Šiemet kraštietė, bibliotekininkė, poetė, ilgametė Trakų krašto literatų brolijos „Aukuras“ pirmininkė Teresė BALKUTĖ-ZOLOTUCHINIENĖ mini savo gražų 90-ies metų jubiliejų. Šios garbingos sukakties proga „Trakų žemė“ susitiko su literate ir uždavė jai keletą klausimų.

Kiek mums žinoma, šį savo gražų jubiliejų pasitikote ramiai, savo kolektyviniame sode. O kaip švęsdavote anksčiau?

Mano 90-ąjį gimtadienį temdė skausmingo gedulo šešėlis, todėl susirinko tik patys artimiausi. Ir tai ne visi, nes seserų vaikai neturėjo galimybės atvykti. Jubiliejų šventėme restorane. Man buvo gera jausti šeimos šilumą, jaučiausi tvirta ir reikalinga.

80-ąjį gimtadienį taip pat minėjome restorane, tik žymiai gausesniame būryje. Mirtis atėmė iš manęs Aliną ir Stasį Denaičius, Aldoną Žagūnienę, Malviną Miškinienę, Aldoną Stankaitienę.

Dabar atšventus jubiliejų ramiai ilsiuosi sode su savo augalais. Aš jiems nuolat esu reikalinga, kaip ir jie man.

Jūs gimėte Dauguose (Alytaus r.). Gal galėtumėte papasakoti apie savo gimtinę, šeimą, tėvus?

Daugai – tai ežerų kraštas, esantis Alytaus rajone. Vienu metu jis buvo rajono centras, dabar – tik miestas. Aplink Daugus – 12 ežerų, iš jų pats didžiausias – Daugų, dar vadinamas Didžiuliu. Gyventi Dauguose gera: vasarą maudykis kiek nori, o žiemą čia – puikios čiuožyklos. Daugai yra Dzūkijoje, įsikūrę prie Vilniaus ir Alytaus plento. Miestas turi apie 1 500 gyventojų. Daugelis verčiasi žemės ūkiu, prekyba ir kt.

Mano tėvai atsikėlė į Daugus vos susituokę. Dusmenėliai – tėvelio Petro Balkaus pradžia. Čia jis gimė ir augo. Tėtis pamilo Marijoną Skendelytę iš Pamusių kaimo. Pora susituokė. Kadangi tėvai jiems davė pasogą, jaunai šeimai tai buvo geras šeimyninio gyvenimo startas. O ši pradžia Dauguose buvo skurdi. Tėtis, negailėdamas jėgų, dirbo pas žydus kepykloje. Užsidirbo ir pradėjo nuosavą verslą. 1929 m. Vytauto gatvėje, prie Šventpetrio, pasistatė namą, kuriame aš gimiau. Buvau aštuntas vaikas šeimoje – pati jauniausia. Gera buvo jausti visų dėmesį, gera būti mylimai. Tiesa, dviejų sesučių aš niekada nemačiau. Paaugusi, jas lankydavau kapinėse.

Mano vaikystę lydėjo Antrasis pasaulinis karas: iš pradžių atėjo sovietai, po to naciai, tada vėl sovietai. Visi okupantai nešė gyventojams skriaudas ir nerimą. Mūsų šeima okupacijų metu patyrė daug bėdų ir skausmo. Sovietmečiu buvo nusavintas mūsų namas Turgaus aikštėje Nr. 8, kuriame mes tuo metu gyvenome.

Mane visą gyvenimą lydi skausmas – 1944 m. spalio 25 d. sunkvežimis, pilnas rusų kareivių, suvažinėjo mano motiną. Skausmas po skausmo. 1945 m., galima sakyti, praradau brolį Alfonsą ir tris seseris: brolis tapo Vorkutos kaliniu, o sesės atsidūrė tremtyje. Aš, brolis Jonas ir tėtis virtome bėgliais. Nerimas ir slapstymasis, skriaudos ir pažeminimai – tai buvo mūsų gyvenimo dalis. Tėtis buvo „Geležinio vilko“ sekretorius pogrindinėje organizacijoje ir dažnai važiuodavo į Vilnių. Mes tada glaudėmės Miletonių kaime (Varėnos r.) pas Paškevičius. Važiuodamas jis imdavo ir mane. Aš ir pati norėdavau vykti, nes Vilniuje apsistodavome pas Ulbinus. Ankščiau Ulbinas gyveno su šeima Dauguose pas mano tetą Mikaliną Seilienę ir mes su jų dukrele Regina gražiai draugavome. Tuo metu kelionės buvo sudėtingos. Mums reikėjo 9 km ateiti pėsčiomis iki Valkininkų geležinkelio stoties, o paskui važiuoti traukiniu į Vilnių. Traukiniai būdavo sausakimši, bet tėtis visada man surasdavo sėdimą vietą, o pats atsistodavo prie durų. Jis man kaskart primindavo: „Jeigu mane kas išves, tu važiuok toliau iki Vilniaus ir išlipusi eik pas Ulbinus.“ Aš tą ir darydavau. Man ant kaklo būdavo kažkas pakabinta. Atidavusi tą kažką Ulbinui, atsikvėpdavau ir bėgdavau žaisti su Regina. Tėvelis dažniausiai man eidavo iš paskos ir ateidavo truputį vėliau. Jis vykdydavo „Geležinio vilko“ užduotis. Nacių laikais jis gelbėjo žydus, o sovietų – Lietuvos jaunimą (partizanus).

Mokėtės Senosios Varėnos ir Druskininkų vidurinėse mokyklose, vėliau baigėte aukštąjį mokslą. Gal galėtumėte trumpai tai prisiminti?

Lankyti mokyklą pradėjau 1942 m. Dauguose. Čia baigiau taip vadinamą antrą skyrių. Po tremties vienerius metus negalėjau mokytis. 1946 m. pradėjau lankyti Miletonių pradžios mokyklą, 3 klasę. Mokslas sekėsi gerai, bet 4 klasėje per egzaminus buvau paklausta pilno LTSR pavadinimo ir nežinojau, kaip atsakyti. Kliuvo ir mokytojai, ir man. Egzaminą teko laikyti iš naujo.

Penktoje klasėje mokiausi Senosios Varėnos vidurinėje mokykloje. Čia mokėsi ir vyresnė sesuo Birutė. Gyvenome pas Stasį Poškų. Tada kolūkių dar nebuvo, arkliai dar nebuvo nusavinti, todėl tėtis mums atveždavo maisto. Mokslai sekėsi, bet kitais metai sesuo Birutė įstojo į Trakų mokytojų seminariją, todėl mane priglaudė brolis Alfonsas. Jis ir jo žmona Valė gyveno Druskininkuose. Mokiausi Druskininkų vidurinėje mokykloje. Buvau pirmūnė. Druskininkuose tuo metu gyveno daug lenkų, tad išmokau ir lenkiškai. O ir mano gimtoji dzūkų šnekta gerokai skyrėsi nuo čionykštės. Dauguose dzūkai tarmiškus žodžius tardavo padainuodami, o aš – kietai. Nepaisant to, kad dažnai tekdavo stovėti eilėje norint nusipirkti duonos, dešros, cukraus ir kt., gyvenimas buvo įdomus. Išvaikščiotos visos Nemuno pakrantės, išragautas mineralinis vanduo, aplankytos Druskininkų apylinkės ir ypač miškai. Čia pradėjau sportuoti, mokintis anglų kalbos ir gerų manierų.

1949-ieji. Aš vėl Varėnoje pas Poškus. Mokslai sekasi. Turiu draugę Bronę Poškutę, su kuria varžomės, kuri geriau mokysis, ir kartu gražiai bendraujame. Sportuoju. Šeštadieniais tenka pėsčiai į namus parsinešti maisto.

Prasidėjo kolūkių steigimas – arkliai atimti, kloniai nugriauti, žemė nusavinta. Kaime šeimai palikta po 60 arų dirbamos žemės. Kaip visko prisiauginti, kad užtektų maisto šeimai ir pašaro gyvuliams. Tad ir mano varganas gyvenimas suprantamas. Kantriai nešiau savo naštą ir džiaugiausi, kad iš kaimo parsinešu lašinių ir duonos. Net ir dabar nesuprantu, iš kur man atsirasdavo jėgų. Juk buvau geriausia klasės mokinė, šuolio į tolį ir 100 metrų respublikos vicečempionė. Gal Dievas padėjo? O Dievu aš tikėjau visada.

Žinome, kad dirbote įvairiuose Lietuvos bibliotekose. Gal prisimintumėte savo pirmąsias darbovietes?

1955 m. baigiau tuometį Vilniaus bibliotekinį technikumą ir buvau paskirta dirbti Akmenės rajoninės bibliotekos vedėja. Įsteigus Akmenės rajoninę vaikų biblioteką, paprašiau būti perkeltai tenai. Dirbti su vaikais man buvo gera. Akmenės rajoninė vaikų biblioteka garsėjo visoje Šiaulių apskrityje.

Visada svajojau sugrįžti į gimtinę ir kai atsirado galimybę, pasinaudojau ja. 1959 m. įsidarbinau Daugų rajoninėje bibliotekoje ir Daugų kultūros namų tautinių šokių vadove. Darbas sekėsi, bet man buvo geriau su šokėjais nei bibliotekoje.

1960 m. sukūriau šeimą, užauginau dukrelę Janiną Liną. Mano vyras Aleksandras mokėsi tuomečiame Vilniaus valstybiniame universitete, aš taip pat, tik neakivaizdžiai. Gyvenimas buvo sunkus. Dirbau daug, bet uždirbau per mažai, kad galėčiau išlaikyti šeimą.

1963-ieji. Daugai jau yra ne rajono centras. Kaip viskas pasikeitė. Ištuštėjo. Neliko ir jaunimo. Dauguose įsikūrė Žemės ūkio technikumas. Šokių vadove įsidarbinau čia ir kartu dirbau Daugų vidurinėje mokykloje. Eidama į repeticijas, dukrelę palikdavau pas anytą.

Kada atvykote dirbti į Trakus?

Dvejus mėnesius dirbau Aukštadvario bibliotekoje. Sutvarkiau knygų fondą, katalogus. 1964 m. pabaigoje duris atvėrė Trakų rajoninė vaikų biblioteka. Įsidarbinau joje vedėja. Pradžia buvo sunki. Gyventi nebuvo kur, taip pat nebuvo vietų ir vaikų darželyje, kad galėčiau ten palikti dukrelę. Tad savo mažąją teko nuvežti pas anytą į Kėdainius. Pati apsigyvenau ten, kur ir įsidarbinau – Trakų rajoninės vaikų bibliotekos patalpose. Darbas, darbas, darbas…

1967 m. Trakų rajoninė vaikų biblioteka patenka į geriausių respublikos bibliotekų trejetuką. Mano portretas atsidūrė Trakų rajono garbės lentoje. Gaunu TSRS kultūros ministerijos garbės raštą už puikų darbą bei esu apdovanota medaliu.

Kada susidomėjote kūryba? Kaip gimė Jūsų pirmosios eilės?

Pirmosios eilės atsirado jau jaunystėje, dirbant Akmenės rajoninėje vaikų bibliotekoje. Myliu vaikus. Jiems aš nupiešdavau įvairių iliustraciją. Po kiekviena – mano eilėraštukas. Biblioteką pamilo ir vaikai: susirinkdavo, skaitykloje skaitė eiles, piešė, žaidė įvairius žaidimus, patys eiliuodavo ir t. t. Pirmąjį mano eilių sąsiuvinį kažkas pasisavino – dingo.

Rimčiau rašyti pradėjau 1990 m. Išėjus į pensiją, atsirado daugiau laiko mąstymui, bendravimui su žmonėmis, grožėtis gamta.

Jūsų kūryba buvo spausdiname ne tik rajono spaudoje, bet ir almanachuose, esate išleidusi savo poezijos knygas.

2000 m. išleidau pirmąją savo eilių ir minčių knygelę „Mano kraitis“. Joje sudėta mano ankstyvoji kūryba. O štai 2001 m. pasirodė ir mano pirmoji poezijos knygelė vaikams „Vaikų pynutė“. Toliau atsirado „Išpažintis“ (2002), tada vėl – vaikams knygutė „Dovanėlė“ (2003). Po dvejų metų gimė leidinys „Sielos sparnais“ (2005), po to „Jūros dukra ir kitos pasakos“ (2006), vėliau pasaulį išvydo šios knygos – „Negęsk, vilties žvaigždele“ (2011), „Rasti ar prarasti“ (2016). Pastarąją išleidau savo 80-mečio proga ir gavau Trakų rajono savivaldybės merės Editos Rudelienės padėką.

Visas savo knygeles iliustravau pati, ypatingą dėmesį skirdama knygoms vaikams.

90-ojo gimtadienio proga leidybai parengiau naują knygelę „Dvasios šauksmas“. Į ją sudėjau eiliavimus, tradicijas ir papročius, gyvenimo nuotrupas, tačiau jos leidybai neatsirado lėšų.

Sudariau, redagavau ir išleidau Trakų rajono literatų brolijos „Aukuras“ almanachą „Paparčio žydėjimas“ (2000), taip pat šiuos rinkinius: „Trakuvos literatų kūryba“ (2010), „Trakų krašto literatai“ (2015), „Trakų krašto literatai –20“ (2020). Redagavau Malvinos Miškinienės išleistas knygas: „Nendrinė kepurė“ (2005), „Lietuviais esame gimę“ (2008) ir „Iš mamulės kupeto“ (2010), taip pat Julijos Gecevičienės eilėraščius vaikams „Tai bent buvo vasarėlė (2012).

Mano kūryba buvo spausdinama įvairiuose almanachuose: „Ten sidabro vingy“ (2005), „Tarp Vilnelės ir Neries“ (2014), „Eiliavimai“ (1994), Benjamimo Kondroto „Kūrėjų pėdsakais“ (2020).

Ar šiuo metu irgi rašote, užsiimate kūrybine veikla?

Aš dar gyvenu visavertį gyvenimą. Auginu daržoves, renku uogas, grybus, daug ką gaminu iš obuolių. Pavargstu. Taip. Dirbu daug, bet pavargstu tik fiziškai. Dvasia džiaugiasi. Sielos džiaugsmas liejasi eilėmis. Žinoma, būna ir liūdnų, net skaudžių valandų. Jas taip pat supinu į eiles. Ir pasidaro lengviau.

Pastaruoju metu daugiausia rašau dzūkiškai. Šią tarmę pamenu puikiai. Ją išmokau iš tėvų ir Senosios Varėnos dzūkų. Labai noriu ją palikti ateities kartoms. Kreipiuosi į visus: „Neužmirškime savo praeities ir būsime visada jauni“.

Dėkojame už pokalbį. Linkime stiprios sveikatos ir, žinoma, kūrybinės kloties.

Kalbėjosi Jolanta Zakarevičiūtė