
Prof. Libertas Klimka
Kaip laikas tapo „susmulkintas“
Skaičių 12 į kalendoriaus, o vėliau ir į paros dalijimą atvedė mėnulis. Civilizacijos pradmenų kraštuose garbinta Mėnulio dievybė „gimsta“ 12 kartų per metus, todėl šis skaičius laikytas magišku. Net ir šiuolaikiniuose kalendoriuose 30–31 parų atkarpas tebevadiname „mėnesiais“, nors su mėnulio fazėmis jos visai nebesusijusios. Saulė taip pat keliauja per 12 Zodiako žvaigždynų. Jų nepertraukiamas ratas radosi dėl Žemės ašies precesijos, kai žemdirbiams pasižymėjus metinių sezonų pradžią keturiais žvaigždynais, po poros tūkstantmečių buvo pastebėtas jų „pabėgimas“ į gretimus dangaus sklypelius su dar neįvardytais žvaigždžių deriniais.
Po poros kitų tūkstantmečių – vėl tokia pat problema, kurią reikėjo spręsti įvardijant naujus žvaigždynus, uždariusius Zodiako ratą. Per tuos tūkstančius metų pasikeitė ne tik ūkininkavimo prioritetai, bet ir religiniai įvaizdžiai; būtent juos ir atspindi žvaigždynams parinkti vardai. Įdomu, kad ir didžiųjų planetų ciklų santykis yra 12: dviejuose Jupiterio apsisukimo perioduose, trunkančiuose 60 metų, telpa 5-eri Saturno periodo metai. Esama ir labai praktiškos skaičiavimo tuzinais priežasties, – skaičiuojant pirštais, baksnojama nykščiu į kitus keturis pirštus, turinčius po tris narelius ir pirštikaulius.
Kaip žmonės išmoko laiką sudalyti valandomis? Mat stebint šešėlį, kurį meta koks nors saulės apšviestas daiktas, matyti, kad iki vidurdienio jis trumpėja, o po vidurdienio – ilgėja. Į smėlį įbesta lazda ir aplinkui ją nubrėžtas ratas su padalomis – štai pirmasis saulės laikrodis ir pirmasis žmonijos istorijoje laiko matavimo prietaisas! Lygiai taip senojo Lietuvos kaimo piemenukai nustatydavo vidurdienį, kada laikas ginti gyvulius pokaičio. Vidurdienis – tai trumpiausias lazdos arba šešių pėdučių ilgio paties piemenuko šešėlis. Lietuviai visą parą į dalis skirstydavo, vadovaudamiesi gamtos nuotaikų pajauta. Simonas Daukantas savo garsiajame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.) surašė lietuviškame kaime įvardijamas paros dalis. Nuostabu, kad jų yra 24: sambrėškis/brėkšta, santėmis/sutemo, vakaras, nuovakarės, išvakarės, naktovidas, įmygis, pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, prieš aušrą, aušta/švinta, mažoji pusrytėlė, išaušo, saulėtekis, didysis pusrytis, priešpietis, pietai/pusdienis, pakaitis, po pakaičio, po pusdienio, pavakarė, mažoji pavakarėlė, vakarop, saulėlydis. O savaitės dienas „sunumeravo“ didysis kalbininkas Jonas Jablonskis, tvarkydamas literatūrinę kalbą. Pats žodis savaitė gali būti atkeliavęs per prūsų kalbą iš krikščioniškosios Europos.
Saulės laikrodžius plačiai naudojo darbštuoliai egiptiečiai ir kinai jau II tūkstantmečio viduryje prieš Kristų. Jų kraštų saulė kaitri, todėl nelengva būdavo darbuotis saulėkaitoje, kalant milžiniškas skulptūras ar akmens blokus piramidėms. Sudalijus dieną atkarpomis, darbas einasi sparčiau, o ir nuovargis taip nepriveikia… Egiptiečių žyniai laiką nuo Saulės tekos iki laidos suskirstė į 10 valandų. Pridėję po 1 valandą ryto žarai ir vakaro sutemoms, šviesiajai paros pusei priskyrė 12 valandų. Lygiai į tiek padalų dalinta ir saulės laikrodžio skalė.
Senovės žmonės nesuvokė paros kaip vientisos laiko atkarpos: diena ir naktis jiems atrodė viena nuo kitos visai atsietos gamtos raiškos. O nakties laiką egiptiečiai matuodavo pagal dvylikos ryškiausių žvaigždynų, vadinamų dekanais, teką. Be to, naudojo ir vandens laikrodžius, kurie laiką seikėja ištekančiais lašeliais iš konusinio indo dugno.

Kai egiptiečiai ir dienai, ir nakčiai paskyrė po 12 valandų, jos metų rate buvo nelygios: dieninės valandos vasarą ilgesnės, nei žiemą. Kaip lietuvių pasakaitėje apie poną, sunkiu darbu dieną ilginusiu… Tokios buvo ir senovės judėjų valandos, vadinamos biblinėmis, kurių šeštoji laikyta vidurdieniu. Kaip ir astrologų naudojamos planetinės valandos, skaičiuojamos nuo saulės tekos konkrečioje vietovėje. Lygias paros valandas pirmieji pradėjo naudoti helenistinės Graikijos mokslininkai savo astronominiuose skaičiavimuose. II a. prieš Kr. viduryje Hiparchas pasiūlė visą parą suskirstyti į 24 ekvinokcines valandas, nes per lygiadienius nakties ir dienos trukmė yra vienoda, po 12 valandų. Lygių valandų idėja atgimė viduramžiais arabų pasaulyje. O kasdieniame gyvenime lygios valandos buvo pradėtos naudoti nuo XIV a., Europoje išradus mechaninį laikrodį. Nes šiauresniuose kraštuose buvo ypač neparanku laikrodžio rodyklių parodymus nuolat perskaičiuoti į kintamos trukmės valandas. Tai gerokai varžė platesnį mechaninių laikrodžių taikymą. Ryžtingai nelygių valandų atsisakė Prancūzijos karalius, imperatorius Karolis V. Įsirengęs rūmų bokšte gerą laikrodį, jis įsakė visoms Paryžiaus bažnyčioms skambinti valandas varpais tik pagal jo rodyklę. Ilgiausiai senųjų valandų laikėsi vienuolynai. Mat pagal jas buvo reglamentuojamos pamaldos, todėl jos vadintos kanoninėmis. Tokia netrumpa yra laikrodžių ciferblato, kuriame sužymėtos tik 12 valandų arba „puslaikrodis“, istorija.
Dalusis skaičius 60
O kodėl valanda dalijama į 60 minučių, o minutė – į 60 sekundžių? Toks valandos suskirstymas į smulkesnes dalis yra Babilono išminčių palikimas. Kalendorinių metų trukmę, lygią 360 dienų, jie paveldėjo iš šumerų kultūros. Keletas likusių metų dienų ten tiesiog nebebūdavo skaičiuojamos, paskiriant jas sugrįžtančios Saulės pagerbimui. Atidžiai stebint ir fiksuojant dangaus reiškinius, kuo garsėjo babiloniečių žyniai, horizontą būtina sugraduoti. Skriestuvu ir liniuote apskritimą nesunku sudalyti ir į 6 dalis, ir į 360 laipsnių. Skaičius 60 senovės žvaigždininkams imponavo savo dalumu: be liekanos jis dalijasi iš 6 pirmųjų skaičių, taip pat iš 10, 12, 15, 20, 30. Net ir parą babiloniečiai skirstė į 360 „uš“ skiltelių.
Antikos graikams labai rūpėjo tikslūs jūrlapiai; jų mokslininkai Babilono žinias panaudojo kartografijoje. Genialusis Eratostenas iš Aleksandrijos III a. prieš Kristų 60-ies sistemą pritaikė vietovių platumai matuoti. Po šimtmečio astronomijos pradininkas Hiparchas įvedė antrąją koordinatę, ilgumą taip pat sužymėdamas laipsniais. Laipsnis lotyniškai yra gradus, kuris reiškia žingsnį. Astronomas Klaudijas Ptolemajas savo veikale „Almagestas“, parašytame apie 150 m. po Kr., pasiūlė ir laipsnius sudalyti į 60 dalių – lotyniškai partes minutae primae („pirmąsias smulkias dalis“), o šias – į dar smulkesnes, partes minutae sekundae („antrąsias smulkias dalis“). Tai štai iš kur minutės ir sekundės pavadinimai! O 60-ies sistemos įsitvirtinimui ir paplitimui dar buvo svarbu tai, kad besiilsinčio žmogaus pulsas vidutiniškai tvinksi 60-čia dūžių per minutę. Galima šį biologinį laikrodį iš bėdos panaudoti net ir matavimams. Štai jaunasis G. Galilėjus, nuobodžiaudamas bažnyčios pamaldose, savo pulsu suskaičiavęs sietyno svyravimų periodus, nustatė svarbius švytuoklės dėsningumus. Tačiau tik ištobulinus mechaninį laikrodį, laikas buvo pradėtas taupyti, skaičiuojant ir smulkiąsias valandos dalis.
Kokia stipri įpročių galia! Nors toks laiko vienetų skirstymas labai nesiderina su dešimtaine matų sistema ir gerokai apsunkina įvairius skaičiavimus, vis dėlto neatsisakome šios praeities išminčių dovanos. Ir tuzinas tebėra skaičiavimo sistemų, iki šiol naudojamų kai kuriose šalyse, pagrindas. Tiesa, vykstant 1795 m. Prancūzijoje Didžiajai revoliucijai, dešimtainė sistema buvo pritaikyta taip pat ir laiko matavimo vienetams: para sudalyta į 10 valandų, o metai – į 10 mėnesių. Tačiau kitoms šalims nepriėmus tokios naujovės, po 17-os mėnesių jos atsisakė ir patys prancūzai. Nepavyko ir pakartotinis reformos bandymas 1897 m.. Australijos televizijos vedėjai 1975 m. balandžio 1 d. paskelbė, kad laikas jų valstybėje nuo šios datos bus skaičiuojamas „dešimtainiškai“, tačiau didžiulis visuomenės pasipiktinimas pokštą privertė tuoj pat atšaukti. Betgi įdomu, kad sekundę toliau „smulkinant“, laikomasi būtent dešimtainės sistemos: milisekundė, mikrosekundė, nanosekundė…
Viduramžiais nesutarta dėl valandų skaičiavimo pradžios. Į saulės laikrodį žiūrint, būtų tarsi logiška valandas skaičiuoti pradedant nuo saulės tekos. Tokios valandos lotyniškai vadinamos horae ab ortu solis. Paros skirstymui į 24 lygias valandas, pradedant nuo tekos, prigijo babiloniečių sistemos pavadinimas. Tačiau Italijos vienuolynuose imta valandas skaičiuoti nuo vidurnakčio. Pirmiausia dėl to, kad para baigiasi ir ją reikia palydėti malda; o antra dėl to, kad prieš didžiąsias krikščionių šventes būtina tam tikrais intervalais skaityti vigilines maldas ir naktį. Žodis „vigilija“ atėjęs iš romėnų paveldo; jie taip buvo įvardiję naktinių sargybų karo stovyklose laiką. Lygios 24 valandos, skaičiuojamos nuo vidurnakčio – tai horae ab occasu solis. Europoje jos vadintos itališkomis. Garsiame laikrodininkais ir kitais meistrais Niurnbergo mieste būta mišrios sistemos: diena skaičiuota babiloniškai, naktis – itališkai.
Šiandien žodžiu pasakomos ar skelbime užrašomos valandos vienose šalyse skaičiuojamos pradedant nuo vidurdienio, kitose, – kaip Lietuvoje, – nuo vidurnakčio. Tačiau ir mūsų šnekamoje kalboje vis būna patikslinama, kokios – dienos ar nakties – valandos turimos galvoje. Lietuviams žodis „valanda“ senovėje reiškė laisvą nuo darbų laiką, poilsį. Jį pasiskolinę kaimynai žodžio prasmę kiek pakeitė: latviškai valuoda reiškia pokalbį, šneką, ar net plepalus, o rusiškai valanda vadinamas gaišlys, bastūnas, dykinėtojas. Garsiojo Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita” pagrindinis veikėjas yra vardu Volandas…
Dabartiniai siūlymai reformuoti laiko skaičiavimą ir kalendorių, nors moksliškai ir labai pagrįsti bei galintys teikti didžiulės ekonominės naudos, tikrai nebus priimti, nes žmonija negali atsisakyti istorinio laiko pojūčio, ištrinti kultūrinės atminties ir sugriauti religinių švenčių ciklo.
Apie juostinį ir sezoninį laiką
Išradus geležinkelį ir smarkiai išplėtojus jo tinklą, pasauliui iškilo problema, kaip sudaryti traukinių eismo tvarkaraštį, jeigu kiekvienoje tolimesnėje stotelėje laikas – vietinis, atskaitomas pagal vidurdienį, aukščiausiai pakylančią saulę. Kanadietis inžinierius Sandfordas Flemingas pasiūlė Žemės rutulio laiką sudalinti pagal dienovidžius į 24 juostas, besiskiriančias viena nuo kitos valanda. Griežtai pagal dienovidinius juostų ribos eina tik vandenynuose ir dykumose. Kitur valandinės juostos išvedamos per valstybės sienas, administracinių padalijimų ribas, dideles upes, kalnagūbrius. Data Žemės rutulyje keičiasi ties 180° ilgumos dienovidiniu Ramiajame vandenyne. Juostos skaičiuojamos rytų kryptimi, pradedant nuo Grinvičo observatorijos nulinės, nes daugelio šalių laivai buvo perėmę Anglijos jūreivių navigacinius metodus. Šios sistemos projektą 1883 m. apsvarstė Romoje susirinkusi Europos matavimų komisija. Galutinai juostinis laikas buvo priimtas 1884 m. spalio mėnesį Vašingtone, dalyvaujant ne tik specialistams, bet ir 25 pasaulio šalių diplomatams. Grinvičo laikas nuo tada dar vadinamas pasauliniu. Jis taikomas astronomijoje, geofiziniuose tyrimuose, kosminėje navigacijoje, tarptautinės telekomunikacijos linijose.

Dėl laiko suskirstymo juostomis pasitaiko įdomių situacijų. Prisiminkime kad ir Žiulio Verno herojaus džentelmeno Filijaus Fogo kelionę aplink pasaulį per 88 dienų, jos metu „sutaupytą“ vieną dieną ir laimėtas lažybas. Šių dienų kelionė, tarkime, lėktuvu iš Kopenhagos į Čikagą trunka 5 valandomis trumpiau negu atgal. Ogi telefonu galima paskambinti vakarų kryptimi į vakardieną! Todėl vis garsiau kalbama, kad laiko juostos yra anachronizmas modernioje visuomenėje. Gal pasinaudoti astronomų patirtimi ir visame Žemės rutulyje įvesti tą patį laiką? Juk laiko momentų atskaita – kada keltis, kada dirbti, kada pietauti, kada gultis – tėra sutartinis ir įpročių dalykas. Kitados Paryžiaus geležinkelio stoties laikrodis tyčia kiek vėluodavo – iš paslaugumo keleiviams…
1961 m. buvo sudarytas naujas nulinės laiko juostos standartas, kuris vadinamas suderintuoju pasauliniu laiku ir žymimas santrumpa UTC (angliškai: Universal Time Coordinated). Pasaulinis laikas yra suformuojamas remiantis 650 atominių laikrodžių, veikiančių 78 šalių metrologijos institutų laboratorijose, rodmenimis. Visi šie laikrodžiai veikia savarankiškai, bet ryšių palydovais yra sujungti į sistemą. Lietuvos Fizinių ir technologijos mokslų centro Metrologijos skyriuje veikiantys du atominiai laikrodžiai taip pat yra įtraukti į UTC laiko formavimą.
Didesnioji Lietuvos teritorijos dalis pagal geografinę ilgumą yra antrojoje laiko juostoje. Tik vakarinis pakraštys atitiktų pirmąją juostą. Suprantama, susidarytų daug keblumų, jeigu nedideliame mūsų krašte būtų skirtingas laikas. Tad nutarta visoje respublikos teritorijoje laikytis tos pačios valandinės laiko juostos. Mūsų kraštas 1918-1940 m. ir 1998-1999 m. naudojo pirmos juostos laiką, dar vadinamą Vidurio Europos; 1990-1997 m. ir nuo 2000 m. naudoja antros juostos, Rytų Europos. Dabar nuo saulės laiko, vadinamo vietiniu, nutolstama visai nedaug, žiemą tik apie pusvalandį, priklausomai nuo geografinės ilgumos. Tai labiau jaučiama juostos pakraščiuose. Pavyzdžiui, Vilniuje birželio 15 d. tikrasis vidurdienis būna 13 h 18 min 51 s., o Klaipėdoje – 13 h 35 min 30 s. Kitaip buvo sovietmečiu: visa europinė TSRS dalis turėjo gyventi pagal Maskvos laiką, kuris yra trečiosios juostos. Maža to, prie juostinio dar Lenino nurodymu buvo pridėta valanda dekretinio laiko. Šios laiko korekcijos visiškai išderino biologinį ir gamtos laikrodžius. Kas žino, gal to pasekmes jaučiame iki šiol; antraip iš kur toks piktas elgesys su gamta ir tarpusavyje?
Kartu su didžiąja dauguma pasaulio šalių Lietuvoje kasmet dar įvedinėjamas ir vasaros laikas. Tai daroma elektros energijos taupymo sumetimais, pridedant vieną valandą prie juostinio laiko. Tokia praktika prasidėjo Vokietijoje, o netrukus ir Jungtinėje Karalystėje I pasaulinio karo metu, kai karinėse gamyklose buvo sunaudojama daug elektros energijos apšviečiant darbo vietas. Taupumo reikėjo ir pokarių metais, atstatinėjant sugriautą ūkį. XXI amžiuje gamybos technologijos pasikeitė iš esmės, – vis mažiau rankų darbo, o procesus prižiūri automatika ir kompiuteriai. Cechuose ryškios šviesos nebereikia. Apskritai elektros sunaudojimas šviesiuoju ir tamsiuoju paros metu gerokai išsilygino. Tad kaip dabar vertinti laiko sukiojimą, vasarai ir rudeniui atėjus?
Žmogaus organizmas turi biologinį laikrodį, kuris iš esmės, bent jau kūdikystėje, yra suderintas su gamtos ritmu, diktuojamu saulės. Tautiniuose papročiuose netgi drausta dirbti po saulės laidos. Žadintuvu, stipria kava, radijo ir TV laidomis kaip kokiu botagėliu priverčiame savo organizmą prisitaikyti prie aštuonių valandų darbo dienos. Tačiau žiemą darbo valandos neišsitenka šviesiojoje paros dalyje, sutrumpėjusioje iki 7 h ir 14 min. Ogi vasarą darbo valandos tiesiog skendi šviesoje, trunkančioje iki 10 h ir 18 min. Maža to, ir sutemos ilgos! Iš to derinimosi maždaug pusė žmonių tampa „vieversiais”, o pusė – „pelėdomis”. Laiko sezoninis kaitaliojimas verčia „sukinėti” ir biologinį laikrodį. Tai sukelia tam tikrą diskomfortą ar net stresą, tačiau ryto miegaliams labiau pavasarį, o vakare greit „nulūžtantiems” – rudenį. Savaitę, kitą darbingumas po laikrodžio rodyklių persukimo būna žymiai sumažėjęs. Ką jau kalbėti apie vaikų, atvedamų į ikimokyklinę įstaigą, nuotaikas… Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai, žadama inicijuoti sezoninio laiko atšaukimą.
Laikas mūsų kasdienybėje
Garsusis rašytojas, fizikas ir JAV valstybės veikėjas Bendžaminas Franklinas dar XIX šimtmečio viduryje ištarė: „Laikas – pinigai!“. Verslas laiko turinį įvertino pinigais ir eliminavo iš jo tikėjimą amžinybe. Žinia, tai netrukus atvedė prie Europos modernizacijos, pasireiškusios esmingais pokyčiais gamybos technologijose bei socialinėje visuomenės organizacijoje. Dabar tie procesai vyksta vis greitėdami: pramonėje technologijų kaita vertinama jau kaip ketvirtoji revoliucija, o visuomenė nuo agrarinės, industrinės, postindustrinės, informacinės ir žinių pakopos žengia į kūrybos ir idėjų pakopą. Vakarų civilizacijos raidos graži ateities vizija – visuotinės gerovės visuomenė. Deja, labai realus tebėra ir juodasis žmonijos ateities scenarijus – civilizacijų susidūrimas ir branduolinis karas…
Vakarų Europos šalyse per pastaruosius pusantro šimto metų žmonių gyvenimo trukmės vidurkis padvigubėjo, o jų darbo laikas žymiai sutrumpėjo. Mažiau laiko užima ir kelias į darbo vietą – transportas juda sparčiau. O visuotinė kompiuterizacija; kiek ji mums sutaupė laiko! Tarsi turėjo atsirasti daugiau laiko ir sau… Betgi pokyčių sparta! Šiuolaikinis žmogus stengiasi nuo jų neatsilikti, todėl nuolat skuba, vis pasiteisindamas – „neturiu laiko“, „nėra kada“, „ne dabar“, „gal rytoj“. Elektroninį paštą jis tikrina autobuse, telefonu kalba vairuodamas, valgo probėgomis „greitą maistą“. Skaito ne tekstus, o jų santraukas, nes darbuose planai ir projektai jam grasina terminais ir „dedlainais“. Todėl ėmė trumpinti netgi miego laiką, o per atostogas ne tiek ilsėtis, kiek „vykdyti“ vasaros planus. Jauni žmonės mažiau sportuoja, išskyrus tuos, kurie mato savo ateitį profesionalų sporte. Dar blogiau, kad mažai beskaitoma knygų… O labai daug laiko praleidžiama įnikus į kompiuterinius žaidimus ir beprasmiuose pokalbiuose mobiliuoju telefonu: „Ką veiki? – Nieko, o tu? – Ir aš nieko.“ Todėl jau ne vienos šalies ugdymo įstaigose interneto naudojimas imamas priverstinai riboti. Nesgi kenčia tiek fizinė, tiek ir dvasinė jaunimo sveikata…
Žinia, yra ir tokių žmonių, kurie laiko neturėjimu tik pridengia savo neveiklumą, tinginystę ar atsakomybės kratymąsi. Tačiau daug žmonių išties jaučiasi slegiami laikrodžio diktato, gresiančio perdegimo sindromu. Žinia, įtampą kasdienybės reikaluose internetas dabar kiek sušvelnino: nemažai darbo užduočių ir kitų rūpesčių galima išspręsti būnant namuose ir bet kuriuo paros metu. Tačiau jis atėmė iš mūsų betarpio bendravimo džiaugsmą. Net ir malonumą gauti ranka rašytą laišką, kurio vokas papuoštas spalvinga miniatiūra – pašto ženklu. Arba paskaita nuotoliu; argi ji prilygsta tiesioginiam dėstytojo ir klausytojo bendravimui, protingų akių kontaktui? Apskritai reikia prisiminti tokią mokslo istorijos įrodytą taisyklę: visi didieji žmonijos išradimai yra nuostabūs, tačiau kartai jie gali būti panaudojami blogam ar piktam tikslui…
Modernieji laikai primygtinai reikalauja lankstesnio santykio su laiku. O greitėjančio tempo gyvenimo tėkmėje labai pravartu kartas nuo karto surasti lėto laiko salelę. Gal net savo rūpesčius patikėjus dirbtiniam intelektui… Puiki priebėga – paėmus į rankas „Vorutos“ savaitraštį persikelti į istorinio laiko erdvę!
Pabaiga
Palikite komentarą