Virgilijus Poviliūnas, istorikas

1929 m. rugpjūčio 18 d. „Dienos” Nr. 54, p. 5. atspausdinta nauja Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Karaliaučius – aplink lenkų koridorių – Štetinas (Žemaituku po Vakarų Europą)”. Tad tęsiame savo kelionę tolyn (kalba netaisyta):

 

„8. Karaliaučius (Königsberg I Pr.)

No, no benūgindami žemaituką prislinkome siaurus Karaliaučius vartus ir iš karto pasijutome didelio miesto pragariškame verpete. Kas nežino to neramumo, kuris užplūsta žmogų pirmą kartą atsiradusį didmiesty, juoba mane „iš ulyčios” be Kauno nieko nemačiusį. Autobusų dundėjimas, auto triubelių rėkimas, tranvajaus švilpimas ir vežikų pliauškėjimas ilgais botagais tiek sunervavo, iš tyliųjų Lietuvos pievų, žemaituką, kad jis nebežino ko nusigąsti: tramvajaus ar motociklo – ir kraipydamas ausimis mus nešiojo tai kairėn, tai dešinėn. Mūsų vežikiški gabumai pasirodė per menki ir daug kartų įsipainiojus į susisiekimo priemonių voratinklį – tekdavo automobiliams ar motociklams sustoti su „sacrament!” „verfluchte schweinerei” lūpose užpakalyje mūsų, kad išvengtų katastrofos, kurios čia, dideliuose miestuose yra daug retesnės, negu Kaune. Šoferiai čia labai akylūs ir momentiškai sustabdo savo 5-12 arklio jėgų – daug sunkiau buvo mums sustabdyti savo vieną arklio jėgą, kuri išgasčio perimta vėju nešė mus per blizgančias, Prūsų sostinės gatves.

Pasistumdę kokią valandą pradėjom ieškoti Lietuvos Konsulato – šituokiuose atvejuose didžiausia patieka tai mandagūs „Auskunft” ir „Verkehrs” policininkai tamsiai mėlynais rūbais, blizgančia juoda kaska ant galvos ir baltomis pirštėmis ant rankų. Paklausėm vieno tokio švariai nusiskutusio ko geidėm – atmintinai nežinąs, išsiėmė adresų knygą ir ten pasiknaisiojęs tiksliai nusakė kur randasi Litauischer Konsulat.

Ko mes norėjom konsulate? – iš pradžių manėme, kad savo konsulatuose būsime atviromis rankomis sutikti ir su arkliu priimti, bet Karaliaučius ir kiti miestai parodė, kad čia galima gauti parašas į kelionės knygą, na (nevisur) ir laimingos kelionės linkėjimus.

Nakvoti patarė užsukti į viešbutį arba į užvažiavimo namus.

Pasistatėme šaligatvy savo čigonišką susisiekimo priemonę. Zelmanavičius iškako ieškoti savo tautiečių t. y. žydų, o aš pripylęs brezento maišelį avižų valginau ištikimą vieną jėgą, kuri nesivaržydama gromuliojo ir drabstė ant stiklinio asfalto dar lietuviškas avižas, o vėliau, sveikai nusilengvino nei kiek nesiskaitydama su aukšta vakarų Europos kultūra.

Karaliaučius – senas miestas, ką liūdija pilis su apvalainu dantėtu bokštu. Vidury didelis keturkampis kiemas, kurį supa pajuodę nuo šimtmečių eilės pilies rūmai su galerijomis kur sėdėdavo viduramžių „ištikimos” germanų damos ir barzdoti riteriai ir žiūrėdavo į turnyrus, kurie vykdavo erdviame pilies kieme. Pilies rūsiuose, kur tamsiaisiais viduramžiais vykdavo baisieji „Blutgericht” (kraujo teismai) dabar įtaisytos karčiamos: čia išpurtę biurgeriai bei studentai gurkšnoja vyną, glamonėja moteris ir dainuoja įvairias „Burschenschfto” dainas.

Įdomus statinys Dom – (katedra) – gotikos šedevras, jos kairiajame šone pristatyta koplyčia – čia guli a. a. filosofas J. Kantas.

Pilies rūmuose dabar meno ir archeologijos muziejai.

Paveikslų galerijoj mums buvo įdomu, iš kur čia atsirado Vydūno portretas, dirbtas kažin kokio Schäfer’io.

9. Universitetas. Studentai „Wein, Weib und Gesang”.

Universiteto parke dunkso natūralaus dydžio Alberto (univ. įkūrėjo) raiteliška špyžiaus stovyla. Atidengimo išvakarėse jos autorius Fussius pastebėjęs, kad viena arklio koja esanti kreiva, todėl, nenorėdamas pergyventi tokios meniškos gėdos, tą pačią naktį pasikoręs ant savo kūrinio.

Universiteto centraliniai rūmai nedidesni už mūsiškius, bet be jų dar po visą miestą išmėtyti institutai, laboratorijos.

Universitete „Albertina” zubrija 2000 studentų, kurių gyvenimas labai skiriasi nuo Lietuvos studentų. Neseniai dar labai ūžavę „romantiški” dueliai nūnai užginti, bet įprotis fektuotis ir dabar pasiliko virtęs sportu. Viena korporacija fechtuoja su kita. Ir bendrai vokiečiuose tie rumbuoti „gaidžiukai” yra dar gerbiami: mums sustojus pas vieną Saksonijos bauerį ir man pasisakius, kad esu studentas, paklausė dėlko neturiu nėvieno rumbo.

Studentai nepolitikuoja, bet sportuoja ir gimnastikuoja. Didelė studenųt dauguma nacijonalistai ir gieda: „Von dem Maas bis an die Memel – Deutschland, Deutschland über alles”.

Kiekviena korporacija turi savo karčiamą, kur kelius kartus savaitėje daro vadinamus „comersus” – „saufen” – pagirtuokliauti. „Iš kur imate tiek pinigų?” – paklausiau vieno mediko: – „filisteriai moka tam tikrą mokesnį, iš jo ir ūliojam!” Gerai čia būtų studijuoti – dūšios gelmėse atsiliepė balsas. Valdininkų visai mažas procentas – kiti iš tėvų kišenės studijuoja.

„Wein, Weib und Gesang” (Vynas, moterys ir dainos) jų šūkis, jo griežtai laikosi šie išsipūtę „puderuoti ponaičiai” ir su rumbais ant pažiaunių. Bet gatvėje besivalkiojantį studentų retai užtiksi – dirba! Yra laikas vynui, moteriai ir dainai – viskas nustatyta, išmieruota.

Žiūrėjome Karaliaučiaus teatro „Neues Schauspielhaus”, vaidino farsą „Olympia”. Mums, prijunkusiems prie Kauno dramos, nedarė didelio įspūdžio.

Karaliaučiaus parkuose ir aikštėse pristatinėta paminklų kaizeriams, Bismarkams, Moltkems, kurie kruvinomis akimis žiūri į tolį…

10. Lenkų koridoriaus klaustukas.

Čia pasivalkiojus porą dienų išsiilgom kelionės ir pradėjom galvoti apie „brolių” koridorių, per jį vistiek neteks žemaitukui pernešti mūsų „bėdos” pasipuošusios lietuviškomis vėliavomis. Teks traukiniui arba garlaiviui žemaituką pernešti. Traukinys prašo 135 markių, o garlaivių bendrovė – 50 mk. – pasirinkom paskutinę priemonę.

Iš Karaliaučiaus per dieną pribuvome Pilavos (Pillau) uostan.

11. 3000 tonų garlaivis „Pionier”.

Didelis baltai dažytas prekių garlaivis „Pionier”. Ant jo mes, „gyvusios prekės” turėjome sėsti. Iškinkėm žemaituką, tiltelis nusileido ir jūrininkų padedami užtempėm „bėdą” ant denio, su ja dar pusė bėdos, o su arkliuku tai bėda ant bėdos: pamatęs kaminus, stiebus bei teliūškuojančius vandenis, stojosi piestu, kojomis daužė tiltelį, žvengė ir nė iš vietos

Prisirinko, apdegusių jūrininkų, gyslėtų nešikų, apžėlusiais kaklais žvejų ir linksmų kontrabandininkų didžiulė minia, kurie susėdę ant molų, kojas nuleidę, kramtė tabaką, spiaudė į vandenį ir dyvyjosi neregėtais „Pionieriaus” „pasažieriais”.

„Pionieriaus”jūrininkai apjuosė žemaituką virvėmis ir dūn-dūn besispardantį bei bežvengiantį tempte užtempė ant denio. Čia greit paklojo šiaudų ir iš lentų improvizavo tvartą, jo stogas buvo burės gabalas – kad apasaugotų ramų Lietuvos pilietį nuo šaltos jūros vėjo ir sūraus vandens ėmusio neprašytai lietis ant denio, kai išplaukėm į marias.

Nusipirkom avižų, moderniškai tariant, benzino, nes mūsų motoras jo reikalauja ir stovėdamas.

12. Katei žertas, pelei smertis.

Išgąsdinti sirenų žviegimu mosavom rankomis į mirguliuojančios publikos linkėjimus.

Baltija. Toli atsiliko uosto švyturiai ir raudoni Pilavos sandėliai susilieję melsvame horizonto brukšnely. Žemaitukas trypė kojomis, kai dideli vandens gūbriai pradėjo supti baltąjį „Pionierių”. Kažin koki procesai vyksta ir mumyse: pirmą kartą važiuojame jūra ir aukštyn žemyn mėtomi pradėjom kalbėti apie „Rygą”. Kietai prisikabinę sėdėjome laivo prieky ir nesijudinom iš vietos, nes atsistojus, kažin kaip argumentai išlysdavo iš po kojų ir lygsvaros netekę išsitiesdavom ant smala išteptų denio lentų.

O kapitonas geležinis, išpurtęs nuo alaus ir cigarų, veidas susiraukšlėdavo į lengvą šypseną žiūrint į mūsų manevravimus. Katei žertas, pelei smertis. Galva susisukė ir pilvui pareiškus nenorą valgyti nusileidom į laivo vidurius. Supami ir mėtomi sapnavom nesapnuotus sapnus.

Ant rytojaus pabudę jau nematėme žemės. Tik po pietų kairėje pusėje iškyla melsva linija, o paskui ruožas ir pro mus praslinko smėliuoti miškais apžėlę Baltosios vištos krantai ir Dancigo bokštai.

13. Štetynas (Stettin).

Naktį įpuškavom į milžinišką Štetyno uostą, Oderio žiotyse. Vokiečių karo laivynas, raudoni rusų ir balti graikų laivai ramiai stovėjo birželio mėnesienoje.

Per čia daug mūsų brolių išplaukė į tolimus Amerikos kraštus laimės ieškoti.

Buvo vėlus nakties laikas ir kapitonui pasiūlius nakvojom laive. Elektros ir reklamų įvairiaspalviai šviesos stulpai žegnojasi siaurose Štetyno gatvėse. Štetynas reklamų miestas. Niekur neteko matyti tokių gražių ir stilingai sutvarkytų parodos langų, kaip Štetyne. Skrybėlių magazinuose labai dailiai išdirbtos medinės panelės, pulkais sustatytos languose vylioja moteriškas vokietaites.

Yra čia ir Lietuvos Konsulas pas jį rytą užėjus, mūsų nusistebėjimui, lietuviškai nesusikalbėjom. Keista, tai kelionės knygoje skaitėme mums linkėjimus vokiškai rašytus, o apačioje matėme antspaudą su Lietuvos Vytimi ir parašu: „Lietuvos Konsulatas. Stettin”. Kai grįžau iš konsulato Zelmanavičiaus neradau – o mačiau didelę žmonių minią gatvėje, o jos vidury įžiūrėjau ir mūsų keistojo vaizdo „bėdą” su žemaituku. Vokiečiai prašo atviručių, klausia ar mes valdžios siunčiami važiuojam, ar rekordą „Geležiniam Gustavui” norime pamušti etc. Į visus 3 klausimus atsakėme neigiamai.

Paklausę kelio į Berlyną, sušėrėm arkliukui botagu ir nudundėjom asfaltuotu Pomeranijos plentu vokiečių sostinės link. Buvo birželio 27 d.”

Bus daugiau