Irena Jocienė. Asmeninė nuotr.
Daugiau kaip 45-erius metus Trakų kultūros įstaigose išdirbo Irena Keturkaitė-Jocienė. Ir rugpjūtį pasitraukė į užtarnautą poilsį. Ta proga Trakų viešojoje bibliotekoje susitikome ir pakalbinome ją.
Irena, kokie keliai Jus atvedė į Trakus ir kultūros rūmus?
Esu kilusi iš Ukmergės. 1979 m. atvykau į Trakus pagal paskyrimą, baigusi tuometinės Vilniaus kultūros mokyklos (dabar – Vilniaus kolegijos Menų fakultetas) režisūros specialybę. Pradėjau dirbti Trakų kultūros rūmuose (dabar – Trakų kultūros ir meno centras) metodininke. Labai džiaugiausi galimybe dirbti šiame mieste, nes Trakai – labai gražus kampelis. Žinoma, buvo ir įvairių iššūkių, o dabartinis kultūros ir meno centras neprilygsta tuometiniam. Tačiau tuo metu ir įstaigos veikla nebuvo tokia aktyvi, kaip šiandien. Taip pat norėjau puoselėti čia ir lietuvišką kultūrą.
Kadangi esu baigusi režisūros studijas, 1981 m. žiūrovai išvydo mano pastatytą Kazio Sajos pjesę „Pensininkas“. Vis dėlto čia buvo sudėtinga turėti tokį dramos kolektyvą, tad laikui bėgant teko dirbti įvairius darbus. Teatras nukeliavo į antrą planą, o pagrindine užduotimi liko teikti tiek metodinę pagalbą rajono darbuotojams, tiek organizuoti įvairius renginius. Teko sudalyvauti ir 1980 ir 1985 m. respublikinėse dainų šventėse. Ir čia kasmet vykdavo rajoninės dainų šventės, todėl irgi turėdavau prisidėti ir prie jų organizavimo ar net skaitove būti.
Apskritai, dirbdama tuometiniuose Trakų kultūros rūmuose, esu vedusi daugybę renginių, taip pat prisidėjusi prie jų režisavimo. Tai ir, pvz., visiems gerai žinomos tradicinės Trakų miesto šventės. Taip pat būta ir iškilmingų renginių. Prisiminkime 1997-uosius, kuomet buvo pažymėtos karaimų ir totorių įsikūrimo LDK 600-osios metinės. Tai buvo mano ir kolegų didžiulis darbas. Džiugu, kad šiųmetis Europos jaunių irklavimo čempionatas man primena pirmąjį, įvykusį dar 2002-aisiais. Man tada, daugiau nei prieš du dešimtmečius, teko režisuoti jo atidarymo ceremoniją Salos pilyje, o tuo metu mano dukra Skaistė irgi dalyvavo šiame čempionate. Trenerės Daivos Šmigelskaitės-Mačiulienės dėka, jų akademinė keturvietė atstovavo Lietuvai ir vos per plauką neužėmė prizinės vietos. Tad man visada iškyla malonūs dvigubi prisiminimai.
Nuo 2002-ųjų prasidėjo visiems puikiai žinomas tautinių mažumų ir bendrijų festivalis „Čia – mūsų namai“. Iki 2006 m. buvau jo pagrindinė režisierė ir organizatorė. Tad mano veiklos spektras buvo tikrai platus.
Jūs esate žinoma ir kaip Trakų karališkojo teatro aktorė. Priminkite, kaip prasidėjo jo istorija?
Kai steigėsi Trakų karališkasis teatras (jo iniciatorius – Vytautas Mikalauskas), aš buvau vaiko priežiūros atostogose. Grįžusi po jų 1993 m. įsitraukiau į jo veiklą. Tuo metu jau buvo festivalio „Kanapė“ užuomazgos, taip pat pastatyta nemažai puikių nedidelių vaidinimų, pjesių. Teatras išgyveno pakilimo laikotarpį. Žiūrovai turėjo progą išvysti tokius spektaklius kaip Balio Sruogos „Dobilėlis penkialapis“, Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“, Augustino Griciaus „Palanga“ ir kt. Teatro aktoriai aktyviai dalyvavo įvairiuose festivaliuose ir Lietuvoje, ir užsienyje. Taip 1998 m. Trakų karališkasis teatras atstovavo Lietuvai Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatrų festivalyje Norvegijoje, Harstade. Ten mes pristatėme žiūrovams jau minėtą spektaklį „Dobilėlis penkialapis“. 2000-aisiais šis festivalis atvyko į Trakus. Salos pilies kieme buvo didžiulis atidarymas. Visą savaitę vyko įvairūs pasirodymai, dalyvavo daug teatrų iš Šiaurės Europos šalių.
Kalbant apie teatro veiklą, būtina paminėti „Kanapės“ festivalius, vykusius tris naktis, kur suvažiuodavo geriausi mėgėjų teatrai tiek iš Lietuvos, tiek ir užsienio.
Kai teatro režisierius Vytautas Mikalauskas tapo Trakų rajono savivaldybės meru, jis turėjo atsisakyti teatro režisieriaus pareigų, todėl kažkiek pastatymų pastatė Antanas Naraškevičius, vėliau pradėjo dirbti ir Stasys Dimbelis.
Irena Jocienė. Asmeninė nuotr.
Kadangi aš baigiau tęstines režisūros studijas Klaipėdos universitete, mano diplominis darbas buvo susijęs su Trakų karališkuoju teatru. Ten debiutavau kaip režisierė su diplominiu spektakliu Bomarše „Figaro vedybos“. Išėjus iš teatro Stasiui Dimbeliui, gavau pasiūlymą imtis režisūrinės veiklos. Nuo 2008-ųjų vadovavau teatrui. Pastačiau iš viso 8 spektaklius. Turėjau ir jaunuolių grupę, su kuria pastatėme 2 spektaklius.
Džiugu, kad Trakų karališkojo teatro aktoriai už savo vaidybą yra pelnę ir mėgėjų teatro šventės „Tegyvuoja teatras“ apdovanojimų. Mano karjeroje suvaidinta daug vaidmenų. Už savo kultūrinę veiklą irgi ne kartą esu įvertinta. 2007 m. buvau apdovanota Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija, III laipsnio diplomu „už bendrosios gyventojų kultūros vystymą, teatrinio meno tradicijų puoselėjimą, kultūrinių iniciatyvų įgyvendinimą“. Esu pelniusi apdovanojimą ir už ryškiausią moters vaidmenį Justinos Bendinskytės spektaklyje „Gudri našlė“.
Žodžiu, teatras mane lydėjo visą gyvenimą, tiek kaip režisierę, tiek kaip aktorę ar skaitovę.
Esate parengusi ir leidinį apie Trakų karališkąjį teatrą.
Minint jo jubiliejų, buvo nuspręsta išleisti leidinuką, kuris atspindėtų jo veiklą, istoriją. Taip 2011 m. dienos šviesą išvydo iliustruotas leidinys „Trakų karališkasis teatras 1991–2011“, kuriame trumpai apžvelgiamas šio teatro kelias. Renkant informaciją, man teko remtis archyvine medžiaga, kolegų atsiminimais. Džiugu, kad šis darbas bus kaip ir palikimas ateities kartoms.
O kaip atsidūrėte Trakų viešojoje bibliotekoje?
2011 m. perėjau dirbti tuometinės bibliotekos direktorės Danguolės Banevičienės kvietimu. Tiek metų dirbau kultūros srityje ir nusprendžiau išbandyti kažką naujo. Bet realiai labai ir nepabėgau nuo savo veiklos ir darbo krypties. Direktorė norėjo, kad bibliotekoje vyktų įvairūs renginiai. Žinoma, čia susidūriau ir su bibliotekiniu darbu, taip pat teko užsiimti ir projektine veikla. Per tuos 14 darbo metų net 8 mano projektai buvo laimėti, tad reikėjo juos įgyvendinti ir surengti gražius renginius trakiečiams ir miesto svečiams. Taip pat tuometinė direktorė norėjo, kad Vaikų literatūros skyriuje atsirastų teatriukas. Žinoma, ne taip paprasta buvo dirbti su vaikais, nes buvau įpratusi prie darbo su suaugusiaisiais, bet po truputį viskas stojo į vėžes. Mes su vaikais pastatėme nemažai gražių pastatymų, turėjome smagių švenčių, išvykų. Manau, kad 10-metį gyvavęs teatriukas atnešė nemažai patirties ir man, ir jame dalyvavusiems jauniesiems jo aktoriams.
Visi Jus pažįsta kaip aktyvią kultūros srities atstovę. Gal galima būtų sužinoti keletą žodžių apie Jūsų šeimą?
Persikėlusi gyventi į Trakus, sukūriau šeimą. Užauginau tris vaikus: Andrių, Giedrių ir Skaistę. Jie man padovanojo tris anūkus. Nei vienas iš atžalų nepasuko mano kūrybiniu keliu. Tiesa, jauniausias sūnus Giedrius baigė Trakų meno mokyklą bei Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją ir nepaliko savo instrumento – birbynės. Dėkoju už tai mokytojui Kastyčiui Mikiškai už visas pastangas ir darbą su sūnumi. Šiandien Giedrius groja Grigiškių kapeloje „Gryčia“, nors pagal specialybę yra profesionalus virtuvės šefas. Net ir netapęs muzikantu, jis aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje.
Irena Jocienė. Asmeninė nuotr.
Skaistė yra baigusi Lietuvos sporto universiteto Turizmo ir rekreacijos studijas. Andriaus specialybė yra susijusi su elektros inžinerija.
Po 45-erių metų darbo stažo išeinate į užtarnautą poilsį. Kokie dabar yra artimiausi planai?
Aktyviai ir daug metų darbavausi, bendravau su žmonėmis, užsiėmiau kūryba, tad šiuo metu noriu daugiau laiko skirti sau, savo pomėgiams, savo šeimai, ypač anūkėliams. Taip pat kol kas savo veiklos, kol bus vaidmenų, Trakų karališkajame teatre tikrai nestabdysiu.
Baigiant pokalbį, ką palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Pirmiausiai dėkoju visiems kolegoms, su kuriais dirbau Trakų kultūros rūmuose ir Trakų viešojoje bibliotekoje. Esu dėkinga jiems už nuoširdžią bendrystę. Taip pat norėčiau visiems palinkėti, remiantis Lucy Maud Montgomery žodžiais: „Pasaulyje mums skirta tiek daug…..Tik turėkime akis tai pamatyti, širdį – pamilti ir rankas – viską apglėbti….“
Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS
Palikite komentarą