Virgilijus Poviliūnas istorikas

1929 m. rugpjūčio 25 d. „Dienos” Nr. 55, p. 5. atspausdinta nauja Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Pomeranija–Berlynas (Žemaituku po Vakarų Europą)”. Tad tęsiame savo kelionę tolyn (kalba netaisyta):

„14. Pomeranijos plentu.

Ar teko, skaitytojui, matyti Aukštaitiją su apvaliais kalnais, blizgančiais ežero veidrodžiais ir duobėtomis pievomis? Gerai. Atėmus Lietuvos ežerus, išbraukus gražioje netvarkoje išmėtytus alksnynus ir beržynus, o jų vietoje prisodinus eilėmis pušynų, išvertus netašytų sienojų pirkeles, o jų vietoje sustačius, kaip atvirutėje, baltai tinkavotus dviejų aukštų namus, gausi Pomeraniją.

Plentas jau ne asfaltas ir akmeniokai kyšo, kaip špygos, iš grindinio ir erzina ratų gumas. Šonais auga vaisių medžiai: čerešnės (trešnės) su vyšniomis jau raudonuoja. „Sveiki sodinę!” – tarėm kartą privalgę šitų raudonųjų Dievo dovanų; tik vėliau perskaitėme skelbimą, kad skinti vaisius „bei strafe 100 Mk. Verboten!”

Nuo tų medžių, kur skelbimo lentelė kabodavo neskindavom – nepatogu! Ir nėra pasiteisinimo bei išsisukimo nuo seno Pachterio (sargo-nuomininko) kurs apsiginklavęs stropiai leidžia akimis įtartinus pasažierus.

„Ne tiek gerybės jūs, kirmelės, išvežėt iš mūsų šalelės..! ” – ramindavomės gaivindami susiraukšlėjusius vidurius.

Štukoriai gi tie pomeraniečiai! Žiūrėk važiuoja koks nors ūsočius pasikinkęs dvi karves arba veršį į ilgus korius šienui vežti, o kitą sutiksi bevažiuojantį šuniu. Arklio laukuose taip ir nematėm: karvės, šunys, na ir dviračiai, kuriuos apžergę pomeraniečiai su dalgėmis ant nugaros švilpia plentu šienelio pjauti, o prieky pritvirtintas krepšelis, o jame sėdi jo atžala sūnus arba duktė. Mergos taip pat raitos su grėbliais dumia lankon šieno grėbti; senos bobos, susirinkusios kamuolin mina į bulbienas „kartofelių” kasti.

Moterys nešioja ant galvos lanką dengtą perkeliu, kuris pagurkly surišamas kaspinėliais.

15. Šmelingo giminė Eberswalde.

Nežinau kokią tai dieną įvažiavom į gražų Eberswaldės miestą ir nustebę klausinėjom kuriem galam vėliavomis šiandien pasidabinot. – Mat, mūsų miestelio boksininkas Šmelingas subėdavojo Paolino todėl ir džiaugiamės kaip mokėdami. Mūsų „zemliokas” greit pasaulyje kumštį turėsiąs, likes tiktai dar Šarkėjaus sunykščiuoti, ką, be mažiausio jo abejojimo, lengvai padarysiąs

–Atbukins nagus dar jūsų Šmelingui Šarkėjas, nesidžiaukit iš anksto – tarėme nuo ko vokietukas raudonai įpyko ir pasakė: Deutschland ueber alles buvo ir bus. Vokietija esanti didžiavyrių šalis, o jūs važiuokit sveiki savo keliu – ne juokais užsigavęs vokietukas pamojo ranka.

16. „Stadt Berlin”.

Iš užu horizonto kilo įvairiaspalviai šviesos pluoštai ir žegnojo žvaigždėtą dangų. Berlynas! – pamanėm ir neapsirikom, nes po desėtko minučių matėm liktarnos apšviestą lentelę: „Stadt Berlin”.

17. Nakvynė prie Bismarko paminklo.

Dvyliktą valandą nakties pamatėm ūkuose paskendusias šaligatvių liktarnas ir išsikėsnojusias klevų alėjas. Tamsios žmonių figūros slankinėjo medžių šešėliuose. Buvo tai priemestis. Viešbučiai ir namai niauriai žiūri savo juodais langais į mus, neprašytus svečius, kurie ieško nakvynės ir, žinoma, neranda, kol pagaliau pamato viename skvere aptvertą, gražiai sužaliavusią pievelę: čia iškinko arklį, pririša ant žolės ir patys pradingsta „bėdos” tuštumoje.

Rytmečio trukšmas pažadino iš miego. Praplėšę akis matome: Bismarkas patiesęs koją žiūri į sostinę nuo plieninio paminklo: prie šono kardas, o rankose popieriaus ritinys. Mūs nakvota prie paminklo.

Omnibusai ir tranvajai švilpė pro šalį, berlyniečių būriai stovėjo aplink mus, kai prausėme užmiegotus veidus ir šėrėm žemaituką.

Nei publika, nei policija jokių pretenzijų nereiškė prie mūsų.

Ieškome viešbučio, po ilgų vaikštinėjimų randame tokį, kuris mus mielai priglaustų, bet čigonų, sako, nepriima į savo namus. Nesunku buvo įtikinti viešbučio „Zum deutschen Kronprinzen” savininką, kas mes esame. Persivarėm į kiemą, o žemaituką pririšom cementu lietame tvarte, kur mūsų šeimininko pavaišintas žalia žole, o iš mūsų pusės avižomis. Taip įsikūrėm vokiečių 6 milijonų sostinėje.

18. Pasiuntinybė.

Reikėjo nukakti į Šarlotenburgą – į Lietuvos Pasiuntinybę. Sėdom ant kraftomnibuso stogo. Praskrido ilga Berliner Alle, Alexader Platz knibždalynas, sumirgo Unter den Linden žaliuojanti alėja, prabėgo tamsūs kaizerio palociai, universiteto kolonos, marga student masė, galerijos, Brandenburgo stulpai ir praslinkus 200 dramblių figūroms atsidūrėm Berlyno pragare.

Wo ist Lituische Gesandtschaft? – kamavome vokiečius. Immer gerade aus, dann die erste Querstrasse links. Link, rechts, bemanevruodami priėjome Kurfürstenstrasse didelius Pasiuntinybės namus. Viduje marmuras, kolonos, balti laiptai su vazomis, uniformuotas šveicorius ir pagaliau p. ministeris.

Kaiminystėje su Lietuvos Pasiuntinybe randasi ir lenkų konsulatas.

19. Žvėrinčius (Zoo – Coo).

1.50 Mk. ir peržengėm pro dvi didžiulių klūpančių dramblių geležines statulas.

Išalkę sėdome ant suoliuko ir aikvojom Berlyno duoną bei dešras, o tuo tarpu mums bečiaukšint buvom stabo ištikti nuo sekančio vaizdo: ant kelių, ant pečių prisileido, pritūpė čirškančių žvirblių ir pradėjo reikalauti savo dallies.

Aš žiūriu į Zemanavičių, o jis į mane ir kalbamės: ar čia reikia mums pasirodyti viešai visiems žvirbliams, kad esame lietuviai ar laikytis kryžiuočių taktikos, t. y. duoti jiems lesalo. Nenorėdami skandalo dalinomės ką turėjom.

Bliovė asilai, stenėjo ožiai, griaudė liūtai su tigrais – maurojo bizonai. Buvo maitinimo valanda.

Geriausias Berlyne dalykas tai 200. Kaizerių palociai apdulkėjo ir nuslinko į archyvą, grandijoziniai architektūros statiniai, šalto plieno didvyrių paminklai sulindo į meno istorijas ten užimdami labai menką vietelę, meno galerijos irgi dvelkia istorija; teatras gražiai susigyveno su išlepusia publika, – o amžinai gyvos gamtos ekzemplioriai čia, žvėrinčiuje, surinkti, liks visuomet įdomūs.

Neveltui ir patys vokiečiai tokiomis masėmis veržiasi į žvėrinčių. Geraširdės vokietės myli šunis, kates ir žvėrinčių, čia kas vakaras ateina su buterbrodais ir citrinomis – kieviena turi savo meilužį: dramblį, bezdžionę ar begemotą ir stropiai jį valgydina ir jai ne parašai: „liesti žvėris griežtai draudžiama” juos švelniai pamyluotų ir išbučiuotų. O prie žvėrinčiaus vartų sėdi ubagas ir nužemintai lenkiasi…

Kiekvienam stambesniui žvėriui čia įtaisytas atatinkąs geografiją pavilijonas. Didžiulis skuduruotas dramblys bindzinėja indų pagodos kieme, ibisai tupinėja aplink Aigipto ieroglifais išrašytą Izidos šventyklą; kandoriai ir pelikanai – pasišiaušę, nuogais kaklais spurkso ant aukštų uolos kalnų.

Kas neturi čia savo meilužio eina pasiklausyti simfonijos koncertų kitame žvėrinčiaus gale.

Arklių paviljone sužvingo kažin koks trakėnas ir tai begirdėdami prisiminėm žemaituką likusį kitame Berlyno gale; sėdom į požeminį traukinėlį ir ūždami tai po žeme, tai kildami virš verdančių alėjų pamatėm ramų žemaituką.

Užmigome būdoje”.

Bus daugiau