Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau spausdiname ištrauką.

Ten manęs, kaip ir kitų dėstytojų iš Leningrado, nepriėmė dėstyti, nes visus mokinius meistrų priežiūroje siuntė dirbti į MRZ. Man dar pavedė įrengti mokykloje šaltkalvių dirbtuves mokinių praktikos darbams. Davė man į pagalbą jau pagyvenusį Smolensko žydą. Jis save vadino dailide ir turėjo gerą savo specialybės įrankių komplektą. Bet ar nenorėjo, ar nemokėjo, dirbo labai lėtai ir dirbiniai buvo beveik niekam tikę. Faktiškai tai beveik aš vienas sukaliau tuos stalus ir pastačiau ant jų praustuvus ir t. t. Už tą darbą man sumokėjo atskirai. O aš ir kiti dėstytojai paeiliui budėdavome naktimis mokykloje. Dar buvo ir senas barzdotas sargas. Jis vakare atsinešdavo didelius kailinius. Kontoroje pasistatydavo du stalus, ant jų dėdavo tuos kailinius ir atsiguldavo, ir, jais apsidengęs, užmigdavo, sakydamas: „Aš jau seniai dirbu sargu ir žinau, kaip tai daryti.“ Miegodavo visą naktį. Po kiek laiko ir tėvas baigė savo kursą.

Nuo 1944 m. Naujųjų metų mus visus dėstytojus atleido dėl etatų mažinimo.

Toje mokykloje dirbo sekretore lenkų žydė Helena Ajzenštat. Ji buvo atvežta į Slavgorodą ir sykį teko su ja susipažinti. Jos vyras, inžinierius chemikas, buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Archangelsko miškus dirbti. Kai 1941 m. rudenį visus lenkus paleido, jis atvyko pas žmoną į Slavgorodą ir įsidarbino centrinėje valdyboje chemiku inžinieriumi-inspektoriumi. Dirbant „Krasnyj eksport“ teko su juo susipažinti. Jis net buvo lenkų kariuomenės karo veteranas. Jis man pasakojo apie darbus Archangelsko miškuose. Kaip ten sunku su butais ir maistu, bet aš vos sulaikiau juoką, kai jis man pasakė: „Tai buvo baisus darbas – duoda du žmones, ilgą pjūklą ir liepia nupjauti storą medį.“ Žinoma, sunkios sąlygos ir t. t., bet pats darbas buvo jau man žinomas ir pats aš mūsų miške ne kartą pjoviau „ilgu pjūklu“ su kitu darbininku „tokį storą medį“. Reikėjo ieškoti darbo ir kito švaresnio buto. Jau neatsimenu, kas mums padėjo, bet radome butą kitoje miesto pusėje, prie miesto sodų. Tai buvo namas iš nendrių, jo šeimininkė Rybakova gyveno su sūnumi, kuris dar buvo mokinys. Mes visi persikėlėme pas ją. Aš pamėginau stoti dirbti į pieninę, kuri buvo netoli tos mokyklos, kurioje dirbau. Nuėjau pas pieninės vedėją, pasakiau, kas esu ir kur jau dirbau. Jis man pasakė, kad galiu dirbti pieninės mechaninėje dalyje (ten buvo garo katilas, garo ir vandens sistemos ir pieno perdirbimo mašinos). Dirbau kartu su mechaniku ir šaltkalviu kaip antras šaltkalvis ir, reikalui esant, elektrikas. Davė man 360 rublių į mėnesį. Ir dar pasakė: „Pats supranti, būsi prie pieno ir jo gaminių.“ Pradėjau dirbti. Nuo naujo buto buvo daug arčiau, nei nuo to, iš kurio eidavau į mokyklą. Mechanikas buvo rusas, o šaltkalvis – vietinis vokietis, mormonų sektos narys. Jie buvo su manimi draugiški. Gerai kartu dirbome ir draugavome.

Paskui aš vaikščiojau į darbą į tos pačios pieninės sūrių barą, netoli geležinkelio stoties. Tai buvo toli, kitoje miesto pusėje. Ten dirbo patyręs meistras – mechanikas Polukojurjevas. Jis labai draugiškai elgėsi su manimi. Iš jo išmokau kelių praktiškų metodų emaliuotiems indams remontuoti. Buvo dar keli darbuotojai ir santechnikas pavarde Zlatopupas. Eidamas iš ten ant peties parnešdavau gana storą, apie 3 metrų ilgio, miško medžiagos gabalą.

Vieną dieną pieninės arklys susilaužė koją. Jį papjovė ir mėsą pardavinėjo pieninės darbuotojams. Aš taip pat paėmiau tos mėsos. Pirmą kartą mums teko valgyti arklieną. Patiko mums (ypač tokiomis sąlygomis), nes buvo lengvai saldi ir, virškinant, išsiskirdavo daug putų. Kai aš ateidavau su kibiru paimti pasukų, kibiras visuomet buvo uždengtas medžiagos gabalu. Ceche dirbo dvi ar trys lenkės. Jos įmesdavo man į kibirą du gabalus sūrio brinzos ir sakė, kad vienas gabalas šeimai, o kitą tegu žmona parduos, o aš joms atnešiu pinigus. Taip visą laiką ir darėme. Tos lenkės priėmė tarybinius pasus. 1944 m. pavasarį pradėjo grįžti lenkai, Lenkijos piliečiai, kurie atsisakė priimti tarybinius pasus, dėl to buvo suimti. Rodosi, tais metais Maskvoje susiorganizavo taip vadinama „Lenkų patriotų sąjunga“, kurią sudarė kairiųjų partijų atstovai. Didžioji dalis – komunistai. Jie susitarė su tarybine valdžia ir jiems leido organizuoti lenkų kariuomenę. Buvo paskelbta, kad tie, kurie atsisakė priimti tarybinius pasus, bus paleisti, jei stos į tą kariuomenę. Vyrai, kurie buvo kariškiai ir tinkami tarnybai, stojo į tą kariuomenę. Labai greitai paleido vyrus, moteris ir netinkamus tarnauti kariuomenėje. Kas buvo iš Slavgorodo, tas grįžo į Slavgorodą. Grįžo tų vaikų, kurie buvo pas mus, motinos. Tos „Jagodkos“ motina pasiėmė dukrą ir vėl apsigyveno ten, kur gyveno anksčiau. Buvo mums labai dėkinga už dukros globą. Kita, Čelpačiova, tų dviejų vaikų motina, negalėjo rasti sau ir vaikams buto ir taip pat apsigyveno pas mus. Tuo metu mano žmona susipažino su viena ruse Siunia Stepanovna. Jos vyras buvo fronte, o ji buvo labai simpatiška ir draugiška. Žmona pasakojo, kaip prieš kiek tai metų jos motina ir dar kelios moterys susirinko jų namuose pasimelsti Velykų švenčių metu. Už tai jas visas nuteisė keleriems metams, išvežant į koloniją. O dabar kaip tik buvo leista melstis ir net skelbė Stalino padėkas tikintiesiems už pinigų rinkimą ir aukojimą krašto gyvenimui. Iš tikrųjų, kai paskelbė, kad gali tikintieji veikti ir melstis, tai Slavgorode pradėjo veikti pravoslavai, bet pasirodė, kad yra daug visokių religijų ir sektų. Daug buvo baptistų, mormonų, sultonikų ir dar visokių kitų. Sultonikų pažinojome kelias šeimas. Jie šventė šeštadienį (į darbą, žinoma, ėjo). Namuose penktadieniais ruošė valgį šeštadieniui, kad tą dieną nieko neruoštų virtuvėje. Ta Siunia Stepanovna pasakė žmonai, kad jos kaimynė turi didelį namą (iš samanų), vienoje pusėje ji gyvena, o kitoje – niekas negyvena. Ten yra nemaža virtuvė ir didelis kambarys, ir mes galime pas tą kaimynę apsigyventi. Nutarėme ten persikelti. Mums būtų ten labai patogu ir erdvu. Be to, būtų tos Siunios Stepanovos šeima. Su šeimininke susitarėme ir persikėlėme pas ją. Kiek mokėjome, jau neatsimenu. Tuo metu mane miesto vykdomasis komitetas pakvietė dirbti į miesto elektrinę vyriausiuoju elektriku. Aš, žinoma, sutikau. 1944 m. kovo mėnesį pradėjau ten dirbti. Tėvas neilgai trukus vėl pradėjo dirbti miesto poliklinikoje. Čelpačiova su dviem vaikais pasiliko gyventi pas Rybakovą, buvusiame mūsų kambaryje.

Elektrinėje buvo mechaniku ir kartu laikinai ėjo direktoriaus pareigas tas pats Galik Nikolai Timofejevičius, su kuriuo aš kalbėjau 1941 m. Jis labai apsidžiaugė, kad mes kartu dirbsime. Jis gyveno visai arti elektrinės su žmona ir dviem vaikais. Darbininkais dirbo keli tos profesinės mokyklos, kurioje mokytojavau, mokiniai. Keturi elektromonteriai, du dyzelistai ir vienas sargas iš Dagestano, buvęs kare ir ten sužeistas. Jis po išėjimo iš ligoninės jau nebetiko kariuomenei. Tie mokiniai tik ėjo valgyti ir dirbo elektrinėje, bet jokių pamokų nelankė.

Elektrinėje buvo vienas 150 arklio galių dyzelis ir du nuolatinės srovės senos konstrukcijos generatoriai. Elektros tinklai buvo 440 voltų su nuliu, taip kad abonentai turėtų 220 V. Medinis namas stovėjo gatvės viduryje. Gatvės plotis buvo nuo 40 iki 50 metrų. Negrįsta, šaligatviai iš medinių lentų ir kai kur iš betono plokščių. Viršuje buvo elektros linijų laidai, o žemiau – radijo. Mechanikas Galik pasakė, kad nėra jokių elektros linijų schemų ir, bendrai, jokių techninių dokumentų. Jis davė man keletą dienų, kad aš apeičiau visas gatves, kurios turi elektros linijas, susipažinčiau su elektros linijomis ir galėčiau labiau veikti ir orientuotis.

Mieste buvo ir iš MRZ gamyklos elektros linijos gatvėse, kurios buvo arčiau gamyklos. Be to, karo pradžioje, kai kurį laiką miesto elektrinė buvo sustabdyta dėl kuro (dyzelino) stokos, o vėliau dirbo tik vakare iki 19 val., kai kuriuos laidus demontavo ir atvedė elektrą iš MRZ į centrinę miesto gatvę, kad svarbiausios įstaigos (kaip NKVD su visais poskyriais, miesto partija, rajono partija, miesto vykdomasis komitetas ir dar kai kurios įstaigos) turėtų elektrą visą parą. Ligoninė turėjo savo mažą elektrinę. Alaus bravoras, kalėjimas ir kt. taip pat turėjo savo.

Mano atlyginimas buvo 700 rublių į rankas ir kiekvieną mėnesį galėjau gauti žibalo nemokamai (neatsimenu, kiek). Dar už pinigus galėjau nusipirkti akmens anglių ir malkų, nes elektrinė priklausė miesto komunaliniam ūkiui. Per kelias dienas susipažinau su elektros tinklais. Jų nebuvo daug ir buvo nekomplikuoti. Mano pareigos buvo daryti matavimus atliekant remontą, registruoti gedimus ir siųsti žmones taisyti gedimų. Visuomet būti elektrinėje jos paleidimo metu, nes tie „darbininkai“ mokiniai nelabai buvo įpratę. Paskui jau mechanikas ir aš eidavome namo, o elektrinėje pasilikdavo dyzelistas ir elektromonteris. Darėme taip pat ir vidaus instaliacijas, jų remontą įstaigose ir pas atsakingus darbuotojus bute. Pas eilinius piliečius bute remontą taip pat darėme. Aš visada buvau su tais „monteriais“. Dirbome kartu, bet gedimus jie vieni šalino.

Su visais palaikėme gerus santykius ir su niekuo neturėjome jokių nesusipratimų. Mano tėvas, kaip minėjau, jau vėl buvo pakviestas dirbti į polikliniką. Ligoninėje dirbo (jau apie jį minėjau) daktaras Kopylovas iš Vilniaus, rusas, lenkų pilietis. Jis vedė lenkę, atvežtą kartu su juo. Ji turėjo seserį. Tėvų nebuvo. Jie priėmė tarybinius pasus. Kopylovas susirgo ir jį paguldė į ligoninę. Gydytojai nustatė, kad tai maliarija. Slavgorode, ypač ligoninės zonoje, buvo ežeras „Siekači“, kuris vasarą likdavo tik pelke, todėl tame rajone maliarija pasitaikydavo. Kopylovas, pats geras gydytojas, suprato, kad jam ne maliarija, bet pats nustatyti nesugebėjo. Gydytojai tvirtino, kad maliarija. Kopylovas paprašė, kad pakviestų mano tėvą. Tėvas nustatė, kad pas Kopylovą šlapias pleuritas. Daktarė (vietinė vokietė), chirurgė, nenorėjo sutikti su tėvo nuomone. Tada tėvas pasakė jai, kad atneštų prietaisą (špricą), naudojamą vandeniui ištraukti iš plaučių. Ji atnešė, ir jis iš Kopylovo plaučių ištraukė vandens. Tada sutiko ir pradėjo gydyti. Kopylovas nuo pleurito greitai pasveiko. Kai lenkai 1946 m. važiavo atgal į Lenkiją, Kopylovas su žmona ir jos seserimi išvažiavo į Lenkiją ir vėliau dirbo Ščecino Medicinos akademijoje. Neatsimenu, kelintais metais, bet Kėdainiuose sužinojau iš lenkų laikraščio, kad Ščecine mirė akademikas profesorius Kopylovas.

Vieną vakarą, buvo jau tamsu, pabarškino mums per aklinai užrakintas duris, kurios buvo tarp šeimininkės ir mūsų buto. Ji mums pasakė, kad kažkas laužo jos tvarto sieną, bet ji bijo išeiti. Aš paėmiau kirvį ir išėjau į kiemą. Pamačiau du vyrus prie tvarto. Jie mane pamatė, greit pasišalino ir daugiau nepasirodė.

Vieną dieną, o tai buvo Sekminės, žmona turguje iškeitė (nepamenu, ką) į du didelius kepalus duonos. Nutarėme vieną kepalą sau pasilikti Sekminėms, o antrą iškeitėme į mėsą ir riebalus.

Tuo metu viena gydytoja rengėsi išvažiuoti iš Slavgorodo. Tėvas ją pažinojo ir susitarė su ja, kad paliks savo butą mums. Tas butas buvo Slavgorodo pedagoginės mokyklos nuosavybė. Tai buvo medinis tinkuotas vieno aukšto namas su koridoriumi per vidurį. Namas turėjo po tris kambarius kiekvienoje pusėje, iš viso 6 butus – kambarius su virtuve kiekviename bute. Tos daktarės butas buvo priekinėje namo pusėje. Butui priklausė du kambariai, ir jis buvo kampinis. Mes greitai persikėlėme į tą namą Lunačevskio gatvėje. Jis buvo labai arti elektrinės, o tėvui buvo daug arčiau negu iš Engelso gatvės. Tiksliai datos neatsimenu, bet tai buvo 1944 m. vasarą. Tame name mes ilgai gyvenome ir, kai reikėjo iš jo išsikelti, persikėlėme į Roza Liuksenburg gatvę ir jau iš ten po kelių metų išvažiavome į Lietuvą. Su visais kaimynais, gyvenančiais name ir aplinkui, palaikydavome gerus ir draugiškus santykius.

Nuo to laiko jau lyg gyvenimo sąlygos nusistovėjo. Iki karo pabaigos ir po karo dar buvo sunkiau su maistu ir kitomis prekėmis, bet paskiau iš lėto pradėjo viskas gerėti, ir po kelių metų sąlygos buvo pakenčiamos.

Viską iš eilės aprašyti užimtų labai daug vietos ir būtų net neįdomu. Čia aprašysiu eilę įvairių atsitikimų, kurie mums turėjo didesnę reikšmę ir įtakodavo mūsų ir kitų tremtinių gyvenimus. Chronologiškai jau negaliu visų tų įvykių nurodyti, bet tai ir neturi reikšmės. Svarbu charakterizuoti mūsų gyvenimo ir darbo sąlygas ir santykius su kitais vietiniais gyventojais ir vietine valdžia.

Po kiek laiko, kai vokiečius pradėjo stumti atgal, kariuomenėje uniformų antpečiuose pridėjo žvaigždutes ir karininkų laipsnius. NKVD padalino į MVD ir KGB. Slavgorode tą NKVD viršininką Serovą nubaudė už tai, kad neteisingai vykdė visą akciją su lenkais ir nesugebėjo jų įtikinti paimti tarybinių pasų. Jį nusiuntė kaip karininką į frontą. Vėliau jis buvo MVD (MGB) ir saugumo KGB viršininkas.

Vieną 1944 m. vasaros dieną, kai atėjau į darbą, mechanikas Galik pasakė man, kad šiandien reikės važiuoti į Michailovską, kur pastatė šiluminę elektrinę prie ežero, kurio dugne yra stori sodos klodai ir gamina iš jos sodą bei kitus chemikalus „Sodos gamykloje“ (Sodazavod).

Mane siunčia Slavgorodo vykdomasis komitetas į tą Michailovską (120 km į pietus nuo Slavgorodo), nes ten baigė tai gamyklai statyti šiluminę elektrinę, todėl liko dar įvairių elektros medžiagų ir prietaisų. Yra paruoštas sąrašas, ko mums reikia. Ir bendrai dėl dokumentų, kad galėčiau susitarti dėl gavimo, kai ko reikia. Kai bus apžiūrėta, reiks siųsti transportą, kad atvežtų. Be to, Slavgorodo valdžia susitarė su KGB viršininku, kad, kada kas bus su mašina iš Michailovsko, mane kartu nuveš ir paskiau man padės grįžti į Slavgorodą. Tą sodos gamyklą statė kaliniai. Netoli gamyklos buvo kalinių lageris. To lagerio mašinos dažnai važinėja į Slavgorodą ir atgal. Taip miesto valdžia susitarė dėl mano kelionės, nes miestas tada beveik neturėjo jokių automašinų.

Galik pasakė man, kad, kol jis gaus mano kelionei reikalingus dokumentus iš miesto partijos komiteto ir miesto vykdomojo komiteto, aš galiu nueiti namo ir pasiruošti kelionei. Reikėjo su savimi pasiimti valgyti, nes ten nežinia, kaip aš gausiu maitintis ir kiek laiko būsiu. Aš parėjau namo (dar tuo metu gyvenome Engelso gatvėje pas tą šeimininkę). Žmona labai susirūpino tuo, kadangi mažai turėjome duonos, tai pasiskolino pas Siunę Stepanovną. Aš persirengiau, paėmiau maistą ir nuėjau į elektrinę. Po kiek laiko atėjo Galik ir atnešė mano dokumentus. Pasakė, kad eičiau pas KGB viršininką Sobalevą. Ten turiu klausyti nurodymų. Jis pažadėjo man padėti atlikti man paskirtą užduotį.

Atėjau į KGB pas sekretorę. Ji pranešė viršininkui ir, grįžusi, liepė palaukti. Po kiek laiko ji paskambino telefonu ir pasakė, kad galiu užeiti. Užėjęs pamačiau viršininką. Jį jau buvau matęs, kai vieną kartą buvau pas jį registruotis. Mes vietoj pasų turėjome pažymėjimą, kad toks tai gyvena Slavgorode ir turi teisę gyventi ir važinėti Slavgorodo rajono ribose. Kas mėnesį turėjome registruotis MVD. Registruotis galėjo vienas iš šeimos narių. Tėvas nėjo. Visuomet aš ėjau su mūsų pažymėjimais. Registravo MVD karininkas. Ten paprašydavo prisėsti, ir prasidėdavo pokalbis, kaip mūsų šeima jaučiasi, kaip sekasi darbe ir t. t. Visada domėjosi, kaip ten prieš karą Lietuvoje ir t. t. Aš jam pasakojau nepeikdamas ir nelabai gyriau – taip vidutiniškai. Atrodė, kad jis priimdavo informaciją palankiai, bet visuomet jausdavau didelį įtempimą ir laukdavau, kada baigsis tas „vizitas“ pas jį.

Dabar, kai aš pas jį užėjau, sėdėjo kapitonas. Mus supažindino. Tai buvo kapitonas iš to lagerio, ir su juo turėjau važiuoti. Trumpai pakalbėjome ir išėjome į kiemą, kur buvo automašina su būda, kurioje buvo langeliai su grotelėmis ir viduryje suolai. Tai kalinių vežiojimo automašina. Vairuotojas buvo žydas, pasirodė, kad jis buvo inžinierius mechanikas, bet kalinys. Kapitonas sėdėjo kabinoje šalia vairuotojo, o aš – toje būdoje. Važiavome gana ilgai. Keliose vietose trumpai sustodavome. Aš iš mašinos neišlipau. Pagaliau atvažiavome į kokią tai vietovę, bet ne į pačią Michailovską.

Jau buvo tamsu. Kapitonas įvedė mane į kambarį, o pats nuėjo į kitą kambarį. Po kiek laiko kažkoks vyras atnešė man vakarienės. Aš jau neatsimenu, kada taip valgiau, tiksliau, neatsimenu, ką man davė, bet tai buvo geros mėsos su garnyru ir dar kažkokie patiekalai, duonos, alaus, arbatos ir kažkokių tešlainių. Užėjo kapitonas ir pasakė: „Zapravliaites, zapravliaites, u nas chvatit vsego.“ Kada pavalgiau, mane nuvedė į kitą kambarį, kur stovėjo paklota lova, ir pasakė, kad čia miegosiu ir kad vienas karininkas tokią valandą po pusryčių važiuos į Michailovską ir mane ten nuveš. Užtikrins man nakvynę viešbutyje ir nurodys, kur man eiti į gamyklos kontorą.

Iš ryto, kai atsikėliau ir išėjau iš savo kambario, sutikau kapitoną ir dar vieną karininką. Kapitonas supažindino ir pasakė, kad po pusryčių aš su juo važiuosiu. Jie kažkur išėjo, o man vėl atnešė gerus pusryčius. Pavalgiau, kiek norėjau, ir dar pasiliko.

Po pusryčių atėjo tas karininkas, ir su juo nuėjome prie automašinos, su kuria atvažiavome į Michailovską. Jis mane nuvedė į viešbutį. Tai buvo medinis, naujai pastatytas, vieno aukšto namas su eile kambarių. Ten mane užrašė ir nurodė mano lovą. Tas karininkas ir ten apsigyveno. Paskui paaiškino, kaip eiti į gamyklos kontorą. Man pasakė, kad, jei laiku suspėsiu sutvarkyti reikalus, tai ryt važiuos mašina į Slavgorodą per eilę vietovių ir galės mane nuvežti.

Nuėjęs į kontorą prisistačiau, kas esu, iš kur, ir padaviau atitinkamus raštus. Jis skaitė gana ilgai, šypsodamasis ir traukydamas pečiais: „Ką jie ten galvoja? Gal girti rašė? Mes dar nebaigėm montažo darbų dėl medžiagų stokos, o jie prašo tai, ko mes dar tik norime gauti. Nieko jums padėti negalėsime. Galite grįžti atgal ir jiems taip pasakyti. Aš nematau reikalo apie tai jiems rašyti.“ Atsisveikinau ir grįžau į viešbutį. Apsirengiau ir, matyt, buvau atpratęs nuo tokio valgio, kokį gavau, ir sugedo mano viduriai. Galvojau, kaip reiks čia rasti gydytoją ar bent vaistinę.

Tuo laiku apsirodė tas karininkas, kuris mane atvežė. Aš jam pasakiau apie savo ligą. Jis man pasakė, kad yra atvykęs jų organizacijos vyr. gydytojas ir mane tuojau pas jį nuves. Taip pat jis pasakė, kad negali man leisti grįžti į Slavgorodą, nes čia jam pasitaikė keletas dizenterijos atvejų. Rytoj ryte važiuos sunkvežimis į Sieverkų lagerį, man duos lydintį lagerio ligoninei priklausantį sunkvežimį. Ištirs mano sveikatos būklę. Jei man ne dizenterija – aš tik pernakvosiu ir galėsiu važiuoti į Slavgorodą, nes sunkvežimis į Slavgorodą važiuoja beveik kasdien. Jei dizenterija – turėsiu gulėti ligoninėje, kol pasveiksiu, ir tik tada galėsiu išvažiuoti. Šiandien turėsiu pernakvoti viešbutyje ir laikytis dietos.

Nelabai man tas jo pasiūlymas patiko, bet turėjau sutikti. Kitos išeities nebuvo. Iki vakaro vaikščiojau po Michailovkos gatves. Nieko nevalgiau, nes nelabai gerai man dar buvo. Vakare išgėriau arbatos viešbučio valgykloje ir kiek pavalgiau iš savo maisto atsargų. Kada atėjau į kambarį, pastebėjau, kad visi traukia lovas nuo sienų. Gyventojai pasakė, kad tada mažiau puola blakės. Naktį labai mažai miegojau, kovodamas su blakėmis.

Iš ryto karininkas nurodė mašiną, su kuria važiuosiu į Sieverką. Važiavo tik vairuotojas, o aš sėdėjau šalia jo mašinoje. Mašina buvo pakrauta ir uždengta brezentu. Važiavome gana ilgai. Sieverka buvo prie kelio iš Michailovkos į Slavgorodą.

Atvažiavome prie lagerio. Pamačiau ištisinę tvorą iš spygliuotos vielos. Viduje matėsi eilė medinių pastatų – barakų ir kitų pastatų. Vairuotojas privažiavo prie vieno. Išlipome ir nuėjome į priėmimo punktą. Ten jis pasakė, kas esame, parodžiau savo ir gydytojo raštus. Mane liepė nuvesti į sanitarinę dalį (v sančast). Ten paėmė iš manęs tą raštą kažkoks uniformuotas darbuotojas ir nuvedė mane toliau. Atvedė į gydytojo kabinetą, padavė raštą gydytojui ir išėjo.

Gydytojas paskaitė ir pradėjo mane klausinėti. Pasakė seselei pamatuoti man temperatūrą. Temperatūros nebuvo. Sesutei liepė parodyti, kur aš miegosiu, ir įleisti man kažkokių vaistų. Kada aš jam pasakiau, kad mano viduriai šiandien jau apsiramino, jis pasakė, kad, atrodo, pas mane nebus dizenterijos, bet tie vaistai nepakenks. Jei iki rytojaus viduriai bus tvarkoje, tai galės mane išleisti. Padėkojau ir išėjau su sesute.

Ji pradėjo mane klausinėti, iš kur aš ir t. t. Kada pasakiau jai, kas esu, pasakiau savo pavardę, ji staiga pradėjo kalbėti lietuviškai. Ji pasakė, kad yra iš Lietuvos, tik nuteista į lagerį. Čia ji dirba sesele. Jos pavardė Juozapaitienė. Ji man suleido vaistus. Nuvedė, kur yra pirtis, kad nueičiau išsimaudyti. Davė ligoninės rūbus, o mano uždarė į spintą.

Kai grįžau iš pirties, palatose pamačiau ligonius. Jie buvo labai liesi, beveik vieni kaulai ir oda. Kada paklausiau Juozapaitienės, kodėl jie taip suliesėjo, ji pasakė, kad tai organizmo išsekimas dėl vitaminų stokos ir blogo maisto, ir kad jie pasitaisytų, reikalingas ilgas gydymas ir atitinkamas maistas, o su maistu yra sunku.

Po kelių valandų automašinomis atvežė gana didelę lenkų kalinių grupę. Juos atvežė iš pietų. Jie visi atrodė normaliai. Aš nežinojau, ar galima su jais kalbėtis, bet keli iš jų, pamatę, kad aš stoviu ir žiūriu į juos, paklausė, kas aš esu. Atsakiau jiems lenkiškai. Jie labai apsidžiaugė ir pradėjo pasakoti apie save, pasakė savo pavardes. Vieną atsimenu – tai buvo inžinierius Karpok.

Paskui jie visi nuėjo į pirtį ir daugiau su jais nesusitikau. Juozapaitienė mane globojo ir tuoj pašaukė pietų, o vėliau – vakarienės. Gavau dietinius patiekalus. Turėjau arbūzą, kurį buvau nusipirkęs Michailovkoje, ir juo pavaišinau. Pats nevalgiau. Man atrodė, kad su mano sveikata viskas gerai.

Ta Juozapaitienė buvo gana savotiška. Labai daug kalbėjo, keikė visus ir sakė, kad norėtų būti lietuviška Žana d’Ark (Jeanne d’Arc). Aš pasijuokiau iš to, bet ji labai karštai įrodinėjo, kad rimtai kalba, nors supranta, kad tai tik svajonė.

Pernakvojau palatoje. Iš ryto mane Juozapaitienė nuvedė pas gydytoją. Manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Pasakiau, kad visai gerai ir kad vakar vakare ir naktį viskas buvo gerai. Daktaras pasakė, kad po poros valandų važiuos sunkvežimis ir aš galėsiu kartu važiuoti į Slavgorodą. Juozapaitienei liepė išduoti mano rūbus. Padėkojau jam ir, išėjęs, gavau savo rūbus. Persirengiau. Po kiek laiko mane pašaukė ir išvedė už vartų. Parodė sunkvežimį, su kuriuo aš važiuosiu į Slavgorodą.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau