Rasuolė Tatjana Vaškevičienė, Trakų viešosios bibliotekos Šklėrių padalinio vyr. bibliotekininkė

Rugsėjo 24 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko seminaras „Trakų gatvės paveldo dialogai“, kuris buvo organizuotas kaip Europos paveldo dienų renginių dalis. Buvo skaitomi pranešimai ir vyko paskaitos, skirtos nekilnojamojo kultūros paveldo pastatų istorijai, jų virsmui bei transformacijai nagrinėti. Čia savo pranešimus pristatė dr. Rūta Leitaitė, dr. Jekaterina Lavrinec, dr. Edita Dereškevičiūtė, dr. Aistė Bimbirytė, dr. Jolanta Širkaitė, dr. Rima Cicėnaitė, dr. Aelita Ambrulevičiūtė, Paulius Zaveckis, Artūras Savko – istorikai, dėstytojai, architektų sąjungos nariai, muziejininkai, gidai, mokslo darbuotojai, Vilniaus tyrėjai. Seminare dalyvavo ir Trakų viešosios bibliotekos Šklėrių padalinio vyr. bibliotekininkė, todėl šiame straipsnyje dalijamasi renginio metu išgirstomis mintimis, pranešėjų įžvalgomis bei pasakojimais apie kultūros paveldą ir jo išsaugojimą.

Paveldo transformacija ir naujas gyvenimas

Dr. Rūta Leitaitė, Lietuvos architektų sąjungos narė, analizavo užsienyje vykdomų projektų transformacijas, pavyzdžiui, Valensijos bažnyčios kupolo projektą Ispanijoje, vienuolyno projektą Italijoje, Astruptunet sodų projektą Norvegijoje, „Druskynės“ projektą Menorkoje, taip pat Dubrovnike esantį Gružo turgų, kuriame kartu egzistuoja tradiciniai ir nauji objektai, bei tekstilės gamyklos pritaikymą žmonėms su negalia.

Lietuvoje buvo aptarti Sapiegų rūmai, kuriuose svarbus autentiškumo išsaugojimas, Senatorių pasažas ir Vainių rūmai, Šv. Jokūbo kvartalas, Kauno rotušė, pritaikyta miesto muziejui ir papildyta naujai įrengta palėpe, Vilniaus miesto senasis paštas Gedimino prospekte, Automobilių muziejus Klaipėdoje bei medinis namas Poškos gatvėje Vilniuje.

Visa dr. Rūtos Leitaitės paskaita buvo orientuota į vertybes – etiką, tvarumą, ilgalaikį socialinį poveikį, pastatų ir erdvių transformaciją. Ji kalbėjo apie poreikį suburti ir įtraukti skirtingas suinteresuotas grupes, taip pat atkreipė dėmesį į bendravimo ir bendradarbiavimo su bendruomene trūkumą.

Dr. Jekaterina Lavrinec, Vilnius TECH Kūrybinių industrijų fakulteto dėstytoja, Miesto žaidimų ir tyrimų laboratorijos projektų koordinatorė, savo pranešime nagrinėjo strategijas – kas yra paveldas, o kas juo nėra, – ir taktikas, t. y. žmonių būdus pritaikyti erdvę, ją perdirbti ir pritaikyti savo poreikiams. Ji papasakojo, kaip atsirado bulvarai Paryžiuje, kaip formuojasi kultūros paveldas ir kaip patys gyventojai, atsižvelgdami į savo poreikius, kuria ir pritaiko erdves kasdieniam gyvenimui. Kalbėdama apie Šnipiškių rajono įsitraukimą, ji pristatė, kaip anksčiau kriminaline praeitimi garsėjęs rajonas keičiasi: dekoruojamos erdvės, atsiranda molio dirbtuvės, vaikai kuria gatvės mozaikas, formuojasi vietinė raižinių technika, žmonės tampa gidais, o rajone renkasi poetai.

Dr. Edita Dereškevičiūtė, UAB „Žmogaus studijų centro“ viceprezidentė, pristatė psichologijos patalpų raidą – nuo patalpų Tauro kalne iki Trakų g. 8 esančio namo Vilniaus senamiestyje. Šis pastatas ne kartą degė, vėliau priklausė dvarininkui Daugėlai. XX a. jame veikė žydų mokykla ir biblioteka, o 1930–1935 m. čia buvo įsikūrusi žurnalo „Wiener Tag“ administracija. 1947 m. pastate veikė siuvimo ateljė, o sovietmečiu buvo įrengta 18 butų. 1996 m. psichologai įsigijo išgriautą dviejų aukštų namą ir jį pritaikė savo veiklai.

Šiuo metu čia yra penkios konferencijų salės, dalis patalpų nuomojama. Vykdoma daug inovacinės veiklos, atliekami tyrimai, organizuojami mokymai ir teikiamos konsultacijos. Veikia Psichologijos akademijos klubas, o pagrindinės veiklos kryptys – praktinė, organizacinė ir multimodalinė. Leidžiami žurnalai „Psichologija Tau“, „Iliustruotasis mokslas“, taip pat psichologijos knygos šeimai. Centro klientai – mokytojai, gydytojai ir įvairių kitų profesijų žmonės.

Seminaras vyko istoriniuose buvusiuose Juozapo ir Sofijos Tiškevičių rūmuose (Trakų g. 10), kuriuose šiandien įsikūrusi biblioteka.

Trakų gatvė – istorijos ir kultūros liudytoja

Trakų gatvė yra viena seniausių ir istoriškai reikšmingiausių Vilniaus senamiesčio arterijų. Ji gana trumpa – apie 280 metrų ilgio. Gatvės architektūra ir kultūrinis sluoksnis mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei vėlesnių amžių laikus. Trakų gatvė susiformavo dar XIV a. Jos pavadinimas kilo nuo senojo kelio, vedusio iš Vilniaus į Trakus, prie kurio buvo miesto Trakų vartai.

Tai buvo svarbus transporto ir gyvenamasis mazgas: jau XVI–XVII a. čia virė aktyvus gyvenimas. Pavyzdžiui, 1501 m. pradėjus tiesti Vilniaus vandentiekį, vanduo iš Vingrių šaltinių mediniais vamzdžiais pirmiausia buvo nukreiptas būtent į Trakų gatvėje įsikūrusius didikų rūmus ir pranciškonų vienuolyną. XVII a. ši gatvė buvo viena pirmųjų Vilniuje, išgrįstų akmenimis.

Trakų gatvėje ir jos prieigose per amžius šeimininkavo pačios galingiausios ir įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei vėlesnių laikų didikų giminės. Kadangi gatvė vedė nuo buvusių miesto Trakų vartų centro link, čia įsikūrė didikų ir magnatų rezidencijos.

Svarbiausios istorinės giminės ir asmenybės, gyvenusios ar turėjusios valdų Trakų gatvėje, buvo Radvilos – viena galingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių. Čia jie turėjo didžiulę rezidenciją, vadinamuosius Mažuosius Radvilų rūmus. Didžiulis sklypas ir rūmai priklausė vienai turtingiausių Europos šeimų, dariusiai didelę įtaką ne tik politiniam, bet ir kultūriniam valstybės gyvenimui.

Kita įžymi giminė – grafai Tiškevičiai, kurie šioje gatvėje turėjo garsiuosius Tiškevičių rūmus (Trakų g. 10). Šis pastatas yra svarbus Vilniaus senamiesčio architektūros ir istorijos paminklas.

Pastatas ilgainiui priklausė kelioms žymioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminėms. XVIII a. pabaigoje rūmus perstatė Karpiai pagal žymaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą, o XIX a. pirmojoje pusėje, nuo 1839 m., jie atiteko Ašmenos bajorų maršalkai, didikui Juozapui Mykolui Tiškevičiui. Vėliau rūmuose šeimininkavo ir kiti giminės atstovai, tarp jų – Juozapas Tiškevičius su žmona Sofija Horvataite. 1840 m. rūmai buvo remontuojami, o vėliau, XIX a. 7-ajame dešimtmetyje, pastatą papuošė garsusis balkonas, kurį laikė du skulptūriniai atlantai, sukurti architekto Nikolajaus Čiagino. Dėl šios detalės pastatas dažnai vadinamas rūmais „su atlantais“.

Dėl vieno iš Tiškevičių – Jono – dalyvavimo 1863 m. sukilime rūmai buvo carinės valdžios konfiskuoti. Vėliau patalpos buvo nuomojamos, o pačiame pastate vyko įvairūs perplanavimai.

XIX a. šiuose rūmuose ar jų dirbtuvėse lankydavosi žinomi kultūros veikėjai. Pavyzdžiui, 1830 m. čia lankydavosi ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka, o vėliau, XX a. pradžioje, 1908 m., šiame pastate gyveno rašytoja Šatrijos Ragana.

Sovietmečiu rūmai patyrė įvairių pertvarkų, juose veikė mokyklos ir įvairios įstaigos. Pastaraisiais metais čia buvo atliekami vertingi vidaus sienų dekoro ir polichromijos restauravimo darbai. Šiuo metu šiame istoriniame pastate įsikūręs Vilniaus Gedimino technikos universitetas (Vilnius TECH), čia veikia Architektūros ir Kūrybinių industrijų fakultetai.

Susitikimo metu dr. Aistė Bimbirytė, menotyrininkė, kalbėjo apie rekreacines Tiškevičių rezidencijų erdves. Ji išsamiau aptarė Vladislovo Tiškevičiaus Lentvario dvaro atvejį, pasakojo apie Vladislovo asmenybę ir jo indėlį į Lentvario kurorto raidą. Jo dėka Lentvaryje atsirado kurhauzai, buvo siūlomos vandens, dviračių, biliardo, maudyklų, šaudyklų ir kėglių pramogos. Buvo įkurta „Café-Riviera“, o Lentvario ežere buvo galima pasiplaukioti gondolomis.

Dar viena įžymi giminė, turėjusi valdų Trakų gatvėje, buvo Umiastovskiai. Grafai Jokūbas ir Kazimieras Umiastovskiai, o vėliau grafienė Janina Umiastovska valdė įspūdingus neoklasicistinius rūmus Trakų gatvės pradžioje (Trakų g. 2, dabartinis Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus). Umiastovskiai buvo pasakiškai turtingi stambūs žemvaldžiai ir mecenatai. XX a. pradžioje Janina Umiastovska šiuos rūmus prabangiai rekonstravo – interjerai buvo įrengti graikų, prancūzų, bizantiškuoju ir kitais stiliais. Ji pavertė juos savo pagrindine gyvenamąja rezidencija Vilniuje.

Po 1898 m. kilusio gaisro grafas Jokūbas Umiastovskis, o vėliau jo žmona Janina pastatą iš esmės perstatė ir prabangiai įrengė. Rūmų interjerai buvo suprojektuoti eklektikos stiliumi: kiekvienas kambarys reprezentavo vis kitą epochą ar kultūrą. Čia buvo sukaupti vertingi baldai, meno dirbiniai ir ginklų kolekcijos.

Grafienė Janina Umiastovska, kilusi iš prancūzų kilmės de Puzinų giminės, buvo žinoma filantropė ir mecenatė. Ji rėmė įvairias kultūros, švietimo ir labdaros iniciatyvas Vilniaus krašte. Rūmuose dažnai rinkdavosi tuometinis Vilniaus elitas, inteligentija ir menininkai. Janinos Umiastovskos pageidavimu buvo užsakyta ir gatvėje pastatyta Kristoforo skulptūra, o iš Italijos atvežta Mergaitės su ąsočiu skulptūra.

Dr. Jolanta Širkaitė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, savo pranešime apie Umiastovskių rūmus atskleidė dvarininkų Vladislovo ir Janinos Umiastovskių asmenybes, jų išsilavinimą, domėjimąsi Prancūzija, bendravimą su rašytoju Aleksandru Diuma, Vladislovo išverstas Diuma pjeses, aistrą teatrui ir kelionėms, norą keisti aplinką, rūmų rekonstrukcijas bei įvairius jų gyvenimo aspektus.

Trakų gatvėje valdų turėjo ir aukšto rango dvasininkai. Pavyzdžiui, XVIII a. viduryje dalį pastatų čia valdė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius, o didelę gatvės dalį užėmė Pranciškonų ordino vienuolyno kompleksas, glaudžiai susijęs su įvairiais Bažnyčios ir valstybės veikėjais.

Paveldo kaita ir ateities galimybės

Vilniaus Pranciškonų ordino vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, esantys šalia Trakų, Pranciškonų ir Kėdainių gatvių (Pranciškonų g. 1A / Trakų g. 9), yra vienas seniausių, didžiausių ir istoriškai reikšmingiausių sakralinių kompleksų Vilniaus senamiestyje.

Pranešėjas Artūras Savko, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejininkas, pristatė teatro įkūrimo istoriją. Teatro įkūrėjas buvo Wojciechas Boguslavskis, o pagrindinis muzikinio teatro architektas – Konstantinas Tenkala. Teatras turėjo 1 000 vietų. XIX–XX a. jo vietoje buvo įrengti butai.

Paulius Zaveckis, Vilniaus kultūros centro atstovas, Bažnytinio paveldo muziejaus gidas ir edukacinių programų vadovas, kalbėjo apie Šv. Kotrynos bažnyčios transformaciją ir erdvės pritaikymą šiuolaikiniams žmonių kultūriniams poreikiams.

Pasirodo, jau 1941 m. bažnyčia įsakymu buvo pritaikyta kultūriniams renginiams. Vėliau čia galėjo būti įrengtas mineralinių trąšų sandėlis, po to veikė bakalėjos ir cukraus sandėliai. 1969 m. buvo suburta komisija, kuri Šv. Kotrynos bažnyčios pastatą nusprendė paversti barokinio meno muziejumi, o 1988–1989 m. bažnyčia tapo koncertų ir renginių sale. Nuo 2003 m. čia rengiami Kristoforo festivalio koncertai.

Dr. Rima Cicėnaitė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pavaduotoja mokslui, supažindino su Vrublevskių rūmų istorija.

Iš pradžių Vrublevskių rūmai buvo aristokratijos pobūvių vieta, čia vyko dailės parodos. Pirmojo pasaulinio karo metais rūmuose apsistojo karininkas Hermannas von Eichhornas. 1925–1930 m. Vrublevskių rūmai buvo pritaikyti bibliotekai. 1969 m. prasidėjo antrasis pertvarkymo etapas – parengtas naujas rekonstrukcijos projektas. 1974 m. pagal Adolfo Brusoko projektą buvo įrengtas saugyklų priestatas. Trečiasis etapas buvo susijęs su modernizacija – Gvildžių architektų šeima rekonstravo stogą ir visą fasadą. Šiuo metu rūmuose vėl vykdomi remonto darbai.

Dr. Aelita Ambrusevičiūtė, istorikė ir Vilniaus tyrėja, apibendrino Trakų gatvės istoriją. 1799–1914/1915 m. Trakų gatvė buvo carinės valdžios teritorijoje. 1862 m., pradėjus tiesti geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva, Trakų gatvėje savo valdas turėjo Pacai ir Radvilos. Per 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą Trakų gatvės pastatai nenukentėjo. XIX a. čia įsikūrė Tiškevičiai ir Umiastovskiai. 1881 m. penkios valdos priklausė Tiškevičiams, o 1834 m. sklypą įsigijo Umiastovskiai. XX a. čia atsirado pranciškonų pastatai. Keitėsi ir gatvės namų numeracija: 1864 m. bibliotekos pusė buvo porinė, nuo 1900 m. – neporinė, o po Antrojo pasaulinio karo vėl tapo porinė.

1914 m. Trakų gatvėje jau veikė 64 komercinės įmonės. Vėliau čia kūrėsi įvairios įmonės, gaminusios įvairią įrangą ir paminklus, vėliau atsirado kepyklėlės, konditerijos įmonės ir kavinės. Dabartiniame bibliotekos kieme veikė Izaoko Segalo kūno priežiūros reikmenų fabrikas.

Tai tikrai neišsemiama tema – vien apie Trakų gatvę, jos praeitį ir ateitį būtų galima kalbėti labai ilgai.

Seminaro metu vyko ir nepaprastai įdomi ekskursija po pačią biblioteką. Jos metu buvo pasakojama apie stiprias moteris kūrėjas, gyvenusias dabartinės Adomo Mickevičiaus bibliotekos patalpose, rūmuose, kuriuose laikui bėgant keitėsi jų paveldėtojai. Buvo kalbama apie šių moterų indėlį į kultūrą.

Nekilnojamojo kultūros paveldo pastatų gausu visoje Lietuvoje. Vienas iš pavyzdžių – Trakų rajonas, konkrečiau – Šklėriai, kur viename iš apleistų buvusios mokyklos pastatų yra įsikūrusi biblioteka. Metams bėgant nykstantis pastatas šaukte šaukiasi transformacijos, pritaikant jį gyventojų poreikiams.

Ir gera, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, kurie nori išsaugoti pastatus, stengiasi juos rekonstruoti, renovuoti ir transformuoti, pritaikant šiuolaikinio žmogaus poreikiams. To reikia mums, Lietuvos gyventojams.