Jurgita Švabauskienė, Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centro socialinė darbuotoja. Asmeninė nuotr.
Rugsėjo 27-ąją minime Socialinių darbuotojų dieną – dieną, skirtą žmonėms, kurie savo kasdieniu darbu tyliai, tačiau nuoširdžiai keičia kitų gyvenimus. Socialinis darbas – tai ne tik žinios ir profesiniai įgūdžiai, bet ir ypatingas pašaukimas būti šalia žmogaus jo sunkiausiu metu.
Tokį pašaukimą savyje atrado ir Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centro socialinė darbuotoja Jurgita Švabauskienė. Ji tiki, kad kiekvienas žmogus turi savo stiprybių, o kartais tereikia kantraus ir nuoširdaus palydėjimo, kad jos atsiskleistų. Jurgita kalba ne tik apie iššūkius, bet ir apie mažus, tačiau labai svarbius džiaugsmus, kurie suteikia prasmę šiam darbui.
Apie savo kelią į profesiją, patirtis ir kasdienybę ji atvirai dalijasi su „Trakų žemės“ skaitytojais.
Jurgita, kas yra socialinis darbuotojas, Jūsų akimis? Klausiu todėl, kad visuomenėje turbūt vis dar gajus stereotipas, kad tai nesudėtingas, daug mokslų ir žinių nereikalaujantis darbas.
Socialinis darbuotojas – tai žmogus, kuris pirmiausia yra šalia kito žmogaus jo sunkiausiu metu. Kartais mes esame tarsi tiltas tarp problemos ir sprendimo, o kartais – tiesiog palaikymas ir buvimas šalia, kai kitam labai reikia išgirsti bei pajusti, kad jis nėra vienas su savo problema. Žinau, kad visuomenėje dar pasitaiko manančių, jog šis darbas lengvas ar nereikalaujantis daug žinių. Tačiau realybė visiškai kitokia – kiekviena situacija yra unikali, o kiekvienas žmogus tarsi atskiras pasaulis, su savo istorija, skausmu, silpnybėmis, stiprybėmis ir pan. Dirbant socialinį darbą reikia turėti daug žinių apie žmogaus raidos ir elgesio ypatumus, teisinius aspektus, psichologiją, socialinių paslaugų organizavimą ir kitas svarbias sritis. Labai svarbu gebėti taikyti įvairius darbo metodus, efektyviai valdyti krizes ir prisitaikyti prie kiekvienos šeimos poreikių. Socialinis darbuotojas turi derinti profesines žinias ir metodus su nuoširdžiu buvimu šalia – suprasti žmogaus poreikius, jausmus ir padėti atrasti jam savo stiprybes ir tinkamiausius sprendimus. Tai darbas, kuriame nėra vienodų situacijų, todėl būtinas nuolatinis mokymasis ir refleksija.
Iš tiesų, mano nuomone, ne kiekvienas jį sugebėtų dirbti…
Manau, kad taip – šis darbas ne kiekvienam. Ne kiekvienas galėtų kasdien susidurti su sudėtingomis, kartais net ypatingai skaudžiomis situacijomis, gebėti priimti ir suprasti labai įvairius žmones bei jų patirtis, išlikti kantrus, jautrus ir nesmerkiantis. Reikia ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir daug empatijos, atsparumo stresui bei gebėjimo prisitaikyti prie kiekvienos situacijos. Kartais svarbiausia tiesiog būti šalia, kartais – rasti praktišką sprendimą, o dažniausiai – padėti žmogui atrasti jėgų pačiam žengti pirmuosius žingsnius teigiamų pokyčių link savo gyvenime.
O ar tiesa, kad iki tapdama socialine darbuotoja Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centre dirbote su spec. poreikių turinčiais vaikais? Kodėl vis tik pasirinkote kitą, socialinio darbuotojo, sritį?
Taip, šešerius metus dirbau mokykloje su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais ir tai buvo labai vertinga patirtis. Šis darbas mane išmokė kantrybės, lankstumo ir gebėjimo matyti žmogų visapusiškai – su visais jo poreikiais. Tačiau giliai širdyje jaučiau, kad noriu padėti žmonėms platesniu mastu – ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, šeimoms, visiems, kurie susiduria su įvairiais gyvenimo sunkumais. Socialinio darbuotojo kelias man atvėrė galimybę būti šalia žmogaus įvairiose jo gyvenimo situacijose, pritaikyti sukauptas žinias ir jausti, kad mano darbas turi gilią prasmę.
Su kokia žmonių grupe Jūs pati dirbate (šeimomis, senoliais ar pan.)?
Aš dirbu su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis.
Galbūt pastebite kokių nors išskirtinių bruožų šioje žmonių grupėje, dėl ko jiems prireikia Jūsų pagalbos? Turiu mintį, gal kas nors vienija visus tuos žmones (pvz. socialinių įgūdžių stoka, priklausomybės ar pan.)?
Šeimoms prireikia socialinių darbuotojų pagalbos, kai jos susiduria su sunkumais, kurių pačios negali savarankiškai įveikti – tai gali būti priklausomybės, smurtas šeimoje, konfliktiškos skyrybos, socialinių įgūdžių stoka ir pan. Jei kalbėtume apie tai, kas vienija šias šeimas, dažniausiai matome sunkumus spręsti konfliktus konstruktyviai, priimti tinkamus sprendimus, drąsiai ieškoti išorinės pagalbos ir pan. Būtent todėl socialinio darbuotojo pagalba ir palaikymas tampa reikalingi.
Ar turite savo darbe kokių nors sėkmės istorijų, kuriomis galėtumėte pasidalinti su „Trakų žemės“ skaitytojais?
Sėkmės istorijų galėtų būti daug, nes kiekviena šeima, su kuria dirbama, turi savo mažus ir didelius pasiekimus, kurie jų situacijose yra labai reikšmingi. Galbūt labiausiai norėčiau išskirti darbą su paaugliais, nes jiems dažnai būna ypatingai sunku atsiverti ir pasidalinti, kas vyksta šeimoje, kaip jie jaučiasi ir pan. Jie linkę slėpti tikrąją situaciją, bijo pasitikėti suaugusiais, todėl tos akimirkos, kai paauglys pagaliau atsiveria yra ypatingos. Jos parodo, kad net kai atrodo, jog visos durys uždarytos, kantrybė ir pastangos gali duoti rezultatą. Nuoseklus darbas, nuoširdus buvimas šalia ir pagarba žmogui gali atverti kelią pokyčiams.
Jurgita, ar būna taip, kad pagalbą tenka teikti ir pažįstamoms šeimoms? Jei tokių atvejų būna, tikriausiai joms nebūna labai malonu atsiverti pažįstamiems, nenori įsileisti, galbūt baiminasi, jog apie jos problemas sužinos (kurias galbūt slėpė) ir kiti? Kaip sprendžiamos tokios situacijos?
Taip, kartais pagalbos gali prireikti ir pažįstamoms šeimoms. Jei tai draugai, giminės ar artimi pažįstami, tuomet socialinio darbo su jais nedirbu, tokiais atvejais šeima perduodama kolegai – kitam socialiniam darbuotojui. Tai yra svarbi mūsų darbo etikos dalis, nes tokiose situacijose būtų sudėtinga išlaikyti nešališkumą ir išvengti interesų konflikto. O ar šeima nori įsileisti socialinį darbuotoją, bendradarbiauti ir dalintis savo sunkumais, dažniausiai lemia kiti veiksniai, pavyzdžiui: ankstesnės patirtys, asmeninė motyvacija keistis, pasirengimas priimti pagalbą ir pan.
Suprantama, darbas nėra lengvas, tačiau turbūt kiekviename darbe galima atrasti ir tai, kas džiugina. O kokie yra didžiausi Jūsų darbo džiaugsmai?
Mane labiausiai džiugina, kai šeima atranda savo stiprybes, imasi atsakomybės ir žengia pirmuosius žingsnius teigiamų pokyčių link. Net ir maži pasiekimai, – pavyzdžiui, pagerėjęs bendravimas tarp tėvų ir vaikų ar pirmieji bandymai įveikti priklausomybę – yra labai reikšmingi. Tokie momentai teikia didžiulį pasitenkinimą ir suteikia motyvacijos toliau ieškoti sprendimų kartu su šeima.
Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?
Iššūkis dažnai būna tas, kad šeimos ne visada iš karto priima pagalbą, ne visuomet pripažįsta, kad jų šeimoje yra problemų, o labiausiai dėl to kenčia jų vaikai. Dažnai pasitaiko, kad šeimos nėra linkusios keisti gyvenimo būdo ar savo turimų įsitikinimų. Todėl labai svarbu užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį, įsiklausyti į jų patirtis ir žingsnis po žingsnio ieškoti sprendimų kartu. Kad šeima tikrai išgirstų, reikia labai daug kantrybės, nuoseklaus darbo ir ypatingo dėmesio kiekvienai situacijai.
Jurgita Švabauskienė. Asmeninė nuotr.
Kaip pavyksta išlaikyti vidinę stiprybę šiame darbe?
Pirmiausia man padeda žinojimas, kad nesu viena – vadovai ir kolegos visada šalia ir pasiruošę padėti, į kuriuos visada galima drąsiai kreiptis. Taip pat ypač svarbu išlaikyti asmeninę pusiausvyrą už darbo ribų – kaip sakoma, „nesinešti“ darbo į namus ir turėti mėgstamų veiklų, kurios teikia džiaugsmą bei padeda pasikrauti pozityvios energijos. Man asmeniškai didžiausia atgaiva yra knygos, ypač psichologinės literatūros skaitymas. O laikas su šeima leidžia atsipalaiduoti, pasisemti jėgų ir išlaikyti vidinę stiprybę.
Ko labiausiai pasigendate iš aplinkinių supratimo, paramos ar kitų dalykų?
Socialinis darbas vis dar dažnai kritiškai vertinamas. Kartais žmonės mano, kad socialiniai darbuotojai ateina tik kontroliuoti šeimų, vertinti jas ar nustatyti, kas daroma ne taip. Deja, toks klaidingas įsivaizdavimas trukdo matyti tikrą mūsų darbo prasmę – mes esame čia tam, kad palaikytume šeimas, padėtume spręsti problemas, atrasti jų stiprybes ir rasti tinkamus sprendimus. Todėl dažnai pasigendame supratimo, koks yra tikrasis mūsų darbo tikslas.
Ką norėtumėte, kad žmonės geriau suprastų apie Jūsų profesiją?
Norėčiau, kad žmonės geriau suprastų, jog mūsų profesija nėra apie kontrolę ar nurodinėjimą. Socialinio darbuotojo tikslas – padėti šeimoms, būti šalia sunkiausiais jų gyvenimo momentais ir kartu ieškoti tinkamų sprendimų bei atrasti jų pačių stiprybes ir galimybes.
Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, kodėl verta būti socialiniu darbuotoju, ką pasakytumėte?
Galėčiau pasakyti taip: jeigu gyvenime jaučiate poreikį ir norą padėti kitam, ši profesija suteikia galimybę tai daryti kasdien.
Po darbo dienos tikriausiai jaučiatės ne tik fiziškai, bet ir emociškai bei psichologiškai išsekusi. Ką dažniausiai darote po darbo, kad atgautumėte jėgas?
Visokių dienų būna – ir lengvesnių, ir sunkesnių. Svarbu ne tik tai, ką patiriame darbo dienos eigoje, bet ir kaip mes patys žvelgiame į savo darbą. Net sudėtingomis akimirkomis stengiuosi matyti prasmę ir prisiminti, kodėl pasirinkau šią profesiją. O po darbo atsipalaiduoju skaitydama knygas, laiką leisdama su šeima, pabendraudama su artima drauge ir pan. Mėgstu ramų laisvalaikį, man tai padeda atgauti jėgas ir išlaikyti pozityvų požiūrį.
Rytoj, rugsėjo 27-ąją, minėsime Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Ar minite su kolegomis savo profesinę šventę?
Taip, žinoma minime (šypsosi). Šiais metais Socialinių darbuotojų dieną minėsime Užutrakio dvare, kur praleisime laiką bendrystėje su kolegomis. Taip pat suplanuota kolektyvo kelionė į Estiją. Tokios akimirkos ne tik praturtina, bet ir sustiprina mūsų tarpusavio ryšį.
Ko labiausiai norėtumėte palinkėti sau ir kolegoms šios dienos proga?
Sau ir kolegoms norėčiau palinkėti vidinės stiprybės, ramybės širdyje ir gebėjimo džiaugtis net mažais pasiekimais – juk jie veda prie didelių pokyčių.
Jurgita, labai dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu Jums stiprybės bei empatijos prasmingame kasdieniame Jūsų darbe.
Kalbėjosi Aušra VIRVIČIENĖ
Palikite komentarą