Žygimantas Jacevičius, Trakų bazilikos zakristijonas, Vilniaus universiteto studentas

Šiandien su verbomis rankose pasitikome rytą, kuriuo prasideda Didžioji savaitė – II Kančios arba Verbų (Palmių), sekmadienis įvesdins Jėzų į jo kančios ir prisikėlimo miestą – Jeruzalę.

Jau nuo V amžiaus Verbų sekmadienis pažymimas procesija su palmių šakomis rankose, ir tas paprotys liko iki šios dienos. Visa mena evangelinius laikus – šiais metais skaitysima Evangelija pagal Matą pirmojo Verbų sekmadienio įvykius aprašo taip:

,,Kai prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis.“ Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai:

Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.

Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse! Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto.“

Aiškiai matome, kad žmonės, nors ir spontaniškai, tačiau bendrai ėmėsi kirsti medžių šakas ir kloti ant žemės savo drabužius. Dėl Evangelijos žodžių didingumo ir mūsų jaučiamos pagarbos šventam tekstui atrodo, kad pirmasis Verbų sekmadienis buvo neregėta iškilmė, kurią gaubė rimtis ir pakilumas, tačiau manau, kad viskas atrodė truputį kitaip. Savo drabužius ant kelio kloję žmonės turėjo būti paprasti. Jėzus tikrai nėjo rytietiško šilko kilimu, juo labiau – nejojo ant eiklaus karališko žirgo, o tenkinosi tik asilės jauniklio žingine. Visas šis epizodas mums kalba, kas iš tiesų yra Jėzus. Jis – mažutėlių karalius. Ne veltui Bažnyčios Tradicija sako, kad Jėzų pasitiko Jeruzalės vaikučiai – pueri Hebreorum. Ne Jeruzalės didžiūnai, o mažutėliai, kurie savo kukliomis pastangomis stengėsi iškelti Jėzui triumfo eiseną, tik joje stručio plunksnų vėduokles pamainė medžių šakos, o Persijos kilimus – varganos liaudies drapanos. Šios pirmosios Verbų procesijos skurdumas yra ženklas, kad ateinantis Karalius yra ne iš šios žemės, o iš ten, kur bet kokį žmogišką suvokimą pranoksta mums iki galo neperkandama Dievo išmintis. Be to, šis Karalius neina puotauti ir linksmintis – jis eina mirti, o tokiai krypčiai prabanga nebūtina.

Dabar metas vertai iškelti teisingą klausimą: tai kam tada Bažnyčia savo apeigas, o ir šią procesiją atlikdama, skendi aukse ir visa liturgija yra iškilminga, nė kiek neprimenanti pirmosios, įvykusios prieš du tūkstantmečius? Pirmiausia svarbu paminėti, kad Bažnyčios žodis yra simbolis, o Bažnyčios kalba – tų simbolių visuma. Tai reiškia, kad Bažnyčia į žmogų prabyla ne pažodžiui, o veiksmais, ženklais ir gestais, kurie yra pakelti į aukštesnes suvokimo ir savo paskirties kategorijas. Iš to išplaukia, kad simbolis negali subanalėti – jį reikia skelbti su pagarba. Pagarba paskui save vedasi iškilmingumą, pastarąjį dažnai lydi ir puošnumas, prabanga. Bažnyčia savo liturgijoje negali ir neturi ,,vaidinti“ evangelinių įvykių, lyg jie būtų tik paprastas, ,,kažkada“ atliktas Jėzaus veiksmas. Ne. Bažnyčia turi kalbėti simboliais ir perteikti jų dvasinį krūvį, esmę tikinčiajam ir taip jį evangelizuoti, suteikti naudos jo sielai, ir, aišku, pagarbinti Dievą. Tokiu (teisingu) būdu vartojama simbolių kalba be iškilmingumo ir pagarbos niekuomet neapsieis.

Iš simbolių medžio jaunomis šakelėmis Dievop stiebiasi ir verbos – visų išsprogsiančių želdinių pirmienos, kurias šį sekmadienį laikysime savo rankose. Verba yra bilietas į Didžiąją savaitę: jei nemojavome verba Jėzaus kančios išvakarėse, sunkiai, arba sunkiau pradžiugsime Velykų rytą. Jei mūsų rankų Verbų sekmadienį nesudilgė kadagys, tai nenudžiugins ir po savaitės išsiskleisią švelniausi Prisikėlimo pumpurai.

Mylimieji, ką mums šiandien reiškia Verbų sekmadienis? Manau, kad ši šventė, kaip ir visos kitos Bažnyčios šventės, yra žinia, kad gyvenime ir pasaulyje nesame vieni. Kad nesame nei pasaulio savininkai, nei nemylimi vergai, o esame Dievo meilės ir išminties dalininkai. Verbų sekmadienis tebūna proga prisiminti, kad gyvenimo vargai ir sunkumai yra maži, palyginus su tuo, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.

Didžiosios savaitės pamaldų tvarka Trakų bazilikoje:

Didžiosios savaitės šiokiadieniais iki trečiadienio imtinai – 17 val. lenkų k., 18 val. – lietuvių k.

Didįjį Ketvirtadienį – 17 val. lenkų k., 19 val. – lietuvių k.

Didįjį Penktadienį – 17 val. lenkų k., 19 val. – lietuvių k.

Didįjį Šeštadienį – 17 val. lenkų k., 20 val. – lietuvių k. Kas valandą nuo 9 val. iki 16 val. bus šventinami Velykų valgiai.

Velykų rytą – 7 val. lenkų k., 9 val. – lietuvių k.

Velykų II dieną – 10 val. lenkų k., 12 val. – lietuvių k.

Nuo Velykų II dienos pradėsime maldų už gyvuosius savaitę. Lapelius su savo brangių artimųjų vardais galite jau dabar atnešti į zakristiją ir visos Velykų oktavos metu melsimės už gyvuosius, prašydami jiems Dievo palaimos, sveikatos ir Trakų Dievo Motinos užtarimo.