Trakų kultūros ir meno centro direktorė Joana Giedraitytė. Jovitos Balčiūnaitės nuotr.
Gyvename Pietryčių Lietuvoje – krašte, kuriame susitinka skirtingos kultūros, kalbos, tradicijos ir pasaulėjautos. Čia, tarp ežerų ir pilių, tarp karaimų, lenkų, lietuvių ir kitų tautybių bendruomenių, kultūra įgyja ypatingą reikšmę – ji tampa tapatybės pamatu ir jungiančia gija, padedančia išsaugoti savitumą bei kurti dialogą tarp žmonių. Ne mažiau svarbi jos sąsaja su švietimu – juk per meną ir kūrybą vaikai mokosi pažinti save, savo šaknis ir pasaulį.
Apie tai, kaip kultūra formuoja jaunąją kartą, kokie iššūkiai kyla regioninėms kultūros įstaigoms ir kaip daugiatautis Trakų kraštas tampa kūrybos šaltiniu, kalbamės su neseniai 40 metų jubiliejų atšventusio Trakų kultūros ir meno centro direktore Joana Giedraityte – kūrėja, režisiere ir bendruomeniškumo puoselėtoja, kuri į kultūrą atėjo iš pašaukimo ir šiandien savo darbą vadina gyvenimo misija.
Joana, kaip pati atsidūrėte kultūros srityje – kas Jus įkvėpė dirbti būtent Trakų kultūros ir meno centre?
Na, kultūros srityje buvau nuo pat vaikystės, visą laiką šalia muzikos, šalia teatro. Labai patiko organizuoti renginius, dalyvauti juose, vesti ir panašiai. Tarsi savaime atsirado mano profesija – režisūra, renginių režisūra. Po to sekė įvairūs darbai, nemažai teko dirbti šou versle.
Na, o paauginus vaikus ir iš Vilniaus atsikrausčius gyventi į Trakų rajoną, vėl gavosi tarsi savaime. Čia nuėjau groti į kapelą, giedoti į bažnyčios chorą. Susipažinus su muzikavusiais ir giedojusiais žmonėmis, tapo aišku, kad regione yra meno profesijos atstovų poreikis ir nerukus pradėjau dirbti Rūdiškių kultūros centre, kur išdirbau septynerius metus.
Panašu, kad buvau pastebėta, įvertinti mano darbai ir pavyko laimėti konkursą. Taigi, taip ir atsidūriau čia, Trakų kultūros ir meno centre, kuo iš tiesų labai džiaugiuosi ir esu dėkinga likimui, kad galiu išbandyti savo jėgas su tokia nuostabia komanda.
Ką Jums asmeniškai reiškia kultūra? Ar tai daugiau kultūra, bendruomeniškumas, ar tam tikra misija?
Na, klausime yra viskas, kas man ir yra kultūra. Tai – ir kūryba, ir didžiulis bendrystės jausmas, ir bendruomeniškumas, ir misija.
Net vienok, sakyčiau, gyvenimo misija, nes kultūriniu veiksmu ir kokybišku buvimu kartu gali keisti pasaulį. Pirmiausia – savo, nes pajauti tai, ko galbūt buityje nepajaustum. O tada gali keisti ir kito pasaulį, nes galbūt ir jį gali pakylėti aukščiau negu kasdienybė. Na, o tuo pačiu su kultūra ir kasdienybė gali būti šviesesnė, skaidresnė.
Tad man asmeniškai pati kultūra yra labai daug nuoširdaus, tikro, bendruomeniško, kūrybiško buvimo, asmeninės kūrybos, asmeninių savo ribų plėtimas bei didžiulis noras ir meilė pasauliui.
Joana, pati auginate tris dukras. Tad net neabejoju, jog esate įsitraukusi ne tik į buities reikalus, bet ir savo vaikų švietimą, ugdymą. Ar kaip nors keitėsi Jūsų požiūris į kultūros ir švietimo ryšį iki tol, kol tapote moksleivių mama ir jau paskui?
Nesikeitė mano požiūris, nes aš pati visą laiką augau šalia menų ir kartu su menais savo vaikus auginau ir auginu.
Ryšys tarp kultūros ir švietimo, mano manymu, yra neabejotinas ir šie du dalykai net neturėtų būti skiriami – tai yra kažkas labai labai panašaus. Tik vieni moko matematikos, kiti moko kitokio buvimo. Vieni moko skaityti literatūrą, kiti moko ją girdėti.
Todėl net negaliu įvardinti, kad įvyko kažkoks pokytis, nes tiesiog yra toks buvimas, yra toks privalomumas, neatsiejamumas.
Trakų kultūros ir meno centro Aurimas Ramanauskas (garso inžinieriaus asistentas), Joana Giedraitytė (direktorė), Indre Mateuss (direktoriaus pavaduotoja), Almantas Jarašūna (direktoriaus pavaduotojas, techninis renginių koordinatorius). Aleksandro Aziulevičiaus nuotr.
Ar Jūsų vadovaujamas Trakų kultūros ir meno centras bendradarbiauja su rajono mokyklomis ir ugdymo įstaigomis?
Be abejonės. Mokyklos ir ugdymo įstaigos, pirmiausia, yra kai kurių mūsų renginių absoliuti tikslinė auditorija.
Antras aspektas, žiūrint rajono prasme, kalbant apie Aukštadvarį, Onuškį, Senuosius Trakus, Paluknį – tai yra renginių, didžiųjų švenčių turinio dalis. Taip pat tai yra mūsų žiūrovai, renginių vartotojai plačiąja prasme.
Stengiamės bendradarbiauti kuo glaudžiau, atliepti poreikį ir kad kultūros, meno, profesionalaus meno produktą rajono gyventojai galėtų gauti arčiau namų, nevažiuojant į Vilnių ar Kauną.
Gal kartu su mokyklomis šiuo metu vykdote kokius nors kultūrinius ir edukacinius projektus?
Kalbant konkrečiai apie projektus, šiuo metu jokių projektų nevykdome, tačiau ugdymo įstaigos, tarkim, Aukštadvario, Onuškio, Senųjų Trakų ruošiasi Eglės įžiebimo šventėms ir kaip jau ir minėjau, bus renginio turinio dalis.
Kultūros tarybai yra pateikti keli projektai, skirti būtent švietimo įstaigoms, kur kviesime „pasimatuoti“ menus, sceną, aplankyti profesionalaus meno įstaigas ir pamatyti jas ir jų kuriamus produktus iš vidaus.
Ar pastebite, kad mokiniai šiandien labiau domisi kultūra – ar, priešingai, tenka juos „prisikviesti“ per patrauklius formatus?
Mokiniai labiau domisi kultūra tada, kada jie gali patys joje dalyvauti ne pasyviai, o aktyviai. Tai reiškia – patys išsibandyti save scenoje, patys padirbti už scenos ribų ir dalyvauti pačiame kūrybos procese. Šia prasme, sakyčiau, jaučiame suaktyvėjimą. Juo labiau, kad mes tikrai labai jų laukiam ir labai norim, kad įsitrauktų kuo daugiau žmonių į patį procesą. O ar labiau domisi tiesiog pasyviai, žiūrėjimo prasme? Deja, bet nesakyčiau…
Joana Giedraitytė Pasaulio jaunių irklavimo čempionate Trakuose 2025 m. Aleksandro Aziulevičiaus nuotr.
Kokį poveikį, Jūsų manymu, menas ir kūryba turi vaikų emociniam, socialiniam, intelektiniam ugdymui?
Na, čia aš maža specialistė. Aš tiesiog intuityviai sakau, kad tikrai turi (šypsosi).
Šiame cikle jau kalbėjau su Asta Baukute ir Angele Šakaliene, kurios dirba pedagoginį darbą Trakų rajone. Kaip Jūs, Joana, vertinate, kai žinomi kūrėjai ateina į mokyklas? Ar tokie žmonės keičia mokyklų gyvenimą?
Aš nežinau, ar žinomumas labai kažką keičia. Turbūt pats pagrindinis dalykas, – kiek nuoširdžiai žmonės atsidavę savo profesijai ir kiek nuoširdžiai jie tiki savo profesija. Tai daro esminį pokytį. Ir net neabejoju, kad tiek Asta Baukutė, kuri yra puiki savo profesijos atstovė, tiek Angelė Šakalienė imponuoja mokiniams dėstydamos ir mokydamos tai, ką jos gyvenime daro taip gerai.
Ar Trakų kultūros ir meno centras bendradarbiauja su šiais ar kitais menininkais, dirbančiais rajone?
Taip, bendradarbiaujame. Ir tikrai kviečiame į savo renginius vesti juos, dainuoti, groti. Stengiamės sužinoti, kas gyvena šalia mūsų, kas atsikraustė, kokie yra nauji kūrėjai, žinomi žmonės ir apie tai pasakoti. Tad jeigu ko nors nežinome ir jeigu yra tikrai nuostabių menininkų, kurie gyvena Trakų rajone, visada parašykite mums, mielai žinosime apie tai ir įtrauksime į mūsų veiklas.
Kiek svarbu, Jūsų nuomone, kad vaikai turėtų gyvą kontaktą su menininkais – ne tik per spektaklius, bet ir kūrybines dirbtuves, susitikimus?
Tai yra labai svarbu. Žinoma, labai labai sunku pamatuoti, kokią įtaką daro asmenybė, įspūdis, bet kad tai palieka kažką vaikams, net ir suaugusiems, nėra jokios abejonės.
Pamačius profesionalą, su juo pabuvus ir pabandžius padaryti tai, ką daro jis, yra neįkainojama ir tikrai sunkiai pamatuojama.
Joana Giedraitytė (dešinėje), kartu su Indre Mateuss (centre) ir Bijūnų universalaus daugiafunkcio centro direktoriumi Kęstučiu Blaževičiumi (kairėje)
Trakų rajonas – labai įvairialypis: nuo Lentvario iki Aukštadvario, nuo tautinių mažumų iki senųjų tradicijų. Kaip ši įvairovė atsispindi jūsų veikloje?
Tai yra nuolatinis ir kasdieninis mūsų darbas, dialogas ir turinys, nes tai yra mūsų bendruomenė, mūsų dalis. Ir tokie projektai kaip „Čia mano gimtinė, čia mano namai“, „Romansų vakaras“ – aš čia vardinu tik didžiuosius – visuomet mus visus jungia ir yra puikus atspindys.
Kaip suprantu iš Jūsų išvardintų bei kitų įgyvendinamų projektų ir renginių, Trakų kultūros ir meno centras siekia įtraukti įvairias bendruomenes – lietuvių, lenkų, karaimų, rusų – į bendrus kūrybinius projektus?
Žinoma, kad siekiame. Ne visada pavyksta taip, kaip norisi, bet išties siekiame. Pernai Trakų kultūros ir meno centro darbuotojų grupė dalyvavo projekte „Bendruomeninis menas“, kur bandėme ir siekėme įtraukti bendruomenes. Sekėsi nepaprastai, bet ir neprastai.
Aš manau, kad tai yra nuolatinis procesas. Projektai gali duoti momentinius rezultatus, bet kasdienybė duoda daug daugiau.
Gyvename Pietryčių Lietuvoje, kur tautų įvairovė yra labai didelė. Ar sunku, Jūsų nuomone, išlaikyti tautinį identitetą tokioje daugiakultūrėje aplinkoje?
Nelengva. Jeigu norisi būti ryškesniems, garsesniems, tuomet yra nelengva, nes tai kainuoja daugiau jėgų. Bet jeigu darai tai dėl savęs, darai tai sau, tiki savo šaknimis, tada manau, kad tiesiog tai darai ir tiek. Tai net ne kovos, o pačio žmogaus identiteto klausimas.
Joana, kokia, Jūsų nuomone, yra didžiausia kultūros vertė mažesnėse bendruomenėse – ar tai labiau jungia, ar padeda išsaugoti tapatybę?
Tikrai taip. Iš tiesų mažesnės bendruomenės – jau kultūrinis vyksmas, kuris jungia ir kuria bendrystės jausmą, kuria žinojimą, kad gali nuveikti kažką kartu, o tapatybės išsaugojimas yra to dalis. Ir kai jautiesi ne vienišas, kai matai, kad su tavimi kartu yra daug bendraminčių, tuomet tikrai yra daug lengviau būti tuo, kuo nori būti, išsaugoti tai, ką labiausiai norisi išsaugoti, galiausiai – kurti naujas tradicijas.
Trakų kultūros ir meno centro direktorė Joana Giedraitytė
Kokie, Jūsų požiūriu, didžiausi iššūkiai šiandien kyla regioninei kultūrai ir jos sąsajoms su švietimu?
Mano nuomone, kaip ir minėjau, kultūra ir švietimas yra neatsiejami vienas nuo kito. Šiandien, sprendžiant vertybinius klausimus, susijusius su kultūros vieta ir reikšme visuomenėje, tiesiogiai paliečiame ir švietimo sritį. Nuo to, kokias vertybes ir požiūrį formuojame šiandien, priklauso, kokį žmogų turėsime ateityje. Todėl vienas didžiausių iššūkių – išspręsti vertybinį klausimą, aiškiai apibrėžti kultūros svarbą dabarties visuomenei ir jos vaidmenį ugdant ateities kartas.
Ko, Jūsų manymu, dar trūksta, kad kultūra taptų natūrali švietimo sistemos dalis, o ne „papildoma veikla“?
Trūksta „sureikšminimo“. Jeigu net ir ugdymo procese lygiai taip pat „sureikšmintume“ muziką, dailę, jeigu lygiai tokia pat svarbi būtų teatro pamoka, būtų svarbu žinoti ne tik šalies, pasaulio istoriją, bet ir muzikos, dailės, meno istoriją, tuomet ir būtų natūrali, o ne papildoma sistemos dalis.
Ir jeigu „sureikšmintume“ meno mokyklas kaip neatsiejamą proceso dalį, o ne papildomą, tada būtų bendra švietimo sistemos dalis, o ėjimas į tą patį kultūros centrą irgi būtų neatsiejama.
Todėl sakyčiau paprastai: „sureikšminkime“ matematiką, lietuvių kalbą, geografiją, istoriją, dailę, muziką, meno istoriją, renginių lankymus, grojimą, Bacho, Mocarto žinojimą bei atpažinimą… „Sureikšminkime“.
Joana, Trakų kultūros ir meno centrui vadovaujate ne taip ir seniai – beveik dvejus metus. Tačiau Jums puikiai sekasi, todėl tikiu, kad turite ir tolimesnę – 5-10 metų – Centro viziją. Gal galėtumėte ja pasidalinti? Ar planuojate naujų iniciatyvų, susijusių su jaunimu, mokyklomis, kūrybiškumo ugdymu?
Matau nuolatinį ėjimą į priekį, nuolatinį bendrų projektų kūrimą, nuolatinį bendravimą ir iniciatyvas tiek iš švietimo įstaigų, tiek iš mūsų darbuotojų ir iš mūsų kūrybinių procesų inicijavimo. Tikslas yra paprastai nepaprastas, kad po penkerių metų kultūros centro veikloje dalyvautų ne 40 moksleivių, jaunų žmonių, kaip panašiai dabar yra, o minimum – 100. O po 10 metų, kad tie užaugę vaikai atsivestų savo vaikus.
Jei vienu sakiniu reikėtų pasakyti, kodėl kultūra turi būti mokykloje, ką Jūs pasakytumėte?
Nes kultūra turi būti visur.
Ir pabaigai kokį palinkėjimą turėtumėte mokytojams, kurie, kaip ir menininkai, kasdien kuria?
Palinkėjimas toks: nugalėkime meile.
Joana, labai dėkoju Jums už šiltą pokalbį ir linkiu, kad Jūsų siekiai būtų įgyvendinti ir viršytų lūkesčius, o kultūra ir meilė nugalėtų pasaulį.
Palikite komentarą