Vievio šv. Onos bažnyčia, 1933 m. Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.
1925 metais buvo įkurta Vilniui vaduoti sąjunga (VVS). Tai visuomeninė politinė organizacija, kuri 1925–1938 metais veikė Lietuvoje ir užsienyje. Organizacijos centras buvo Kaune. VVS turėjo 612 skyrius Lietuvoje ir 60 skyrių užsienyje. Sąjungai vadovavo Centro komitetas. 1929–1938 metais sąjunga leido žurnalą „Mūsų Vilniaus”, atsišaukimus, atvirukus. VVS pirmininkais buvo: Mykolas Biržiška¹ (1925–35) ir Antanas Juška² (1935–38).
Po 1938 m. kovo mėn. Lenkijos ultimatumo Lietuvai užmezgus diplomatinius santykius su Lenkija, 1938 m. lapkričio 25 d. sąjunga uždaryta, o vietoj jos 1938 – 1940 m. veikė Tėvynės sąjunga.
1933 m. birželio 29 d. Vilniui vaduoti sąjungos Centro komitetas surengė Vilniaus Kalvarijas Vievyje. Šios šventės tikslas – priminti Lietuvai kas yra Vilnius ir Vilniaus kraštas. Į Vievį atvyko daugybė svečių iš visos Lietuvos. Šventė prasidėjo šventomis mišiomis Vievio šv. Onos bažnyčioje. Po mišių sveikinimo kalbas sakė atvykę svečiai. Tada visi aplankė Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų kapus bei nužudyto pasienio policininko Jurgio Kybarto³ kapą. Ant kapų buvo padėti vainikai, pasakytos patriotinės kalbos. Šventė pasibaigė didžiule gegužine. Šventės eigą Vievyje aprašė žurnalistas J. Girinis. Jo straipsnis atspausdintas 1933 m. žurnale „Mūsų Vilniaus” Nr. 19-20 (129-130) (kalba netaisyta): „Vilniaus – to švento miesto – Kalvarijų prisiminimas suinteresavo tūkstančius Lietuvos gyventojų. Kas pėsti, kas važiuoti, raiti, autobusais, traukiniais ir kitomis susisiekimo priemonėmis, visais keliais, vieškeliais, geležinkeliais tūkstančiai žmonių birželio 29 d. skubėjo į Vievį. Daug jų teiravosi, ar iš Kauno į Vievį einantis specialus traukinys tik Vievio stotyje sustos, ar jis mūsų nenuveš į numylėtąjį Vilnių? Deja, specialus traukinys sustojo šį kartą tik Vievio stotys. Toliau … lenkų durtuvų nustatyta demarklinija. Ir Vievio stoty, iš specialaus traukinio, apkaišyto vasaros žaliumynais, išlipo 12 vėliavų, 7 vainikai ir per 3000 žmonių. Visi atvažiavusieji vieškeliu ir takais, vėliavų, vainikų vedini ir orkestro gyvinami, tiesiai nužygiavo į Vievio miestelį, kur laukė minios vieviečių ir iš apylinkių į didžiulius Šv. Petro ir Povilo atlaidus suplaukusių žmonių.
Gražiai išpuoštoje estradoje atvykusius sveikina vieviečių vardu senas Vievio visuomenės veikėjas vaistininkas Milančius⁴. Grojamas Tautos himnas ir aukštam stiebe suplevėsuoja valstybės vėliava.
Netrukus naujoje, gražioje Vievio bažnyčioje prasideda iškilmingos pamaldos. Mišias laikė Žąslių dekanas kun. Cijūnaitis⁵. Per jas grojo VVS Kauno paštininkų orkestras ir įspūdingai giedojo „Dainos” draugijos choras. Gražų, gyvą, pilną Dievo ir Tėvynės meilės minčių pamokslą pasakė Kernavės klebonas kun. Švogžlys-Milžinas⁶. Jis priminė pavergtojo Vilniaus Kalvarijas, į kurias mes šiandien negalime patekti, nes piktas kaimynas iš mūsų žemes pagrobęs ten pikto sėklą sėja. Pamokslui baigiantis visa bažnyčia suklaupė ir balsu meldėsi, prašydama Aukščiausiąjį grąžinti mums lenkų išplėštą tėviškę ir sostinę Vilnių.
Nors dangus verkė dėl lenkų daromų skriaudų, bet tuojau po pamaldų rinkos aikštėje susibūrė minių minios žmonių ir iškilmėms rengti organizacinio komiteto pirmininkas inž. Z. Bačelis⁷ oficialiai Vilniaus Kalvarijoms priminti dieną pradėjo žodžiais:
„Amžiais lenkas engė mūsų tautinius siekimus, amžiais tramdė bei slopino lietuviškąją tautinę sąmonę, amžiais lenkino lietuvį ir Lietuvą. Didžiausiu lenkinimo įrankiu lenkas pasirinko tikybą. Tuojau po lietuvių krikšto lenkas pradėjo drausti lietuviams lietuviškai melstis, katalikų tikybą pavadino lenkiškąja ir lietuviui skiepijo mintį, kad dargi ir Dievas nepriima jam lietuviškai siunčiamos lietuvių maldos, nes, girdi, lietuvių kalba esanti pagoniška.
Kalbos ir tikybos įrankiais lenkas ištirpdino lenkiško šovinizmo jūrose lietuvių aristokratiją – lietuvių bajoriją. Tais įrankiais jisai išplėšį lietuvių tautos šviesuomenę ir lietuvių tautos genijus, kaip Kosčiušką⁸, Mickevičių⁹, Kraševskį¹⁰ ir kitus. Per tikybą, pagaliau, įleido lenkiškumo šaknis į lietuvišką liaudį ir sulenkino didelę dalį lietuvių tautos.
Visos istorijos bėgyje lenkas sirgdavo lenkiškos didybės manija. Tos didybės apsėsti, be abejo, jis negalėjo įgyvendinti tinkamos valstybinės santvarkos ir nuolat skęsdavo savo tautos grobuoniškumo ir imperializmo bangose. Likimas buvo lėmęs Lietuvai kovoje su priešais ieškoti lenkuose talkininkų, bet tie talkininkai savo nevykusia politika pastūmėjo lietuvius rusų vergovėn. Buvom netekę laisvo rašto ir žodžio, dargi melstis buvo uždrausta iš savų maldaknygių. O lenkai – tų nelaimių kaltininkai, ar paguodė skriaudžiamuosius lietuvius, ar atjautė jų sielos skausmus, ar ištiesė jiems pagalbos ranką? Ne! Jie dargi bandė pasinaudoti lietuviais, kaip fizine jėga saviems tikslams. Savo nevykusiais, neapgalvotais sukilimais prieš rusų valdžią jie uždėjo lietuviams Sibiro pančius, o tuo tarpu patys per sulenkintąją bajoriją – dvarininkiją bei dvasiškiją konkuruodavo bei varžydavosi su rusais lietuvių nutautinime. Šioje konkurencijoje rusas rusino, o lenkas ir dar uoliau kaip pirma lenkino lietuvį. Atmenu dar savo mokykliniame amžiuj, kai rusai šaltojon sodindavo už lietuviškai ištartą mokykloje žodį, o už mokyklos sienų suaugęs lenkas lietuviuką mužiko vaiku, cholopu vadindavo; primesdavo jam lenkų kalbos nemokėjimą; pašiepdavo lietuvių kalbą, sakydamas – su ja toli nenuvažiuosi ir ponu nebūsi.
Chromolitografija. Malda į Aušros Vartų Švenčiausiąją panelę. Kaunas, 1937 m. Dail. V. Kosciuška. Popierius, spauda, 570 x 400 mm. Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.
O ekonomiškai bei medžiagiškai ar lenkas dvarininkas atjautė lietuvio vargus, jo bėdas, jo sielvartą? Ne! Jisai baudžiavos laikmečiais, pikčiau kaip rusas atėjūnas, spausdavo lietuvį, išnaudodavo jį ir čiulpdavo syvus. O kai tik baudžiava buvo panaikinta, jisai stengėsi kuo daugiausia atimti iš jo žemių, miškų, ganyklų ir palikti valstiečiui kuo mažiau jos.
Žodžiu, lenkai kai pirm rusai priespaudos laikais nesiliovė engę mūsų tautą, nesiliovė migdę lietuvių tautinę sąmonę, užuot padėti lietuviams atsispirti prieš rusus. Tamsui r nyku buvo gyventi tikriesiems Lietuvos vaikams savo Tėvynėje, savo gimtoje žemelėje. Tik lenkas dvarininkas ir atėjūnas valdovas rusas jautėsi stipriai ir laisvai, o lietuviai buvo benustoję vilties šviesesnio rytojaus susilaukti.
Bet tautos gelmėse – lietuviškoje liaudyje dar nebuvo visai užgesusi tautinės sąmonės ugnelė. Lietuvis artojas savo graudžią dainą dainuodamas, bei prisimindamas garsiąją Lietuvos gadynę, šauniuosius Lietuvos senovės karžygius, bei jų garsius žygius, pagimdė Lietuvos laisvės pranašus, kurie vieni dainomis, antri per spaudą paskleistomis mintimis, treti gi gyvu žodžiu prikėlė Lietuvą iš miego, grąžino jai laisvę, bet ne visišką. Pikčiausiu Lietuvos priešu, pasirodė, yra tas, kuris didžiuodavosi lietuvius pakrikštijęs, kuris pasigirdavo savo apaštalavimais Lietuvai. Mūsų paskutinėje kovoje dėl Lietuvos laisvės aršiausiu priešu pasireiškė lenkas, klastingai pagrobęs mūsų senąją sostinę, mūsų išsvajotą ir neužmirštamą žiląjį Vilnių su jo visomis mūsų tautai brangenybėmis. Nevardinsiu aš čia kokį svarbų vaidmenį vaidino Vilnius istorijos bėgyje valstybės santvarkos, kultūros, ekonomikos ir tarptautinių santykių atžvilgiais. Nėra reikalo jums čia aiškinti, ką teiktų Vilnius mūsų naujai atgimusiai Tėvynei. Šitokie aiškinimai reikalingi užsieniui, Europai ir gal visam pasauliui, kad įrodytų, kokią skriaudą, kokią žalą, kokį barbarišką žygį yra padarę lenkai, pagrobdami mūsų senąją sostinę ir trečdalį Lietuvos teritorijos. Bet šitą uždavinį atlieka mūsų vyriausybė, kuri uoliai ir sumaniai gina Vilniaus klausimą tarptautiniuose teismuose ir įvairiose konferencijose bei pasitarimuose. Šitą uždavinį atlieka ir mūsų istorikai, profesoriai, mokslininkai ir visuomenės veikėjai. Mes gi lietuviai savo širdimi, savo jausmais vedini suprantame, ką mums reiškia Vilnius ir kokią skriaudą yra padarę mums lenkai. Mūsų jausmai mums sako, kad Lietuva be Vilniaus yra kūdikis be motinos, kad Vilnius buvo Lietuvos didybės lopšys, kad už jį guldė galvas mūsų bočiai ir prabočiai, kad jisai grįžęs Lietuvai taps Lietuvos kultūros šaltinis ir Lietuvos nepriklausomybės garantija. Visa šita savo jausmais įvertindami, šiandieną mes čia, ties užtvara į mūsų tikrąją sostinę, susirinkom prisiminti mūsų relikvijų, Vilniaus Kalvarijų bei kryžiaus kelių, kuriuos dabar eina mūsų okupuotieji broliai. Švęsdami Vievyje Šv. Petro ir Povilo atlaidus, mes ypač atjaučiam, kad mes netekom nuolatinio atlaidų šaltinio – stebūklingosios Aušros Vartų Motinos. Skaudu visiems lietuviams prisiminti apie tai, bet jums, vieviečiams, bei jo apylinkės gyventojams šį faktą yra skaudžiau prisiminti, nes šios lenkų pavogtos lietuvių katalikų relikvijos yra arčiausia nuo jūsų. Užžėlę vieškeliai, kuriais minių minios traukdavo į Vilniaus Kalvarijas ir prie Aušros Vartų; nustoję dundėti greitieji traukiniai iš Kauno į Vilnių; išardytas už Vievio geležinkelis; tiesus kelias į Vilnių ir pagaliau spigliuota viela, perskrodusi kruvinu piūviu Lietuvių tautos kūną, jums kasdieną primena apie smurtišką lenkų žygį. Bet negi taip gali pasilikti, negi tauta, kuri amžiais nebuvo pratusi vergauti, kuri baudžiavos ir pasaulinio karo nuslopinta ryžosi ir sugebėjo nepriklausomybę atgauti, nesugebės pagal šventai jai priklausomas teises atvaduoti savo pavergtąją sostinę ir visa okupuotą kraštą?! Subyrėjo atrodžiusios nepalaužiamos vokiečių ir rusų galybės, nusikratėme jų pančių, sugrąžinome iš jų visas mums priklausomas žemes. Ateis laikas, kad ir Lenkija turės duoti atpildą visoms jos skriaudžiamoms tautoms. Visos lenkų pavergtos tautos bus mums talkininkės. Bet nesudėję rankas turime laukti talkininkų pagalbos. Mes patys turime būti pasiruošę. Turime būti viduje stiprūs ir vieningi, turime užmiršti visus nesusipratimus ir neapykantą viens kitam. Bet tie, kurie stoja mums skersai kelio į Vilnių, ar tai būtų lietuvis, ar rusas, ar lenkas, be pasigailėjimo turi būti pašalintas. Gana ištyžimo, gana savęs negerbimo, gana svetimų Dievų garbinimo. Reikia sudaryti, kaip yra išsitaręs ministeris pirmininkas (Juozas Tūbelis¹¹(1929 – 1939) V. P. pastaba), vienalytį Lietuvos kūną. Šito gi mes galime pasiekti tik darbais, nenuilstamais darbais, tik dideliu pasiryžimu sukurti stiprią ir galingą valstybę, o tada mums nebaisus bus lenkas ir savo prarastąją sostinę bei kitas okupuotas žemes tikrai išvaduosim.”
Po inž. Bačelio kalbėjo VVSCK-to pirm. prof. M. Biržiška. Jo kalbos turinys maždaug šitokis: „Per vieną, antra ir trečią šimtmetį tūkstančių tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, ypačiai iš jos rytų kraštų, kaip tik šiuo metu ėjo, plaukė Vilnium Aušros Vartų ir Kalvarijų lankyti. Tai mūsų Vilnius, mūsų Vartai, mūsų Kalvarijos. Ir štai, kai džiaugėmės bekūrią laisvą, nepriklausomą valstybę su mūsų istorine sostine, mūsų priešai nešvariu, biauriu peiliu perpiovė mūsų tautos kūną, atskirdami brolius nuo brolių, tėvus nuo vaikų, skaldydami ūkius, miškus, ežerus, kaimus ir miestelius. Gavome kurtis valstybę remdamies savo tautos dalim, tos dalies pajėgomis – ir padarėme stebūklą, kurį skelbia apie mus dažni mūsų lankytojai iš svetur, net Varšuvos žmonės: apsupti didelių kaimynų, kurių kiekvienas jaučia mums gero apetito, ne tik nelūžom, nepakrikom, bet ir šiaip ar taip susitvarkę kai kame esame keliami pavyzdžiu. Varšuva, kuri laukė, kada gi mes, pagaliau, nuo vokiečių bėgdami pulsime jos glėbin, kad ir su širdgėla gavę Vilniaus išsižadėti, to ne tik nesulaukė, bet ir gavo įsitikinti, kad mes ne tik nebijome, jog 10 jos kareivių stovi prieš mūsų vieną, per kelioliką metų ne tik neatsisakėm nuo bent kurios savo pozicijos Vilniaus atžvilgiu, bet jas dar labiau sustiprinome. Ji pripažįsta, kad Vilniaus siekimas virto pas mus lyg ir tikėjimu, šventu tikėjimu, dėl kurio galima pykti ir bartis, bet kurio jokia pajėga negali iš mūsų išrauti. Vilniečiai, ne tik lietuviai, bet ir ne tik lietuviai, vis labiau įsitikina, kad laisvoje Lietuvoje geriau gyventi negu okupuotoje, vis labiau svajoja apie susijungimą su nepriklausoma Lietuva. Jie žino, kad mes nuolat apie juos galvojam, rūpinamės jų vargais, stengiamės jiems padėti pinigu, darbu, kad ir tik nuoširdžiu užuojautos žodžiu. Mes pinigų patys daug neturime, tad meluoja mūsų priešai skelbdami, jog mes savo milijonais išperką Vilniaus krašto dvarus, namus ir t. t., ir negi milijonai išvaduos Vilnių! Mūsų kovos dėl Vilniaus pagrindas – gilus teisybės pajautimas, jog einame į jį ne kokių patogumų sau ieškodami, tik vaduoti mūsų brolių iš politinės vergovės, kad jie drauge su mumis keltų bendrą tėvynę, laisvai pareikštų savo dvasines pajėgas, kurios negali pasireikšti svetimiems juos valdant.
Į tokias iškilmes, kaip šios dienos, renkamės štai dėl ko: viena, pareikšti dar kartą pasauliui, mūsų priešui ir broliams vilniečiams, kad mūsų valia Vilnių vaduoti tebėra tokia pat nepalaužiama kaip ir buvusi, antra, patiems dar daugiau vilnietiškos dvasios pasisemti. Kai kam gali atrodyti žodis nekoks ginklas, nekoks Vilniui vaduoti įrankis: kas, girdi, iš tų kalbų?! Žinoma, kalbant viena, o galvojant ar net darant kita, ne kas bus pasiekta; žodis tuomet tėra reikšmingas, kai jis yra susijęs su gyvu jausmu ir rimtu darbu. Vienas lenkų rašytojas, toli gražu ne koks mūsų bičiulis, pavadino dabartinę Lietuvos valstybę iškovota plunksna. Jis teisingai pavadino, kad ir čia pat daug niekų apie mus prirašęs: žodis, raštas, daug mums svėrė mūsų naujoje istorijoje, leido mums tiek suprasti, kad savanoriams kariams beliko tik ginklu užbaigti knygnešių darbas. Ir dabar mes, siekdami Vilniaus, jaučiamės teisybės siekią ir plačiu, gyvu žodžiu rengiam dirvą mūsų organizuotam jaunimui smarkiau pasireikšti, kai ateis tam skirta valanda.
Susirinkome čia vos keli kilometrai nuo administracijos linijos ir bene keturios mylios nuo paties Vilniaus. Amerikoje lankantis man teko nekartą patirti, kai seni ar senstą išeiviai, jauni būdami gal mažai bendravę su savo senąja tėvyne, stengiasi gauti sau iš jos nors saujelę žemės ir laiko tai didžiausia brangenybe. Kiekvienas iš mūsų turėtų šiandien ar kitadien apsirūpinti Vilniaus žemės saujele, kuri jam primintų brolių vadavimo pareigą, negavę jos bent pagaukime oro iš tos pusės, persunkto jų skausmų ir dejavimų ir tokio mūsų, mūsų! Šiandien mums lyja – nenuostabu, mes gi Lietuva – ir Vilniaus pusėje toks pats, be abejo, lietuviškas lietutis mūsų broliams lyja, net tuo mus su jais jungia. Nei linksmą, nei liūdną dieną nepamirškime savo brolių ir nesikratykime darbo sakydamies: „Be manes Vilnius bus išvaduotas”. Visa tauta vaduoja Vilnių, visomis didelėmis ir mažomis priemonėmis, ir kiekvienas ras, nes turi rasti, sau čia vietos ir darbo. Ir maži darbai yra mums reikšmingi.”
Įdomią ir turiningą kalbą pasakė ir šaulių sąjungos vicepirmininkas inž. A. Graurogkas¹², primindamas mūsų dvasinių ir ginklo jėgų vaidmenį Vilniaus vadavimo darbe. Šios jėgos mūsų tautoje diena iš dienos auga. Reikia tikėtis, kad netrukus visi ligi vieno laisvosios Lietuvos gyventojai petys į petį stos į Vilniaus frontą. Mūsų yra nedaug, bet mes visi turim būti milžinai. Išugdę dvasines jėgas ir tinkamai pasirengę kariškai, mes atgausime okupuotąsias žemes.
Po kalbų, organizacinio komiteto narys – Kaišiadorių vidurinės mokyklos direktorius R. Butkus paskaitė šią, minių su entuziazmu priimtą rezoliuciją:„Daugtūkstantinė žmonių minia, susirinkusi Vievy 1933 m. birželio 29 d., minėdama žiaurių lenkų pavergtas Vilniaus Kalvarijas, kurias lankė milijonai lietuvių, giliai liūdi dėl okupuotų brolių kančių, reiškia pasibiaurėjimą grobuonimis, lenkais imperialistais, ir pasižada visomis išgalėmis kovoti dėl Vilniaus atvadavimo.”
Pasibaigus iškilmėms rinkos aikštėje, visi susirinko į kapus nulenkti galvas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės kariams ir lenkų klastingai nužudytam pasienio policininkui Jurgiui Kybartui. Nusviro vėliavos, minios susikaupė didžiajai pagarbai. Kunigas gieda „Libera”, choras – „Marija, Marija”, orkestras groja „Kritusiems šauliams”. Pilnas patriotizmo ir pasiryžimo kalbas pasakė L. K. K. Savanorių sąjungos atstovas ats. maj. Virbalis, „Mūsų Vilniaus” redaktorius V. Uždavinys¹³ ir VVS Trakų apygardos atst. Miškų urėdas Mičiulis. Ats. maj. Virbalis savo kalboje plačiai žymi mūsų garbingosios praeities laikus, nušviečia tuos šimtmečius, per kuriuos lenkai neva su savo aukštesne kultūra Lietuvai laisvę atima. Ypatingai akcentuoja Nepriklausomybės kovų laikus ir čia kapuose gulinčių karžygių tėvynės aukurui pasiaukojimą. Jų nenugalimas pasiryžimas, pasiaukojimas mums laisvę atnešė, mūsų didžiausias pasiryžimas grąžins mums Tėvų žemes. Garbė jums, didvyriai! Visa tauta prieš jūsų didžius darbus savo galvas lenkia.
V. Uždavinys gyvai priminė paskutinius laikus, kuriuos okupantai laiko taikos laikais ir vis dėlto jų „žygiais” turi „taikos meto” kapą – tai Jurgio Kybarto iš pasalų nužudyto kapą. Daug yra tokių „taikos meto” kapų ir tai rodo, kad mūsų kelias į Vilnių eina, mus veda žuvusių ir žūstančių vėlės, mes eisime savo širdin Vilniun ir nueisime.
Urėdas Mičiulis sugretina šių karžygių darbus su šiandieniniu mūsų pasiryžimu Vilniaus kovai. Jų darbas – mums pavyzdys, jų keliai – mūsų keliai į Vilnių ligi laimėjimo ir Vilniaus išlaikymo.
Septyni įvairių organizacijų vainikai papuošė karžygių kapus, o tūkstantinės minios jiems atidavė prideramą pagarbą.
Pirmajai programos daliai pasibaigus, žmonės susirinko Vievio miške, kur buvo trumpa gegužinė, o Vakare labai gražioje vietoje – „Dainos” draugijos choro koncertas, kuris praėjo su didžiausiu pasisekimu.
Didelio įspūdžio paliko V. Uždavinio diriguojamas tūkstantinės žmonių minios tautiškų dainelių choras ir griausmingi valio Vilniaus laisvei.
Kai nuo mūsų žemyno saulutė nusuko savo švitintį veidą, pamiškėje suliepsnojo didžiulis Vilniaus laužas, kurio šviesa pasiekė okupuotąją žemę. Pavergtiems broliams priminė artėjančios laisvės šviesas.
Su grįžus į miestelį, nuleidus valstybinę vėliavą ir sugiedojus Tautos bei Vilniaus himnus, visi skirstėsi namo, savo širdyje nešdamiesi puikiausią, neišdildomą įspūdį ir tą gilia nuotaiką, kurią jiems sudarė Vilniaus Kalvarijoms prisiminti įspūdingoji diena”.
Literatūra
¹Mykolas Biržiška (1882 – 1962) – Lietuvos literatūros istorikas, Nepriklausomybės akto signataras, profesorius.
²Antanas Juška (1902 – 1985) – Lietuvos astronomas, politinis ir visuomeninis veikėjas, daktaras.
³Jurgis Kybartas (1898 – 1931) – Lietuvos pasienio policijos pareigūnas nušautas lenkų pasieniečių.
⁴Jurgis Milančius (1869 – 1956) – knygnešys, vaistininkas, visuomeninis veikėjas.
⁵Matas Cijūnaitis (1886 – 1955) – kunigas, Kaišiadorių kapitulos kanauninkas, tremtinys, Pasaulio teisuolis.
⁶Nikodemas Švogžlys – Milžinas (1899 – 1985) – kunigas, rašytojas, kraštotyrininkas, Pasaulio teisuolis.
⁷Zigmas Bačelis (1892 – 1973) – Lietuvos veikėjas, inžinierius, Brazilijos lietuvių visuomenės veikėjas.
⁸Tadas Andrius Boneventūra Kosciuška (1746 – 1817) – Lietuvos ir Lenkijos politikos ir karo veikėjas, generolas leitenantas, JAV Nepriklausomybės kovų didvyris, 1794 m. sukilimo vadas.
⁹Adomas Mickevičius (lenk. Adam Mickiewicz 1798 – 1855) – lenkų ir lietuvių rašytojas, visuomenės veikėjas.
¹⁰Juzefas Ignacas Kraševskis (lenk. Józef Ignacy Kraszewski (1812 – 1887) – lenkų rašytojas, istorikas, leidėjas.
¹¹Juozas Tūbelis (1882 – 1939) – politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovas, žemės ūkio specialistas, spaudos darbuotojas.
¹²Antanas Gravrogkas (1880 – 1958) – Lietuvos inžinierius mechanikas, 1932 – 1933 Kauno burmistras.
¹³Vincas Uždavinys (1902 – 1983) – Lietuvos publicistas, žurnalistas, redaktorius, keliautojas, fotografas, tremtinys.
Palikite komentarą