Virgilijus Poviliūnas, istorikas

1929 m. rugsėjo 22 d. „Dienos” Nr. 59, p. 5-6. atspausdinta nauja Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Austrija ir raudonoji Viena” (Žemaituku po Vakarų Europą). Tad tęsiame savo kelionę tolyn (kalba netaisyta):

„1. Bundesstaat Österreich.

Taip žymima ant vyčnavai – balto stulpelio ties Neu-Negelberg. Niekieno netrukdomi, antspaudas gave persiritom rubežių ir dardėjom austrų mišku. Ką čia pasakyti apie Austriją? Važiuoti po kairei. Pinigai: šilingas ir grašis, kurių jau visai apstigom.

2. Daktaras gydo kišeninę ligą.

Turėjom čekį Vienos bankui, o kol privažiuosim maitinsimės oru ar šaknelėmis? Liūdnai šnekučiavomės įvažiuojant į Valenicos miestą. Jau čia kalbama austriškai, t. y. negrynai vokiškai.

Pradeda temti. Sustojom ties viena krautuve žibalo pirkti už likusius dar čechų halerus. Tuo tarpu mūsų bėdą ir mus sutiko pagyvenęs juodas džentelmenas su dviem panomis ir pradeda įprastą dainelę: iš kur, kaip… ir t. t. Jis rekomemduoja mums viešbutį ir kiša į rankas 15 šilingų. Viduje džiaugdamiese atsisakinėjom ir nenorėjom priimti aukos. Prisimygęs siūlė. Priėmėm.

Smarkiai pakilom dvasioj žinodami, kad oras nors ir geras bei sveikas daiktas, bet penybai geriau duona, dešra, karšta arbata pamiškėj.

Leidome sau net tokį liuksusą kaip cigaretai, jie čia visai pigūs – už 10 ct. 10 štukų.

3. Džinguliukai austrų cirke.

Parubežiais bastosi labai daug cirkų, t. y. didelių čigoniškų vežimų, muzikantų, klounų. Ties vienu sodžium pamatėm ištiestą didelę cirko užtvarą ir artistus, kurie išvydę mus apgulė ir besisveikindami kvietė mus dalyvauti jų seanse.

Jų cirkas turėjo vieną asilą, vieną bezdžionę, vieną kraliką ir daug lanksčių mergelių, kurios besilankstydamos nusišypsojimais galutinai įtikino mus, kad seanse dalyvauti reiki air mūsų „cirkui” dar labiau už meilius nusišypsojimus įtikino pažadas 30 kronų ir arkliui avižų.

Cirkai prieš pradėdami sceną važiuoja per sodžių su muzika ir šaukia žmones į aikštę. Šį kartą ir mūsų „bėda” buvo panaudota. Vienas muzikantas su trimitu įsėdo į mūsų vežimą, o kiti susirikiavo šalimais, tų pačių mergelių išpuošto žemaituko, visi traukėme per sodžių, sukeldami dėmesį ir juoką. Prasidėjo seansas, į jį susirinko visas sodžius. Mums prašant, mūsų numeris buvo pirmas ir susidėjo iš štai ko: iškilmingai nusiteikę risčia įbėgom į aikštę ir kilnodami skrybeles tris kartus apvažiavom aplink.

Vidury sustoję sakėme ir vienas, ir kitas prakalbas, maždaug taip: ar jūs žinot, kur Besarabija – žinom! Ar žinot kur Berberija – žinom. Mes, gerbiamieji, mes ne iš Beserabijos ir ne iš Berberijos, o iš Lietuvos. Ar žinote kur ji yra? Tyli išsižioję kaimiečiai. Tik vienas liaudies mokyklos mokinys atsakė žinąs. Prakalbą iliustravome rodydami vėliavą, virtuvę, demonstruodami virimą. Savo seansą baigėme džinguliukais. Iš cirko gavome žadėtą atpildą, o iš publikos didžiausius plojimus, iškilmingai apleidom cirką ir išnykome austrų miške.

Miškas Austrijoj šįmet baisiai subėdavotas: ištisi plotai medžių suguldyti.

4. Ponia su portugalų kalbos gramatika.

Vieną gražų ir šiltą vakarą apsistojom ties kurortu netoli miesto Horn. Buvo graži pievelė paupy, miškas ir pro medžius šypsojos išblyškęs menulis. Virš upelio kilo rūkas. Ramiai gurkšnojom arbatą. Keliu ėjo jauna moteriškė, po pažastimi turėjo knygą ir linksmai pažiūrėjo mūsų pusėn, į ką mes gražiai pasveikinę pakvietėm savo kompanijon. Ji sutiko prisijungti prie mūsų, bet arbatos gerti ne! Mat ji jau gėrusi, o gal pabūgo mūsų įtartino švarumo puodukų.

Pasipasakojo, kad mokosi portugališkai, esanti ponia, turinti vyrą. Tai visa girdėdamas užkalbinau portugališkai, ji nė sakinio dar nemokanti. Simpatiška poniutė, akys gilios, juodos, plaukai, kaip varno sparnas – o čia taip šilta naktis ir pro medžius mėnulis šypsosi.

Lydėjau iki namų, įlydėjau ir į namus. Vyras esąs išvažiavęs į Vieną. Jai nuobodu esą… O naktis buvo šilta…

Ant rytojaus gavau pipirų nuo Zelmanavičiaus, kai auštant rasą krėsdamas grįžau prie nakvojimo vietos.

Austrijoje plentai mūsų reikalui nepatogūs, siauresni už vokiečių, o be to gilūs, siauri ravai, o už jų tuojau prasideda javų laukai, taip kad norint padoriai pasiganyti žemaituką būdavome padoriai perspėjami. Plentas vadinasi Prano Juozapo* vardu ir tiesiai kaip vilyčia šauna į sostinę. Čia nėra ir lygumų; kalnai dideli, ir prakaito upeliai tekėjo, muses su bimbalais atakavo.

Austrų laukai ne taip derlingi kaip Čechijoje, už tai austrai labai dievobaimingi: prie kiekvieno upeliūkščio dežūruoja šventas Jonas Krikštytojas**; kryžkelėse koplytėlės, bet ne medinės kaip žemaičiuose, o akmeninės. Austrai visi su skrybėlėmis vaikščioja ir burnoje pypkę nešioja, ūsus rūpestingai kultivuoja.

5. Kunigo ir žydo pašnekesys.

30 ar 40 kilometrų atstumu nuo Vienos užklupo naktis. Užsukom į viešbutį, iš kurio skambėjo užkimę garsai: „Trink, trink, Brüderein trink…” dainelės. Čia gavom pirkti avižų ir šeimininkas pasiūlė pas jį pernakvoti. Sutikom. Vėlai po vakarienės po kiemą vaikštinėjo katalikų kunigas su knyga rankose (jis buvo viešbučio šeimininko sūnus). Grįžęs iš tvarto radau Zelmanavčių draugiškai besikalbantį su kunigėliu, vos tik ką baigusiu Vienos universitetą.

– Tai tamsta negali vesti? – klausia žydelis.

– Žinoma – atsako šypsodamasis licencijatas.

– Ale geras dalykas žmona – gundo žydas.

– O pats rodosi kiaulienos nevalgai – o dalykas irgi labai geras.

Paskui pašnekesys pasidarė neįdomus; tapo pametęs ginčo formą.

6. Vienas.

Šiandien važiuoti nesisekė, tai pasaga krito, tai balnelis gedo, tai čiurkšliais didelis lietus vanojo. Diena savaitės buvo šešta ir pavakary privažiavom lentelę:Stadt Wien. Paskutinis mūsų kelionės Stadt. Pristigome mat laiko, na ir, tarp mūs kalbant, pinigų. Motociklų ir automobilių chaose išvydome policininką, kuris labai švelniai paklausė kas mes tokie, nerasdamas reikalo dokumentų paklausti nurodė mums viešbutį priemiestyje. Įsivarėm į didelį autobusų garažą, drūtos šeimininkės užtikrinti, kad už nakvynę nereikės nieko mokėti ir perspėti, kad visa kas yra garaže liktų neliesta. Zelmanavičius išvažiavo miestan, o aš likau garaže.

7. Tarp etikos ir pagundos.

Sutemo, o kompanjonas negrįžta. Šeimininkė siūlo atsigulti autobuse, ten būsią minkščiau: tai pir padariau. Ant autobuso sofų blizga 5 šilingų sidabrinė moneta. Kišeniui buvo tuščia ir nejauku, o norėjosi taip užsirūkyti ir išgerti gardaus austrų alaus. Didelė kova virė tarp piktų kūno palinkimų ir etikos žiaurių reikalavimų. Paimsiu monetą – o gal ją tyčia šeimininkė padėjo, kad išmėgintų keliauninkų etiką. Kad ją kur velniai tą etiką, geriau, kad jos nebūtų išgalvoję.

Teko pasiduoti dantis griežiant etikos negailestingumui.

8. Vagys mūsų vežime.

Po sunkių ir košmaro sapnų pabudau: Zelmanavičiaus vis nėra. Prieinu prie vežimo: trispalvės lietuviškos nėra.

Pas šeimininkę gaunu neaiškų atsakymą, neveltui.

9. Viena – socijalistų miestas.

Ryto metą, sekmadienio skaistų rytą atsirado ir Zelmanavičius su kažin kokiu vieniečiu. Užkinkę žemaituką ir pravažiavę kelias gatves nustebom: visas miestas raudonavo vėliavomis. Buvo Internazionales Jugendtreffen (Tarptautinė jaunimo šventė). Šventės informacijos biuras pasiūlė mums viešbutį mieste ir kitus patogumus. Priėmėm pasiūlymą, juoba kad buvo įdomu pasižiūrėti ir pasikalbėti su įvairių tautų atstovais: ispanais, italais, japonais ir kitomis tolimomis rasėmis. Aš buvau apsivilkęs juodais marškiniais ir visi ne labai „draugiškai” žiūrėjo į mane. Bet veltui pragyvenimas prie menkų resursų vertė suktis tarp raudonmarškinių socialistų.

10. Mėlynieji Dunojaus vandenys.

Neveltui šią Lietuvos dainų upę taip pravardžiuoja. Kai dangus giedras vanduo skaisčiai mėlynas. Teka pro aukštus kalnus, vynuogėmis apsodintas ir pilių kuorais aptupdytas.

Ramu Vienoje. Čia panelės gražios, apsivilkusios paskutiniais madų nusišypsojimais. Kavinių ir restoranų triukšmingumas, Praterio didžiulis sodas, karaliaus Juozapo rūmai su pseudoklasiškais salonais ir rūmais. Uliojame Vienoje tris dienas ir tris naktis, matėme operetę, džiaugėmės muziejais…

Triukšminga ir ramu Vienoje…

Palikome ją 16 liepos.”

*Pranciškus Juozapas I (1830 – 1916) – Austrijos imperatorius.

**Turi būti Šv. Jonas Nepomukas.

(Bus daugiau)