Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, „Lietuviško baro” redaktorė

Šiame, devintajame, „Lietuviško baro“ numeryje dviejų moterų poečių kūrybą vienija bendras ilgesys – Elena Stankevičienė, mūsų viešnia iš Mažosios Lietuvos, ilgisi mamos gimtųjų Trakų krašto, Zita Aniulienė, Onuškio seniūnė, visuomenininkė ir kūrėja apimta egzistencinio ilgesio ir apmąstymų po gimtąja padange. Kviečiame artimiau susipažinti su autorėmis ir jų gyvenimiškos brandos įkvėptomis eilėmis.

**************************************

Zita ANIULIENĖ

Gimė 1968 m. balandžio 9 d. Trakų rajono Taučionių kaime. Mokėsi Onuškio vidurinėje mokykloje. 1991 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Įgijo chemijos ir biologijos mokytojos kvalifikaciją. 2007 m. baigė Mykolo Romerio universitetą ir buvo suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis.

Nuo 1991 m. dirbo tuometinėje Trakų rajono Grigiškių 2-ojoje vidurinėje mokykloje chemijos mokytoja. Nuo 1993 m. – Onuškio vidurinėje mokykloje chemijos ir biologijos mokytoja. Nuo 1999 iki 2005 m. dirbo Onuškio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Nuo 2005 iki 2006 m. laikinai ėjo Onuškio vidurinės mokyklos direktoriaus pareigas. Nuo 2012 m. dirba Trakų rajono Onuškio seniūnijos seniūne. Dalyvauja Lietuvos seniūnų asociacijos veikloje. Yra Trakų rajono seniūnų atstovė – krivė.

Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, meno saviveikloje. Yra visuomeninės organizacijos ,,Onuškio bendruomenė“ valdybos narė, Trakų krašto vietos veiklos grupės valdybos narė.  Dainuoja Onuškio liaudiškos muzikos kapeloje ,,Samė“, gieda Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios chore.

2017 m. apdovanota Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio diplomu už sėkmingą nevyriausybinių organizacijų ir piliečių bendradarbiavimą su savivaldos institucijomis bei aplinkos kokybės gerinimą. Straipsniai apie Onuškio seniūnijos veiklą, kultūrinius renginius, spausdinti laikraštyje Trakų žemė“, apie bažnytinius renginius – laikraštyje ,,XXI amžius“. Pirmieji eilėraščiai išspausdinti laikraštyje ,,Trakų žemė“, vėlesni – almanache ,,Trakų krašto literatai – 20“.

Išeinantiems

Gyvenimo dienos…

Jos skrieja kaip vėjas

Maldauji

– Sustokit!

Kalbėk, nekalbėjęs…

Mums Viešpaties lemta

Po vieną užgimti

Keliaut per gyvenimą

Tyliai numirti

Gyvenimo dienos,

Kaip laikrodžiai tiksi

Galvokim kiekvienas

Ką Žemėj paliksim

Gal pyktį, pagiežą,

Gal liūdesį, gėlą,

Gal meilę, paguodą

Mažam kūdikėly

Gyvenimo dienos

Kaip laikrodžiai tiksi

Ir laikui atėjus

Mes Žemę paliksim

Gyvenę, skubėję

Kaip Viešpaties lemta

Ramiai nukeliausim

Į atilsį šventą.

Flirtas

Jei drengs už lango dargana,

Išeiti nenorėsiu,

Pabūkim, rudenie, drauge

Tau tyliai sušnabždėsiu.

Jei tu skaidriais lietaus lašais

Man laišką parašysi

Aš gavusi jį, paslapčia,

Vienumoje skaitysiu.

Jei vėjo dvelkimu švelniu

Tu pro mane praskriesi,

Gal aš, paskendus mintyse,

Tavęs nepastebėsiu.

Jei  naktimis šerkšnu languos

Dailius paveikslus pieši,

Aš atsibudusi anksti,

Baltais žiedais gėrėsiuos…

Jei tu atsiųsi šaltį man

Ar rudeninę vėsą,

Aš, apsirengusi šiltai,

Vis tiek tavim žavėsiuos.

Jei susipykęs su žiema

Išeiti nenorėsi,

Pabūkim, rudenie, drauge

Tau tyliai sušnabždėsiu.

Ilgesys

Ilgiuos,

Kaip ilgis vasara žiemos,

pavasaris – rudens,

o žiedas – saulės.

Kaip ilgis upės krantas tekančio vandens,

kaip meilės žodžių – supantis pasaulis.

Ilgiuosi žodžio,

artimo, švelnaus,

kuris ramina, guodžia ir sušildo.

Ilgiuos,

kol skausmas, nerimas širdies

vilties likučių neišdildė.

 

Kai  kalba angelas

Sutemo.

Vakaras už lango.

Su vėju snaigės šoka žavų tango.

Ir nusileidžia angelas į širdį –

Jautri širdis jo tylią kalbą girdi.

Apie Aukščiausiojo mums skirtą dalią,

Apie gerumo, meilės, nuoširdumo galią,

Apie Šventų Kalėdų stebuklingą šalį

Ir ėdžiose užgimusį vaikelį.

Jis kalba apie jaukų židinį šeimos,

Plotkelę laužiamą iš rankų tėvo ar mamos.

Dar daug jis gali pasakyti,

Tiktai išmokime įsiklausyti.

Lai vakarą Šventų Kalėdų

Jis Jūsų širdį aplankys,

Žodžius gražiausius pakuždės,

Jus laimins, saugos ir lydės.

 

Į žemę tyliai nusileido…

Į Žemę tyliai nusileido

Šviesa Kalėdinės žvaigždės.

Pamatė išvagotą veidą

Karų, stichijų, netekties…

Ir žmogų – skubantį, neramų,

Klajojantį platybėse virtualios erdvės.

Lyg atsiplėšusį nuo kelio,

Nuo praeities, nuo dabarties, be ateities…

– Kodėl taip skaudžiai plaka Žemę

Bejausmė laikmečio rykštė? –

Paklausus, apkabino jaukiai

Išsiilgta Kalėdinė žvaigždė.

 

Kai liepos laša  medumi…

Kai  liepos laša medumi,

Tu vis skubi ir nesustoji,

Nes kaimo nuošalioj sodyboj

Benamis šuo įkyriai loja.

Kai liepos laša medumi,

Tu vis skubi ir nesustoji,

Nes žvejai pakrantę ežero

Skardinėmis ir stiklo šukėmis nuklojo.

Kai liepos laša medumi,

Tu vis skubi ir nesustoji,

Nes ūgtelėjusi žolė

Begėdiškai paliečia poniai koją.

Kai liepos laša medumi

Tu vis skubi ir nesustoji,

Nes jau kažkas netoliese

Corona virusą nešioja.

Kai liepos laša medumi

Tu vis skubi ir nesustoji,

O vasaros ,,medaus“  ištroškusi širdis

– Sustok, prie liepos prisiglausk, –

Kartoja.

**************************************

Elena STANKEVIČIENĖ

Trakų žemė – mano Šv. a. Mamytės Anelės Molytės-Jašinskienės gimtinė. Pokario laikmetis ir gyvenimas nubloškė mano Mamos tėvelius iš Tiltų kaimo į Klaipėdos kraštą. Nors šeima čia įleido šaknis, vaikai sukūrė savo šeimas, tačiau skaudų ir graudų ilgesį savo Gimtinei mano Mama jautė visą gyvenimą.

Mums, savo vaikams, labai daug pasakojo apie gimtą kraštą, svajojo aplankyti širdžiai mielas vietas, pavaikščioti tais takais… Bet juk žinome – kartais nereikia pasimatymų su buvusiais mylimaisiais ar grįžti į savo jaunystės vietas: visada laukia nusivylimai ir kančia… Išpildėme Mamytės svajonę – Mama ir mes, jos vaikai, beveik prieš dešimtmetį aplankėme Trakus, Lieponis, Kalvių ir Tiltų kaimus, kapines, susitikome su giminaičiais. Ašarų pakalnės… Visą gyvenimą saugome savo širdyje vaikystėje paliktus vaizdus, gamtos paveikslus, spalvas, net to krašto kvapą… Protu suvokiame, kad neberasime to, ką palikome, bet tas širdies nerimas ir ilgesys neapleidžia mūsų. Taip gimė mano eilėraštis „Ilgesys“:

Ilgesys. Lig širdies, lig gyvybės,

Lig gimimo datos ir mirties,

Lig pavargusių pievų nuo saulės kaitros,

Lig pavasario, žolynų vainiko

Ant jaunutės mergaitės galvos.

Ilgesys slenka senojo vieškelio vingiu,

Ten, kur būta gimtųjų namų, avilių,

Ten viso pasaulio dangūs ir sodai

Ir sniego baltumas ant kaimo mažų kapinių.

Kas nutapė šiuos takus taip geltonai?

Kas šią šiltąją spalvą paliko mums čia?

Ilgesys, ilgesys tais takais sugrąžina

Į protėvių gyvastį, jų kalbą, žodžius,

Jaučiu apkabinimą, matau jų rankas ir akis.

O palaima, palaima!

Rasa nuo blakstienų ant žemės gimtosios nukris…

Mano gimtinė Sūdėnai, Pagėgių krašto kaimas, kurio jau nebėra… Mane taip pat, kaip ir mano Tėvelius, kankina prarastos gimtinės ilgesys… Mokiausi Pagėgiuose, kaip ir dauguma to laikmečio jaunuolių studijavome, kūrėme šeimas, laukėme Laisvės. Dirbau kultūros baruose, bibliotekose, gyvenau Klaipėdoje, o atgavus Nepriklausomybę grįžau į gimtuosius Pagėgius. Dirbdama bibliotekoje subūriau literatų sambūrį „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“, sudariau ne vieną literatų poezijos rinktinę, gražiai, su meile pristatome savo kraštą šalies ir užsienio skaitytojams.

Rengiau informacinius leidinius apie Pagėgių kraštą, rašiau straipsnius apie Pagėgių krašto šviesuolius. Šiuo metu gyvenu Šilutėje, mėgaujuosi Gyvenimu…

Savęs nelaikau poete, esu knygos žmogus, mėgstantis literatūrą, poeziją, kartais, kai skauda, iš liūdesio ar didelio džiaugsmo „pabrėžiantis“ kelias eilutes… Atrinkau ir Jums, mieli „Trakų žemės“ skaitytojai, kelis eilėraščius, labai neteiskite…

***

Nubrauksiu ašarą nuo tavo veido,

Ilgi, ilgi tie ramūs vakarai.

Ant slenksčio senolio basos kojos,

O šiltas vėjo gūsis kedena

Išretėjusius jo plaukelius.

Atsidūsėjimas gilus,

Tiek daug aplink gyvybės:

Žiedlapis gėlės, dobilo spurgelis

Ir smilga su ropojančiu vabalėliu,

Ir gandro skrydis,

Ir obuolio kritimas žemėn…

Ko dar bereik?

Vaiski, karšta diena nuskendo upeliūkšty,

O prieblanda pakloja gaivią gaivią rasą,

Ji švelniai prausia senolio kojeles…

***

Jau dūzgiantys sodai nurimo.

Ruduo. Obelų nuolankumas orus.

Į žmogų, į žmogų jis kelia akis.

Matai, juk matai tyliai rymo

Sunkios šakos, jos dar kvepia medum.

Atsiremk į mane, atsidusk,

Te nurimsta širdis,

Te pailsi takai tavo kojas meną,

Te užmiega aukštoji žolė

Po tėvo sena obelim.

***

Boružėlė keliauja

per stiklą, per langą,

per mano delną ir randą,

žinau, nerimauji –

toks ilgas ir  tolimas kelias

per manąją gyvastį, brandą,

per tavo ir mano gyvenimą

Jaučiuosi kalta

Šiandien liūdnas ir pilkas Pagėgių asfaltas

Bruka vasaros karštį manojon širdin,

Likęs bėgių, vagonų, stotelių bazaltas

Gelia smilkinius, grįžta vėl atmintin

Stoties geležinkelio vakaras vyrams –

Aludė, kur debesys dūmų, kalbų ir dainų,

Sekmadienio popietė veda šartrezo[1] klavyrais,

Maldynėlis mišių handtasche[2], šlama suknios ponių

Mažytę mergaitę užbūrusi Tilžės didybė,

Baltos drobės stalelių, marcipanas stoties bufete,

Šiltas garvežio garas, švilpuko sirenos aukštybė,

Sandaliukai raudoni ant suolo pirmam vagone…

Ta vaikystės kelionė lyg sapnas – skaidri ir balta,

Nors į užmarštį nunešė viską tie blizgantys bėgiai:

Ryto rūką, draugus, tėvo veidą – ir dažnai aš jaučiuosi kalta

Kad Siaurukas neves, nenuneš, niekada neparves į Pagėgius…

***

Smūtkelio noriu,

kaip dainos, vandens –

Rūpintojėli, kas Tave sutvers

iš liepos tos, kur iš vaikystės?

Nuo Liepkalnio, su medumi,

kur medžiai jau užaugo dideli,

kur žaibas liepą skėlė ugnimi,

Broluži mano,

Smūtkelio noriu,

Rūpintojėlio,

kad namo parvestų…

***

Mus palieka vaikystės Tėvynė,

ji tolsta nuo mūsų kitokiais vardais,

mes pamiršome džiazą jaunystės ir vyną,

jo pigumą, jo skonį ant lūpų anyžiaus lašais

Mes einam atgal geležinkelio bėgiais,

kur gyvenimo sankryžoj buvom visi,

ten įstrigo mokyklos, svajonės ir siekiai,

pasivijo ten meilė ir degė mūs širdys aistros ugnimi

Nekalbėjo manoji karta apie meilę Tėvynei,

tik alsavom jos oru lyg takais nuodėmėn vedami,

mes iliuzijon ėjom, rytojun, mus svaigino ir gydė Tėvynė,

augino, kentėjo ir gelbėjo mus savimi

***

Pakvieski Tėvynę namo vakarienės, dukryte,

Girdžiu mamos balsą – Greičiau, nes atvės!

Ir buvai mums, Tėvuži, tikriausia Tėvynė,

Kai klupom ir kėlėm, kai gludom prie Tavo širdies

Taip tvirtai mus laikei savo rankom ir gynei

Ir suaugę ilgai vis dar buvom vaikais

Prisirišę ploniausiomis nytimis, gijom ir syvais

Krauju prie Tėvužio, prie Tavo dainos vakarais

***

Su mėlynąja valanda sustingsta laikas

Atsėlina tyla, nutyla paukščiai

Kažkas įžiebia gatvėje žibintą

Pritraukdamas kas gyva ton švieson

Pasitinku šią paslaptingą valandą

Ir leidžiu jai priglust prie mano vienumos

***

Tas kelio vingis

Kur už posūkio, ties kapinėmis

Vis parveda močiutės glėbin,

O jos prijuosė

Šilta, tarytum karvės pienas,

Įdiržusia ranka ji apkabina,

Glaudžia,

Ką šiandien gero padarei, vaikeli?

Nuvalo nosį man savos prijuostės

Kampeliu,

Atsakymo nelaukia,

Ir veda takeliu

Į trobą, į kambarį, kur

Baltos baltos nedažytos grindys,

Muškatelis ant lango žydi,

Čia džiūsta liepžiedžiai

Ir gardus medus ant stalo…

Vaikystė trupa balto sūrio trupinėliais,

Močiutė eis pavargusiu žingsniu

Ir ilgesingai atsidusus

Pažvelgs į dangų…

***

Krinta dienos kaip rudenio lapai

Tyliai neša jas upė skaidri

Plaukia jos, krinta kaskadom

Ir džiaugies – dar gyvybę jauti.

Bobų vasara spendžia tinklus

Jie per širdį, akis ir per plaukus

Vis dažniau supranti – nebebus

To svajonių laivelio išplaukti

O džiugios voratinklių dienos!

Dar šildančias tavo rankas aš jaučiu

Apgaubki, priglauski kiekvieną

Vis dažniau rudenio balsą girdžiu

Jis mena dar spindintį laiką,

Ir driekiasi  mūsų keliai

Vis dažniau ir dažniau susitaikai

Kad į vieną tik pusę – TENAI.

***

O, Meile, tu reikalinga,

Kad visa tai pakelt:

Rudens geltonį, žiemos ilgumą,

Vakaro švelnumą ir žmogaus abuoją širdį,

Mylimo netobulumą, minios žiaurumą,

Išsiskyrimą amžiams ir gyvenimo trapumą…

Ir visa kita, net minėt nėra prasmės.

Dėkojame tau, Meile!

Net ir skaudžių jausmų nebojant,

Gal žemės pragare atrasim rojų…

***

Mūsų draugės, bičiulės!

Jūs mūsų sesės! Kartais daugiau…

Mylinčios, guodžiančios, kantrios,

Matančios tai, ko pats sau pasakyt negali…

Paguodos žodžius, tarsi mantrą

Kartojančios, nors kartais beveik negirdi…

Laikančios Žemę, kai nuo meilės mums svaigsta galva,

Duodančios tvarstį, kai negyja mūs sielos žaizda,

Tylinčios, kai žodžiai netenka prasmės,

Girdinčios, kai iš sielvarto plaka širdis,

Žinančios mūsų tėvų, mylimųjų vardus,

Atkeliančios savo širdies it buveinės vartus…

——–

O, mūsų draugės, bičiulės!

Kaip Jums atlyginti, kokiu žodžiu?

Kaip atsiliept tuo pačiu?

[1] Prancūzijos stipriojo likerio rūšis

[2] Rankinuke, rankinėje (vok.)