Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja iš Lentvario Rita Junevičienė. Asmeninė nuotr.
Kai rudens vėjai vis stipriau glosto medžių viršūnes, o žemė ilsisi po derliaus darbų, Lietuvoje ateina ypatingas metas – Ilgės. Tai senoji baltiška mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios šaknys siekia laikus dar gerokai prieš krikščionybės atėjimą. Šventės pavadinimas – Ilgės – savyje talpina ilgesio, laukimo ir prisiminimo jausmą. Tai metas, kai, pasak mūsų protėvių, vėlės grįžta aplankyti gyvųjų, o žmonės jas sutinka šviesa, ugnimi, vaišėmis ir giedojimu.
Nors šiandien labiau esame įpratę minėti Vėlines ar Visų šventųjų dieną, Ilgės išlieka gilus tautos atminties ženklas – jungiantis žmogų su gamtos ritmu, su giminės šaknimis ir dvasiniu pasauliu. Apie tai, ką ši šventė reiškė mūsų protėviams, kuo skiriasi nuo krikščioniškųjų Vėlinių, kokie papročiai buvo svarbūs, ir ar šiandien dar išlikęs poreikis juos tęsti, kalbamės su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja iš Lentvario Rita Junevičiene.
Kas yra Ilgės ir kokią vietą jos užima lietuvių tradiciniame metų rate?
Vėlinės (Ilgės) visada buvo švenčiamos rudenį, nuėmus nuo laukų derlių, spalio pabaigoje lapkričio pradžioje. Žinių apie jas randame M. Strijkovskio „Kronikoje“, parašytoje dar XVI a. Ši šventė turėjo du svarbiausius momentus: vaišės, lydimos apeigų ir maldų, ir ugnies deginimas. Iki krikščionybės išplitimo visos apeigos buvo atliekamos kapinėse arba alkose, susirinkdavo žmonės, atsinešdavo valgio bei gėrimo ir švęsdavo kelias dienas, kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, ypač Perkūnui. J. Dlugošas (XV a.) rašo, kad žmonės ant žievelių sudėdavo valgį, padarytą iš sūrio formos tešlos, o midų pildavo į židinį, tikėdami, kad vėlės naktį valgančios ir geriančios. Beje, M. Strijkovskis rašo, kad ši šventė Žemaitijoje buvo vadinama Ilgėmis, būtent ten atsirado šis pavadinimas.
Kiek laiko trunka Ilgės – vieną dieną ar tam tikrą laikotarpį, kaip pavyzdžiui, adventas?
Ilgės truko kelias savaites.
Kuo Ilgės skiriasi nuo Vėlinių ar kitų rudens švenčių, pavyzdžiui, Visų Šventųjų?
Visų Šventųjų šventė buvo įteisinta 1480 popiežiaus Sixto IV. Vėlinės, arba mirusiųjų paminėjimas, jau IX a. buvo įvestos daugelyje vienuolynų, buvo švenčiamos įvairiomis dienomis, kol Cluni (Prancūzija) vienuolynas nustatė datą – lapkričio 2-ąją ir ji prigijo.
Ilgės buvo ramybės, susikaupimo ir bendrystės su mirusiaisiais metas, bet kartu ir gyvųjų bei mirusiųjų bendravimo simbolis.
„Ilgės“ – pats pavadinimas kilęs iš žodžio ilgėtis – ilgesio, prisiminimo, ryšio su tais, kurių nebėra tarp gyvųjų.
Tuo tarpu Vėlinės (lapkričio 2 d.) yra krikščioniška šventė, atsiradusi, kai bažnyčia bandė įtraukti pagoniškus papročius į savo kalendorių. Tai maldos už mirusiuosius diena, kai lankomi kapai, degamos žvakės, meldžiamasi už mirusiųjų sielas. Vėlinių pavadinimas susijęs su žodžiu vėlės – mirusiųjų dvasios, taigi ir čia išliko baltiškojo tikėjimo atspindžiai, bet jau krikščioniškame kontekste.
Visų Šventųjų diena (lapkričio 1 d.) – tai šventųjų pagerbimo diena, skirta ne tik mirusiesiems artimiesiems, bet visiems, kurie laikomi šventaisiais, net ir tiems, kurie nėra oficialiai kanonizuoti. Ši diena yra bažnytinė šventė, skirta dvasiniam susitelkimui ir tikėjimo liudijimui.
Ar Ilgių pavadinimas yra susijęs su ilgesiu, laukimu? Kaip tai atsispindi papročiuose?
Pavadinimą Ilgės pasiūlė žodyno sudarytojai J. Brodovskis ir Ph. Ruhigas XVIII a., paskui šį terminą pasigavo ir kiti. Ar tai susiję su ilgesiu ir laukimu, mes nesužinosime, galime tik interpretuoti pagal žodžių panašumą.
Kokie buvo pagrindiniai Ilgių apeiginiai veiksmai kaimo bendruomenėse? Ką per Ilges valgydavo ir kodėl tam tikri patiekalai buvo laikomi svarbiais?
Apeigų, susijusių su Vėlinėmis, yra labai daug, skirtingose Lietuvos vietovėse jos vis kitokios, todėl apžvelgti jų visų neįmanoma. Svarbiausios, aišku, yra aptaisyti mirusiųjų kapus ir visą naktį deginti žvakes, giedoti giesmes, pvz., žemaičiai gieda „Kalnus“, vaišinti vėles, nešti maistą: duonos, mėsos, sūrio. Beje, šis paprotys iki šiol gana plačiai išlikęs sentikių tikėjime, jie per Troicą (Sekminės) iki šiol neša ir deda maistą ant kapų. Namie valgomas maistas buvo labai panašus į Kūčių, Kalėdų patiekalus – tai ir šaltiena, ir grucė, ir grikinė košė, alus, sūris, mėsa.
Koks vaidmuo buvo skiriamas ugniai, žvakei ar kūrenamai krosniai Ilgių metu?
Ugnis dar XX a. viduryje namuose rusendavo visą laiką. Iš krosnies ištraukti dar rusenantys anglys būdavo sustumiami ant pripečkio (vieta šalia krosnies angos) užkasami pelenais ir, kai reikėdavo kurti ugnį, tereikėdavo įpūsti ją, įstumti į krosnį.Vėlinių švenčių metu aplink stalą būdavo uždegami žiburiai, žvakės, balanos ar kitokia ugnis, nes vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y., pilama ugnin ar ant žemės.
Kaip žmonės prisimindavo mirusiuosius – ar buvo tikima, kad jie „ateina“ kartu pavakarieniauti?
Prie stalo ar kapuose vyriausias žmogus ar žynys kviesdavo vėles, melsdavosi, raudodavo. Per Vėlines, kaip ir per Kūčias, žmonės irgi eidavo į pirtį, prausdavosi, o išsiprausę palikdavo vėlėms rankšluosčius, marškinius, o kartais stalą su valgiais. Valgyti gamindavo daug, nes tikėjo, kad valgydami jie kartu maitina ir vėles.
Ar per Ilges buvo praktikuojamos dainos, raudos ar kiti žodiniai apeiginiai elementai?
Be abejo, per Ilges, kaip buvo jau minėta, raudodavo, giedodavo, kai kur grodavo ilgomis dūdomis. Raudų metu buvo šaukiami mirusieji vardais ir vardijami jų geriausi bruožai ar nuopelnai, po to jie buvo maloniai pakviečiami į metines vaišes, sakant: „Tegu jos būna jums tokios malonios, kaip kad mums yra saldus jūsų atminimas“.
Ką Ilgių tradicijos atskleidžia apie senąjį lietuvių požiūrį į mirtį ir pomirtinį gyvenimą?
Šios tradicijos tik patvirtina, kad per Vėlines ir gyvieji, ir mirusieji yra tame pačiame laike, nes valgydami gyvieji kartu maitina ir vėles. Vyresnis žmogus prie stalo pasakydavo vėlėms: „Sėskite ir valgykite taip, kaip jums Dievas leis“. Kaip rašė tautosakos tyrinėtojas, etnologas, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės Romuva vyriausiasis krivis Jonas Trinkūnas (1939–2014), „Vėlinės – tai šventė, kuri svarbi mums, bet joje ne tik mes esame veiklioji pusė… Juk iš tikrųjų gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą abipolę vienybę. Vieni čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų“.
Ar Ilgių apeigos labiau skirtos mirusiesiems pagerbti ar gyviesiems sustiprinti bendrumo jausmą?
Ir tam, ir tam. Vėlinės – tai pagarbos, prisiminimų ir negrįžtamumo pajautimo šventė ir kartu vilties, kad kada nors dar susitiksime, tai gyvųjų ir mirusiųjų suartėjimo ir pabendravimo laikas.
Ar šią šventę galėtume lyginti su gamtos ciklais ir žmogaus gyvenimu?
Be abejo, galime. Kaip gamtoje, taip ir žmogaus gyvenime viskas yra cikliška. Taigi ir Ilgės, nors ir kintančios, labiau pritaikytinos dabarčiai, (o ar tai gerai, ar blogai, kitas klausimas) bet kasmet švenčiamos.
Ilgės, kaip žinia, – pagoniška šventė. Tačiau ji išliko net ir krikščionybės laikotarpiu, o tradicijos turbūt vis dar gyvos ir šiomis dienomis – pavyzdžiui, Lentvario folkloro kolektyvas „Volunga“ Lentvario dvaro parke rengia Ilgių vakarus, dainuoja, dalyvauja apeigose… Ar tai, Jūsų nuomone, tik imitacija, noras bent mninimaliai supažindinti visuomenę su protėvių tradicijomis?
Taip – tai pagoniška šventė, bet kartu ir krikščioniška, juk visos krikščioniškos šventės kažkada buvo pagoniškomis, nes visos jos priklauso nuo gamtos ir žmogaus darbo bei būties. Tai, kad dabar norima atgaivinti ir švęsti kai kurias šventes, nėra imitacija, tai greičiau žmonių dvasinis poreikis, o kaip jis pasireiškia, čia jau kitas klausimas.
O Jūs dar pastebite kokius nors Ilgių papročius šiandieninėje Lietuvoje?
Mes visi juos matome prieš Vėlines ir Vėlinių dieną ir po jų dar mažiausiai savaitę. Taip, papročiai labiau sumodernėję, supaprastėję, labiau komerciniai, bet jie yra.
Jūsų nuomone, ar jaunajai kartai ši šventė tebėra svarbi?
Jeigu jaunimas eina į kapelius, prisimena savo mirusius artimus žmones, draugus, mokytojus, kaimynus, uždega žvakeles, vadinasi, jiems tai svarbu.
Kaip, Jūsų manymu, ją būtų galima aktualizuoti šiuolaikinėje visuomenėje? O gal to jau net ir nebereikia – keičiasi laikai, kartos, įpročiai, papročiai ir visa tai tampa tiesiog istorija, nebeaktulu, nebereikalinga?
Nieko aktualizuoti nereikia, taip, keičiasi laikai, papročiai, bet yra pastovūs dalykai – žmogaus gyvenimas, dvasia, meilė, pagarba, atmintis, Dievas, mirtis. Kokios kartos beateitų, vertybės visada išliks tos pačios.
Mokytoja, labai dėkoju Jums už įdomų pasakojimą ir senų lietuviškų papročių priminimą, „Trakų žemės“ skaitytojams.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Palikite komentarą