Visada kupina jėgų, energijos, veržlumo, o svarbiausia – geros nuotaikos Rūdiškių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja ir vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Griciukas“ vadovė Augustė Gaidytė-Palaitienė šįkart svečiuojasi rubrikoje „Trakų žemės“ interviu ir mūsų skaitytojams pasakoja apie savo veiklą, bendruomenę bei ansamblio veiklas ir pasiekimus.
Augustė Gaidytė-Palaitienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Miela Auguste, kokiais keliais ir kada Jūs atsiradote Rūdiškėse? Mums žinoma, jog esate gimusi Zarasuose…
Sveiki mieli „Trakų žemės“ skaitytojai. Mano istorija su Trakų rajonu prasidėjo 2012 metais. Kuomet dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Etnomuzikologijos studijose buvau pakviesta atgaivinti žymųjį Kalvių-Lieponių kadrilių (šokį) su studentais ir Tradicinių šokių klubo nariais. Tuomet gavau kvietimą darbuotis tuometiniuose Trakų rajono kultūros rūmuose. Taip susipažinau su Trakų rajonu, jo specifika, čia veikiančiomis įstaigomis, kolektyvais, jų vadovais. O po to keliai pasisuko į Rūdiškių kultūros centrą, kuriame pradėjau darbuotis 2016 m.
Nuo ko pradėjote Rūdiškėse? Kaip pavyko suburti tokį gražų folkloro ansamblį „Griciukas“?
Pradžioje darbavausi tik su renginiais, tačiau laikui bėgant, aktyviau įsitraukiant į bendruomenės veiklą bei paskatinta Rūdiškių kultūros centro direktorės Marijos Jankovskajos, priėmiau „iššūkį“ suburti kolektyvą. Svarsčiau, ar tai bus teatro kolektyvas, ar folkloro. Renginių ir teatro režisūrą esu baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o folkloras visą laiką buvo šalia. Priėmiau sprendimą ir taip 2019 metais rugsėjo pirmąjį trečiadienį įvyko pirmasis susitikimas su vaikais ir tėvais, kurie palaikė folkloro ansamblio idėją.
Pradžioje ansamblį lankė 16 vaikų, gyvenančių Rūdiškėse ir jų apylinkėse. Po to pasaulį sukaustė pandemija, ir kuriam laikui kontaktiniai susibūrimai buvo uždrausti. Nežinojau, kaip bus toliau, ar, atsitraukę nuo įprastų repeticijų, vaikai sugrįš. Tačiau, mano nuostabai, prasidėjo kolektyvo augimo progresija. Šiuo metu ansamblį lanko 48 vaikai iš Rūdiškių bei Onuškio seniūnijų.
Ar tokiame mažame miestelyje kaip Rūdiškės pakanka vaikų, kad galėtų egzistuoti „Griciukas“? Juolab, kad čia vaikų ne tik mažai, bet jie dar yra ir įvairiakalbiai!
Na, nemanau, kad miestas yra mažas. Kadangi stebint ir aplinkui kylančius naujus namus, manau, kad tai puiki vieta gyventi ir įsikurti jaunoms šeimos. Manau, kad svarbu patenkinti gyventojų kultūrinį, socialinį poreikį, vaikų – taip pat. Visi puikiai susikalbame ir vieni iš kitų išmokstame kažko naujo. Ir tai papildo, vienija, o ne skiria.
Ką „Griciuko“ ansamblio dalyviai pas Jus išmoksta?
Rūdiškių kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Griciukas“ dirba kaip etnokultūros studija. Čia vaikams bei jaunimui išdėstoma tradicinės kultūros esmė, kalendorinių švenčių reikšmės, dainų semantika ir dėl tokių užsiėmimų daugeliui formuojasi tautinė savimonė, kaupiasi patirtis.
Kadangi esame Dzūkijos (Dainavos) etnografiniame regione, ansamblis stengiasi puoselėti autentišką Dzūkijos krašto muziką , dainas bei šokius. Taip pat pažindinasi su kitų Lietuvos etnoregionų specifika, todėl kad dalis vaikų senelių yra iš visai kitų Lietuvos kraštų – kas iš Rokiškio, kas iš Kelmės, Druskininkų, Širvintų… Norintys, čia mokosi groti kanklėmis (kas visiškai nebūdinga Dzūkijos regionui), dambreliu, mandolina, armonika, dabar laukiame basedlės, kad galėtume stiprinti kapelinio muzikavimo įgūdžius.
Rūdiškių kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Griciukas“ su Auguste Gaidyte-Palaitiene 2024-ųjų Dainų šventėje
Jūs pati puikiai grojate armonika. Iš kur toks, sakytume, gana „senovinis“ pomėgis?
Šis pomėgis atsirado iš poreikio didinti kolektyvo galimybes. Norint mokytis šokti – reikia muzikos, o tą muziką folkloro ansambliai dažniausiai atlieka patys – tai reikėjo kažkaip suktis iš padėties ir atrasti džiaugsmą groti armonika. Gyvendama Zarasuose lankiau muzikos mokyklą, baigiau akordeono klasę. Sakiau, jog niekada negrosiu su dumpliniais instrumentais. Tačiau čia dar kartą įsitikinau „niekada nesakyk niekada“.
Pačius pradmenis, kaip groti armonika, kokie balsai kur „padėti“, kažkada paauglystėje dar parodė šviesios atminties etnografė, mano pirmoji vadovė Rimutė Vitaitė. O dabar jau reikėjo pačiai klausyti įrašų, stebėti muzikantų pirštus, dalyvauti tradicinio muzikavimo stovyklose. Tad tikrai dar negroju puikiai – greičiau mėgėjiškai (šypsosi).
Jūsų ansamblio koncertiniai maršrutai – kokie jie?
Pirmoji mūsų kolektyvo išvyka buvo į Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklą. Kadangi bendraujame su ansamblių vadovais, tai ir važiuojame vieni pas kitus arba dar toliau.
Visų pirma, duoklę atiduodame Trakų rajonui – stengiamės, kai yra galimybės, pasirodyti rajone, o tuomet jau toliau. Esame koncertavę Rumšiškėse, Zarasuose, Kaišiadoryse, Varėnoje. 2024 metais keliavome į Alaniją.
Ar dalyvaujate kokiuose nors konkursuose? Jei taip, ar esate pasiekę kokių nors laimėjimų?
Dalyvaujame Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudies dainų atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, kuris vyksta kas dvejus metus. Per trumpą kolektyvo veiklą dar į laimėtojų gretas nepatekome, tačiau nebūtina kažką laimėti, kad papildytum savo žinių bagažą – visad svarbu dalyvauti ir bičiuliautis.
Auguste, daug savęs atiduodate vaikams. Ar nebūna sunku juos visus suvaldyti? Juk vaikai yra vaikai…
Po pirmųjų darbo metų su kolektyvu, supratau, kad kiek savęs atiduodi – tiek tavęs ir lieka. Vieniems reikia daugiau asmeninio dėmesio, kitiems – bendruomeniškumo santykio. Pagrindinis mūsų bendravimas vyksta repeticijų metu, tačiau visad mielai priimu norinčius pasikalbėti, pasipasakoti ar tiesiog atėjusius pasisveikinti – kartais taip irgi būna.
Beje, o kaip sekasi su vaikų tėveliais sutarti? Ar nebūna kartas nuo karto kokių nors priekaištų, kad „nuskriaudėte“ kokį vaiką pasakiusi griežtesnį žodį?
Aš visad garsiai džiaugiuosi tėvų bendruomene. Jie pirmieji, kurie skuba į pagalbą, pirmieji, su kuriais suderinu koncertus, išvykas. Papasakoju pati, kuriam vaikui kokį griežtesnį žodį pasakiau. Manau, atvirumas ir nuoširdumas yra mūsų „Griciuko“ – tiek tėvų, tiek vaikų – variklis (šypsosi).
Ko, Jūsų nuomone, reikėtų, kad kuo daugiau egzistuotų tokių kolektyvų Lietuvos rajonuose, mažuose miesteliuose kaip Rūdiškės?
Manau, jog reikia nebijoti klysti, judėti į priekį ir bendrauti, bičiuliautis ir palaikyti vieni kitus. Taip pat nesvarbu, kokios pakraipos kolektyvas yra – teatro, šokio, muzikos, dailės – pats svarbiausias dalykas – užimtumas. Per tai auga kūrybiškas, laisvas vaikas. Nesvarbu, kuo jis bus užaugęs – labai tikiu, kad gautos pamokos pravers jų ateities profesijoje (šypsosi).
Kokių planų, siekių turite neseniai prasidėjusiems 2025-iesiems?
Siekiai… Na, manau, visų pirma, tai – kokybiškai, gerai praleisti laiką su šeima ir artimaisiais. Tuomet – atliepti bendruomenės poreikius, užtikrinti jų laisvalaikį ir susikurti smagių akimirkų.
Dėkoju už klausimus (šypsosi).
Rūdiškių kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Griciukas“ su Auguste Gaidyte-Palaitiene
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS
Palikite komentarą