Marija Šetkevičiūtė-Senkevičienė šaltinis Geneanet.org
Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt
Šabunevičių ištakos
Kas žino, ar Nobelio premijos laureatas rašytojas Henrikas Senkevičius būtų sukūręs tokius romanus, kaip „Ugnimi ir kalaviju“ bei „Tvanas“, jeigu ne jo pirmoji žmona Marija Šetkevičiūtė-Senkevičienė, kilusi iš Šabunevičių giminės, gyvenusios Onuškio dvare prie Trakų. Būtent gilus rašytojo ir jo pirmosios žmonos Marijos ryšys, Marijos tėvo Kazimiero Šetkevičiaus, kuris puikiai sutarė su žentu Henriku Senkevičiumi, pasakojimai įtakojo romano „Ugnimi ir kalaviju“ koloritą, kai kuriuos herojus, pvz., lietuvių bajorą Podbipientą ar rašytojo uošvio prototipą Zaglobą. Paminėtina ir tai, jog bajorai Podbipientos gyveno realybėje XIX amžiuje Vilniuje ir Trakų apylinkėse, jie glaudžiai bendravo su Šabunevičių šeimyna.
Kaip rašoma, šiuos herojus Lenkijoje žino net vaikai.
Iš rašytinių šaltinių matyti, jog Onuškio prie Trakų ištakos siekia XV amžių. Dar 1505 m. čia ant kalvos stovėjo medinė bažnyčia. Onuškio dvaras ne kartą keitė savininkus: Naruševičiai, Pranckevičiai, Tyzenhauzai, Cieskovskiai, Chodkevičiai. Apie 1795–1802 m. valdą įsigijo bajoras Mykolas Šabunevičius. Senosios Onuškio bažnyčios ne kartą degė, buvo atstatomos. Nauja akmens mūro klasicistinių formų bažnyčia, panaši į Vilniaus katedrą, pastatyta ir pašventinta 1829 metais. Imperijos okupaciniu laikotarpiu joje buvo meldžiamasi lotyniškai, lenkiškai. Lietuviškos mišios pradėtos taikyti nuo 1893 metų. XX a. pradžioje kurį laiką šioje bažnyčioje vargonavo Kipras Petrauskas.
XIX a. pradžios Onuškyje, o ir visose Trakų apskrities apylinkėse įvairiuose dvaruose ir dvareliuose buvo tiršta bajorų šeimų. Spalvingai jas aprašęs rašytojas, mizantropas Stanislovas Moravskis.
Rašytojo Henriko Senkevičiaus pirmosios žmonos Marijos proseneliai Mykolas ir Viktorija iš Kučiauskų – Šabunevičiai – į Onuškį nuolatiniam gyvenimui persikėlė prieš 1795 metus. Savo dispozicijoje jie turėjo įgiję ir nedidelį Jukniškių dvarą, stovėjusį už 5 kilometrų nuo Onuškio. Iki dabartinių laikų nei Onuškio, nei Jukniškių dvarai neišliko.
Marijos tėvas Kazimieras Šetkevičius, Lenkijos Kielcų nacionalinis muziejus
Mykolas Šabunevičius (gim. apie 1745 m.) bažnytiniuose metrikuose, genealoginėse bylose minimas kaip turėjęs Smolensko medžioklio titulą. Šabunevičių genealoginėje byloje, saugomoje Istorijos archyve, nurodyta, jog Šabunevičių giminės pradininkui Kasparui bajorystę suteikė pats LDK Didysis kunigaikštis Vytautas (žiūr. Šabunevičių genealoginė byla, saugoma LVIA, f. 391, ap. 1., b. 994.).
Taigi, Šabunevičių giminės kilmė ko gero lietuviška. Daugelyje šaltinių rašoma, jog bajorai buvo kunigaikščių kariai, riteriai, už tą ištikimą tarnystę gaudavę žemes. Tikriausiai ne išimtis ir Šabunevičiai.
Dar prieš persikėlimą nuolatiniam gyvenimui į Onuškio dvarą, Mykolas ir Viktorija Šabunevičiai susilaukė dviejų sūnų: Stanislovo bei Adomo ir septynių dukterų: Brigitos, Elžbietos, Dominykos, Juzefos, Teklės, Teresės ir Onos.
Viktorija Kučiauskaitė-Šabunevičienė buvo gimusi 1765 m. gegužės 18 d. Paparčių parapijoje. Jos tėvai Ignotas Kučiauskas bei Brigita de Raes, kilusi iš de Raesų giminės (žiūr. autorės straipsnį “XIX a. Vilniaus ir Abromiškių bei Dembinos dvarų gyventojai Kolovratai – de Raesai ir jų giminystės ryšiai“.). Viktorija Kučiauskaitė susituokė su Mykolu Šabunevičiumi 1785 m. rugsėjo 26 d. Paparčių bažnyčioje. Kučiauskai Paparčių bažnyčios metrikuose aptinkami nuo pat 1700 metų.
Vyriausioji Mykolo ir Viktorijos Šabunevičių duktė Brigita suaugusi ištekėjo už Mykolo Mineikos. Šis buvo Tomo Mineikos, Stakliškių seniūno, turėjusio Stakliškių apylinkėse septynis dvarus, sūnus. Su vyru Brigita susilaukė mažiausiai trijų vaikų, iš kurių duktė Dominyka tapo barono Karlo Kazimiero Adolfo fon Bistramo iš Bistrampolio dvaro žmona. Su jų anūku bendravo rašytojas Henrikas Senkevičius.
Šaltiniuose teigiama, jog 1890 m. vasarą Henrikas Senkevičius praleido Bistrampolio dvare, kuriame parašė labiausiai su Lietuva susijusį romaną „Tvanas“. „Tvane“ pavaizduotas Panevėžio kraštas švedų karų (1656–1660 m.) laikotarpiu. Pateikiami iš Pajuosčių kilusio kunigo Valerijono Meištavičiaus atsiminimai, kuriuose kunigas rašo, jog Bistrampolio dvaro savininkas Vladislovas Bystramas per savo senelę Šabunevičiūtę buvo susigiminiavęs su Senkevičiais ir praleisdavo žiemas Varšuvoje.
Kaip matyti iš Ramygalos bažnyčios metrikinių knygų įrašų, Vladislovas Bystramas gimė 1839 m. gegužės 26 d. Bistrampolio dvare Karolio Bystramo ir Zofijos Mineikaitės šeimoje. Šio berniuko, vėliau tapusio Bistrampolio dvaro valdytoju, krikštynose puikavosi visas būrys didikų ir bajorų: dalyvavo ir Brigita Mineikienė, ir kunigaikštienė Natalija Platerienė, ir padkamaris Apolinaras Račkovskis, Stanislovas Montrimavičius, ir visas pulkas kitų svečių.
Iš visų Mykolo ir Viktorijos Šabunevičių vaikų Onuškio dvare nusėdo sūnus Stanislovas. Jis vedė Prienų parapijoje Šaltupio dvare gimusią Leliušių seniūnaitę Juzefą Eleną Antaniną Šukštaitę. Šabunevičius Stanislovas įrašytas 1829–1830 m. Vilniaus universiteto Moralinių mokslų, kuriems priklausė teisės studijos, fakulteto sąrašuose, jis ėjo Trakų teismo teisėjo pareigas. Susilaukęs nemažo pulko vaikų, iš jų keturių sūnų, Stanislovas mirė pakankamai jaunas 1835 m. kovo 25 d. Alytuje, būdamas maždaug 45 metų amžiaus.
Antanavo dvaras 1938 m. Šaltinis vikipedija
Tikėtina Stanislovas Šabunevičius dar iki mirties įgijo Antanavo dvarą Pilviškių parapijoje netoli Vilkaviškio. Dvarą valdė jo palikuonis Viktoras Šabunevičius, vedęs Tanskienės artimą giminaitę Juliją Grincevičiūtę. Rašoma, jog šeima buvo didelė: šešios dukterys ir du sūnūs, sūnėnas ir dukterėčios. Be šeimos narių prie bendro stalo kas dieną susėsdavo net 24 asmenys: mergaičių mokytojos, o kadangi dvare įrengė mokyklą 28 darbininkų vaikams, tai ir šios mokyklos mokytojai.
Dvaras vertėsi prekine gyvulininkyste, jame veikė spirito varykla, buvo cukrainė. Produkciją dvaro savininkas platino 150 smuklių. Šabunevičius rengėsi plėsti verslą kartu su partneriu, Trakų apskrities bajoru Sokolovskiu, įrengusiu Vilniuje parduotuvę, kuriai Šabunevičių dvarai tiekė sūrius ir mėsos gaminius.
Šaltiniuose vardinama ir daugiau Šabunevičių giminės valdytų dvarų: garsiausias iš jų Sūduvoje – Karalkrėslis, žinomas ir Gižų dvaras. Po 1863 metų sukilimo Gižų dvarą valdė Antanavo dvaro savininkai Šabunevičiai ir Bistramai, kurie pradėjo durpių kasybą. Sumania ūkvedyste, kaip teigiama, pasižymėjo Kazys Bistramas (1859–1923), atsikėlęs iš Bistrampolio dvaro.
Antanavo dvarininko Viktoro žmonos Julijos sesuo Eleonora (g. apie 1830 m.) taip pat buvo ištekėjusi už vieno iš Šabunevičių, t.y. Mykolo Šabunevičiaus. Tikėtina, jog būtent jo portretas išlikęs Lietuvos valstybės istorijos archyve. Šis Mykolas Šabunevičius už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas į Tobolską.
Prezidentas Kazys Grinius taip pat buvo paminėjęs Šabunevičių giminę. K. Grinius manė, kad Viktoras Šabunevičius Marijampolės centre apie 1880 metus pastatė dviejų aukštų namą, kuriame buvo įkurta vaistinė. Beje, manoma, kad Antanavo dvarininkai mieste turėjo ir daugiau pastatų.
Sugrįžus į Onuškį, paminėtina, jog Mykolo ir Viktorijos Šabunevičių duktė Elžbieta Šabunevičiūtė gimė apie 1792 metus, ji susituokė su Smolensko rotmistru Adomu Šilingu 1812 metais Onuškio bažnyčioje ir gyveno Paberžėje Surviliškio parapijoje (Kėdainių r.), kur susilaukė pulko vaikų. Mykolo ir Viktorijos Šabunevičių sūnus Adomas Šabunevičius gimė 1792 m. gruodžio 25 d. Jis tarnavo kariuomenėje, buvo sužeistas. Vedė Adelaidę Bernard, su kuria susilaukė trijų vaikų. Mirė 1852 m. liepos 7 d., palaidotas Radviliškyje.
Duktė Dominyka Šabunevičiūtė gimė apie 1799 m. Ji susituokė su Juozapu Šetkevičiumi 1827 metais Onuškio bažnyčioje. Jų santuokoje liudijo ir maršalas Vilhelmas de Raesas, Stakliškių seniūnas Tomas Mineika. 1827 m. Dominyka ir Juozapas Šetkevičiai Onuškio dvare susilaukė sūnaus Kazimiero. Kazimieras Šetkevičius išaugo aukšto ūgio, t.y. 195 cm. Turėjo gana gerą humoro jausmą. Jeigu įsivaizduoti Henriko Senkevičiaus romano „Ugnimi ir kalaviju“ herojų Zaglobą, tai ir bus Kazimiero Šetkevičiaus prototipas. Kazimiero motina Dominyka mirė iki 1834 m., taigi vaikas augo motinos tetos Teresės Šabunevičiūtės Šetkevičienės ir jos vyro bendravardžio Kazimiero Šetkevičiaus šeimoje tame pačiame Onuškio dvare. Taigi, buvo du Kazimierai Šetkevičiai. Šaltiniuose kartais jie sumaišomi. Vienas – Onuškio bažnyčios statytojas ir fundatorius, kitas rašytojo Henriko Senkevičiaus uošvis. Antrasis galimai pirmojo anūkas.Suaugęs Kazimieras Šetkevičius Sankt Peterburgo universitete baigė teisės mokslus ir grįžęs Vilniuje vedė Stakliškių seniūno Tomo Mineikos dukterį Vandą. Tuomet Kazimieras jau turėjo Trakų bajorijos maršalo titulą. Santuokoje dalyvavo ir Karolis Bystramas iš Bistrampolio dvaro ir Vilniaus universiteto medicinos profesorius Rudolfas Guzė. 1854 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, Vilniaus gatvėje stovėjusiame Baranovičiaus name gimė Kazimiero ir Vandos Šetkevičių duktė Marija Emilija Kazimiera. Pirmuosius gyvenimo metus Marija Emilija Kazimiera augo arba Onuškio dvare, arba Vilniuje. Jau 1863 metais jos tėvas Kazimieras Šetkevičius įsitraukė į sukilimą ir buvo ištremtas. 1866 m. jo žmona ir abi dukterys atvyko pas jį į tremtį (Marijai tada buvo 11 metų, jaunesniajai Jadvygai – 10). Po tremties Šetkevičiai neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, todėl apsigyveno Varšuvoje. Paminėtina, jog Kazimieras Šetkevičius, gyvendamas Varšuvoje, tyrinėjo lietuvių kalbos giminingumą sanskrito kalbai. Jau gyvendami Varšuvoje Šetkevičiai nemažai keliavo po užsienį. Tokios kelionės po Veneciją metu Šetkevičių duktė Marija Emilija Kazimiera susipažino su 37 metų Henriku Senkevičiumi. Rašytojas tuo metu skaitė paskaitas Italijos ir Prancūzijos universitetuose. Pradžioje Marijos tėvams jaunikis lyg ir nepatikęs, kadangi nebuvo turtingas ir turėjo skolų, tačiau galop jie santuoką palaimino. Jaunoji pora susituokė Varšuvoje.Po santuokos uošvis Kazimieras Šetkevičius puikiai sutarė su Henriku Senkevičiumi, buvo vienodo temperamento, panašių charakterių.
Marijai ir Kazimierui Senkevičiams gimė du vaikai, tačiau gimdymai moteriai paaštrino tuberkuliozę, kuria ji sirgo nuo jaunystės. 1885 m. Marija Senkevičienė mirė Austrijos kurorte Falkenšteine.
1863 m sukilimo dalyvis Mykolas Šabunevičius, Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotrauka
Marija Senkevičienė rašė dienoraštį. Sąsiuvinis kietu marmuriniu įrišimu turėjo 138 puslapius. Henrikas Senkevičius žmonos Marijos dienoraštyje įrašė, jog žmona jam suteikė laimę, kurios jis taip ilgai ieškojęs, taip pat pasitikėjimo savimi ir paskatino jo kūrybiškumą. H. Senkevičius teigė, jog be Marijos pasaulio nebūtų išvydę jo romanai „Ugnimi ir kalaviju“ bei „Tvanas“.
Dienoraštyje Marija Senkevičienė gvildeno temas, susijusias su kasdieniu gyvenimu, šeima, savo lietuviškomis šaknimis, Varšuvos aplinka, į kurią persikėlė jos tėvai grįžę iš tremties, bei moterų emancipacija, kurios ji buvo uoli šalininkė. Marija tvirtai tikėjo, kad vieną dieną moterys įgis tokias pačias teises kaip ir vyrai, turės galimybę mokytis bei dirbti.
„Svajoju apie universitetą, apie savarankiškumą, gyvenimą, skirtą menui ir mokslui“, – rašė ji, – „bet netikiu savo auksinių svajonių išsipildymu“. Jos netikėjimą sustiprino prasta sveikata. Marija Senkevičienė dienoraštyje rašė, jog labai mėgsta skaityti knygas. Ji puikiai grojo pianinu.
Henriko Senkevičiaus uošvis, Marijos tėvas Kazimieras Šetkevičius turėjo seserį Sofiją, kuri liko netekėjusi, mirė 1852 m. vasario 22 d. Vilniuje ir buvo palaidota Onuškio bažnyčios šventoriuje.
Mykolo ir Viktorijos Šabunevičių duktė Juzefa gimė apie 1800 m., apie jos santuoką nieko nežinoma, gali būti, jog liko netekėjusi. Duktė Teklė Šabunevičiūtė gimė apie 1801 metus. 1825 metais suaugusi ji susituokė su Ferdinandu Skaržinskiu Onuškio bažnyčioje. Jų vaikai gimė Jukniškių dvare ir iš Onuškio parapijiečių surašymų po 1820 m. matyti, jog Jukniškių dvaras priklausė jau Ferdinandui Skaržinskiui. Teklė Skaržinskienė mirė 1860 m. birželio 24 d. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. Ferdinandas Skaržinskis taip pat mirė Vilniuje. Jie abu palaidoti Vilniaus Bernardinų kapinėse. Jų antkapis išlikęs.
Šabunevičių duktė Teresė Šabunevičiūtė gimė apie 1801 m. Liko netekėjusi, mirė nuo choleros 1871 m. Liaskovskio name, stovėjusiame Užupyje, palaidota Vilniaus Bernardinų kapinėse. Duktė Ona Šabunevičiūtė susituokė 1815 m. sausio 14 d. su Vincentu Valatka Onuškio bažnyčioje. Tai visi Mykolo ir Viktorijos Šabunevičių vaikai.
Paminėtina Mykolo Šabunevičiaus sesuo Teresė Šetkevičienė. Jos vyras Kazimieras Šetkevičius 1821 metais tapo Onuškio savininku, kurį įsigijo iš Stanislovo Šabunevičiaus. Stanislovo palikuonys, kaip minėta, persikėlė gyventi į Antanavo dvarą Pilviškiuose.
Jau 1823 metais Kazimiero Šetkevičiaus iniciatyva Onuškyje buvo pradėta statyti nauja bažnyčia. Leidimą jos statybai davė Vilniaus vyskupas Andrius Klangevičius. Bažnyčios statybos darbai vyko sklandžiai – iki jos užbaigimo 1829 m. trinavė bažnyčia pastatyta vėlyvojo klasicizmo stiliumi pagal stačiakampį planą, su portiku su 6 dorėniškomis kolonomis. Šventykla buvo aptverta tvora su įkomponuotais akmenimis.
Tikėta, jog Juozapas Šetkevičius, kuris buvo Marijos Senkevičienės senelis ir Kazimiero Šetkevičiaus tėvas, kartu buvo bažnyčios fundatoriaus ir statytojo Kazimiero Šetkevičiaus sūnus iš pirmosios jo santuokos ar artimas giminaitis: vienoda pavardė, abu nusėdę Šabunevičių giminėje. Onuškio bažnyčios statytojas Kazimieras Šetkevičius mirė 1839 m. gruodžio 17 d., būdamas 80 metų amžiaus. Palaidotas Onuškio kapinėse.
Marijos Senkevičienės prosenelis Mykolas Šabunevičius mirė 1813 metais ir buvo palaidotas Onuškio bažnyčios rūsyje. Tikėtina 1829 metais, atidarius naujai pastatytą bažnyčią, jo palaikai buvo perkelti į naujosios bažnyčios rūsio patalpą. Palaikai stebėtinai puikiai išsilaikę iki šių dienų. Tesiilsi ramybėje. Be jo, tame pačiame rūsyje palaidota bajoraitė Rozalija Žilinskaitė, mirusi 1827 m. lapkričio 1 d. Ramanavo dvare. Jos tėvai palaidoti bažnyčios šventoriuje. Jie glaudžiai bendravo su Šabunevičiais.
Lentelė ant Onuškio bažnyčios fundatoriui Kazimierui Šetkevičiui
Ant Onuškio bažnyčios pakabinta lentelė su epitafija bažnyčios fundatoriui Kazimierui Šetkevičiui, joje parašyta: „Roku 1823 ten kościół zbudowali Kazimierz y Tereza z Szabuniewiczów Szetkiewiczowie”.
Kaip rodo Onuškio parapijiečių surašymų duomenys, Onuškio dvaras po bažnyčios fundatoriaus Kazimiero Šetkevičiaus mirties atiteko Juozapui Šetkevičiui, kuris, kaip minėta, arba buvo jo sūnus arba kitas artimas giminaitis.
Onuškio bažnyčios metrikinėse knygose išlikęs kunigo įrašas apie 1818 m. sausio 5 d. ištikusią smarkią audrą, kuri nunešė namų stogus, apgadino bažnyčią. Įrašas skamba maždaug taip: „1818 m. sausio 1 d., apie 17 val. vietovę užklupo precedento neturinti audra (tornadas?), plėšydama stogus ir draskydama pastatus. Bažnyčios stulpas (tikriausiai paremtos durys) lūžo pusiau, stogas ir gegnės buvo nunešti, o miškuose padaryta neišmatuojama žala. Tai buvo tarsi ženklas. Barometras krito žemiau 26,5 laipsnių“.
Podbipientos
Henrikas Senkevičius romane “Ugnimi ir kalaviju” kaip vieną pagrindinių herojų pavaizdavo lietuvių kilmės bajorą Podbipientą.
Pagal romaną Lionginas Podbipienta – lietuvių bajorų kilmės karžygys, kuris nešiojo didžiulį riterio kardą, pavadinimu „Zervikaptur“. Kardą Podbipienta paveldėjo iš savo protėvio, kuris, pasak legendos, Žalgirio mūšyje vienu mostu nukirto trijų Teutonų ordino riterių galvas. Už šį žygdarbį protėvis Podbipienta buvo apdovanotas herbu su trimis ožkų galvomis.
Iš tikrųjų, herbas, kuris pagal romaną buvo dovanotas Podbipientų giminei, egzistavo dar iki Žalgirio mūšio. Senkevičiaus romane Longinas Podbipienta klūpodamas priešais Mergelės Marijos atvaizdą pažadėjo pakartoti protėvio žygdarbį ir vienu mostu nukirsti tris priešo galvas. Šį motyvą Senkevičius ko gero perėmė iš jo uošvio Kazimiero Šetkevičiaus pasakojimų apie Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios Dievo motinos atvaizdą.
Išoriškai Longinas Podbipieta apibūdinamas kaip nepaprastai aukšto ūgio, giliai tikintis žmogus, davęs pažadą nevesti iki tol, kol neatliks protėvio žygdarbio. Lionginas Podbipienta rašytojo Senkevičiaus knygoje žūsta gindamas Zbaražo pilį, prieš tai nukirtęs tris Zaporožės kazokų galvas. Palaidotas Zbaraže.
Šabunevičių gyvenimo Onuškio dvare laikais Trakų apskrityje valdas turėjo bajoras, Dysnos maršalas Romualdas Podbipienta, gimęs maždaug 1761 metais. Podbipientai priklausė Aukštadvario dvaras, kaimai Užuguosčio parapijoje. Vilniuje Romualdas Podbipienta Savičiaus gatvėje turėjo mūrinį namą (posesija Nr. 92), kuriame pats gimė. Buvo vedęs Oną Danisevičiūtę. Taip pat 1834 m. Onuškio parapijiečių sąrašuose minimas gubernijos sekretoriaus rangą turėjęs Stanislovas Podbipienta, kuriam priklausė lenk. Kotolowszczyznos dvaras.
Romualdo Podbipientos kapas senosiose Vilniaus Rasų kapinėse
Podpipienta Romualdas buvo dalyvavęs Šabunevičių vaikų krikštuose, reiškia jis buvo gerai pažįstamas su Šabunevičių šeima. Matomai pasižymėjo kažkokiomis savybėmis ir apie tai Kazimieras Šetkevičius pasakojo rašytojui Henrikui Senkevičiui, o šis Podbipientą pavertė knygos herojumi.
Romualdas Podbipienta mirė 1846 m. gruodžio 9 d. nuosavame name Savičiaus gatvėje, Vilniuje, nuo karštinės. Kaip rašoma jo mirties metrike, po savęs paliko tris dukteris: Teklę, Justiną ir Fortunatą. Buvo palaidotas senosiose Rasų kapinėse (sektorius 12b). Antkapinis paminklas išlikęs. Netrukus 1846 m. gruodžio 28 d. Vilniuje mirė ir 65 metų amžiaus Stanislovas Podbipienta nuo plaučių uždegimo. Judita Podbipientaitė mirė 1839 m. rugpjūčio 30 d. taip pat Vilniuje.
Naudotos literatūros sąrašas:
Ana Pieszko. Hanuszyszki: wczoraj i dziś, 2016. „Kurjer Wilenski“. https://wilnoteka.lt/artykul/hanuszyszki-wczoraj-i-dzis-4;
LVIA saugoma byla, kurioje aprašyti Trakų pavieto kaimai, vietovės, dvarai, f. 526, ap. 1, b. 3.
Šabunevičių genealoginė byla, saugoma LVIA, f. 391, ap. 1., b. 994;
K. Tanskienės 1877 m. balandžio 28 d. laiškas S. Römerienei, Ukmergė, Rps BN, II. 8744, t. 2, l. 52v–54v;
Marijos Kazimieros Šetkevičiūtės krikšto metrikas, LVIA fond 604, inv. 20, vol. 79);
1795 m. reviziniai Vilniaus bajorų sąrašai, LVIA f. 515, ap. 15, b. 1-10;
Onuškio parapijiečių sąrašai 1834 m; earchyvas.lt;
Agnieszka Kowalska-Lasek. Dziennik Marii Szetkiewicz (1854-1885). https://mnki.pl/pl/obiekt_tygodnia/2015/pokaz/41,dziennik_marii_szetkiewicz_(18541885)
Irena Fedorovič. Znane i nieznane związki Henryka Sienkiewicza z Litwą, 2021, https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2021~1668281234947/datastreams/DS.002.2.01.ARTIC/content;
M. z Szetkiewiczów Sienkiewiczowa, Listy, wydanie drugie, poprawione i uzupełnione, listy opracowała, wstępem i przypisami opatrzyła B. Szargot, Warszawa 2018;
Onuškio šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios krikšto, santuokos ir mirčių metrikinės knygos, saugomos LVIA.
Palikite komentarą