suvežė, lietuvius, iškart sušaudyt galėjo…“. Per visą laiką kol Antanina buvo Sibire, ji nematė nei vieno prasigėrusio ar kitaip degradavusio lietuvio, nei vienas nenusižudė.
Grįžusi iš Sibiro, žemės ūkyje dirbti nenorėjo, todėl įsidarbino Lentvario „Kaitros“ gamykloje. Ten kelis sykius taip pat patyrė patyčias, neva ji „bandito“ sesuo. 1960 metais ištekėjo už Česlovo Kaspersko. 1961 metais gimė sūnus Juozas, 1966 metais – dukra Janina. Nuo 1969 metų persikėlė gyventi į gimtąjį Liciūniškių kaimą. 1982 metais Antaninos vyras mirė.
Sąjūdžio laikais ponia Antanina taip pat buvo neabejinga Lietuvoje vykstantiems įvykiams. Kaip ji pati sako, 17 kartų budėjo prie Lietuvos Respublikos Seimo (tuometinės Aukščiausios Tarybos pastato). O laikai taip pat buvo nelengvi, gimė anūkas Ovidijus. Teturėjo pusantrų metukų, norėjosi padėti dukrai prižiūrėti anūką. „Būdavo kartais, kad žiūriu anūką iki 8 valandų ryto, nes anksčiau dukra negalėdavo paimti, o paskui bėgte bėgu į Aukštadvarį, kad į 9 valandos autobusą nepavėluočiau ir į Vilnių nuvažiuočiau. Turėjo kažkas iš miestelėnų tai matyti“, sako Antanina. Ji matė ir sausio 13-sios įvykius, girdėjo, kaip į savanorį Sakalauską buvo paleista automato serija.
Tremtinė, partizanų ryšininkė, laisvės kovotoja Antanina nesupranta, kodėl dabar žmonės žudosi (didelę nuostabą jai kelia aktoriaus Vytauto Šapranausko pasitraukimas iš gyvenimo savo noru), išvyksta iš Lietuvos, nuolat verkšlena. „Juk mums buvo daug kartų sunkiau“ ,– sako ji. Šiandieniniam jaunimui ji linki rasti savo laimę Lietuvoje, neišvykti iš savo Tėvynės. Kalbėdama apie Tėvynę, lietuvius, tremtį moteris susijaudino.
Taigi taip trumpai, glaustai galima būtų apžvelgti Antaninos Virganavičiūtės-Kasperskienės gyvenimą. Gyvenimą, kuriame buvo visko – juodo ir balto. Žinoma, į šias kelias pastraipas nesutilpo viskas, ką ponia Antanina mums pasakojo ir kas per visą jos gyvenimą yra nutikę. Antaniną galima vadinti tikrų tikriausia rezistente, tikrų tikriausia kovotoja už Lietuvos laisvę. Ir šiandien ši moteris kupina patriotiškumo, optimizmo ir karingumo. Ji yra pavyzdys, kokį gyvenimą mes turėtume nugyventi – dorą, lig pat senatvės neišduodant savo įsitikinimų, o svarbiausia – Tėvynės. Savo vertybes ir teisingą mąstymą ji įskiepijo ir savo vaikams bei anūkams. Turime didžiuotis šia moterimi ir išnaudoti galimybę su ja pabendrauti. Dar gyva istorija, kurios nevalia pamiršti!
Kariūnas Marius DZENCEVIČIUS,
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
