Daniel Seghers, Mergelės Marijos skulptūra su gėlėmis, 1645 m.
Penktadienį švenčiame ypatingą iškilmę – Žolines. Tai diena, kuomet visa Katalikų Bažnyčia mini Mergelės Marijos Dangun ėmimą su kūnu ir siela, kurį pažymi ne tik atskirais, tai progai parašytais Mišių tekstais, bet ir žolynų, gėlių pašventinimu. Tad ir šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti apie Mariją kaip apie gėlę – nuostabiausią išaugusią gėlę iš visų pasaulio gėlių. Juk Žolinės.
Gėlė yra gamtos dalis. Gamta Dievo kūryboje buvo lyg kelias, kuriuo eidamas ir po vieną kurdamas žemę, saulę, mėnulį, vandenis, gyvulius, roplius ir padangių sparnuočius, Dievas pagaliau nuėjo iki žmogaus kaip savo visos kūrybos kulminacijos ir galutinio tikslo. Žmogaus sukūrimas išbaigė Dievo darbą ir galų gale patenkino Dievą – štai, jis visa sukūrė, matė, kad tai buvo gera, didžiavosi savimi kaip Kūrėju ir nuėjo ilsėtis po šešių darbo dienų. Pirmuosius žmones, kaip ir dabartinius, turėjo džiuginti gėlių grožis ir grakštumas, spalvų ir kvapų įvairovė, formų ir dydžių gausa, jų prigimties vienovė ir, sykiu, skirtingumas. Gėlė dygsta iš sėklos, sukrauna žiedus, išsprogsta savo grožio ir kvapo fontanu, teikdama mūsų regai ir uoslei retą malonumą. Smagu gražią gėlę nuskinti ir džiaugtis, nešant ją rankoje. Gera uostyti ir justi kartais saldų, kartais – kartoką, kartais – malonų, kartais – įkyrų – kvapą ir sakyti sau – ak, kokia graži gėlė. Tačiau, kad ir kokia graži gėlė bebūtų, kiek kvapo, grakštumo ir grožio savyje talpintų, po kelių dienų ji alpsta, o nualpusi, jau nebepasikelia. Jos grožis ir kvapas – laikini, o stotas greitai suglemba. Tačiau gėlė, kaip ir visa teisinga Dievo kūryba, yra papuošta trimis pagrindiniais dieviškos prigimties atributais – tiesa, grožiu ir gėriu. Įsitikinkime – pirma, gėlė sukurta nemeluojančio Dievo, o ir pati niekad nemeluoja, reiškia, joje esama tiesos. Antra, gėlė džiugina akį ir širdį, reiškia, ji yra graži. Na, ir trečia – ką gi blogo kvapni ir graži gėlė yra padariusi? Reiškia, ji dar ir gera. Ginčytis, aišku, galima, sakysite – o kurgi nuodingosios gėlės? Atsakymas paprastas – čia aš kalbu apie nenuodingas, ,,geras“ gėles. Nuodingųjų šiame straipsnyje neliečiu – bijau nusinuodyti, o ir ne apie botaniką dabar kalba. Dabar labiau kalbu apie alegorinę gėlės, kaip gėrio, grožio ir švelnumo įsikūnijimo, prasmę, o ne apie kūnišką jos prigimtį, kuri gali būti visokia. Taigi, gėlė yra dalis gamtos, kurią bekurdamas, lyg keliu, Dievas nuėjo iki žmogaus. O kaip buvo su Jėzumi? Argi Dievas neišsirinko sau skaisčiausio ir tyriausio šios žemės žiedo – Marijos – ir ja, lyg keliu eidamas, nepagimdė savo Sūnaus? Na taip! Marija yra Išganymo istorijos – gamtos – dalis, kuria vis keliaudamas, bekurdamas, Dievas galų gale davė pasauliui savo Vienatinį Sūnų ir dar kartą galutinai išpildė ir užbaigė savo kūrybą. Marija yra gėlė, iš kurios nektaro ištekėjo saldžiausias medus – Jėzus Kristus. Pažiūrėkime, kiek daug Marija ir gėlė turi bendro – juk dažnai gėlei nereikia antros gėlės, kad sugebėtų krauti nektarą, užtenka tik apvaisinančio bitelės atskridimo. Lygiai taip ir Mergelė Marija, kaip sako Jono Evangelija, ,,ne iš kūno norų, ne iš vyro norų“, bet vien tik Šventosios Dvasios, lyg Dievo ,,bitelės“ stebuklingu veikimu pradėjo savo įsčiose Sūnų.
Bažnyčia labai dažnai savo tekstuose ir mene Mergelę Mariją tapatina ir sieja su gėlėmis, ypač – su rožėmis ir lelijomis. Manau, ilgai įrodinėti nereikia – kasdien suklupę litanijoje meldžiamės: ,,Paslaptingoji rože, melski už mus.“ Po litanijos atsikvėpę, giedame – ,,Sveika, Marija, Dangaus lelija“. Iškilusis mūsų prelatas ir didis poetas Maironis, rymodamas prie palangės, vaikščiodamas Kauno senamiesčiu, žvelgdamas į savo sodo gėles, gniauždamas rankose savo drožinėtą lazdą, išsitraukęs iš sutanos plunksnakotį, parašė ilgus okupacijos metus lietuvių dvasią stiprinusią, neoficialiu visų disidentų himnu tapusią giesmę ,,Marija, Marija, skaisčiausia lelija“. Šventojo Kazimiero širdies giesmė ,,Ausk Marijai“ irgi kupina gėlių provaizdžių – ,,Ausk Marijai rožių giją, mano siela nerami. <…> Tavo grožis mums kaip rožė, kaip lelija nekalta“. Kitoje gi vietoje, būtent kiekvienoje maldaknygėje esančiose Švenčiausios Mergelės Marijos ,,Valandose“ randame tokį versą – ,,Kaip lelija tarp erškėčių, taip Marija tarpe mūsų.“ Netgi lietuvių kalboje Marijà kirčiuojama kaip lelijà. Rožės ir lelijos yra brangios ir kilmingos gėlės, ilgą laiką naudotos karalių ženkluose – puikiai žinome prancūzišką leliją, virtusią labai universaliu simboliu tiek heraldikoje, tiek mene apskritai. Tiudorų, anglų karalių dinastijos rožė taip pat užima svarbią vietą ženklų ir simbolių hierarchijoje. Rožės ir lelijos suvoktos kaip ypač reikšmingos, kilmingos, ne visiems įperkamos gėlės, o ir Marija, kaip rinktinis žmonijos žiedas, imta su jomis tapatinti.
Prašyte prašosi šiame kontekste paminima Evangelijos pagal Matą ištrauka apie lauko leliją. Prisiminkime ją:
,,Jėzus tarė: kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą? Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu? Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis?“
Ko tat galime pasimokyti iš lelijos šioje ištraukoje? Pasitikėjimo Dievu ir nuolankumo. O iš Marijos ko galime pasimokyti? Argi ne to paties? Iš tikrųjų, taip. Iš Marijos, kaip ir iš lelijos, galime mokytis nulenkti galvą prieš Dievo valią ir sutikti su viskuo, ką Dievas siunčia, tereikia ištarti savąjį fiat – tebūnie. Nagi, pasižiūrėkime. Arkangelas Gabrielius pasakė Marijai, jog ji pradės Dievo sūnų. Ką būtų dariusi nenuolanki moteris? Geriausiu atveju, sakytų: o, ne, ne mano tai valiai, nesiimsiu šio darbo, ačiū, viso gero. Blogiausiu atveju, pabėgtų perkreipta baimės, nespėjusi tarti nė žodžio, pamačiusi gyvą angelą. O Marija, kaip nuolankioji lelija, teištarė: ,,Tebūnie“.
Kitoje Evangelijos vietoje skaitome apie Marijos kelionę pas Elzbietą. Irgi keista istorija – jauna mergaitė ne dienai, ne dviem, o keliems mėnesiams išvyksta lankyti senyvos moters, nebodama nei savo jaunystės, per daug negalvodama, nei ką gers, nei ką valgys, nei kuo vilkės. Ir ką ji daro atvykusi pas Elzbietą? Kita sakytų: pavargau, tingiu, duok pavalgyti ir atsigerti, po to – norėsiu prigulti, paklok patalus. Ką sako Marija? – Mano siela šlovina Viešpatį! Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo gelbėtoju!
Va čia ir yra nuolankumas Marijos – laukų ir Dangaus lelijos.
Baikime šį Žolinių apmąstymą apibendrinimu. Šią dieną, kuomet džiaugiamės derliumi ir gėlių žiedais, prisimename kilniausią ir gražiausią žmonijos žiedą – Mergelę Mariją. Per ją Dievas dovanojo mums savo Sūnų – iš kvapniausios gėlės nektaro ištekėjusį saldų medų. Šiuo medumi pasotinta, Bažnyčia visais laikais Mariją tapatino su rožėmis ir lelijomis, karališkiausiomis ir brangiausiomis gėlėmis, kurios puošė pasaulio valdovų herbus ir valdžios ženklus. Šventuose Evangelijos puslapiuose atrandame daug vietų, kur Marijos nuolankumas primena laukų lelijos nuolankumą – tyrą, nepretenzingą ir tikrą, nevaržomą puikybės ir išdidumo.
O, mano džiaugsme,
Mano groži,
Kaip sudreba širdis, kai pamatau tave!
Tu karaliauji pievose ir valdai žolynus,
O aš brendu tavęs nuskinti.
Tu slepiesi giliai, apsupta dilgėlių,
Bet aš tave pasieksiu, nes tu man graži.
Aš tave pasieksiu, nes tu – mano tikslas.
Aš noriu tave nuskinti ir jausti tave savo delnuose,
Noriu jausti tavo kvapą ir gerėtis tavo žiedu.
Noriu džiaugtis pergale, kurią skinu.
Gėle, kas aš būčiau be tavęs?
Ko vertos būtų mano vasaros?
Ar verta būtų gyventi,
Jei negalėčiau trumpai tavimi pasidžiaugti?
Aš tave skinsiu ir nešiuos namo,
O tu džiuginsi mane, žydėdama ir kvepėdama
Tik man.
***
Maloniai primename, kad penktadienį, rugpjūčio 15 dieną, Žolinių Mišios Trakų bazilikoje 10 val. lenkų, 12 val. lietuvių kalba. Apie 11 val. iš bazilikos pajudės tradicinė Žolinių procesija Trakų miesto gatvėmis. Visus kviečiame gausiai dalyvauti procesijoje ir Mišiose, džiaugtis gėlėmis ir derliumi.
Žygimantas Jacevičius
Bazilikos zakristijonas
Palikite komentarą