„Trakų žemė“, atėjus naujiesiems mokslo metams, supažindina skaitytojus su Klaidu Kajumi Kaunecku, charizmatišku Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos muzikos mokytoju. Neabejojame, kad šio jauno, kūrybingo ir veržlaus pedagogo mintys palies kiekvieną mūsų.

Klaidai, sveiki, papasakokite apie save „Trakų žemės“ skaitytojams. Nors manau, kad Trakų rajono gyventojai jus neakivaizdžiai tikrai jau pažįsta. Kur gimėte, augote, mokėtės?

Laba diena. Esu Klaidas Kajus Kauneckas. Gimiau ir augau Žemaitijos sostinėje – Telšiuose. Ten baigiau Telšių Vincento Borisevičiaus gimnaziją, o vėliau išvykau studijuoti į tuometinį Šiaulių universitetą. 2021 metais baigiau Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Muzikos pedagogikos bakalauro studijas. Tęsti akademinį kelią paskatino noras giliau pažinti ugdymo procesus, todėl 2021–2023 metais toje pačioje akademijoje baigiau Edukologijos krypties Muzikos pedagogikos magistrantūros studijas. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos edukologijos krypties doktorantūroje, kur gilinuosi į pradedančiųjų muzikos mokytojų profesinio identiteto formavimąsi. Greta mokslinės veiklos dirbu muzikos mokytoju, organizuoju muzikinius projektus ir konkursus bei siekiu, kad muzika taptų ne tik ugdymo priemone, bet ir erdve, kurioje kiekvienas gali atrasti savo kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi ir džiaugsmą kurti.

Dirbate muzikos mokytoju Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kokie likimo keliai atvedė į Trakus?

Magistro studijų metai, ypač jų pabaiga, buvo emociškai ir psichologiškai labai intensyvūs. Nuolat skubėjau, bandžiau visur suspėti ir visose srityse būti tarp geriausių. Esu perfekcionistas, todėl sau keliu labai aukštus reikalavimus. Magistrantūros studijas baigiau su magna cum laude įvertinimu, tačiau supratau, kad po tokio tempo man tiesiog reikia sustoti ir pailsėti.

Iš pradžių planavau persikelti gyventi prie jūros, arčiau gimtinės, šeimos ir močiutės. Tačiau visiškai netikėtai darbo skelbimuose pamačiau, kad Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija ieško muzikos mokytojo. Pagalvojau, jog tai puiki galimybė. Trakai yra netoli Vilniaus, kuriame buvo likusios mano veiklos, draugai ir profesiniai ryšiai, tačiau kartu čia kur kas ramesnė aplinka.

Taip nusprendžiau atvykti į Trakus. Kurį laiką čia ir gyvenau. Vėliau supratau, kad noriu atskirti darbo ir asmeninį gyvenimą, todėl grįžau gyventi į Vilnių, tačiau dirbti likau Trakuose.

Šiandien galiu pasakyti, kad Trakai yra ypatingas miestas. Jis jaukus, išpuoselėtas ir gyvas. Čia gera dirbti, organizuoti kultūrinius renginius, matyti augančią bendruomenę ir prisidėti prie miesto kultūrinio gyvenimo. Džiaugiuosi, kad likimas mane atvedė būtent čia.

Klaidai, jūsų vardas šiais metais buvo tariamas, rašomas, minimas Mass Media ne vieną kartą. Nuvilnijo nuskambėjo LRT Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkursas „Dainų dainelė 2026“. Trakų rajoną atstovavo ir jį garsino gimnazistė Mantė Puišytė, tapusi laureate. Kažką darėte labai gerai ir profesionaliai, nes reikia pastebėti, kad dalyvavo konkurse beveik 3000 jaunųjų atlikėjų, o laureatais tapo tik 36.

Pirmiausia man atrodo svarbu pasakyti, kad kiekvienas jaunas žmogus yra ypatingas. Mantė yra išskirtinio talento mergina, kuri nebijo rizikuoti, nuolat ieško naujų iššūkių ir niekada nesustoja tobulėti. Tačiau lygiai taip pat didžiuojuosi ir kiekvienu kitu savo mokiniu. Šiemet net dvi mano mokinės pasirinko pedagogikos studijas, o viena jų nusprendė tapti muzikos pedagoge. Man tai yra ne mažesnis pasiekimas nei laimėtas konkursas. Nors žmonės dažniausiai mato tik sceną, apdovanojimus ir laureatų diplomus, už jų slypi ilgas kasdienis darbas, pasitikėjimas vienas kitu ir nuoširdus ryšys. Kiekvienas mokinys atsineša savo istoriją, tik ne kiekvienas suaugęs žmogus nori ją išgirsti. Tenka sutikti mokinių, kurie artimiausioje aplinkoje susiduria su psichologiniu smurtu, priklausomybėmis ar pagarbos stoka. Tokiose situacijose muzikos pamoka tampa ne tik vieta mokytis dainuoti, bet ir saugia erdve, kurioje vaikas gali būti savimi, augti ir patikėti savo jėgomis. Todėl visada stengiuosi matyti ne tik talentą, bet ir žmogų. Tikiu, kad pedagogo darbas yra ne tik ugdyti muzikinius gebėjimus, bet ir padėti jaunam žmogui atrasti pasitikėjimą savimi, drąsą bei motyvaciją siekti savo tikslų.

Labai džiaugiuosi matydamas, kaip keičiasi požiūris į muziką Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kai pradėjau čia dirbti, muzikinė veikla buvo gerokai aprimusi, o šiandien ji išgyvena tikrą atgimimą. Vis daugiau mokinių nori muzikuoti, koncertuoti, dalyvauti konkursuose ir išbandyti save didžiosiose scenose. Man tai yra didžiausias įvertinimas. Žinoma, Mantės pasiekimas Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurse „Dainų dainelė“ yra išskirtinis. Konkurse dalyvavo beveik trys tūkstančiai jaunųjų atlikėjų, o laureatais tapo tik trisdešimt šeši. Tai didžiulis įvertinimas ne tik jai, bet ir visam Trakų rajonui. Šis laimėjimas tapo tarsi durimis į dar didesnius projektus. Netrukus Mantė buvo atrinkta Lietuvos moksleivių dainų šventės Ansamblių vakaro soliste ir scenoje pasirodė net dviejuose kūriniuose.

Esu įsitikinęs, kad gražiausi rezultatai gimsta tada, kai pedagogas dirba iš širdies, nuoširdžiai tiki savo mokiniu ir niekada nenustoja jo drąsinti. Tuomet atsiranda ne tik laureatų diplomai, bet ir užauga jauni žmonės, kurie pradeda tikėti savimi. Man būtent tai ir yra didžiausia mokytojo darbo prasmė.

Įstrigo prieš ketverius metus viename pokalbyje pasakyta jūsų frazė: „Tautiškumo puoselėjimas man, kaip pedagogui, yra opi problema. Pasakai mažiukams: „Padainuokime liaudies dainą“, jie – juokiasi. O kas juokinga – pasakyti negali“. Gal situacija jau pasikeitė? O jei ne itin, ką reikėtų daryti?

Taip, manau, kad ši problema vis dar išlieka aktuali. Kalbėdamasis su kolegomis muzikos pedagogais pastebiu, kad jaunų žmonių susidomėjimas lietuvių liaudies muzika, tradiciniais instrumentais ir dainomis nėra toks didelis, kokio norėtųsi. Tiesa, dabar pats dirbu gimnazijoje, todėl situacija šiek tiek kitokia nei prieš ketverius metus, kai mokiau ir pradinių klasių mokinius. Gimnazijoje jau aiškiai matyti, kokį kultūrinį pamatą mokiniai atsineša iš ankstesnių ugdymo etapų.

Vis dėlto nemanau, kad reikėtų dėl to kaltinti jaunus žmones. Jei vaikas nuo mažens nepatiria gyvo santykio su lietuvių liaudies muzika, papročiais ir tradicijomis, natūralu, kad paauglystėje tai jam atrodo tolima. Todėl labai svarbu tautinę kultūrą pristatyti ne kaip pareigą ar praeities reliktą, bet kaip gyvą mūsų tapatybės dalį. Mokytojas čia gali nuveikti labai daug. Per įvairias veiklas, koncertus, projektus, pažintį su lietuvių liaudies instrumentais ir dainavimo tradicijomis galima pažadinti smalsumą ir parodyti, kad tautinė kultūra yra įdomi, prasminga ir aktuali šiandien.

Visada džiaugiuosi tais mokiniais, kurie nebijo dainuoti lietuvių liaudies dainų, didžiuojasi savo šaknimis ir viešai puoselėja lietuvišką žodį. Ypač smagu matyti jaunuolius, kurie su pasididžiavimu apsivelka tautinį kostiumą, domisi etnine kultūra ir supranta, kad tai nėra praeitis. Tai yra mūsų tapatybės dalis, kurią galime išsaugoti tik perduodami ją kitai kartai.

Kažkada minėjote, kad norėtumėte dėstyti aukštojoje mokykloje. Ar vis dar gyvas šis noras?

Žinoma, šis noras vis dar gyvas. Su kiekvienais metais jaučiu, kad po truputį artėju prie šio tikslo. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos edukologijos krypties doktorantūroje, o mano mokslinei veiklai vadovauja nuostabi profesorė dr. Diana Strakšienė. Esu dėkingas už galimybę mokytis iš žmogaus, kuris ne tik pasižymi aukšta akademine kompetencija, bet ir įkvepia nuolat ieškoti atsakymų, augti bei nebijoti kelti ambicingų tikslų.

Vis dėlto ateityje save matau ne tik kaip dėstytoją, bet ir kaip dėstytoją praktiką. Norėčiau ir toliau dirbti mokykloje, nes tikiu, kad būsimus pedagogus geriausiai gali rengti žmogus, kuris pats kasdien susiduria su Lietuvos bendrojo ugdymo sistemos realybe, mato jos stiprybes, iššūkius ir nuolat besikeičiančius mokinių poreikius. Tikiuosi, kad vieną dieną turėsiu galimybę dėstyti Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje ir savo patirtį perduoti būsimiems pedagogams, kartu neprarasdamas ryšio su mokykla ir kasdiene pedagogine praktika.

Papasakokite apie kitas kultūrines veiklas, kuriomis užsiimate arba galbūt svajojate?

Turbūt sunku būtų save apibūdinti tik kaip muzikos mokytoją. Kultūra mane lydi nuo vaikystės ir iki šiol yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Jau dvidešimt vieną sezoną šoku lietuvių liaudies šokius, o šiuo metu šoku Vilniaus tautinių šokių ansamblyje „Vilniaus Pynimėlis“, kuriam vadovauja choreografas ir pedagogas Edgaras Suprunas. Mėgstu nuolat mokytis ir ieškoti naujų iššūkių. Nuo rugsėjo pradėsiu mokytis Karoliniškių muzikos mokykloje, birbynės klasėje. Man atrodo, kad pedagogas neturėtų nustoti būti mokiniu. Tik nuolat augdamas pats gali įkvėpti augti ir kitus.

Šiais metais dar viena svarbi mano gyvenimo dalimi tapo Lentvaryje duris atvėrusi „Klaido Kajaus Kaunecko muzikos akademija“. Tai buvo sena svajonė, kuri pagaliau tapo realybe. Žinoma, darbo dabar tikrai netrūksta, tačiau kai matai vaikų pažangą, jų džiaugsmą ir norą muzikuoti, darbas tampa malonumu.

O apie svajones… Turbūt didžiausia mano svajonė nėra vienas konkretus tikslas. Labiau svajoju apie naujas idėjas, prasmingus kultūrinius projektus ir galimybę kurti tai, kas įkvepia kitus. Galiu tik išduoti, kad šie metai atneš ne vieną gražią muzikinę iniciatyvą. Kol kas visų kortų atskleisti nenoriu, tačiau tikiu, kad jos nustebins ir dovanos daug gražių emocijų.

Ir pabaigai – esate jaunas pedagogas, mano nuomone, už tai jums reikia ir dėkoti, ir gerbti, ir linkėti jums daug kantrybės. Štai šiųmetinė Meilės Lukšienės premijos laureatė Marta Baranauskaitė sako, kad mokytojas turi būti laimingas žmogus, kitaip jaunimas šios profesijos nesirinks.

Norėčiau, kad po penkių ar dešimties metų jauni žmonės nebijotų rinktis mokytojo profesijos. Tačiau tam neužtenka tik kalbėti apie tai, kokia ji prasminga. Reikia sukurti tokią aplinką, kurioje jaunas mokytojas jaustųsi reikalingas, girdimas ir gerbiamas. Jaunam pedagogui šiandien tenka įveikti ne tik pamokų planus ar pirmąsias profesines klaidas. Dažnai tenka įrodinėti, kad amžius nėra kompetencijos matas. Kad idėjos nėra blogesnės vien todėl, jog jas pasiūlė jaunas žmogus. Labai norėtųsi, kad mokyklose daugiau dėmesio būtų skiriama tikrai mentorystei, bendradarbiavimui ir pasitikėjimui. Kartais užtenka vieno padrąsinančio žodžio, dalyvavimo mokinių koncerte ar nuoširdaus „ačiū“, kad mokytojas suprastų, jog jo darbas yra matomas ir vertinamas.

Dar viena tema, kuri man labai svarbi, yra tėvų vaidmuo. Per šiuos metus sutikau daug nuostabių tėvų, kurie besąlygiškai palaiko savo vaikus. Tačiau tenka matyti ir kitokių istorijų. Kartais vaikas svajoja dainuoti, groti ar kurti, o suaugusiųjų lūkesčiai būna visai kitokie. Vis dar per dažnai renkamės tai, kas atrodo „teisinga“ pagal visuomenės standartus, o ne tai, kas iš tiesų daro žmogų laimingą. Esu įsitikinęs, kad nė vienas talentas neturėtų būti užgniaužtas vien todėl, kad jis neatitinka kitų žmonių susikurtų sėkmės normų. Vaikams labiausiai reikia ne spaudimo, o tikėjimo.

Noriu padėkoti tiems žmonėms, kurie tiki jaunais pedagogais ir leidžia jų idėjoms augti. Esu nuoširdžiai dėkingas Trakų rajono savivaldybės merui Andriui Šatevičiui už nuolatinį palaikymą. Per visus šiuos metus ne kartą įsitikinau, kad kultūrinės ir švietimo iniciatyvos Trakuose sulaukia dėmesio, palaikymo ir pasitikėjimo. Tai suteikia drąsos kurti dar daugiau.

Labiausiai norėčiau, kad ateityje mokyklose būtų mažiau baimės ir daugiau pasitikėjimo. Kad mokytojai nebijotų kurti, administracijos nebijotų palaikyti iniciatyvų, tėvai nebijotų leisti savo vaikams svajoti, o vaikai nebijotų būti savimi. Tikiu, kad būtent tokioje mokykloje užauga ne tik geri mokiniai, bet ir laisvi, kūrybingi bei laimingi žmonės. Jeigu bent vienas jaunas žmogus, perskaitęs šį interviu, pagalvos: „Aš irgi norėčiau būti mokytoju“, vadinasi, visa tai buvo verta.

Klaidai, nuoširdžiai dėkoju jums už įdomų pokalbį. Linkiu tvirtai eiti pasirinktu keliu ir nepalikti Trakų rajono.

Su pedagogu Klaidu Kajumi Kaunecku kalbėjosi „Trakų žemės“ žurnalistė Aušra Virvičienė