Rūta Neniškienė

Rugsėjo 19 dieną, Lietuvos klasiko Juozo Tumo-Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose, Svėdasų seniūnijoje, Anykščių rajone įvyko aštuonioliktoji tradicinė Vaižgantinių šventė, įteiktos Respublikinė literatūrinė ir Mažoji Vaižganto premijos.

25-oji premija skirta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, poetui ir dabar jau eseistui Vladui Braziūnui už knygą „Laikas yra arti: filotopinės skiautės“ („Slinktys“, 2025 m.). Mažąją Vaižganto premiją „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“ pelnė kraštotyrininkas, muziejininkas, rašytojas, nenuilstantis pažintinių žygių entuziastas, svėdasiškis Raimondas Guobis. Šventės metu koncertavo kanklininkė Agota Zdanavičiūtė, anykštėnas rašytojas Rimantas Povilas Vanagas skaitė savo eiles. Gausus būrys šventės dalyvių džiaugėsi geru oru, gaiviu vėju ir atnaujinta etnografine sodyba.

Vaižganto šviesa kosmose…

Šventės pradžioje nudžiugino Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė, su atvykusiais pasidalinusi žinia apie VU mokslininkų atradimą. J. T.-Vaižganto 157-ųjų metinių išvakarėse jo vardu pavadintas naujai atrastas asteroidas. Nors kanauninkui didžiausias įkvėpimas buvo gimtasis kraštas ir jo žmonės, nuo šiol jo vardas skambės ir kosmose.

Vaižganto premijos laureatą pasveikinti atvyko Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvytė, Žurnalistų sąjungos pirmininkas Audrys Antanaitis, Anykščių rajono savivaldybės atstovai. Audrys Antanaitis, pasveikinęs laureatą Vladą Braziūną, su aliuzija į jo knygos pavadinimą išreiškė viltį, kad jo eilės taps tiltu su tais, kurių laikas jau pasibaigęs, bet vis viena tikime, kad jie arti.

Vladas Braziūnas prisipažino esantis debiutantas ir dėl to jaučiasi kiek sutrikęs – iki šiol visos jo parašytos knygos buvo poezijos. Kad ir ką berašytų, tame visuomet atsiranda poezijos, bet galbūt ir netrukdo. Rašydamas prisiminė Vaižganto citatą „Laikykis blaivybės kaip girtas tvoros“, kurią prisitaikė sau perfrazavęs „Laikykis savęs lyg tvoros“. Nominuotą knygą „Laikas yra arti“ priskiria autofikcinio poetinio romano žanrui. Joje autorius grįžta į savo vaikystę, gimtąjį Pasvalį ir iš naujo peržvelgia nugyvento gyvenimo puslapius.

Poetą papildė kanklininkė, dažnai lydinti jį eilių skaitymuose, Agota Zdanavičiūtė. Jos repertuare buvo dainų, sukurtų pagal V. Braziūno eiles.

…ir tėviškėje

Kai renginio vedėjo lūpose atgijo Justino Marcinkevičiaus eilutės: „Ar gali kas būti švenčiau, /Nei tai, kas yra šalia“, buvo įteikta Mažoji Vaižganto premija. Ją gavo kraštotyrininkas Raimondas Guobis, kuris yra nuolat šalia ir tarp kraštiečių, juos prusina, ugdo tautiškumą, pasakoja tikras ir nebūtas istorijas. Ilgametis Anykščių siaurojo geležinkelio stoties gidas, kraštotyros knygų apie Svėdasų kraštą autorius, dailininkas dažnai sutinkamas kultūros renginiuose arba… miškuose, kur organizuoja Lietuvos laisvės kovotojų takų pažinimo bei kitus žygius. Kartais su dviračiais ar net arkliu ir už tai neima nė grašio.

Kartu pagerbta ir laureato mama, buvusi mokytoja, 90-metė Irena Guobienė. Paminėta, kad ji buvo pirmoji šios premijos laureatė.

R. Guobis pajuokavo, kad kai kas klausia, iš kur jis, tarmiškai atsako: „Gimiau pri Šventasias upes, netali Svedasų, ten yr Butėnų kaimas, žinamas visų.“

Vaikystėje Raimondui tekusi laimė žaisti Augustino Žvirblio, Vaižganto krikštatėvio, sodyboje.

Mažosios premijos laureatas priminė, kad reikia nuolat skaityti Vaižganto raštus, šio rašytojo kūryba – neišsemiama. Ir dar pridūrė kelionių istoriją. Vaižgantas buvęs ne tik patriotas, bet ir pasaulio pilietis. Amerikoje pamatęs, kaip paniurę šachtininkai grįžta iš sunkių darbų ir išlenkia bokalą salūne, palygino juos su iš laukų grįžtančiais linksmai dainuojančiais tautiečiais Lietuvoje ir pradėjo antiemigracinę kampaniją.

Dar daug istorijų galėtų papasakoti Mažosios premijos laureatas, ne mažiau eilių nukalti Respublikinės laureatas, bet Vaižgantinių popietė pasibaigė kareiviška koše ir pašnekesiais. Trūko gal tik trečiosios, įprastos kunigo Aleksandro Papučkos vardo Gerumo premijos.