Žygis už gyvybę 2025. Erlendo Bartulio nuotr.
Spalio 4 d. sostinėje vyko „Žygis už gyvybę“, kuriuo siekta priminti, jog žmogaus gyvybės vertė yra prigimtinė ir nekintanti. Čia susitiko Baltijos šalių ir Lenkijos atstovai, panašios eitynės tuo pat metu surengtos Austrijoje bei Slovėnijoje.
„Žygis už gyvybę“ prasidėjo prie M. Mažvydo bibliotekos. Vienas iš renginio organizatorių Ramūnas Aušrotas pabrėžė, kad Lietuvoje visada egzistavo nėštumo nutraukimo moters pageidavimu galimybė, bet valstybė niekada neskatino aborto finansinėmis priemonėmis. Dabar planuojami įstatyminiai pokyčiai radikaliai keistų situaciją.
Krikščionių profsąjungos tarybos narė doc. dr. Lina Šulcienė ragino atkreipti dėmesį į gyvybės vertės nesupratimą. Pasak jos, ne tik pirmaujame pagal savižudybių skaičių, bet ir kasmet prarandame apie du tūkstančius gyvybių dėl abortų. Tai mirties kultūros įsigalėjimas.
Itin jautrus buvo Birutės ir Lauryno Stanių liudijimas. Pora atvirai dalijosi savo skaudžia patirtimi, kai po autoavarijos, kurios metu aštuntą mėnesį nėščia Birutė prarado savo kūdikį, o jis buvo atiduotas palaidoti batų dėžutėje, negavo ir LR piliečio asmens kodo tarsi būtų ne žmogus tik todėl, kad mirė taip ir neįkvėpęs oro.
Po jautrių kalbų eitynės nusidriekė Gedimino prospektu iki Katedros aikštės, kur vyko šventinis koncertas, skambėjo liudijimai, buvo galima pasirašyti peticiją Seimui raginančią nepritarti Reprodukcinės sveikatos įstatymo priėmimui „NE abortams už mokesčių mokėtojų pinigus!“, renginio metu buvo apdovanoti piešinių konkurso „Aš esu dovana“ nugalėtojai.
Šiuolaikiniai stereotipai ir socialinis spaudimas moterims
Krizinio nėštumo centro įkūrėja ir vadovė Zita Tomilinienė kalbėjo, jog patirtis rodo, kad dažnai moteris sprendimą nutraukti nėštumą priima dėl artimųjų spaudimo ar palaikymo stokos, bet ne todėl, kad to nori pačios. „Tačiau po aborto gyvenimas nebūna toks pat. Tai skaudi patirtis, su kurios pasekmėmis susidoroti moteris paliekama viena,“ – apie nutylimas realijas kalbėjo ji.
Teisininkė, publicistė, keturių vaikų mama dr. Salomėja Fernandez Montojo vardijo daugybę klaidingų ir žalingų stereotipų, su kuriais šiandien susiduria jaunos moterys: „Matau, kaip giliai įsišaknijęs mąstymas, jog turėti vaikų lygu prarasti. Prarasti finansus, jėgas, laiką, karjerą… ir gerą figūrą. Nesutinku. Priimti į savo gyvenimą vaikus – tai ne prarasti, bet įprasminti finansus, jėgas, laiką, karjerą ir grožį.”
Ji atkreipė dėmesį į socialinį spaudimą moterims ir akcentavo teisėkūros broką bei ideologinių konstruktų primetimą visuomenei.
„Nejau demografinės krizės akivaizdoje svarbiausiu valstybės rūpesčiu tapo aborto prieinamumo didinimas ir jo finansavimas iš mokesčių mokėtojų kišenės? Ar tik tiek valstybė gali pasiūlyti nykstančios tautos šeimoms? Jau viską padarėme šeimos stiprinimo srityje? Sukūrėme infrastruktūrą pogimdyvinius iššūkius patiriančioms mamoms? Susitvarkėme su akušerinio smurto apraiškomis mūsų ligoninėse? Išsprendėme būsto prieinamumo klausimą?”, – apie ignoruojamas problemas kalbėjo keturių vaikų mama.
Vyrai irgi turi atsakomybę, pareigas ir teises
Lietuvoje vis dar gausu klaidingų nuostatų, kad nėštumas, sprendimas gimdyti ar daryti abortą, yra išimtinai moters reikalas. Dėl tokių ideologinių klišių nemažai vyrų neprisiima atsakomybės už būsimą gyvybę. O juk jų palaikymas arba jo nebūvimas dažnai yra lemtingi.
Filosofas, keturių vaikų tėtis iš Estijos Markus Järvi priminė mūsų tautų istorinį trauminį palikimą: „Sovietinė imperija griuvo, bet jos reliktas – legalizuotas nekaltos gyvybės žudymas – tebėra mūsų įstatymuose. Jeigu valstybių politikai tebetęsia šią okupacinę politiką, tai pilietinė ir sąmoninga visuomenė privalo jai pasakyti „stop“.“
Diana KARVELIENĖ,
Krikščionių profsąjungos komunikacijos vadovė
Palikite komentarą