Veprių Švč. Rožinio Mergelės Marijos bažnyčia. Audriaus Mielkaus nuotr.
Šį sekmadienį, birželio 8-ąją, minime Sekmines. Gražūs jų papročiai, įprasminant tai, kas buvo svarbu mūsų protėviams, negrimzta užmarštin. Ypatingi Sekminių atlaidai rengiami Ukmergės rajone, Veprių miestelyje: čia tikintieji turi unikalią galimybę tapti piligrimais einant Jėzaus Kristaus kančios kelią – Veprių kalvarijas.
Sekminės – tai krikščionių Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė, kuri yra švenčiama septintą sekmadienį po Velykų. Jos vadinamos viena svarbiausių švenčių – ja baigiasi 50 dienų trukęs Velykų laikas.
Vasaros pradžios atlaidų – Sekminių – kasmet labai laukia vepriškiai, čia suvažiuojantys jų artimieji bei miestelio svečiai, kuriems svarbios tradicijos.
Garsios visoje Lietuvoje
Nuo seno per Sekminių atlaidus Veprių bažnyčia sutraukia daugybę tikinčiųjų iš įvairiausių šalies kampelių. „Bažnyčia Vepriuose minima 1553 metais. Manoma, jog tai buvo dvaro koplyčia. Prie jos buvo pristatytas medinis priestatas, ji tarnavo kaip bažnyčia. XVII a. pab. Veprių bažnyčia buvo pavesta Vilniaus dominikonams. Ji tuomet buvo Upninkų filija. Kai 1844 m. sugriuvo Upninkų bažnyčia ir ji buvo caro valdžios uždaryta, 1845 m. buvo įkurta Upninkų–Veprių parapija. Nuo XIX a. antrosios pusės Veprių parapija jau priklausė Žemaičių vyskupijai“, – teigiama Kauno arkivyskupijos pateiktoje istorinėje medžiagoje.
Joje taip pat rašoma, kad „XIX a. pabaigoje Vepriuose buvo įsteigtos Kalvarijos, tapusios neatskiriama Veprių bažnyčios dalimi“. Šiandien Veprių kalvarijos visoje Lietuvoje garsios dėl čia per Sekmines einamų Kryžiaus kelio procesijų.
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ randame: Kalvarijos, Kalvarijos kalnai – tai Jėzaus Kristaus kančios kelias. Jį sudaro tam tikras skaičius Kryžiaus kelio stočių arba vietų, įrengtų lauko koplyčiose su paveikslais ar skulptūromis. „Kalvarijos dažniausiai įrengiamos kalvotoje vietovėje, primenančioje Jeruzalės kraštovaizdį, – rašoma šiame leidinyje. – Einant Kalvarijas apmąstoma Jėzaus Kristaus kančia, kalbamos tam tikros maldos ir giedamos giesmės. Kalvarijų struktūra daugiaplanė: Jėzaus Kristaus kančios kelias nuo Paskutinės vakarienės vietos iki Poncijaus Piloto rūmų ir kelias nuo jos iki Kalvarijos kalno (Golgota).“
Eisenos – įspūdingos
Veprių kalvarijų kompleksą sudaro jau minėta bažnyčia, 35-ios Kryžiaus kelio stotys, įvairūs koplytstulpiai bei kryžiai, mediniai ir geležiniai vartai. Kelio ilgis – 5,5 km. Jis eina palei kapines, mišku, kerta Cedrono upelį, tuomet paežere grįžtama į bažnyčios šventorių, kur įrengtos paskutinės 6 stotys.
Sekminių dalyvių procesija
Pasak Veprių krašto muziejuje dirbančios literatūrologės humanitarinių mokslų daktarės Audronės Žentelytės, 1846 m. Vepriuose pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai. Veprių kalvarijos nuo pat jų įsteigimo buvo apvaikštomos visą vasarą, bet Sekminių savaitgalį – iškilmingiausiai. Maldininkai į Sekmines Vepriuose imdavo rinktis Sekminių savaitgalio penktadienį, o šeštadienį ir sekmadienį visi keliai būdavo perpildyti žmonių.
Tęsiant tradicijas, apvaikščiojimas prasideda rytą ir tęsiasi visą naktį iki kitos dienos pusiaudienio. Senieji šio krašto gyventojai prisimena, jog naktimis eisenos atrodydavo itin įspūdingai: plaukdavo būriai tikinčiųjų su žvakėmis rankose, vaikščiodavo kelių šimtų žmonių grupės.
„Vyresnieji žmonės pasakoja, kad buvo itin tikima stebuklinga Veprių Kryžiaus kelio galia. Čia suplaukdavo žmonės, trokšdami Dievo palaimos, iškankinti savo ar savo artimųjų ligų, kasdieninių vargų, dažnai davę įžadus sulaukus malonės kasmet ar kas kelerius metus lankyti šventas vietas. Kad maldos, maldavimai būtų įtaigesni, prie kiekvienos koplytėlės maldininkai suklaupdavo, stengėsi paliesti koplytėlių plytas, bučiuodavo paveiksluose pavaizduotus šventųjų atvaizdus. Praeidami pro šventuosius vartus, kalbėdavo maldas, lūpos šnabždėjo prašymus ir dėkojimus. Kiekvienas stengėsi praeiti pro Kalvarijų kelyje esančius vartus, o ne šalia jų, nors tai daug ilgiau užtrukdavo. Vartų stulpus beveik kiekvienas pabučiuodavo“, – rašoma Ukmergės turizmo interneto svetainėje Ukmergeinfo.lt.
Greta Kryžiaus kelio Vepriuose yra ir Dievo Motinos Sopulingosios stotys arba, anot vietinių žmonių, „Marijos takeliai“. Tai 12 paskutiniųjų Kryžiaus kelio stočių. „Marijos takeliai“ maldininkų apeinami priešinga Kryžiaus keliui kryptimi. Šio kelio ilgis – apie 2 km.
Buvo atstatytos
Kauno arkivyskupija Veprių kalvarijas įvardija viena įžymiausių arkivyskupijos vietų: „Vepriai – miestelis, esantis 16 km į pietvakarius nuo Ukmergės. Šiandien jo žmonės gali pagrįstai didžiuotis ne tik 1909–1910 m. pastatyta, 1928 m. remontuota ir vyskupo Teofilio Matulionio konsekruota Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčia, bet ir dar gerokai prieš jos statybą, 1846 m., įgyvendintu sumanymu įsteigti Kalvarijas (labai gražioje vietoje tarp Šventosios upės ir Veprių ežero). Iš pradžių koplytėlės buvo labai paprastos, sukaltos iš lentų, paveikslai buvo parvežti iš Vilniaus. XIX a. pab. pastatytos mūrinės koplytėlės. Per Sekmines pradėta tradicija apeiti Kristaus kančios kelią greit išgarsėjo, sutraukdavo minias tikinčiųjų ir iš kaimyninių parapijų. Tarpukaryje į Veprius atvykdavo tūkstančiai piligrimų.“
Istoriniai šaltiniai liudija, kad Veprių kalvarijos buvo įrengtos susipykus Upninkų ir Veprių miesteliams dėl bažnyčios. Nutarus įkurti parapiją Vepriuose ir pervežti Upninkų bažnyčios inventorių į Veprių bažnyčią, tarp miestelių įvyko riaušės. „Riaušes laimėjus vepriškiams, upninkiečiai boikotavo naująją bažnyčią. Kad parapijos bažnyčia Vepriuose nebūtų tuščia, buvo iškelta idėja čia įkurti Kalvarijas“, – teigiama Ukmergeinfo.lt.
Apie 1900 m. dauguma pirmųjų medinių koplytėlių buvo pakeistos mūrinėmis. Po Pirmojo pasaulinio karo senieji sunykę paveikslai pakeisti naujais, tapytais ant cinkuotos skardos.
Deja, 1963 m. senosios mūrinės koplytėlės buldozeriais buvo sulygintos su žeme. 1989 m. Veprių kalvarijos atstatytos.
Istorinė Sekminių Vepriuose akimirka – einamas Kryžiaus kelias. „Veprių krašto atmintis“ nuotr.
Taip, kaip atrodė senosios, apie 1900 m. statytos Veprių kalvarijų koplytėlės, šiandien galima pamatyti ant bažnyčios šventoriaus. Keturi iš paveikslų, puošusių jas nuo 1923 m., yra saugomi Veprių krašto muziejuje.
Sekminės – istorinė šventė
Kauno arkivyskupija pažymi: „Okupacijos metais Vepriai skaudžiai nukentėjo. 1941 m. buvo sušaudytas ilgametis Veprių klebonas kun. Boleslovas Vėgėlė. Sovietų saugumas pamaldumo tradiciją rinktis per Sekmines Kryžiaus kelio į Veprių Kalvarijas visaip trukdė. Sovietų valdžios įsakymu 1962 m. Kryžiaus kelio stotys buvo nugriautos, laukymė suarta. Vis dėlto ir „buldozeriniu“ sovietmečiu tradicija nebuvo sunaikinta – tikintieji eidavo Kryžiaus kelią, pažymėdami jo stotis rankų darbo kryželiais.“
Anot Veprių krašto istorijos puoselėtojos Audronės Žentelytės, kasmet, Vepriuose minint Sekmines, su dėkingumu prisimenami visi, kurie „ėmėsi kilnaus užmojo atkurti 1963 m. sunaikintas kalvarijas ir negailėjo savo darbo nei lėšų, kol neatstatė visų 17 koplytėlių ir 8 Kryžiaus kelio vartų“.
Vingiuoja Šventoji. Pušynai žali.
Ežere valtelė supasi toli…
Per šilus vingiuoja protėvių takai:
Rasi ten griuvėsius koplyčių nūnai…
Ims plaukt per Sekmines būreliai žmonių –
Apeit Kalvarijas, pasisemt jėgų
Ir atgailos giesmėj nuplauti kančių.
„Šį akrostichą (iš eilučių pirmųjų raidžių susideda žodis VEPRIAI) kunigas Vaclovas Ramanauskas sueiliavo dar „buldozerinio“ sovietmečio laikais, į Veprius per Sekmines atvykęs iš Pabaisko, – sako ji. – Tada maldininkai, apeidami Veprių kalvarijas, melsdavosi prie gėlėmis ir akmenukais papuoštų vietų, ženklinusių 1962 metais išgriautas koplytėles.“
„Kaip nudžiugo vepriškiai ir plačios apylinkės tikintieji, kai 1988 10 05 buvo gautas leidimas koplytėles atstatyti toje pačioje vietoje, – rašė Veprių klebonas V. Ramanauskas. – Ir laukė Vepriai Sekminių. Juk Sekminės vepriškiams – istorinė šventė, visais laikais minias žmonių sutraukdavusi. O šiemet jos laukėme dar labiau, nes persitvarkymas ir atgimimas, visai naujais, gaiviais ir laisvais, vėjais papūtę, žmones iš baimės ir apsnūdimo pažadino.“
Koplytėlės – Veprių kalvarijų stotelės. Ukmergeinfo.lt nuotr.
„1989 m. gegužės 13 d., šeštadienį, 10 val. tikinčiųjų minia, apie 1500 žmonių, išėjo su giesme ir malda į Kalvarijas, o dienos metu jau mažesnės tikinčiųjų procesijos šventoriuje ir miestelyje iki vėlyvos popietės bangavo“, – rašė klebonas laikraštėlyje „Šventosios vingis“, pasidžiaugdamas, kad vietos žmonių pastangomis jau atstatytos 4 koplyčios ir visi 8 vartai.
Žmones persekiojo
„Ar buvo tų stebuklų iš Dievo pusės per kalvarijas, ar ne, tai neaišku. Bet žmonės vienas per kitą prisiklausydavo visokiausių stebuklų, kad akli mato, šlubi išsigydo, biedni praturtėja, jauni geras žmonas ar vyrus susiranda… Mano tėvelis gimęs prie to Cedrono, jo namai stovėjo ant paties kranto. Jis stebuklingoj vietoj gyveno, bet mes nebuvom taip karštai įtikėję kaip tie, kur iš toliau suplaukdavo“. Tai – Marijonos Traskauskienės, gim. 1929 m. Vepriuose, pasakojimas, kurį užrašė etnologė Nijolė Marcinkevičienė (monografija „Vepriai“, p. 881).
O štai čia – ištrauka iš straipsnio (išeivijos laikraštis „Dirva“, 1961 m. birželio 9 d.) apie maldininkų persekiojimą per Sekmines Vepriuose: „Vepriai nuo 1958 m. buvo aktyviai stebimi kaip viena iš labiausiai tikinčiųjų lankomų vietų ir kasmet šie stebėjimai buvo aprašomi metinėse ataskaitose. Veprių parapija ir jų kalvarijos buvo traktuojamos kaip „šventa vieta“, kuri per Sekmines sulaukdavo daug žmonių“. Straipsnio autorius – Arkadijus Bliuminas.
Audronė Žentelytė dalijasi ir turimais kitais istorijos fragmentais. Saugumo stebėjimo rezultatai rodė, kad 1958 m. Vepriuose per Sekmines apsilankė 10 tūkst. maldininkų, Šiluvoje – 40 tūkst., Žemaitijos kalvarijose – 30 tūkst. Žmonės buvo įbauginti sovietų valdžios: 1960 m. ataskaitoje nurodoma, kad tais metais Vepriuose per Sekmines apsilankė jau tik 2000 maldininkų, o 1961 m. – 1500.
Vis dėlto sugriautose Veprių kalvarijose niekada nebuvo nutrauktos apeigos – žmonės kasmet čia rinkdavosi, melsdavosi tose vietose, kur anksčiau stovėjo koplytėlės. 1971–1972 m. reikalų įgaliotinio metinės ataskaitos pripažino, kad negali susitvarkyti su vis didėjančiu tikinčiųjų antplūdžiu į Veprių kalvarijas.
Rūpinosi parapijiečiai
Pasak A. Žentelytės, 1990 m. birželio 2–3 d. (per Sekmines) Veprių kalvarijas pašventino atvykęs Kauno arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius bei jo padėjėjas vyskupas Vladas Michelevičius.
Tiesa, organizacinis darbas prasidėjo dar 1988 metų rugsėjo mėnesį, o 1989 m. Sekminėms jau buvo atstatytos pirmosios keturios koplyčios bei visi 8 vartai. Atstatymo darbus inicijavo Veprių klebonas kun. Vaclovas Ramanauskas ir aktyvesni parapijiečiai. „Veprių proftechninė mokykla koplytėlių statytojus aprūpino reikiama technika. Plytas pirko patys miestelėnai ir kitų apylinkių bei miestų gyventojai, kuriems buvo brangus kalvarijų atminimas“, – pasakojo pašnekovė.
Pernai gegužę gražiai paminėta Veprių kalvarijų atstatymo 35-erių metų sukaktis.
Sekminių dalyvių procesija
„Koplytėlės buvo atstatytos pagal vepriškio skulptoriaus Viktoro Žentelio brėžinius. Virš visų Kryžiaus kelio koplytėlių pritvirtinti šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo Dobrovolskio darbo metaliniai kryželiai su saulutėmis, – sakė ji. – Koplytėlę „Paskutinės vakarienės“ stočiai fundavo Apolonija, Marijona ir Jonas Mikučioniai iš Samantonių kaimo. Ąžuolą septyneriems mediniams vartams parūpino iš Sližių kilęs, Jonavoje gyvenantis Feliksas Mikučionis. Jis pats su statybininku Vytautu Noviku pastatė penkerius vartus, o dvejus – broliai Viktoras ir Kęstutis Ženteliai. Jonas Žentelis pastatė geležinius vartus.“
Vepriai jungia šventoves
Kasmet Vepriuose, minint Sekmines, gražiai prisimenamas ir Lietuvoje žinomas šviesios atminties muzikologas, etnologas Alfonsas Motuzas (1955–2019). Jis išleido mokslinę monografiją „Veprių Kalvarijų maldos ir giesmės“, skirtą naujos
mūrinės bažnyčios pastatymo Vepriuose šimtmečiui paminėti. Teigiama, jog niekas kitas nebuvo taip įsigilinęs į Veprių kalvarijų istoriją, apeiginius papročius bei apeiginę muziką, kaip A. Motuzas.
Profesoriaus monografija pripažinta bukinistine retenybe, nes išleista tik šimto egzempliorių tiražu. 2002 m. apgynęs habilituoto daktaro laipsnį darbu „Lietuvos Kalvarijų Kryžiaus kelių apeiginiai papročiai: vietiniai savitumai ir kitų tautų lygiagretės“, didžiąją savo kūrybinės veiklos dalį jis skyrė Veprių kalvarijų tyrinėjimui, jų istorijai, apeigoms, muzikai. Veprių kalvarijos, teigiama, yra jungiamoji katalikiškojo dvasingumo grandis, susiejanti Žemaitijos ir Aukštaitijos etnografinių regionų šventoves: Žemaičių kalvarijas, Kryžių kalną, Šiluvą bei Vilniaus Verkių kalvarijas ir Aušros vartus.
Vienoje iš A. Motuzo monografijos ištraukų atskleidžiama mistiška Sekminių dvasia: „Veprių kalvarijos nuo pat jų įsteigimo buvo apvaikštomos visą vasarą, bet Sekminių tridienį – iškilmingiausiai. Apvaikščiojimas prasidėdavo rytą ir tęsdavosi visą naktį iki Sekminių pusiaudienio. Apvaikščiodami Veprių kalvarijų Kryžiaus kelią maldininkai aukoja gėles, barsto jas, naktinių procesijų metu aukoja žvakes bei degina jas koplyčiose. Istorikas B. Kviklys teigia, kad „ypač didelį įspūdį Vepriuose darydavo maldininkai, žygiuodami nakties metu su žvakėmis rankose“. Veprių kalvarijų Kryžiaus kelyje buvo giedama bei grojama muzikos instrumentais. Į Sekminių atlaidus rinkdavosi parapijos su savo orkestrais. Pavieniai muzikantai grodavo ir liaudies muzikos instrumentais. Grojimas liaudies muzikos instrumentais Veprių kalvarijose susijęs su ikikrikščioniškais laikais.“
Meldžiasi ir atgailauja
Piligriminės maldininkų kelionės – tai kelionės į šventas vietas, kuriose galima bendrauti su Dievybe. Istoriniai šaltiniai byloja, kad krikščionių piligriminės kelionės į Jeruzalę prasidėjo II amžiuje, siekiant aplankyti ir apeiti vietas, susijusias su Jėzaus Kristaus kančia. Todėl kalvarijos taip pat vadinamos Kryžiaus keliu.
„Švč. Mergelė Marija, Jėzaus Kristaus motina, buvo pirmoji piligrimė, apėjusi savo Sūnaus Kančios kelią, – rašoma interneto dienraštyje Bernardinai.lt. – Po Sūnaus nukryžiavimo Ji, leisdamasi nuo Golgotos kalno (Kristaus nukryžiavimo vietos), aplankė ir apmąstė Sūnaus kankinystę. Nuo Piloto rūmų iki Golgotos (Kalvarijos) kalno Švč. Marija suskaičiavo 1361 žingsnį, o vėliau Efeze, gyvendama pas šv. Joną, ji įrengė Kryžiaus kelio stotis.“
Kalvarijų kelias yra ypatinga piligrimystės rūšis. Piligrimai melsdamiesi ir atgailaudami galėjo labai giliai ir asmeniškai išgyventi Dievo Sūnaus kančią, prašydami atleidimo malonės sau bei artimiesiems. Palestiną užėmus musulmonams, tikintieji prarado galimybę lankytis Šventojoje žemėje, tad Kryžiaus kelio stotys V a. pradėtos statyti Europoje.
Prasidėjus Kryžiaus karams ir krikščionims atsikovojus iš musulmonų Šv. Žemę, 1219 m. šv. Pranciškaus pageidavimu pranciškonams buvo skirta privilegija ją saugoti. XV a. Nyderlandų pranciškonų vienuolynuose pradėtas kurti Kryžiaus kelio stočių kultas. Be pranciškonų, Kryžiaus kelio stotis steigė ir dominikonai, kurie sukūrė kalvarijas – daugiaplanes Kryžiaus kelio stotis. Jas sudarė ne tik Kristaus kančios Kryžiaus kelias, bet ir Švč. M. Marijos takeliai. Buvo vadovaujamasi Biblijoje ir krikščioniškoje tradicijoje pateiktu Jeruzalės planu, vietovių pavadinimais, statiniais, atstumais tarp stočių, netgi vietovės reljefu. Manoma, kad pirmosios Kryžiaus kelio stotys Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įsteigtos remiantis Mikalojaus Kristupo Radvilos, vadinamo Našlaitėliu, įspūdžių iš kelionės į Jeruzalę 1582–1584 m. aprašymais.
Bernardinai.lt teigimu, 1637–1642 m. Žemaitijoje, Gardų kalvose, buvo įsteigtos pirmosios kalvarijos su 19 stočių. 1664–1669 m. vyskupo Jurgio Bialozaro ir Liublino dominikonų iniciatyva Verkių apylinkėse įrengti Vilniaus Verkių kalvarijų 35 stočių Kryžiaus kelias bei 12-os stočių Marijos takeliai. Europos paskutinės didžiosios dominikoniškojo tipo kalvarijos buvo pastatytos Ukmergės krašte – Vepriuose.
Vaidotė Griškevičiūtė-Šantarienė, Ukmergė
Palikite komentarą