Viktoras Jencius-Butautas, www.voruta.lt

Kas jis buvo – Henricus dux de Drogiczin? Lietuvos kilmingasis, Butautas antrasis Kęstutaitis iš karaliaus Gedimino palikuonių, tapęs Romos Katalikų bažnyčios naujakrikštu.¹ Pirmasis galimai buvo Kęstučio sūnus Vaidotas. Neabejotinas krikščioniškojo judėjimo į vakarus iniciatorius ir vadas Butautas, vokiečių kronikose vadintas karaliumi ir pirmasis žinomas Lietuvos karalius, palaidotas pagal katalikiškas tradicijas Prahoje, šv. Tomo bažnyčioje. Tiesa, Janas Nepomukas Fijalekas žodį „karalius” rašė kabutėse.² Iki Vytauto visi Lietuvos valdovai buvo karaliai. Nei Vaidotas, nei Butautas į Lietuvą negrįžo, tik jų vaikai.

Vėlės neduoda ramybės…

Prieš II pasaulinį karą karaliaus Butauto darbai reikalavo naujo įvertinimo, šis laikmetis – taip pat. 1997 m. „Vorutoje“ rašiau apie Kęstutaičius ir apie Butautą.³ Tragiško likimo Raimundas Samulevičius, nušautas KGB-isto pistoletu 1981 m., kulkai perskrodus akį, ieškojo Butauto antkapio šv. Tomo bažnyčioje, Prahoje. Kaip nekeista, jau tada jis žinojo, kur yra palaidotas Butautas. Aš, vedamas nenumaldomo noro aplankyti savo protėvio Butauto kapą, 1996 m. vykau į Prahą. Autobuso, vykusio į Prahą bendrakeleivis pasidomėjo, koks mano kelionės tikslas. Atsakiau, kad noriu pamatyti Butauto antkapį. Jis man patarė perskaityti Raimundo Samulevičiaus novelę apie Butautą „Susitikimas su Indžichu“.⁴ Sugrįžus į Lietuvą, skaitant novelę, paaiškėjo, kad aš, kaip ir novelės autorius, ieškojau šv. Tomo bažnyčios grindyse, tarp daugybės antkapių, užrašo „HENRICUS DUX LITHUANIAE“. Deja, antkapio neradau. Nors man atnešė sąrašą visų antkapių, bet XIV-XV amžių sandūros antkapių sąraše nebuvo. Man paaiškino, kad jis palaidotas rūsiuose, o jie užpilti vandeniu, todėl ten patekti negalima.

Apie 2000-uosius metus sužinojau, kad Butauto antkapis yra kairėje altoriaus pusėje, uždengtas kilimu, o užrašai laiko tėkmėje nusitrynė. 2022 m. įvyko garsioji, per televiziją rodyta ekspedicija, bet šiandien prof. Alfredas Bumblauskas primiršo kunigaikščio Butauto svarbą, ieškant Vytauto palaikų Vilniaus katedroje. 2024 m. rudenį mano sūnus Bernardas Gediminas su drauge Uršule lankėsi šv. Tomo bažnyčioje ir sužinojo, kad šventomis dienomis galima patekti į palaidojimo rūsius. Butauto kapą šv. Tomo bažnyčioje 2026 metų pradžioje aplankė Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas ir užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys su viltimi, kad pavyks ten ateityje gauti genetinę medžiagą ir įamžinti jo atminimą. Tada ir Vytauto palaikų paieška taptų mažiau problematinė, atsirastų viltis pagerbti valdovą, ko ilgus metus siekė 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. Šiandien mes nežinome, ką signataras sutarė su vyskupu Romualdu Jalbžykovskiu 1930–1933 m. Prieš metus apie Butauto kapavietę telefonu informavau paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėją Rimantą Zagrecką iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kuris atlieka genetinius tyrimus. 2026 m. liepos 8 d. reikalai pajudėjo: priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Butauto palaidojimo Prahoje, jo atminimo įamžinimo Prahoje ir genetinių tyrimų.

Raimundas Samulevičius pirmą kartą užsiminė apie karalių Butautą pjesėje „Jeigu pasibels“, 1967 m., o 1979 m. pasirodė novelė apie Butautą. Deja, romano apie Butautą taip ir neparašė… Sovietams tiko Butautas – neva išdavikas. Tiko ir Mindaugas… Tačiau netiko Butautas ir jo ryšiai su Vakarų kultūra. Tai buvo tarsi anuometinis žingsnis į Europos vienybę.

Dėl buvusios okupacijos mes iki šiol esame jautrūs Maskovijos imperiniams užmojams ir nesuvokiam, kad joje iki šiol egzistuoja votčinų psichologija. Būtent iš ten kyla Lietuvos kunigaikščių sąsajos su rytų kunigaikštystėmis, pamirštant svarbius ryšius su vakarų valdančiomis dinastijomis. Kai kalbama apie Vytauto karūnaciją, pamirštam paminėti jo giminystės ryšius ⁵ su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Zigmantu Liuksemburgiečiu (1368 – 1437). V. Savukynui tai atrodo tolima giminystė. Argi jau tokia tolima giminystė? Zigmanto tėvas Karolis IV (1316 – 1378) buvo vedęs Lietuvos karaliaus Gedimino provaikaitę Elžbietą (1358–1373). Karolio IV dvare Kęstučio sūnus Butautas gyveno nuo 1365 m iki 1380 m. ir su juo keliavo po Europą. Tik giminystės ryšiais su Karolio IV žmona galima paaiškinti Butauto (po krikšto Henriko) įtaką Prahos dvare.⁶

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ketvirtos kartos giminės yra laikomi susietais asmenimis. Karolio IV žmona buvo Gedimino vaikaitė. Akivaizdu, kad Butautas Prahoje gyveno ir lankėsi pas savo pusseserės dukrą Elžbietą. Vytautui karūną siūlė pusseserės vaikaitis Zigmantas. Galima tvirtinti, kad didesnę įtaką imperatoriaus dvare turėjo ne Jogailaičiai, o Kęstutaičiai, kuriems kelią į naują tikėjimą nurodė karalius Kęstutis. Popiežius Klemensas VI 1349 m. rugsėjo 10 d. išleistoje bulėje pritarė Kęstučio norui krikštytis ir pažadėjo jam Lietuvos karaliaus krikščionišką karūną.

Saugojo atminimą

Karalius Butautas nedingo istorijos verpetuose – jo kilmę tęsia Butautų-Andžejkovičių (Butowt-Andrzejkowicz) giminė. Mano senelės mergautinė pavardė buvo Butautaitė-Andžejkovičiūtė (Butowt-Andrzejkowicz). Senelės brolis Stanislovas Vokietijoje naudojo tik pirmąją pavardės dalį, tai yra priedėlį – Butowt. Iš Vokietijos mano mamos dėdė man siuntė pašto ženklus, kuriuos išsaugojau iki šiol. Tiesa, ženklus siųsdavo savo seseriai Marijai, o senelė perduodavo man. Mano teta Eugenija, gyvenusi JAV , 1971 m. aplankė savo dėdę Vokietijoje ir gavo iš jo metrikus, liudijančius kilmę. Jie Stanislovui von Butowt buvo reikalingi išvykstant iš Lietuvos prieš karą, nes žmona buvo vokietė. Stanislovas von Butowt tetai Eugenijai Vokietijoje sakė, kad Kętutaičių kraujas ateina iš dviejų šakų, tai yra iš kunigaikščių Butautų – Andžejkovičių ir kunigaikščių Kęstučių – Gediminų. Kadangi senelės brolis domėjosi kilme, pagerbdamas jo atminimą publikacijose ir aš pradėjau naudoti Butauto asmenvardį.

Ne tik šiuo asmenvardžiu yra susieta visa eilė istorijoje žinomų asmenų, bet ir giminystės ryšiais. Štai Gardino generalgubernatorius Mykolas Butautas-Andžejkovičius ⁷ su broliais priklausė masonų ložei ir tarnavo carui, po to – Napaleonui, po to – vėl carui. Jo sesuo Katarzyna Helena buvo ištekėjusi už Vilniaus generalgubernatoriaus, caro generolo Levino Augusto Gotlybo Benigseno (1745 – 1826 ) ⁸, kuris buvo 1801 m. kovo 23 d. rūmų perversmo (jo metu nužudytas imperatorius Pavelas I) dalyvis ⁹, iš esmės vadovavo Borodino mūšiui. Žinomas ir „Kaukazo apybraižų“ (Szkice Kaukazu) autorius Mykolas Butautas-Andžejkovičius (1798–1860) ¹⁰, kuris mokėsi Vilniaus Universitete ir priklausė Simono Konarskio sąrašui, todėl caro buvo ištremtas į Kaukazą. Senelė 1966 m. man parodė 1863 m. sukilėlio Butauto-Andžejkovičiaus nuotrauką, kuris mirė namuose nuo 24 žaizdų, gautų mūšyje. Dailininkė Marija Magdalena Butautaitė-Andžejkovičiūtė (1852–1933) ¹¹ žinoma savo istoriniais paveikslais. Julijus Butautas-Andžejkovičius ¹² yra 1880 m. vasario 15 d. JAV įkurto Lenkų nacionalinio aljanso (Polish National Alliance) įkūrėjas. Jis buvo Gardino generalgubernatoriaus vaikaitis, lietuvių spauda jį laikė lietuviu. Nėra abejonių, kad jie paveldėjo iš savo protėvio maištininkų dvasią.

Karalius ar kunigaikštis

Nėra vienareikšmiško paaiškinimo, kodėl karalius Butautas bėgo iš Lietuvos ir kodėl su Kryžiuočių ordinu jis puolė Vilnių. Matyt, reikia sutikti, pabėgimas turi politinių, religinių ir ekonominių motyvų, o dalyvavimas žygyje prieš Vilnių turėjo ir asmeninių motyvų. Visa tai laikyti tėvynės išdavyste, reiškia ignoruoti tuo metu vykusius procesus, tai yra ėjimą į Europą. Neišaiškintos paslaptys gimdo konfliktus, dėl to išdavikai tampa didvyriais ir atvirkščiai – didvyriai tampa išdavikais. O gal jis buvo pirmasis Lietuvos ambasadorius Europoje? Kronikose neabejotinai yra paslėpti jų rašymą finansuojančių asmenų interesai. Šiandien negalima tiksliai atsakyti, ar buvo Kęstučio ir jo sūnų Butauto ir Survilos konfliktas, dėl kurio jie pasitraukė iš Lietuvos. Vokiečių kronininkas Vygandas Marburgietis rašo, kad karalius Butautas į Prūsiją atbėgo „su savo broliu Survila“, ¹³ Butautas iki pabėgimo valdė Drohičiną. ¹⁴ Pabėgęs į Kryžiuočių ordiną 1365 m. Butautas buvo pakrikštytas Karaliaučiuje. ¹⁵ Karalius Butautas atvyko į Prahą 1365 m., pas Karolį IV ir giminaitę imperatoriaus žmoną, Gedimino vaikaitę Elžbietą, ¹⁶ iš kurių, matyt, tikėjosi pagalbos. Karolio IV bei Elžbietos iš Pomeranijos bendro valdymo laikotarpis, užtrukęs nuo 1363 iki 1377 m., buvo reikšmingas, Lietuvai įsiliejant į Europą. Ilja Lemeškinas nurodo, kad Elžbietos iš Pomeranijos giminaitis (jos motinos pusbrolis) lietuvių karalius Butautas (Henrikas) po 1365 m. įsikūrė Prahoje. ¹⁷ Vokiečių kronikose Butautas vadinamas karaliumi. Karalius yra savarankiškas valdovas ir tai nėra atitikmuo kunigaikščiui. Kęstutis savo vaikams buvo padalinęs valdas, ar visiems – neaišku. Butauto įvardijamas karaliumi suponuoja mintis apie Lietuvos valdymo formas. Ar tai buvo diarchija (Algirdas ir Kęstutis), ar tai buvo triarchija, poliarchija (iš kurios, matyt, gimė garsioji bajorų veto teisė), o gal tetrarchija? Pastaroji valdymo forma buvo senovės Graikijoje ir Romoje, įvesta imperatoriaus Diokletiano. Pagal ją valdžią valstybėje (imperijoje) dalijosi keturi valdovai: du vyresnieji, turėję augusto titulus, ir du pagalbininkai, vadinami cezariais (įpėdiniais).

Apie karaliaus Kęstučio sūnų Butauto ir Survilos pabėgimą žinoma iš svetimų valstybių kronikų. Nėra iki galo aišku, kodėl suabejota Butauto ir Survilos giminyste. Prisiminkim, kad 1362 m. Kaune į Kryžiuočių ordino nelaisvę pateko kunigaikštis Vaidotas. Kauno pilies gynėjo Vaidoto ir Butauto keliais 1382 m. keliavo ir Vytautas. Matyt, Vytauto pabėgimas nebuvo toks paprastas, derintas su įtakingais Europoje giminaičiais. Negalima nepastebėti, kad 1381 m. pabėgo ir Butauto sūnus Vaidutis. ¹⁸ Ar buvo naudingas Lietuvai Butauto ir Survilos pabėgimas? Kieno įtaka Europoje buvo didesnė XIV amžiaus pabaigoje – Kęstutaičių ar Jogailaičių? Kronikose neabejotinai atsispindėjo ši kova. Vieniems Butautas išdavikas ir perversmininkas, kitiems – asmuo, bandęs ieškoti ryšių su Europos galingaisiais vardan taikos. Vytautas 1413 m. prisiminė savo brolį ir užpirko mišias už jo vėlę.¹⁹

Apie LDK Gedimino vaikus Kęstutį ir Algirdą bei jų palikuonis daug rašė J. Volffas, ²⁰, K.Stadnickis ²¹, J. Fijalek ²², kiek vėliau, tarpukaryje – J. Puzyna ²³ ir H. Paškievič ²⁴. Įsimintinas ir pastarųjų dviejų istorikų ginčas dėl Kęstučio vaikų ir kiek jų buvo. Šiomis dienomis Kęstučio palikuonių problemą nagrinėja Janas Tengovskis. Iš lietuviškai apie Kęstutaičius rašiusių istorikų minėtini prieškaryje rašę P. Šležas ²⁵, A. Kučinskas ²⁶. 2008 m. į ginčą dėl Kęstučio palikuonių įsijungė Inga Baranauskienė, užmiršdama J. Puzynos teiginį nurodė, kad Kęstučio sūnus Survila, kartu su Butautu pabėgęs pas kryžiuočius. Intriguojantis yra čekų autoriaus baltisto Iljos Lemeškino darbai apie Butautą. Dėl LDK Kęstučio vaikų skaičiaus ir asmenų iki šiol verda ginčai. Tai ypač svarbu šiandien, kai Lietuvos vyriausybė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama surasti Vytauto palaikus Vilniaus katedroje. Darbai gali būti sėkmingi tik turint Kęstutaičių DNR.

Rokiškio bažnyčioje yra palaidoti kunigaikščiai Krošinskiai – Kęstučio sūnaus Vaidoto palikuonys

Butautas su broliu apie 1380 m. buvo palaidoti Prahoje šv. Tomo bažnyčioje, galimai kaip maro aukos. Žinoma, kad su broliu, bet ar tikrai. Su Butautu yra siejama karaliaus Karolio IV rūmuose apsilankiusio vokiečių poeto Šondocho (vok. Schondoch) parašyta poema „Lietuvis“ (Der Littauer) apie Lietuvos karalių, kuris atsivertė į krikščionybę. Ar su Butautu susieta poema, iki šiol nėra aišku. O gal buvo kitas kilmingas lietuvis, patekęs į Vakarus. Redeno kronika ne tik aprašė Butauto ir Survilos krikštą, bet tekstą ir iliustravo ²⁷. Taigi, esama aiškaus neatitikimo – krikštijo du, o poemoje aprašomas vienas. 1362 m. Vaidotas su kariais po Kauno pilies gynybos pateko į Kryžiuočių ordino nelaisvę. Poemoje rašoma apie valdovą ir tarną. Tai gal poema apie Vaidotą? Kunigaikščių pavardės siejamos su vietovėmis, pravardėmis ir t.t. Kodėl kunigaikščiai Krošinskiai siejami su gudišku Krošinu (rus. Крошин), nors nėra nei vieno tai liudijančio dokumento. Dabartinėje Lenkijos teritorijoje yra Groß Kroschin ir Klein Kroschin. Tiesa, jie dabar vadinami Krosin. Gal tai Vaidoto gautos valdos Prūsijos teritorijoje po krikšto. Jis po nelaisvės taip ir nesugrįžo į Lietuvą. Pavardės šaknį Krosch vokiečių kalbininkai priskiria prie baltiškos kilmės žodžių. Rokiškio bažnyčioje yra palaidoti kunigaikščiai Krošinskiai, Vaidoto palikuonys. Kita vertus, nėra aiškus Vaidoto likimas. Žinoma, kad Butautas palaidotas su broliu šv. Tomo bažnyčioje, tačiau nenurodytas brolio vardas.

Paslaptingas Kęstutaitis

Apie Survilos likimą kronikos tyli. Istorikė Inga Baranauskienė spėja, kad jis žuvo žygio į Vilnių metu. Deja, neatkreiptas dėmesys į Butauto krikšte dalyvavusių asmenų vardus. Agnieška Pechta ²⁸ pažymi, kad šv. Apaštalo Jokūbo dieną 1365 m., t. y. liepos 25 d., Karaliaučiaus mieste, per ceremoniją, dalyvaujant daugybei kunigaikštiškos kilmės svečių ir riterių, Kęstutaitis buvo pakrikštytas krikščionišku vardu – Henriku. Su sakramento suteikimu susijusias ceremonijas atliko vyskupai: Jonas Varmietis, Bartlomėjus iš Sambijos ir vietos ordinaras. Tuo metu buvo įprasta suteikti krikštatėvio vardą, todėl daroma prielaida, kad Butautui šį vardą parinko Ragainės komtūras Henrikas Šioningenas (Henrykas Schöningenas). ²⁹ Anot Jano Fijaleko, Butautas atbėgo pas Įsručio (Istenburg) komendantą Henriką Šioningeną, kuris ir atvežė jį į Karaliaučių pas Didįjį magistrą Vinrichą Kniprodę, ten ir buvo pakrikštytas. ³⁰ Adolfas Šapoka dar prieš II pasaulinį karą nustatė, kad XIV ir XV a. sandūroje Prahos universitete 1389 m. studijavo Bartolomiejus Kęstutaitis (Bartholomaeus Keynstot ³¹). Kas jis toks, nenustatyta iki šiol. Moskovijos pelkėse tuo metu niekas nestudijavo, o ir nebuvo kur. Akivaizdu, kad Kęstutaičiai ėjo į Europą, o Algirdaičiai – į rytus. Galima daryti prielaidą, kad Butauto broliui Survilai krikšto vardą parinko vyskupas iš Sambijos Bartolomėjus. Todėl negalima atmesti versijos, kad šalia karaliaus Butauto yra palaidotas jo brolis Survila Bartolomėjus. Genetiniai tyrimai be spėliojimų ateityje pateiks tikslius atsakymus į klausimus, kuriais šiuo metu spekuliuojama.

Literatūra ir šaltiniai

¹ Jankauskas V. „Naujos žinios apie kunigaikštį Vaidotą Kęstutaitį 1363 metais“. Lituanistica, 2024, t. 70, Nr. 3 (137), p. 199–207.

² Fijałek J. „Wnuk Kiejstuta, Jan książę drohiczyński, kustosz i kanonik krakowski i sandomierski, drugi rektor Uniwersytetu Jagiellońskiego“. Kwartalnik Historyczny, 1914, t. 28, p. 181–197.

³ Jencius-Butautas V. „Kęstutaičiai“. Voruta, 1997 m. vasario 7 d., Nr. 6, p. 14.

⁴ Samulevičius R. Kanaleto pokštas. Vilnius, 1987, p. 79–162.

⁵ Tęgowski J. „Kilka uwag o genealogii kniaziów Kroszyńskich do końca XV wieku“. Genealogia, t. 15. Poznań–Wrocław, 2003, p. 39. Войтович Л. Князівські династії Східної Європи (кінець IX – початок XVI ст.). Склад, суспільна і політична роль. Історико-генеалогічне дослідження. Львів: Інститут українознавства НАНУ, 2000, p. 649.

⁶ Bazelio kolofonas tarp Prahos ir Sienos. In: Incontri baltistici in Pisa. Studi e saggi. Studia Baltica Pisana 2. Novi Ligure: Joker Edizioni, 2017, p. 95–110.

⁷ Andrzejkowicz-Butowt Michał.

⁸ Butautas-Kudirka R. Butautai-Andrėikavičiai gyvenimo labirintuose. 2018.

⁹ „Levin August Gottlieb Bennigsen“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/levin-august-gottlieb-bennigsen/

¹⁰ Michał Butowt-Andrzejkowicz.

¹¹ Maria Magdalena Andrzejkowicz-Buttowt.

¹² Julian Butowt-Andrzejkowicz.

¹³ Marburgietis Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. Vertė R. Jasas. Vilnius: Vaga, 1999, p. 130.

¹⁴ Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów. Poznań–Wrocław: Wydawnictwo Historyczne, 1999, p. 204.

¹⁵ Scriptores rerum Prussicarum, t. II, p. 553.

¹⁶ Lemeškin I. Lituanica aliter. Vilnius, 2019, p. 142–145.

¹⁷ Bazelio kolofonas tarp Prahos ir Sienos. In: Incontri baltistici in Pisa. Studi e saggi. Studia Baltica Pisana 2. Novi Ligure: Joker Edizioni, 2017, p. 95–110.

¹⁸ Pechta A. „Jan Wajduta Butawtowicz – zapomniany książę litewski w oświetleniu historiografii polskiej“. Piotrkowskie Zeszyty Historyczne, 2003, t. 5, p. 357–370.

¹⁹ Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów. Poznań–Wrocław: Wydawnictwo Historyczne, 1999, p. 204.

²⁰ Wolff J. Ród Gedimina: dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: „Synowie Gedymina“, „Olgierd i Kiejstut“ i „Bracia Władysława Jagiełły“. Kraków, 1886.

²¹ Stadnicki K. Olgierd i Kiejstut synowie Gedymina W. Xięcia Litwy. Lwów, 1870.

²² Fijałek J. „Wnuk Kiejstuta, Jan książę drohiczyński, kustosz i kanonik krakowski i sandomierski, drugi rektor Uniwersytetu Jagiellońskiego“. Kwartalnik Historyczny, 1914, t. 28, p. 181–197.

²³ Puzyna J. Korjat i Korjatowicze oraz sprawa podolska. Wilno, 1936.

Puzyna J. „Pierwsze wystąpienia Korjatowiczów na Rusi południowej“. Ateneum Wileńskie, 1938, zesz. 2, p. 31.

²⁴ Paszkiewicz H. O genezie i wartości Krewa. Warszawa, 1938, p. 339.

²⁵ Šležas P. Kęstučio šeima. Kaunas: Spindulio spaustuvė, 1933.

²⁶ Kučinskas A. „Kęstutis“. Lietuvių tautos praeitis, t. 5, kn. 1 (17). Chicago, 1981.

²⁷ Prieiga per internetą: https://kpbc.umk.pl/dlibra/publication/60468/edition/70858/content

²⁸ Pechta A. „Jan Wajduta Butawtowicz – zapomniany książę litewski w oświetleniu historiografii polskiej“. Piotrkowskie Zeszyty Historyczne, 2003, t. 5, p. 357–370.

²⁹ Scriptores rerum Prussicarum, t. II, nr. 8, p. 85, 550–551; Fijałek J. „Wnuk Kiejstuta…“. Kwartalnik Historyczny, 1914, t. 28, p. 187.

³⁰ Fijałek J. „Wnuk Kiejstuta…“. Kwartalnik Historyczny, 1914, t. 28, p. 187–188.

³¹ Monumenta historica Universitatis Carolo-Ferdinandeae Pragensis, vol. 1–2, 1830–1948, t. 2, d. 1, p. 102. Prieiga per internetą: https://books.google.it/books?id=5SpJAAAAcAAJ&pg=PR3&hl=it&source=gbs_selected_pages&cad=2#v=onepage&q&f=false

Pastaba apie tekstinę ištrauką:

Tikslių žinių apie kunigaikštį Vaidotą po patekimo į Kryžiuočių ordino nelaisvę 1362 metais nėra. Esminis klausimas – kodėl Vaidotas šaltiniuose nefigūruoja 1362–1389 metais? Galbūt vokiečių poetas Šondochas (vok. Schondoch), lankęsis karaliaus Karolio IV rūmuose, buvo įkvėptas ne Butauto, o Vaidoto istorijos ir parašė poemą Lietuvis (Der Littauer) apie Lietuvos karalių, kuris atsivertė į krikščionybę. Poemoje pasakojama apie vieną valdovą ir jo tarną, o Butautas pabėgo kartu su broliu Survila.

Prieiga per internetą: https://play.google.com/books/reader?id=XJBPAQAAMAAJ&pg=GBS.PA102&hl=en_ZA