Tremtinė Bronė Drumstienė. Rasos Jakubauskienės nuotr.
Pokalbis su Brone Drumstiene apie tremtį, gyvenimą po jos ir tylų rūpestį atminimu
Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – tai laikas, kai Lietuva susimąsto apie skaudžius istorijos vingius, apie šimtus tūkstančių išvežtų, ištremtų, prarastų. Tai diena, kai tylos akimirkos kupinos vardų, kurių nebėra, ir atminimo, kuris gyvas širdyse.
Šio interviu pašnekovė 86-erių Bronė Drumstienė – viena iš tų, kurią 1949-ųjų kovo 25-ąją ištiko likimas, atėmęs vaikystę, bet ne orumą. Sovietų okupantų ištremta su šeima būdama dešimties, ji matė ir gyvulinius vagonus, ir 20 metrų gylio anglių kasyklas, vietovę, kur sunkiai augo medžiai, daržovės ar kitos kultūros – buvo likusi tik kantrybė ir viltis. Sugrįžusi ji gyveno paprastą, bet prasmingą gyvenimą: dirbo, kūrė, augino, dainavo. O šiandien – prižiūri Lentvaryje esančius tremtinių kapus Račkūnuose. Ne iš pareigos, ne dėl garbės. Iš širdies.
Tremties broliai ir seserys pamažu išeina – lieka tik jų istorijos. Bet kol yra rankų, kurios sodina gėles, ir balsų, kurie dar pasakoja – tol iš tiesų niekas neprarasta. Šis pokalbis – ne tik liudijimas apie išgyventą pragarą, bet ir tylus šauksmas ateičiai: branginkite, kol dar turite, kam dėkoti.
„Trakų žemės“ pokalbis su puikų humoro jausmą turinčia tremtine Brone apie gyvenimą, dainas ir rūpestį likimo brolių ir sesių kapais.
– Miela Brone, papasakokit, kaip prasidėjo jūsų rūpestis tremtinių kapais Račkūnuose?
Kai grįžom iš Rusijos, iškart mane pakvietė giedoti bažnyčios chore. Tai ir nuėjau – giedojau visą laiką. O su tais kapais – nu, kaip čia pasakius… niekas nesutvarko, nenueina. Tai aš padedu, vaikų paprašau, nuveža mane, ir kartu padarom viską. Po truputį, taip ir susitvarkom.
Mes turėjom labai gerą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Lentvario filialo pirmininkę Oną Danilkevičienę. Ji labai gražiai visus agitavo. Sodinom rožes, nešiojom vandenį – tada kapinėse dar nebuvo vandentiekio. Atveždavo vandenį didelėmis bačkomis. O aš nuo pat grįžimo iš tremties dirbau Lentvario kilimų fabrike 40 metų. Taigi tik grįždavau iš darbo, iš karto ir eidavau į kapines su kibirais – laistydavom gėles, viską tvarkydavom.
– Tai Jums tas rūpestis – širdies reikalas? Ne iš pareigos?
Taip, čia niekas neverčia. Niekas nesako: „eik“. Tiesiog širdis liepia. Mano vyras nebuvo tremtinys, tai kai mirė, mums ten vietos tremtinių kapuose nedavė. Bet aš nepykau, nes netoliese vietą gavau. Seniūnas Vytas Rukšėnas, kuris su mano sūnum mokėsi vienoj klasėj, padėjo – labai geras žmogus.
Tik dabar niekas nebetvarko. Kai Rukšėnas buvo, dar vis ką nors atveždavo, paskirdavo – socialines pašalpas gaunantys žmonės ateidavo, apgrėbliodavo, gėlių pasodindavo. Dabar – nieko. Kapai apleisti, gėlės išvešėjusios, žvakių daug, bet šiukšlių irgi. Tai aš paprašau vaikų – mane nuveža, ir tvarkom. Dabar toks mano darbas.
– O ar yra ten palaidota Jūsų artimųjų?
Yra. Mano brolienė – tremtinė. Ji palaidota prie pat tų tremtinių kapų. Ir mano tėveliai netoli. O dabar neseniai ir sesutė mirė – penki mėnesiai, kaip palaidojom prie tėvų. Bet brolienės kapą dukra prižiūri. Aš jau aplinkui daugiau viską tvarkau – ir tuos, kurių niekas nebelanko.
– O pačių tremtis – ką labiausiai prisimenat iš to laikotarpio?
Oi… buvom labai biedni žmonės. Mūsų šeima – septyni vaikai, vienas mirė dar mažas. Penkis mus išvežė, nes viena vyriausia sesuo jau buvo ištekėjusi, gyveno atskirai, tai jos nepaėmė. Pamenu, tėviškėje buvo labai smėlinga žemė, tik rugiai augdavo. Kai mus jau ruošė išvežimui, kaimynai dar atnešė duonos, ką kas galėjo. Važiavom tokiuose vagonuose, kur anglis veždavo. Ten visi miegodavo ant suolų, o į tualetą leisdavo tik tris kartus per dieną. Vaikams buvo sunku – buvo ir viduriavimų, ir ligų. Nors iš pradžių, kai tik mes, vaikai, sužinojom, kad važiuosime traukiniu, buvo daug džiaugsmo, nes gyvenime nebuvome matę traukinio. Atsimenu, man 10 metų buvo, tai didžiausius mamos batus apsiaviau, kad nebūtų šalta. Tai kaip man buvo gerai, kad aš ne su klumpėmis buvau, o su batais (juokiasi).
Bronės Drumstienės tėvas Pranas Rainys. Asmeninio archyvo nuotr.
Atvažiavę į Irkutsko sritį, dirbom kolūkiuose. Vienas brolis buvo traktoristas, nors iš pradžių prikabinėtoju dirbo laukuose, tai grįždavo po darbo, net akių nesimatydavo, koks apdulkėjęs būdavo. Kitas iš brolių mokytoju norėjo būt, bet susirgo vidurių šiltine – paskui net vaikščiot nemokėjo, reikėjo iš naujo mokytis. Aš pati buvau vyresnė, tai mamai padėdavau su teliukais, ji juos šerdavo. Ir pati, vaikščiodama iš paskos, to teliukų maisto patraukdavau, pavalgydavau ir toliau eidavau dirbti. Kartais įsidėdavau buteliuką circos (teliukų maisto), kad vaikams galėčiau parnešti to maisto. Bet vieną kartą pagavo mane, tai mamą prilupo už tai.
– Ir vis tiek išgyvenot…
Taip. Pradžioj gyvenom dideliuose barakuose, šeimos viena šalia kitos. Paskui jau davė butelius – butus. Mama paskui dirbo mokykloj valytoja, mane vesdavosi kartu. Per pertraukas kartu su jais šokdavau ratelius, dainuodavau, žaisdavau. Mylėjo jie mane. Rusiškai kalbėt išmokau iš vaikų. Tarnavau ir pas rusę moterį – ne vaiką reikėjo žiūrėti, bet karvę melžti, prižiūrėti ūkį. Būdavo kartais pamelždavo karvę, išleisdavo mane į turgų, kad pieną parduočiau. O piktybiški pacanai specialiai nuspyrė tą mano pieną. Todėl likau be algos, nes nieko neuždirbau. Tai taip ir užaugau.
– O dabar – kaip jaučiatės?
Dabar jau sunkiai vaikštau, sunku ir ilgiau pastovėti, todėl gal porą metų nebedainuoju tremtinių chore „Viltis“, nebegiedu bažnyčios chore. Bet širdis vis dar nori kažką veikti, prisidėti prie tremtinių atminimo išsaugojimo, todėl kiek galiu – padedu. Su vaikais sutvarkome prie Lentvario bažnyčios esančią vietą, skirtą tremtinių atminimui, aplankome Račkūnų kapinėse esančius tremtinių kapus, juos sutvarkome. Ir jeigu kas nors kada nors pagalvos apie tuos kapus, apie mus, tremtinius, – tai bus labai gerai. Mes išgyvenom sunkius laikus ir gyvi likom, einam, kiek einasi (šypsosi).
– Sakėte, jog tremtinių šeimos gyveno barakuose, kur nebuvo net kambarių, tik tam tikra erdvė, atskirta plonomis sienomis. Kaip jos sugyveno tarpusavyje? Ar nebuvo konfliktų? Juk dabar dažnai net ir tos pačios šeimos nariai susipyksta, nesutaria…
Oi, labai gražiai mes ten gyvenom. Barakuose vienam kambary visi – ir suaugę, ir vaikai. Ir verkia, ir rėkauja, bet visi kažkaip labai gražiai, labai širdingai sutarėm.
– Tiesa, esu žiūrėjusi filmą apie tremtį „Tarp pilkų debesų“… Aišku, filmas yra filmas, bet vienoje scenoje vaizduojama, kaip savi savus įskundė už neva padarytą „nusikaltimą“, kai laukuose valydama burokus, moteris už prijuostės užsikišo ir vieną kitą sau. Ji iš karto buvo nušauta…
Bet pas mus to nebuvo. Mūsų tremties vietoje žmonės buvo geri. O kas Lietuvoje skundė – tai tie stribai. Dėl jų ir išvežė mus ir kitas šeimas.
– Papasakokite prašau apie išvežimo dieną. Ką prisimenate?
Mus vežė 1949 metų kovo 25 dieną. Buvo Dusmenų atlaidai. Kaip dabar prisimenu – žmonės ėjo į bažnyčią, o mes – prie pat vieškelio gyvenom. Mašinos nevažiavo, tik vežimai. Tada kažkas mano tėvui pasakė: „Tavo namai apsupti. Tave veš.“ Jis tuo metu nebuvo namie, bet su arkliu greit parlėkė pas šeimą. Vienas iš mūsų išvežimo vykdytojų buvo žmogus, kurį mano tėvas buvo kadaise išgelbėjęs, išnešęs ant pečių iš (gal galėtumėte patikslinti, iš kur jį išgelbėjo?) Ir kai mus jau vežė, tėvas piktai jam pasakė: „Kodėl aš tavęs nepribaigiau tada, o išnešiau ant pečių?“ O tas tik: „Aš nekaltas. Man liepė“.
– Kokios buvo gyvenimo sąlygos tremtyje?
Oi, visko buvo. Ir šaltis, ir nušalę veidai, ir jokios higienos. Moterims buvo sunku – nei ten kažko nusipirkt, nei susitvarkyt normaliai. Skudurus visokius naudodavo, ką iš drabužių pasiimdavo. Iš namų gi beveik nieko nespėjom pasiimt. Tik tašytes rankose ir viskas. Man 10 metų buvo – batus su šniūru pririšo, kad nenuslystų…
Bronė Rainytė-Drumstienė (apačioje dešinėje) tremtyje su draugėmis Tania (viršuje kairėje), Nina (apačioje kairėje) ir broliene Kaze Ješinskaite-Rainiene (viršuje dešinėje). Asmeninio archyvo nuotr.
– O kaip su maistu? Ar pakako?
Maisto trūko. Valgėm, ką radom – bulves, kopūstus, morkas, ievų uogas. Net jei jos gerklę griauždavo, tarsi kažkaip aptraukdavo – vis tiek valgėm. Vaikai eidavo 15 km į vieną pusę ieškot kokių uogų. Aišku, kolūkiai buvo, bet iki jų toli. Paskui jau anglių kasyklose dirbom – 20 metrų po žeme. Sunkiai ten kas nors augdavo, nes nespėdavo normaliai orai sušilti ir vėl ateidavo šalčiai. O žiemos metu jie siekdavo net ir 50 laipsnių. Dėl to ir vadinama ten amžino įšalo žeme.
– Miela Brone, ar po tremties teko susitikti tuos žmones, kurie prisidėjo prie išvežimo?
Taip. Kai grįžom iš Sibiro, tėvukas pasakojo, kaip sutiko vieną – Doškų. Tas, kai išgirdo, kad „grįžo Rainiai“, net laikraštis jam iškrito iš rankų ir pats išsigandęs nukrito. Galvojo, kad mes ką nors jam padarysim. Bet mes nieko… Jo anūkas, beje, mūsų namą pardavė, kai mus išvežė.
– Miela Brone, Jūsų prisiminimai – gyva istorija, kuri palaipsniui miršta. Ar Jūs užrašinėjate savo istorijas? Gal rašote prisiminimus?
Ne. Aš tik keturias klases baigus, tai ką aš rašysiu… Vis pasakojam iš kartos į kartą savo istoriją. Bet man kartą sako: „Pasirašyk.“ Aš sakau: „Gerai. Bet kur ir ką man čia rašyti?“ Ir kai pasirašiau, sako: „Pažiūrėk, kaip gražiai pasirašė. O sakė, kad nemoka“ (juokiasi).
– O kaip gyvenimas po grįžimo į Lietuvą? Ar buvo lengva?
Grįžus irgi nebuvo lengva. Iš pradžių net neleido prisiregistruoti Lietuvoje, nes buvome ištremti visam laikui. Tačiau kažkaip per pažįstamus pavyko gauti šiokį tokį butuką. Jame didelės žiurkės lakstė, bet užsiklodavome galvą antklode ir miegodavome. Per visą tą laiką nei karto nebuvo įkandusi jokia žiurkė.
Kaip ir minėjau, aš visą laiką dirbau Lentvario kilimų fabrike. Vėliau pasistatėme namą, šalia jo turėjome daržų, auginome daržoves, laikėme vištas, paršus. Viską iš naujo kūrėme. O dabar jaunimui tai rojus palyginus… Pareini iš darbo – visko yra, viskas po ranka. O mes viską iš kančios, iš vargo.
Tremtyje mama Veronika Rainienė (sėdi kairėje), tėvas Pranas Rainys (sėdi dešinėje), sūnus Petras Rainys (stovi dešinėje), sūnus Viktoras Rainys (stovi kairėje), Bronė Rainytė-Drumstienė (stovi viduryje), sesuo Genė (sėdi dešinėje), sesuo Albina (sėdi kairėje). Asmeninio archyvo nuotr.
– Ir visgi, ko palinkėtumėte, miela Brone, dabartiniam jaunimui, ateities kartoms?
Branginkit tai, ką turit. Mes gyvenom be nieko, bet vis tiek kažkaip sugebėjom išlikti žmonėmis. O dabar – visko pilna, bet kažkaip vis negerai. Turbūt žmogus visada ieško, ko dar trūksta. Bet sveikata – svarbiausia.
Kalbėjosi ir tremtinės prisiminimus užrašė Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Palikite komentarą