Kraštietė Lolita Piličiauskaitė-Navickienė ir iliustratorė Julija Kulevičiūtė-Kajėnė. R. Neniškienės nuotr.

 

Rūta Neniškienė

Vasario 26–kovo 1 dienomis Vilniaus „Litexpo“ parodų ir kongresų centre vyko tradicinė, 26-oji Knygų mugė. Mugės pavadinimas šįmet – „Žodis ieško savo žmogaus“. O žmonės ieškojo juos vienijančių istorijų. Per tris dienas – ketvirtadienį, (bičiulių dieną), penktadienį (įspūdžių penktadienį) ir šeštadienį (pasimatymų šeštadienį) pavyko apsilankyti aštuoniuose suaugusiųjų ir vaikų renginiuose, viename nepilnai.

Ketvirtadienis – Bičiulių diena: apie draugus ir kaimynus

Ketvirtadienį Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) suorganizavo diskusiją „Karo metai Ukrainoje: kūryba kaip gynyba ir liudijimas“. Į susitikimą, moderuojamą „15 min.“ redaktoriaus pavaduotojo, knygų apžvalgininko Audriaus Ožalo, atvyko rašytojas, vertėjas Marius Burokas, karo žurnalistė, Ukrainos karių rėmėja Milda Matulaitytė-Feldhausen, rašytojas Justinas Žilinskas. Milda Matulaitytė-Feldhausen, kuri remia karius ir mato jų kasdienybę, bandė išsklaidyti visas nereikalingas karo iliuzijas, netgi karo romantizavimą bei ragino patiems apsaugoti save ir pasiruošti ekstremalioms situacijoms. Marius Burokas, atsakydamas į klausimą, ar kultūra gali padėti karui, atsakė, kad lankydamasis Ukrainos miestuose, suprato, kad kultūra gali padėti tik kitai kultūrai. Taip pat minėjo, kad ukrainiečių poetų renginiai – reikalingi, palaikantys jų dvasią. Veždami knygas ir humanitarinę pagalbą nuo karo kenčiantiems žmonėms, lietuviai primena ukrainiečiams, kad jie ne vieni. Lietuvos poetai verčia ukrainiečių autorių, dažnai kovojančių fronto linijose, eiles. Paminėta fronte žuvusio poeto Maksimo Kryvcovo „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ (2025 m., „Baziliskas“) knyga. Svarbi ir įdomi Knygų mugėje viešėjusios lietuvių kilmės ukrainietės žurnalistės Maričkos Paplauskaitės knyga „Traukinys atvyksta laiku“ („Lapas“, 2026 m.), per asmenines istorijas atvertas pasakojimas apie Ukrainos geležinkelio darbuotojų didvyrišką darbą karo sąlygomis.

Baltarusiškas magiškasis realizmas

Su Rusijos grobikiška kolonizacija kovoja ne tik ukrainiečiai, priešinasi ir baltarusiai. Daugiau nei pusė milijono mūsų kaimynų yra pabėgę nuo režimo. Rašytoja Eva Viežnaviec, šiuo metu gyvenanti Lenkijoje, savo debiutiniame romane „Ko ateini, vilke?“ („Kitos knygos“, 2026 m.) kuria Baltarusijos pasaulėvaizdį, kupiną mitologijos, magiško realizmo, humoro, istorinių liudijimų. Knygos pagrindinė veikėja Ryna sugrįžta į gimtąjį kaimą palaidoti mirusios šimtametės močiutės. Jos vidinis dialogas su močiute tampa metafizine kelione į praeitį.

Evos Viežnavec knygos pristatymas. R. Neniškienės nuotr.

 

Knygos pristatyme dalyvavusi vertėja Jurgita Jasponytė-Burokienė džiaugėsi atradusi knygą, kuri jai artima. J. Jasponytė-Burokienė domisi lietuvių mitologija, dainuoja sutartines, prisimena kaimo gyduolių vaikystėje užkalbinėtą miežį po akimi. Kai kalba pradėjo suktis aplink vilko simboliką, J. Jasponytė prisiminė lietuvių liaudies dainą, kuria nubaidomas, užkalbamas vilkas, ir ją sudainavo. Ir rašytoja, ir vertėja atrado lietuvių ir baltarusių kultūrų panašumų, mus jungiantį kalbos fonetinį skambesį, įprotį gyventi vienkiemiuose, taip pat prievartinę kolektyvizaciją, sovietmečiui atsparų tautinį charakterį. 

Agentai – knygų karveliai

LLA renginių erdvėje anglų kalba vyko tarptautinė leidyklų atstovų – knygų agentų diskusija „Kaip knygos keliauja iš vienos kalbos į kitą“. Pokalbį moderavo nepriklausomas vaikų literatūros agentas, vaikų knygų vertėjas Benas Bėrantas. Svečiai iš Olandijos, Švedijos, Danijos ir Ukrainos aptarė knygos populiarumo, vertimo, autorinių teisių, cenzūros temas. Knygų agentai tvirtino, kad jie visuomet yra veikiami pasaulinių įvykių, turi atsižvelgti į skirtingas kultūras, mokėti atrasti ir išleisti gerą rašytoją. Įvyksta įvairių kuriozų, kad ir iliustracijų srityje, kai vaikiškos knygos personažą mamą voverę arabiškoje šalyje norėta iliustruoti su hidžabu. Arba Olandijoje verčiant buvo paprašyta išimti Jėzaus vardą iš vaikiškos knygos. Ukrainietis leidyklos atstovas sakė, kad orientuojasi į kaimyninę rinką dėl bendros istorijos, kalbų panašumo, o štai kaimynai norvegai ir švedai neskaito vieni kitų knygų…

Tarptautinė leidyklų atstovų diskusija. R. Neniškienės nuotr.

Įspūdžių penktadienis: gėlėtas Lolitos Navickienės katinas

Penktadienis nudžiugino susitikimu bibliotekų erdvėje su Trakų krašto autore Lolita Piličiauskaite-Navickiene. Iki tol rašiusi suaugusiems (2023 m. išėjo naujausias romanas „Lėlininkas“, „Sėkmės natos“), šį kartą Lolita pristatė knygą vaikams „Pasaka apie katiną Flioksą“. Tai nuotaikingas pasakojimas apie kalbantį katiną, kurio kailis – tai žydinčios įvairiaspalvės gėlės. Knygos autorė surengė vaikams dirbtuvėles, visi susėdę prie stalo draugiškai karpė spalvingas popierines gėles katino kailiui. Autorei talkino knygos dailininkė Julija Kulevičiūtė-Kajėnė. Renginys vyko Trakų viešajai bibliotekai skirtoje erdvėje.

Kūrybinės dirbtuvės Gėlėti pokalbiai su katinu Flioksu. R. Neniškienės nuotr.

(Ne)pastebimi vertėjai

O štai Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) surengė diskusiją „Grožinės literatūros vertėjų (ne)matomumas“. Joje dalyvavo pripažinti savo srities srities specialistai: leidėjas ir vertėjas Saulius Repečka, LLVS pirmininkė Daiva Daugirdienė, vertėja Irena Aleksaitė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto užsienio kalbų, literatūros ir vertimų katedros dėstytoja Aurelija Leonavičiūtė, moderavo publicistas, žurnalistas Donatas Puslys. Vertėjai, per kuriuos mus pasiekia pasaulio literatūra, dažnai ir nepelnytai nepaminimi, neįrašomos jų pavardės programose ar po kūriniais. Autoriaus šešėlyje dirbantys darbą, kuris balansuoja tarp meno ir amato, vertėjai daug laiko praleidžia vienumoje, prie tekstų. Diskutuota, kad šiuo metu atsiranda vertėjų trūkumas, kol kas netgi nėra kam įteikti Dominyko Urbo premijos už vertimo debiutą. Pabaigę studijas, gabūs žmonės pasuka kitais keliais, nes šis darbas nėra labai gerai apmokamas. Aptarti ir antipremijiniai vertimai, juokingi, nevykę vertimo „perlai“, pavyzdžiui – „Jis pabeldė du kartus – vieną ilgą ir vieną trumpą“. Kita tema – dirbtinis intelektas, kiek jis gali išstumti vertėją, o pasirodo, dar negali, nes paanalizavus DI vertimą, išryškėja trūkumai, be to, verčiant iš skirtingų struktūrų kalbų, vadinamų sintetinių ir analitinių (tarkim iš anglų į lietuvių), dirbtinis vertėjas su tekstu nesusidoroja.

Diskusija „Nematomi vertėjai“. R. Neniškienės nuotr.

Valdo Papievio ankantis pasaulis

Valdas Papievis pristatė savo naująją knygą „Ankančiam pasauly“ („Odilė“, 2025 m.). Knygos sutiktuves lydėjo saksofonininko Kęstučio Vaiginio muzika.  Koks tas pasaulis ir iš jo kylanti muzika, sužinojome iš V. Papievio metaforų. Nors ir melancholiškas, išeinantis, jis gražus lyg vystanti gėlė… Knygoje paminėti autofikciniai momentai, kai rašytojas pavėluoja į traukinį visą parą, pamiršta nusipirkti naują bilietą, susitinka vos jo neišlaipinusius kontrolierius, bet vis viena siekia tikslo nukeliauti link jūros. Bet ir ten… pameta akinius. Autorius pasidalino ne tik knygos kūrimo istorija, paskaitė ištraukų, bet ir prisiminė savo darbą Lietuvos radijuje, kai reikėjo ruoštis svarbioms temoms, raportuoti apie neramumus Prancūzijoje.

Valdo Papievio knygos „Ankančiam pasauly“ pristatymas. R. Neniškienės nuotr.

Šeštadienis vaikų erdvėje

Ar žinojote, kad pasaulyje yra 8 milijonai gyvūnų rūšių? O kad pavojingiausias padaras stovi priešais jus veidrodyje? Apie tai ir daugiau vaikai sužinojo klausydami jau per šimtą knygų išleidusio garsiojo gamtininko Selemono Paltanavičiaus. S. Paltanavičius, padedamas dviejų aktorių-pingvinų, pristatė knygą „Pasaulio gyvūnų didžioji knyga“ („Debesų ganyklos“), kurią kūrė kartu su dukra Saule. Apie gamtą rašo ne tik S. Paltanavičius, leidyklos stende susipažinome su Rasa Dmuchovskiene, serijos „Skruzdėliukas Nežiniukas“ autore. O knygas apie gyvūnus verčia ir aukščiau paminėtas Valdas Papievis – atradome iš prancūzų kalbos verstą didelę, dailiai iliustruotą jo knygą „Liūtas Paryžiuje“ („Mažojo Princo fondas“, 2018 m., knygos autorė ir iliustratorė Beatrice Alemagna).

Selemonas Paltanavičius pristato „Pasaulio gyvūnų didžiąją knygą“. R. Neniškienės nuotr.

 

Vaikų erdvė Knygų mugėje šurmuliavo gausa renginių, kuriuose vaikų tikrai netrūko, kai kur buvo sunku prasiirti pro minią. Nors spūstys ir sudaro sunkumų, vis viena džiugu kasmet matyti tiek daug žmonių, išsiilgusių knygos, o ypač džiugu dėl skaitančių vaikų.