Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, „Lietuviško baro” redaktorė

Lolitos Piličiauskaitės Trakų krašto gyventojams pristatinėti tikriausiai nereikia. Juk nuo kalvos prie kelio Trakai – Rykantai moja angelai! Angelų kalvos įkūrėja, romanų autorė, nėščiųjų ir mažylių muzikinio ugdymo mokytoja… Daug nuveikta gerų darbų ten, kur labiausiai juntamas švelnus angelo prisilietimas…

Šį kartą grožis ir gėris pražysta ant pasakos vaikams veikėjo, katino Fliokso kailiuko. „Pasaka apie katiną Flioksą“ – pirma rašytojos knyga vaikams, kelianti tris svarbius tikslus: gamta jaučia, tad ją reikia tausoti, svajonės pasiekiamos veikiant ir svarbu priimti save tokiu, koks esi. Knyga „Pasaka apie katiną Flioksą“ šįmet pristatyta Vilniaus knygų mugėje, kviečiame skaityti jos ištrauką.

Biografija

Lolita Jolanta Piličiauskaitė – rašytoja ir muzikos edukologė. Savo romanuose „Ir tada bus geriau…“, „Slėptų sapnų tyrlaukiai“ ir „Lėlininkas“ ji tyrinėjo per kelias kartas nusitęsusias šeimos dramas bei jų atspindžius savitose, kartais mitologizuotose pasaulėjautose ar iš pažiūros nesusijusių gyvenimo įvykių prasmes, įveiksmintas asmeninių istorijų pasakojimuose.

„Pasaka apie katiną Flioksą“ – pirma rašytojos knyga vaikams, kelianti tris svarbius tikslus: gamta jaučia, tad ją reikia tausoti, svajonės pasiekiamos veikiant ir svarbu priimti save tokiu, koks esi.

Autorė yra viena iš ankstyvojo muzikinio ugdymo pradininkių Lietuvoje, greta mokslinių monografijų išleidusi metodinius leidinius besilaukiančioms šeimoms „Būsimųjų mamų dainos“ ir „Šeimos knyga“.

Ji taip pat viena iš Angelų kalvos įkūrėjų.

 

Lolita Jolanta Piličiauskaitė

Susipažinkime:

gėlėtas katinas Flioksas,

arba Kaip viskas prasidėjo

Kada tai nutiko, niekas negali pasakyti. Žinoma tik tiek, kad anuomet dideliame, pasakiškai gražiame miške, kupiname žydinčių gėlių, medžių ir krūmų, gyveno gėlėtas katinas vardu Flioksas. Gėlėtas jis buvo nuo pat mažumės, mat kailiuko vietoje augo ne plaukai, o įvairiausios gėlės: lelijos, rožės, pakalnutės, chrizantemos, aguonos, vėdrynai, ramunės, tulpės, katilėliai, mėtos, flioksai… Visų nesuminėsi. Gal todėl, kad rožiniai, violetiniai ir balti flioksai buvo apjuosę katino galvą, kurią Fliokso mama Begonija dažnai glostė, o gal, kad tėčiui Ciklamenui buvo kvapniausi flioksų žiedai, tėvai sūnui ir davė tokį vardą.

Flioksas visas taip kvepėjo, kad vaikščiojo nuolat apsuptas būrelio drugelių ir bičių. Dar tuomet, kai buvo visai mažytis, jo kailiuko gėlynėlyje apsigyveno trys širšės. Iki šiol neaišku, kaip tai galėjo nutikti. Tą rytą, vos prabudęs, jis išgirdo kažką prie ausies piktai zyziant, paskui prie kitos ausies zurziant, o kažkur ant nugaros kažką ropinėjant ir zirziant. Šie garsai ir jo gėlių kailiuką kutenantys ropinėjimai nesiliovė ir darėsi įkyrūs.

Katinas buvo pripratęs prie drugelių, kamanių ir bičių. Jos atskrisdavo, žvilgtelėdavo į jo žiedus ir keliaudavo toliau, tačiau nauji garsai vis netilo ir, negana to, stiprėjo. Flioksą tai ėmė bauginti ir jis nusprendė sužinoti, kas jo gėlėse apsigyveno. Nuėjęs prie upelio gerai įsižiūrėjo į savo atvaizdą. Tuomet ir pamatė tas tris širšes! Jos ropinėjo tulpių, rožių ir katilėlių žiedais ir jautėsi labai patogiai.

Flioksas pasipurtė.

– Zurrrr! Zirrr! Zyyyzzz! – suzvimbė nepatenkintos širšės ir ėmė suktis rateliu Flioksui palei pat nosį. Katinas mostelėjo letenėle ir pūkštelėjo į upelio tėkmę, mat labai mėgo maudytis. Jo gėlės mokėjo taip tvirtai suskliausti savo lapelius ir žiedus, kad Flioksui purtantis ar nardant vandenyje, o paskui džiūstant prieš saulę jos išlikdavo tokios pat gražios.

Tą įsimintiną rytą katinas išlipo iš upelio, pasipurtė ir su palengvėjimu atsiduso, manydamas, kad pavyko tas įkyruoles širšes nuvyti šalin, tačiau, deja. Kur buvusios, kur nebuvusios jos vėl nutūpė jam ant galvos!

– Zurrr! Zirrr! Zyyyzzz! – suzvimbė visos drauge.

– Man tai nepatinka!

– Ir man! Ir man!

– Reikėjo įspėti! Mes galėjom sušlapti!

– Aš sušlapau sparnelį!

– Ir aš!

– Na ir kas?! Juk jau išdžiūvai! O tas vanduo – visai smagus dalykas!

– Bet juk širšės nesimaudo?!

– O man patiko! Tulpės žiede jaučiausi lyg rausvam kambarėlyje!

– Man buvo baugu!

– Nesąmonė!

– Ko čia širsti?

– Zurzirzyzės… – burbtelėjo Flioksas. Taip jis susipažino su savo (Taip, taip! Jūs teisingai supratote, su savo!) širšėmis! Pradžioje jos visos trys jam atrodė vienodos ir jis jų neskyrė. Vėliau ėmė pastebėti, kad Zurzė labai mėgsta geltonas gėles ir vis rinkdavosi, kuri jų gražiausia ir kvapniausia. Zirzė buvo labai nekantri ir nemėgdavo laukti, o Zyzė buvo pati įkyriausia. Ji priskrisdavo prie pat akių, nosies, zyzdavo aplink ausis, jei ko nors užsimanydavo, todėl išmoko būti labai vikri, mat visi ją dažniausiai vaikydavo. Tačiau vis tik vienas bruožas jas visas vienijo – jos labai mylėjo Flioksą, o kitiems buvo labai piktos. Kai po kelių mėnesių šis gėlėtas kačiukas ūgtelėjo ir apsiprato su zurzimais, zirzimais ir zyzimais, jo laukė dar viena staigmena – gėlės ėmė kalbėti! Pradžioje – nedrąsiai, tačiau kuo toliau – tuo smagiau:

– Oi! Ui! Na ir lapo smailumas!

– Labas! O koks tavo vardas?

– Kur mes?

– Kas mes?

– O tu kas?

– O kas ten? Kodėl tu kitoks? Geriau įtrauk tą savo spyglį!

– Aš kaktusas ir kitaip nemoku!

– Na, nepadoru taip kvepėti!

– Mes vaikštome?!

– Ne! Kažkas už mus vaikšto!

– Aš noriu maudytis!

– O aš noriu tų uogų iš ilgiausios lysvės!

– Ne tu viena! Ir aš!

– Ir aš!

Tą dieną Flioksas puikiai prisimena, nes labai išsigando. Teko strimgalviais pulti į arčiausiai augantį medį, tačiau ploni balseliai ėmė dar šaižiau spygauti, mat jo gėlynėlis bijojo aukščio. Nušokęs žemėn ir gerokai krestelėjęs savo gėles, jis galėjo kokią minutėlę pasimėgauti tyla, tačiau netrukus atsitokėjo Zurzirzyzės. Jos skraidė nuo vienos Fliokso gėlės prie kitos ir jas ramino:

– Zur, zyr, za! Zur, zyr, za! Vasarėlė vasara! Saulutė šviečia, pasivaikščiot kviečia! Pievos žydi, daug gėlių… Čia ne ta daina! Ji apie žiogą! Geriau padainuojam mūsų dainą! Zur, zyr, za! Zur, zyr, za! Vasarėlė vasara!

Ploni Fliokso gėlių balseliai vėl ėmė stiprėti. Mažylis krūptelėjęs apsidairė aplinkui, tačiau šalia nieko nebuvo. Tuomet jis pajuto kažin ką prisiliečiant prie savo dešinės letenėlės. Pažvelgęs į ją savo didžiausiai nuostabai išvydo jam žiedą tiesiančią tulpę, kuri, lapeliu švelniai liesdama letenėlę, bandė atkreipti į save Fliokso dėmesį.

– Mamaaa! – sušuko Flioksas ir pasileido namų link. Įbėgęs pro duris, jis puolė mamai Begonijai į glėbį ir gaudydamas kvapą ėmė pasakoti, kas nutiko. Mama nusijuokė, paglostė sūnui galvą, išbučiavo flioksų ir tulpių lapelius ir tepasakė:

– Kokios nuostabios tavo gėlės! Su jomis niekada nebūsi vienišas! Ir tau niekada nebus liūdna! Čia Zurzirzyzės pridūrė, kad su jomis Flioksui visada bus saugu. Štai taip katino gėlynėlis pradėjo kalbėti. Tačiau dar nuostabiau buvo tai, kad Fliokso lelijos, rožės, pakalnutės, chrizantemos, aguonos, vėdrynai, ramunės, tulpės, mėtos, katilėliai, kaktusas ir flioksai lengvai rasdavo kalbą su kitomis gėlėmis, samanomis, krūmais ir medžiais! Tiksliau pasakius, Fliokso gėlės buvo tokios pat plepios, kaip ir širšės, tad laikui bėgant jis įprato gyventi girdėdamas ne tik savo, bet ir kitų augalų balsus:

– Tra lia lia! Tra lia lia! Mes dainuojame drauge! – linguodamos skambčiojo Fliokso pakalnutės.

– Tra lia lia! Tra lia lia! O man saulės negana! – pašaipiai atsiliepė gėlėto katino rožė, nes ji retai kada buvo patenkinta. – Pažiūrėk, kokie tie mėlynųjų vilkdalgių žiedai! Bet vis tiek mano žiedas gražesnis!

– Oi! Lelija galvą žemyn lenkia! Bus lietaus! – pastebėjo tulpė ir pridūrė: – Reikėjo pasakyti tam čiobreliui, kad jis prasčiokas. Na ir kas, kad kvepia…

– Ėėė! Kas ten taip įsismarkavo?! – Flioksas labai nemėgo, kai jo gėlės imdavo ką nors apkalbėti ar iš ko nors juoktis. – Tuoj aš jus papurtysiu! Čiobrelis turi stebuklingų gydomųjų galių!

– Aš galiu įdurti! – sujudo kaktusas ir atkišo į priekį savo tris ilgus spyglius. Tuomet Flioksas sustodavo, pasipurtydavo ir visos jo gėlės kaipmat nurimdavo.

– Sūneli, valgyt! – jau kelintą sykį šaukė mama Begonija, pravėrusi vijoklinėmis rožėmis apaugusios trobelės duris. Tėtis Ciklamenas taisė vėjo išklibintą namo langinę, išpieštą tulpėmis ir lelijomis. Jis vis žvilgčiojo kelio pusėn, kur turėjo pasirodyti Flioksas, bet sūnaus vis nebuvo.

– Išlepintas vaikas… – burbėjo tėtis Ciklamenas, o jo kaklą juosiantys balti ciklamenai pritariamai linksėjo.

Jums gali kilti klausimas: o kur gyveno gėlėti katinai? Jų šeimynėlės sodyba buvo įsikūrusi laukymėje šalia didžiulio ąžuolo. Iš visų pusių ją juosė pušų, beržų ir šaltalankių siena. Po ąžuolu stovėjo maža maumedžių rąstų trobelė. Jos viduje, prie žalio medinio stalo, stovėjo pristumtos trys kėdutės. Greta rytinio, pietinio ir vakarinio langų stovėjo gėlėmis išpieštos lovelės (tėčio Ciklameno didžiausia, mamos Begonijos mažesnė, o Fliokso mažiausia). Dešiniame namo kampe, netoli indaujos, stūksojo didelė krosnis. Lauke, priešais trobelę, driekėsi eilės ilgokų lysvių, kuriose sirpo braškės, žemuogės, avietės ir gervuogės. Kiek toliau buvo išsirikiavę šilauogių krūmeliai, o greta jų augo lazdynai. Jūs paklausite: kam Fliokso tėvams buvo reikalingas daržas? Tiesa ta, kad šie gėlėti katinai maitinosi tik uogomis ir riešutais. Kodėl jie negaudė pelių? Negaliu jums tiksliai pasakyti. Tokia tvarka jų retoje giminėje buvo nuo seno.

– Flioksai! Valgyt! – tikriausiai penktą kartą šaukė antakius suraukusi mama Begonija. Tačiau katinas tuo metu tolokai nuo namų labai susikaupęs slidinėdamas šokinėjo ant žaliomis samanomis apaugusių

upelio akmenų, mėgindamas pasiekti pakrantėje į vandenį nusvirusias gervuogių šakas. Jos buvo pilnos violetinių sultingų uogų.

– Pliumpt! Pūkšt! Aiii! – staiga nuaidėjo aplinkui, kai nutrūktgalvis Flioksas su prisirpusių gervuogių šakele dantyse pūkštelėjo į krištolinę upelio tėkmę. Priešingai nei kiti katinai, Flioksas labai mėgo maudytis, tačiau prie žalių akmenų tryško šaltinis ir vanduo buvo tikrai šaltas.

– Ai! Oi! Na, kiek galima?! Mano žiedas susivels!

– Ir mano!

– Tavo šlapias lapelis ant manęs užkrito!

– Kaktuseee! Tu vėl man įdūrei! Kiek galima prašyti įtraukti tuos savo tris spyglius!

– Cha! Cha! Cha! Rože, dabar nepavadinčiau tavęs gėlių karaliene! Zurze, juk aš tiesą sakau?!

Flioksas užsiropštė ant žolėmis apaugusio akmens ir pasipurtė. Vandens lašai pabiro į šalis ir gėlės pritilo.

– Kriiimsi! Kriiimsi! Eime pažaiiisti! – katinas garsiai sušuko. Taip Flioksas šaukdavo savo draugą kiškį, su kuriuo mėgdavo eiti lenktynių. Nors niekad taip ir nebuvo ilgaausio aplenkęs, bet lakstyti – juk smagu, o dabar dar ir sušilti norėjosi. Krimsio namai buvo netoli žaliųjų akmenų, tų pačių, kuriais slidinėdamas Flioksas pūkštelėjo į upelį. Krutindamas ūsus ir savo rausvą nosytę kiškis išniro iš krūmų. Išvydęs sušlapusį katiną, pratrūko skardžiai kikenti, mat visos Fliokso gėlės buvo suglaudusios žiedelius, prispaudusios prie savęs lapelius, ir putlus katinas dabar atrodė juokingai sulysęs. Zurzirzyzės tuojau priskrido prie pat Krimsio.

– Tai ką?! Jau ir pajuokauti negalima… – mėgino nuvyti širšes kiškis.

– Krimsi, bėgam abu upelio pakrante! Saulė jau vakaruos ritas, mama, matyt, ne sykį mane valgyt šaukė, tai nuo tėčio gali kliūti!

Krimsis kramtė kiaulpienės lapą ir krutino ūsus.

– Aš vis vien būsiu pirmas. Na, bet greitai bėgdamas bent išdžiūsi.

„Jau šį kartą tikrai laimėsiu!“ – kaip ir vakar sau pasižadėjo Flioksas, bet jo gėlėms burbant „Ir vėl tas lėkimas ir kratymas!“, jis tik spėjo pamatyti rausvas tolstančio Krimsio pėdutes.

Reikia pasakyti, kad pradžioje dėl pralaimėjimų Flioksas taip sielodavosi, kad net širšė Zyzė sykį norėjo Krimsiui įgelti. Bet laikui bėgant katinas išmoko save paguosti: „Na ir kas, kad Krimsis už mane greitesnis! Užtat aš moku laipioti medžiais!“ Tiesa, už tuos laipiojimus jam nuo tėčio sykį yra kliuvę, bet apie tai papasakosiu jums vėliau.

– Flioksai! Flioksai! Ir kur tas padūkęs vaikas?! Ateik padėt ravėti daržo! – jau kokį dešimtą kartą šaukė tėtis Ciklamenas. Tačiau tuo metu labai nemėgstantis ravėti Flioksas (raunamos žolės rėkdavo, piktindavosi

ir plūsdavosi), spėjęs kelis kartus sušlapti ir vėl išdžiūti, plaukiojo to paties per visą mišką vinguriuojančio upelio užutėkyje. Ten buvo negilu, saulė per dieną spėjo vandenį sušildyti, tad Flioksas taškė letenėlėmis

skaidrius purslus, o jo gėlės iš pasitenkinimo smagiai šūkčiojo:

– Ooo! Čia šilčiau! Koks geras vandenėlis! – markstėsi patenkinta Fliokso rožė.

– Ir prie žalių akmenų buvo geras, – prieštaravo vandens lelijos, – mums tinka ir vėsesnis vanduo.

– O man šiltesnis!

– O man vėsesnis!

– O man šiltesnis!

– Vėsesnis!

– Šiltesnis!

– Vėsesnis! – ginčijosi Fliokso mėtos ir vėdrynai.

Staiga kažkas timptelėjo už lapelio katino papilvėje augančią mėtą, paskui tulpės žiedlapį.

– Ai! Oi! Kas čia?!

Gėlėtasis katinas panardino galvą į vandenį, o ten jam į akis žvelgė jo draugė Trispyglė dyglė. Ji linksmai žybčiojo savo veidrodiniais žvynais ir mojo Flioksui žalsvais pelekais. Jei jūs paklausite, ar tuo metu Flioksui buvo noro eiti ravėti daržą, žinoma, kad ne! Jis nardė, žaidė, juokėsi ir taškė vandenį tol, kol jam prieš pat nosį į vandenį pliumptelėjo lazdyno riešutas. Žvilgtelėjęs aukštyn gėlėtasis katinas sušuko:

– Rikeee! Aš tave mataaau!

Flioksas greit iššoko iš upelio. Pasipurtęs įsiropštė į medį, kuriame lyg niekur nieko riešutą gliaudė jo geriausia draugė voverė Rikė.

– Kada tęsime namų statybas? – ji be užuolankų paklausė Fliokso, ir gėlėtajam katinui nekilo klausimų, ką jis toliau veiks iki pat vėlaus vakaro.

Taigi Flioksas labai mėgo laipioti medžiais. Su Rike jie buvo nusprendę iš beržo šakų senoje liepoje susiręsti namelį, kuriame galėtų slėptis nuo lapės. Nors, tiesą sakant, neaišku, kas ko labiau bijojo – ar lapė Fliokso, tiksliau, jo širšių, ar Flioksas lapės. Kai prieš kelias savaites jie su Rike sutiko pamiškėje lapę Stefaniją, tai labai išsigando. Nulenkusi galvą ir iššiepusi dantis lapė palengva artinosi link jų. Fliokso gėlės apmirė

ir jis pats tarsi suakmenėjo. Pirma prie Stefanijos nosies priskrido Zurzė, paskui ją – Zirzė, o Zyzė, nieko nelaukusi, tik cakt lapei į patį nosies galiuką – ta, pabrukusi uodegą ir cypdama iš skausmo, šuoliais pasileido tolyn. Tuo metu Flioksas su Rike spėjo paknopstomis įsiropšti į medį – paskui dar ilgokai bijojo lipti žemyn.

Štai tuomet abu nusprendė: reikia pasistatyti namelį medyje! Tiesa, tas namelis labiau priminė paukščio gūžtą, tačiau jame Flioksui ir Rikei buvo saugu ir pakankamai vietos.

– Flioksai, sūnau! Kas tupi lizde lyg koks karvelis?! – šaukė galvą užvertęs tėtis Ciklamenas. – Tuojau pat lipk lauk! Juk tu – katinas! Nedaryk mūsų ypatingai giminei gėdos! Eik, padėk man su mama daržą

ravėti! Rike, girdėjau, tave mama taip pat namo šaukia!

Nors ir gavęs nuo tėčio barti, Flioksas neatsisakė minties su Rike tęsti namelio medyje statybas. Tai sužinojęs jų draugas triušis Tutis pasiūlė visiems kartu išsirausti namelį dideliame skardyje: ir lipti niekur

nereikia, ir nėra pavojaus iškristi.

– Namelis po žemėmis?! Ten smėlis! Ir molis! O, ne! Visai prasta mintis! Aš galiu susitepti! – sušuko Fliokso rožė.

– Gelbėkit! Mes turėsim lįsti į urvą! Ar aš jau nebūsiu balta ramunė?! Mama Begonija! Tėti Ciklamenai! – kaip viena šaukė Fliokso gėlės, sužinojusios apie urvo rausimą skardyje. Tačiau Tučiui, kurio visa plati giminė gyveno didžiajame skardyje, planas su Flioksu ir Rike išsirausti savo namelį atrodė puikus. „Ten galėsime pasistatyti staliuką, o ant jo padėti salotų!“ – svajojo Tutis. Flioksas svarstė, kad išrausus urvą būtinai iškart reikės bėgti praustis ir žaisti su Trispygle dygle. Tik Rikei toks namas nebuvo prie širdies.

Štai taip gyveno gėlėtasis katinas Flioksas. Tėčiui Ciklamenui jis atrodė jau didelis ir suaugęs, o mamai Begonijai… Savo mamai jis atrodė dar mažas gėlėtas kačiukas. Tėvai labai mylėjo savo Flioksą, puoselėjo kiekvieną sūnus kailio žiedelį, nešdavo jam valgyti pačias skaniausias uogas ir riešutus, purtydavo nuo miške augančių žiedų pačias geltoniausias žiedadulkes ir vesdavo jį prie paties tyriausio šaltinio. Tačiau vieną dieną, tą pačią, kurią iš ryto Flioksas maudėsi upelyje, žaisdamas su Trispygle dygle, paskui, kaip visada, bėgo namo lenktynių su Krimsiu, o po pietų statė namus senoje liepoje su savo drauge vovere Rike… Tą pačią dieną nutiko kai kas svarbaus…