Artem Malushenko/Pexels nuotr.
Gyvenimas dažnai meta mums iššūkius, apie kuriuos anksčiau net negalvojome. Kartais jie priverčia palikti namus, viską, kas pažįstama ir brangu, ir pradėti gyvenimą iš naujo – svetimoje šalyje, tarp nepažįstamų žmonių, su nežinomybe ir – viltimi širdyje. Tokiomis akimirkomis itin svarbu neprarasti savęs, atrasti naujus atramos taškus ir išmokti prisitaikyti, neprarandant savo tapatybės. Ir nors šiandien baltarusė Alena, kurianti savo ir šeimos gyvenimą čia, Lietuvoje, sako jaučiasi saugi bei laisva, vis tik atskleisti savo pavardės ir veido ji dar nedrįsta. Todėl ir moters bei jos šeimos nuotraukų prie straipsnio nebus. Tačiau tikrai bus protu ir širdimi sunkiai suvokiamas gyvenimo aprašymas, kuris tikriausiai ne vieną skaitantįjį privers ir ašarą nubraukti, kai Alena papasakos, kaip kaimyninėje šalyje sąmoningai laužomi žmonių likimai, prievarta išskiriami artimieji taip ir nežinant, ar dar teks kada nors pamatyti mamą ar tėtį, juos apkabinti ar pagaliau – ištarti paskutinį „sudie“…
Alena, kiek jau laiko su šeima gyveni Lietuvoje?
Mes čia, Lietuvoje, Vilniuje, gyvename jau beveik trejus metus.
Kas Tave ir Tavo šeimą atvedė į Lietuvą? Tai buvo priverstinis bėgimas iš gimtosios Baltarusijos ar laisvas pasirinkimas?
Labiau panašu į priverstinį pabėgimą. Kaip daugelis žino, 2020 m. baltarusiams buvo sunkus laikotarpis. Mes atsidūrėme tarp tų, kurie taip pat patyrė politinį persekiojimą.
Kodėl Jūs abu su vyru pasirinkote savo gyvenimą tęsti Lietuvoje, o ne kurioje nors kitoje šalyje?
Pirmiausia tai buvo legalizavimo, teisėto buvimo naujoje teritorijoje galimybės klausimas. Mano vyras tuo metu turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, nes studijavo Lietuvos universitete. Todėl tuo metu logiškiausias ir protingiausias sprendimas buvo vykti į Lietuvą, į Vilnių, kur mes jau buvome kartu iki visų šių įvykių ir kur mums abiem labai patiko. Tai vieta, artima savo mentalitetu ir patogi laipsniškai integracijai, nes yra laiko išmokti naują (lietuvių) kalbą, o kol išmoksime lietuvių kalbą, galime bendrauti rusų arba anglų kalbomis.
Mano vyras pirmasis buvo priverstas skubiai išvykti iš Baltarusijos. Aš su vaikais paskui jį atvažiavau šiek tiek vėliau, po 4 mėnesių. Tuo metu buvo visiškai neaiški situacija Baltarusijos pasienyje ir situacija dėl Ukrainoje prasidėjusio karo, todėl nerimavome, kad sienos bus uždarytos ir mes apskritai negalėsime būti kartu. Todėl stengėmės kuo greičiau susitikti naujoje saugioje teritorijoje.
Vyrui pavyko čia susirasti darbą ir tai pasirodė lemiamas veiksnys renkantis gyvenamąją vietą, nes tuo metu aš buvau motinystės atostogose ir prižiūrėjau vaiką iki trejų metų, o šeimos išlaikymas gulė ant vyro pečių.
Be to, tai buvo ir pliusas, kad, jei būtų galimybė, jog mus aplankys giminaičiai, kelionė neužtruktų taip ilgai.
Žinau, kad jau kurį laiką intensyviai mokaisi lietuvių kalbos. Tau tikrai labai gerai sekasi mokytis. Manau, ilgai netruks, kol galėsi laisvai kalbėti, reikia tik šiek tiek praktikos, o žinių jau turi daug. Bet ar yra kokios nors naudos iš to?
Man labai malonu išgirsti šiuos jūsų žodžius, bet, žinoma, turiu daug ko siekti ir tikrai geriausias būdas – kuo ilgiau ir kuo dažniau būti lietuviškai kalbančių žmonių aplinkoje.
Taip, netrukus po persikraustymo į Vilnių man pavyko gauti nemokamus internetinius lietuvių kalbos kursus ir mokytis grupėje. Manau, kad be šių pamokų man būtų buvę daug sunkiau suprasti kalbos ypatumus ir kaip ją vartoti realiame gyvenime.
Iš pradžių buvo nelengva, bet vėliau įsitraukiau į šį procesą ir ėmiausi jo su susidomėjimu ir entuziazmu. Mane labai motyvavo supratingas ir draugiškas lietuvių požiūris, jie buvo ir yra kantriai pasirengę laukti mano atsakymo į klausimą ar prašymo parduotuvėje, ar kitoje situacijoje. Taip pat džiaugiuosi, kai jie mane supranta, jei kalbu lietuviškai ir toliau kalbasi su manimi lietuviškai, „nepersijungdami“ į rusų kalbą. Labai malonu suvokti, kad man tapo daug lengviau klausytis lietuvių kalbos. Žinoma, vis dar daugiau suprantu nei kartais galiu pasakyti. Vis dar neturiu pakankamo žodyno, tačiau visada įdomu mokytis reikiamų žodžių gyvuose pokalbiuose ir praktinėse situacijose.
Mano nuomone, lietuvių kalbos mokymosi nauda yra didžiulė. Galiu jaustis ramiau, patogiau ir užtikrintai tarp lietuvių, suprasti, apie ką jie kalba įvairiose situacijose ir gebėti atsakyti. Kartais, užsirašydama į gydymo ar kitas įstaigas, susiduriu su situacija, kad registratorė nekalba rusiškai ir su manimi gali bendrauti tik lietuviškai arba angliškai. Pastaruoju metu man lengviau kalbėti lietuviškai, žinau, kad būsiu suprasta ir suprasiu visą reikiamą informaciją.
Prireikus lietuvių kalbą naudoju ir transporte. Mokant kalbą lengviau suprasti įvairius pranešimus, įspėjimus ir net reklaminius užrašus (šypsosi). Dabar šį procesą vertinu kaip žaidimą. Taip pat suprantu, kad jei situacija pasaulyje nesikeis, tai tolesniam gyvenimui Lietuvoje tiesiog būtina mokėti kalbą tiek gyvenimui, tiek tolesniam legalizavimuisi.
Beje, ar Tavo vyras taip pat mokosi lietuvių kalbos, o gal jis jau gerai ją moka?
Aš ir mano vaikai turime humanitarinį pagrindą gyventi Lietuvoje (turiu humanitarinę vizą), o mano vyras – darbo vizą. Sąmoningai nusprendėme turėti dvi skirtingas vizas tam atvejui, jei ateityje situacija dėl humanitariniais pagrindais atvykstančių baltarusių pasikeistų. Tuo metu tai atrodė protinga.
Bendrovė, kuri man (ir kitiems baltarusiams, turėjusiems išvykti iš Baltarusijos) suteikė nemokamus lietuvių kalbos kursus („Freedom House“), tokią „dovaną“ padarė tik tiems, kurie turėjo humanitarinių priežasčių likti Lietuvoje. Mano vyras turėjo darbo, o ne humanitarinę vizą, todėl jis negalėjo pretenduoti į šiuos kursus.
Nepaisant to, mano vyras savo iniciatyva savo lėšomis lankė lietuvių kalbos kursus, nes suprato, kad būtina mokėti šalies, kurioje gyveni, kalbą, ir kuo anksčiau pradedi jos mokytis, tuo geriau. Jis susipažinęs su lietuvių kalba ir prireikus gali orientuotis, iš dalies ją supranta (gali suprasti, kas sakoma vienoje ar kitoje situacijoje), gali vartoti paprastas frazes ir konstrukcijas gyvenimiškose situacijose. Tačiau tęsti tokį mokymą savo lėšomis reikia daug investicijų. Kol kas negalime sau to leisti finansiškai. Artimiausiu metu jis planuoja tęsti mokymus. Juo labiau, kad valstybinis lietuvių kalbos žinių egzaminas leidimui nuolat gyventi šalyje gauti, jau visai netrukus. Ir tai yra gera motyvacija be visų kitų priežasčių. Po penkerių čia praleistų metų visi mes (baltarusiai) laukiame šio egzamino ir nuo jo labai daug kas priklauso mūsų gyvenime, nes į Baltarusiją negalėsime grįžti, kol situacija iš esmės nepasikeis į gerąją pusę. Tačiau ir dabar vyras ne kartą minėjo, kad dažnai jaučiasi nepatogiai ir norėtų turėti galimybę bendrauti ar palaikyti pokalbį su žmogumi ar žmonių grupe (pavyzdžiui, darbo rėmuose) jų gimtąja (lietuvių) kalba, ypač tais atvejais, kai žmogus nekalba angliškai. Tai yra patogumas, gyvenimo nauda ir kartu būtinybė.
Reikėtų pridurti, kad šiuo metu lietuvių kalbos kursai baltarusiams, kaip anksčiau, nebeteikiami dėl pasikeitusios naujojo JAV prezidento politikos šiuo klausimu. Šio projekto finansavimas nutrauktas ir dabar mes abu galime toliau mokytis tik savo lėšomis. O tai, kaip jau minėjau, reikalauja finansinių investicijų ir laiko skyrimo ne pagal darbo grafiką.
Kodėl ir kam Tu nusprendei mokytis lietuvių kalbos?
Kad jausčiausi patogiau ir užtikrinčiau Lietuvos visuomenėje. Suprasti šalies, kurioje dabar gyvenu, gyventojų kalbą. Lengviau užmegzti santykius ir kontaktus su žmonėmis, užmegzti naujas pažintis. Gebėti lengviau orientuotis ir prisitaikyti situacijose ir grupėse, kuriose kalbama lietuviškai. Lengviau skaityti ir klausytis naujienų lietuvių kalba, suprasti pokalbių ir net dainų prasmę. Padėti vaikams prisitaikyti prie socialinių situacijų tarp bendraamžių ir mokykloje.
Ar ketinate Lietuvoje likti visam laikui?
Geras klausimas. Daug kas priklauso nuo išorinės situacijos pasaulyje, nuo to, kaip toliau klostysis įvykiai mūsų šalyje (Baltarusijoje), susiję su karo Ukrainoje situacija ir Rusijos okupacija Baltarusijoje. Dabar ką nors planuoti ateičiai labai sunku. Bet kol situacija yra tokia, kokia yra, pasilikti čia amžinai atrodo gera idėja, išeitis iš susidariusios padėties. Ir kuo ilgiau čia gyvename, tuo labiau vaikai ir mes asimiliuojamės. Juk mokykloje jie mokosi lietuvių kalbos ir su ja bendrauja daug daugiau nei mes, suaugusieji. Tai labai geras pagrindas ne tik tolesniam gyvenimui čia, bet ir tolesnėms studijoms čia ar kur nors kitur.
Kuo šiuo metu abu su vyru užsiimate? Kokius darbus dirbate?
Kaip jau minėjau, mano vyras gavo darbą iškart po to, kai buvo priverstas persikelti, nes gerai kalba angliškai. Jis dirba užsienio įmonėje, kurioje dažniausiai vartojama anglų kalba. Ir nors lietuvių kalbos žinių trūkumas jam nėra toks pastebimas, jis vis dėlto supranta, kad dėl patogaus gyvenimo ir dėl ateities būtina jos mokytis toliau.
Kalbant apie mane, pasibaigus motinystės atostogoms (ir jų metu), įregistravau individualią įmonę ir dirbau sau, priiminėjau dizaino užsakymus, nes iki motinystės dirbau dizaino ir reklamos srityje.
Baltarusija. Yauheni Beladzed/Unsplash nuotr.
Kol kas mano kalbos lygis nėra pakankamas, kad galėčiau įsidarbinti lietuviškoje įmonėje. Tačiau šiuo metu dirbti namuose prie kompiuterio ir kartu spręsti visus su vaikais susijusius klausimus, tai yra mano pagrindinė užduotis. Mano vyras kartais išvyksta į komandiruotes, o vaikai kartais suserga, todėl aš rūpinuosi daugeliu buities ir vaikų reikalų.
Ar labai sunku buvo pritapti Lietuvoje? Kas buvo sudėtingiausia?
Sakykime, kad lietuvių ir baltarusių mentalitetas ir vertybės yra labai panašios. Buvo gana lengva prisitaikyti ir įsikurti. Šiek tiek skiriasi medicinos priežiūros ir švietimo sistema, kai kurie administraciniai ir teisėkūros momentai, tačiau tai nėra esminė kliūtis čia adaptuotis. Dažniausiai sutikau gerų ir labai jautrių žmonių, kurie pasirengę mane palaikyti ir padėti ne tik mokantis lietuvių kalbos, bet ir kitais kasdieniais klausimais.
Ten, kur dabar nuomojamės būstą, taip pat gyvena nemažai baltarusių ir ukrainiečių šeimų, kurios čia atsidūrė dėl panašių ar kitų priežasčių. Dažniausiai susiduriame vieni su kitais žaidimų aikštelėse, nes mūsų vaikai draugauja, bet vis dėlto net ir tokie susitikimai ir suvokimas, kad esi ne vienas panašioje situacijoje, su panašiomis problemomis ir užduotimis, šiek tiek nuramina ir nuteikia pozityviai, padeda tikėti teigiama įvykių baigtimi.
Sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, kad dabar su giminaičiais ir artimaisiais esame per atstumą, kad negalėsime bet kada laisvai pasimatyti su jais ir draugais. Kad vaikai auga be senelių, be dėdžių ir tetų, kuriuos labai myli, ir pan.
O kaip mergaitėms sekėsi prisitaikyti naujoje aplinkoje, prie naujos kalbos? Ar jos jau moka lietuviškai kalbėti?
Mano dukros pamažu įsitvirtina, ir aš matau didelę pažangą laikui bėgant. Jos abi mokosi Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazijoje. Jaunesnioji eina į mokyklos darželį, o vyresnioji jau mokosi penktoje klasėje.
Kalbant apie vyresniąją dukrą, ji gana greitai įsisavino lietuvių kalbą ir jau gali gerai pasikalbėti su kitais žmonėmis, Lietuvos vaikais. Vienintelė išimtis – kai kas nors kalba per greitai arba trumpina žodžius, o tai neįprasta ir ne visada naudojama mokymosi procese. Dabar ji dažnai man padeda su naujais žodžiais ir posakiais, jei man reikia su kuo nors pasiaiškinti lietuviškai ir aš nežinau kai kurių žodžių. Ji kalba ir veda dialogą visiškai ramiai. Žinoma, jei ji būtų mokiusis lituanistinėje mokykloje ir nuolat buvusi lietuvių grupėje, būtų padariusi dar didesnę pažangą. Tačiau kai ji čia atvyko viduryje mokslo metų, logiškiausia buvo ją leisti į mokyklą, kur ji galėtų tęsti mokslus ir lengviau išgyventi persikraustymo stresą bei įsisavinti naują medžiagą. Lietuvių kalbos ji mokosi pamokose mokykloje. Šiuo metu ji lanko stiprią grupę, kurioje vaikai lietuvių kalbos mokosi nuo pirmos klasės, o ne tą, kurioje pradėjo mokytis vėliau.
Jaunesniąją dukrą taip pat išleidome į Pranciškaus Skorinos gimnaziją. Taip siekėme išsaugoti baltarusišką tapatybę ir kartu mokytis naujos kalbos ir naujos kultūros, nes vyresnioji dukra, būdama Baltarusijoje, baltarusių kalbą mokėjo ir gerai ja kalbėjo, o jaunesnioji dukra ją mokėjo daug prasčiau, nes pažintį su vaikų kolektyvu pradėjo jau čia, Lietuvoje, ir neturėjo jokios patirties, susijusios su baltarusišku darželiu ir buvimu baltarusiškai kalbančiame kolektyve.
Tačiau dabar, praėjus tam tikram laikui, esame pasiryžę leisti jaunesnę dukrą į lietuvišką mokyklą, kad ateityje jai būtų lengviau gyventi šioje šalyje, čia mokytis ir bendrauti su bendraamžiais ne tik mokykloje. Kadangi tai žingsnis į ateitį. Žinoma, mes dėl to baiminamės, nes būna teigiamų atvejų, kai vaikas lengvai adaptuojasi tarp kitakalbių bendraamžių nemokėdamas kalbos ir ją įsisavina, bet būna ir tokių variantų, kai vaikas užsidaro savyje ir bendravimas bei mokymasis nėra produktyvus. Nemaloniausia, kad Lietuvoje, esant tokiam dideliam emigrantų iš Baltarusijos skaičiui, nėra švietimo sistemos, pritaikytos tiems, kurie nemoka lietuvių kalbos (atvažiavę skubos tvarka), o jau turi visiškai išmokti mokymo medžiagą lietuvių kalba ir prisitaikyti prie lietuviško kolektyvo. Juk tai didžiulis stresas ir suaugusiam žmogui. O tėvai šiame etape negali padėti, nes nemoka skaityti ir suprasti vadovėlio užduočių (šypsosi). Optimalu būtų turėti kokį nors mokytojo padėjėją, kuris tokiems mokiniams bent jau pirmame etape, įmestiems į šį sūkurį, kažką paaiškintų ir padėtų – ir tėvams būtų ramiau, ir vaikams lengviau. Ir manau, kad tai mitas, jog vaikai viską lengvai įveikia, nes žinau pavyzdžių, kai taip, deja, nėra.
Beje, kokio amžiaus ir kuo vardu yra Jūsų dukrytės?
Arinai, vyresniajai dukrytei, 11 metų, o jaunėlei Radai – penkeri. Abiejų mergaičių vardai yra senoviniai baltarusiški.
Manau, gyventi kitoje šalyje nėra lengva. Turbūt vis tiek kartais kankina tėvynės, namų, kuriuose užaugai, ilgesys. Kas padeda išgyventi tas sunkias akimirkas?
Iš tiesų mums ir mūsų vaikams dabar sunkiausia gyventi be artimųjų ir draugų, be senelių, nes jie nejaunėja, o anūkai auga. Tačiau, ačiū Dievui, mūsų laikais technologijos leidžia keistis vaizdo ir foto medžiaga ir bent jau sekti vieni kitų gyvenimus. Tai iš dalies padeda, leidžia pajusti, kad nėra absoliučios izoliacijos nuo artimųjų. Bet tuo pat metu neseniai mirė mano vyro senelis, mirė mano močiutė… Neseniai mirė mano dėdė, ir mes nieko negalime padaryti. Laikas eina, miršta artimi, brangūs žmonės, su kuriais gyvenai greta, su kuriais praleidai vaikystę ir jauteisi jiems artimas, bet net negali su jais atsisveikinti.
Kalbant apie draugus, žinoma, mes palaikome ryšį per informacines technologijas, bet tai ne tas pats, kas susitikti ir praleisti laiką asmeniškai. Juk kiekvienas turi savo šeimas ir darbus ir ne visada pavyksta rasti visiems patogų laiką paskambinti vienas kitam. Tačiau palaikyti ryšį, keistis nuotraukomis ir vaizdo įrašais taip pat įmanoma. Tai yra gerai. Geriau nei nieko.
Ir, žinoma, tai padeda tikėtis, kad kada nors ateis šviesesni laikai, padėtis Baltarusijoje ir pasaulyje pagerės, ir mes vėl galėsime visus pamatyti gyvai, visus apkabinti ir pajusti juos šalia savęs.
O kaip tėvai, giminės, kurie liko Baltarusijoje – ar galite kaip nors su jais susitikti, ar susitinkate?
Kartais pas mus gali atvykti giminaičiai, jei jiems pavyksta gauti vizas, nes šiuo metu baltarusiams tai padaryti labai sunku.
Tačiau mano tėvas dėl savo sveikatos ir amžiaus negali atvykti pas mus. Mūsų su vyru broliai kol kas dar nėra buvę užsienyje. Dabar labai sunku ir brangu gauti vizą (ne lietuvišką, nes Lietuva baltarusiams vizų neišduoda, išskyrus humanitarines). Nežinau, kada galėsiu juos pamatyti.
Susitikti neutralioje teritorijoje kitose šalyse ateityje, pavyzdžiui, mano tėvams neįmanoma dėl jų amžiaus ir sveikatos, finansinių galimybių.
Ar be Jūsų su vyru šeimos, turite dar kokių nors artimųjų, draugų iš Baltarusijos?
Taip, žinoma. Kai kurie mūsų bendražygiai ir šeimos pažįstami taip pat buvo priversti palikti Baltarusiją dėl tų pačių priežasčių kaip ir mes, ir dėl kitų priežasčių. Mes keliavome į skirtingas vietas, nes kiekvieno iš mūsų situacija yra skirtinga galimybių, darbo ir kalbų požiūriu. Stengiamės palaikyti ryšį per informacines technologijas, gerai, kad šiais laikais jos leidžia mums stebėti vieni kitų gyvenimą internete ir jaustis susijusiems.
Su kai kuriais iš jų net pavyko pasimatyti / susitikti čia, Vilniuje, ir Lenkijoje bei Latvijoje. Tokie susitikimai dabartinėje situacijoje labai įkvepia ir palaiko.
Gal pavyko susirasti draugų ir tarp lietuvių?
Taip, žinoma. Mes gerai bendraujame su kai kuriais lietuviais. Tarp jų yra ne tik kaimynų vaikų mamos, kurios moka rusų kalbą ir su kuriomis galėjome susipažinti iš karto atvykę, nemokėdami lietuvių kalbos, bet ir lietuviai, su kuriais gyvenimas čia mus tiesiog suvedė ir su kuriais dabar sąmoningai palaikau ryšį lietuvių kalba dėl praktikos. Visi jie – nuostabūs žmonės, labai maloniai bendraujantys ir artimi savo vertybėmis. Suprantu, kad su manimi ne visada patogu bendrauti lietuviškai, nes aš lėčiau galvoju, kaip atsakyti, ir ne visada viską suprantu lietuviškai, todėl tenka pereiti prie rusų kalbos, bet tai neturi įtakos mūsų santykiams ir, manau, kad svarbiausia čia yra tiesiog žmogiškosios savybės ir tai, koks žmogus yra ir kam jis atstovauja. Džiaugiuosi, kad tarp lietuvių randu bendraminčių, artimų savo dvasia žmonių. Ir tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu su visais jais bendrauti nepereidama prie rusų kalbos, jiems patogia kalba.
Alena, ar gyvendama čia, Lietuvoje, tiek Tu, tiek Tavo šeima jaučiatės saugūs?
Taip. Čia jaučiamės gana saugūs. Tačiau situacija nuolat keičiasi. Dėl vienokių ar kitokių aplinkybių politika baltarusių atžvilgiu nuolat keičiasi ir gerai, jei pasigirsta frazė „pokyčiai neliečia humanitariniais pagrindais Lietuvoje gyvenančių baltarusių“. Tačiau nuolat besikeičianti situacija dėl sienos su Baltarusija kirtimo sąlygų gali kelti klausimą dėl mūsų artimųjų, atvykstančių čia aplankyti mūsų ir mūsų anūkų. Taip pat išorinė situacija palieka daug vilčių. Baltarusijos ir Rusijos valdžios institucijų politika nuvilia. Agresyvus nenuspėjamas Rusijos elgesys pastaruoju metu palieka tik viltį dėl geriausio. Nuolat jaučiama grėsmė iš išorės. Negalėjimas nusakyti ir numatyti situacijos nuolat laiko mus įtampoje. Niekada iki galo nežinai, ar nereikės vėl kraustytis ir vėl pradėti gyvenimą iš naujo kažkur kitur.
Tuo pat metu, kalbant apie baltarusių kalbos vartojimą ir savo nuomonės reiškimą įvairiais klausimais, jaučiama laisvė ir ramybė. Netgi sakyčiau, kad tai buvo malonus atradimas, jog čia, Lietuvoje, mes, baltarusiai, galime ramiai bendrauti tarpusavyje gimtąja kalba, nebijodami persekiojimo dėl to ir tiesiog mėgaudamiesi gimtosios kalbos skambesiu. Juk Baltarusijoje galiojant režimui, netyčia ištartas sakinys ar bendravimas gimtąja kalba galėjo tapti asmens „pasmerkimo“ ir tolesnio įkalinimo pagal kokį nors pasakišką straipsnį priežastimi. Turėjome žiūrėti, ką dėvime išeidami į gatvę, nes tam tikras aprangos elementas ar spalvų deriniai galėjo būti kieno nors laikomi denonsavimo ir vėlgi įkalinimo priežastimi. Prieš mums išvykstant prisimenu, kaip kartais būdavo baisu vaikščioti/pasivaikščioti gatvėmis, kai matydavai ateinančius tavęs pasitikti teisėsaugos pareigūnus (o jie nuolat patruliuodavo teritorijoje), nes jei jiems nepatikdavai arba pagal išvaizdą ar elgesį, jiems atrodydavai „nepatikimas“, rezultatas galėjo būti apmaudus. Moralinis spaudimas žmonėms, nuolatinė grėsmė dėl galimų kratų ar fiktyvaus straipsnio „priskyrimo“ – visa tai trukdė ne tik tiesiog gyventi, bet ir kurti ateities planus. Nors visa tai skamba absurdiškai, bet taip yra, tokia buvo realybė, kurioje tuo metu, mūsų išvykimo metu, buvo baltarusiai.
Ko šiuo metu Tau ir Tavo šeimai labiausiai trūksta?
Keletas dalykų. Pirma, tikriausiai tai, kad negaliu jausti artimųjų šalia. Galimybės praleisti laiką su artimaisiais ir šeima trūkumas. Juk laikas bėga. Šis dalykas dar svarbesnis vaikams, nes bendravimo ir buvimo su seneliais patirtis yra svarbi vaikystės dalis, kurią mes turėjome, o jie gali turėti tik epizodine forma. Vyresnioji karta (mūsų su vyru močiutės ir seneliai) išeina, kol mes esame išvykę ir neturime galimybės su jais net atsisveikinti…
Antra, trūksta supratimo apie tai, kas bus rytoj. Perspektyvos miglotos, nėra vienareikšmiško saugumo ir stabilumo jausmo. Nuolat besikeičiančios baltarusių emigrantų buvimo Lietuvoje sąlygos. Nesupratimas, kaip tokioje išorinėje aplinkoje kurti planus ir čia įsikurti. Kyla mintis, kad „o kas, jeigu“ susiklosčius nepaprastajai situacijai vėl teks keisti šalį/gyvenamąją vietą, dėl to nelengva apsispręsti dėl rimtų projektų, kuriuose būtų sprendžiami nuosavo būsto ir kt. klausimai. T. y. jausmas, kad nuolat gyveni „ant lagamino“, sustabdytoje būsenoje.
Ir daugelis dalykų nuo tavęs visai nepriklauso. Tačiau tai nėra didelė paguoda.
Alena, ar tiki, kad kada nors ateis tokia diena, kai vėl galėsi grįžti į savo gimtąją šalį, nebijodama, kad gali būti suimta ir įkalinta?
Žinoma, tikiu ir giliai širdyje to tikiuosi. Bet taip pat mintimis suprantu, kad laikui bėgant, jei situacija kaip nors radikaliai pasikeis į gerąją pusę, ar jau bus poreikis ir prasmė grįžti (išskyrus susitikimą su giminaičiais ir draugais)…? Spėju, kad vis tiek būtų poreikis atkurti šalį po tokio ilgo degradacijos laikotarpio dėl autoritarinės politikos ir Rusijos okupacijos ten dabar. Okupacija turima omenyje tai, kad nors Baltarusija formaliai yra nepriklausoma šalis, bet iš tikrųjų, ypač po 2020 m. įvykių ir 2022 m. karo, susidaro įspūdis, kad Rusija jau visiškai kontroliuoja šalį, o vadovybė pamažu parduoda šalį už pigius išteklius ir valdžios palaikymą. Anksčiau Rusijos įtaka Baltarusijai taip pat buvo didelė, mokyklų su baltarusių dėstomąja kalba skaičius nuolat mažėjo, valdžia rėmė gimtosios kalbos išstūmimą. Šalis vis labiau ritosi atgal.. Rusijos okupacija ir „bendraagresoriaus“ padėtis situacijoje su Ukraina taip pat visiškai neprisideda prie šalies gyventojų, paprastų žmonių gyvenimo lygio ir gerovės gerinimo. Baltarusijoje dabar taip pat nelengva rasti gerai apmokamą darbą. Privatus verslas neturi galimybių visapusiškai ir sėkmingai vystytis Baltarusijoje dėl nuolat didėjančios mokesčių naštos ir apskritai šalyje vykdomos „verslo nacionalizavimo“ politikos.
Pradėjus galvoti apie nuolat besikeičiančią situaciją pasaulyje, tampa dar sunkiau svarstyti apie grįžimą ir ateitį.
Objektyviai žiūrint, čia yra daugiau galimybių vaikams tęsti mokslą, jų ateičiai. Yra daugiau laisvės judėti po pasaulį. Mes pamažu mokomės lietuvių kalbos, vaikai mokosi jos. Jie jau priprato prie jos. Mes taip pat prie jos priprantame.
Jei staiga bus galima laisvai judėti per sieną su Baltarusija, išnyks susitikimų su giminaičiais klausimas, nes atstumai nedideli. Ir mes, ir jie galėsime kuo greičiau aplankyti vieni kitus.
Kartu man sunku nuspėti, kaip klostysis įvykiai ir koks sprendimas tuo metu bus optimalus ir geriausias, nes yra per daug kintamųjų ir jokio tikrumo. Tačiau bet kuriuo atveju labai noriu matyti baltarusius kaip laisvą, stiprią, nepriklausomą ir laimingą tautą.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Palikite komentarą